LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai – 70

2016 Nr. 3–4 (458–459), Kazys Daugėla

Besibaigiant 2015 metams, gruodžio 14 d., Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje iškilmingai pažymėtas Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metis. Koncerte dalyvavo katedros studentai ir dėstytojai, tai buvo puiki galimybė išgirsti įvairių kartų pripažintus atlikėjus, LMTA pedagogus, susipažinti su jaunais muzikais, kurių ateityje neabejotinai laukia sėkminga karjera.

Renginio pradžioje visus susirinkusius pasveikino LMTA rektorius pianistas prof. Zbignevas Ibelhauptas. Jis pabrėžė, kad per 7 gyvavimo dešimtmečius Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje susiformavo tvirta dėstymo ir atlikimo tradicija, kurią ir toliau puoselėja katedros profesoriai. Gabūs studentai naudojasi akademijos teikiamomis galimybėmis tobulintis užsienyje, dar studijų metais sėkmingai įsilieja į įvairių Lietuvos meno kolektyvų veiklą. Rektoriaus nuomone, katedros perspektyvos optimistinės, nes suformuotas tvirtas profesinis pagrindas, stiprūs ryšiai su muzikos mokyklomis ir Lietuvos meno kolektyvais.

„Šiandien esu labai laimingas ir nuoširdžiai noriu padėkoti visiems taip gausiai susirinkusiems, ­– į auditoriją kreipėsi Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas doc. dr. Robertas Beinaris. – Kai matai pilną salę žmonių, supranti, kad esame reikalingi. Mes labai gražiai bendraujame su daugeliu muzikos, meno mokyklų, konservatorijomis ir jų vadovybe. 70 metų apima maždaug tris kartas, kai buvo padėti tvirti katedros pamatai. Lenkiu galvą prieš garbiuosius profesorius, dėstytojus, kurie dirbo šiuos 70 metų, man labai džiugu tęsti jų pradėtus darbus. Po šio jubiliejaus versime naują puslapį ­– jau esame pajėgūs 2016 metais Lietuvoje organizuoti pirmąjį tarptautinį, pasaulinio lygio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų konkursą. Šis konkursas bus pavadintas vieno pirmųjų katedros dėstytojų, kompozitoriaus, dirigento ir fleitininko Juozo Pakalnio garbei.“

Prieš pat koncertą iš leidyklos atkeliavo dviguba kompaktinė plokštelė su katedros dėstytojų įgrotais 18 kūrinių. Pirmasis ją gavo LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas.

Šventiškai ir pakiliai skambėjo pirmasis jubiliejinio koncerto kūrinys ­– retai atliekama vokiečių romantinės muzikos epochos kompozitoriaus Johanno Valentino Hammo Introdukcija, polonezas ir koda. Jį meistriškai atliko buvę Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjai fleitininkas prof. Algirdas Vizgirda, klarnetininkas prof. Algirdas Budrys ir dabartinis vadovas obojininkas Robertas Beinaris, pianistė Lina Šatkutė (žr. https://www.youtube.com/watch?v=3MXLOnqjAdY).

Viena talentingiausių docento R. Beinario studenčių Monika Boreikaitė (II k.) pagriežė naują kompozitoriaus Giedrio Svilainio keturių dalių kūrinį „Būro metai“ (pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“) obojui solo, švilpynei ir kitoms išraiškos priemonėmis. Solistė stebino ne tik artistiškai atlikdama gana sudėtingą muzikinį tekstą, bet ir išraiškingai skaitydama Donelaičio poemą. Monika visai neseniai Kaune vykusiame tarptautiniame konkurse „Sonorum“ pūtikų grupėje laimėjo Grand Prix.

„Esu spontaniškas improvizatorius ir tembrų ieškotojas. Kūrinys, kurį atliksiu, parašytas fleitai“, – sakė doc. Aleksandro Fedotovo klasės studentas Arminas Bižys (III k.), pasirinkęs Claudeʹo „Syrinx“. Solistas, puikiai valdydamas vieną didžiausių saksofonų šeimos instrumentą baritoną, visus įtikino, kad ir šio instrumento galimybės neribotos.

Spalvingoje programoje pasirodė ir prieš pat koncertą susibūręs pūtikų choras. Tai buvo netikėtas ir įspūdingas katedros studentų šventinis sveikinimas. Vadovaujamas dirigento profesoriaus Jurijaus Kalco, choras šauniai sugiedojo vengrų kompozitoriaus Zoltáno Kodály „Cohors generosa“. Dar viena staigmena buvo koncertui susibūręs merginų varinių pučiamųjų instrumentų kvintetas. Ansamblis, vadovaujamas prof. Tauro Adomavičiaus, nuotaikingai atliko dvi jo aranžuotas populiarias pjeses – Sebastiano Iradiero „Balandė“ ir žinomiausią Scotto Joplino regtaimą „Linksmintojas“.

Koncerto programą papuošė studentų medinių pučiamųjų instrumentų okteto (vad. prof. Juozas Rimas) atliktas Franzo Schuberto Oktetas F-dur, D. 72. Studentai nepriekaištingai valdė instrumentus, žavėjo puikus ansamblio skambesys.

Vienas skambiausių pirmosios dalies akordų – Didysis LMTA varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis, vadovaujamas asistento Mariaus Balčyčio. Darbštus, aktyviai koncertuojantis kolektyvas 2015 m. pavasarį tarptautiniame konkurse Liepojoje laimėjo pirmąją premiją. 17 pūtikų savo pasirodymą pradėjo anglų kompozitoriaus Chriso Hazellio kūriniu „Kraken (Another Cat)“ iš „Kačių siuitos“, o koncerto pirmąją dalį užbaigė ištrauka iš Richardo Wagnerio iš operos „Lohengrinas“ (Gathering of the Armies“).

Antroje koncerto dalyje katedros pūtikams buvo suteikta galimybė atsiskleisti kaip solistams su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (vadovas Deividas Staponkus). Profesoriaus Adomo Kontauto trimito klasės auklėtinių duetas – Vytautas Milieška (II k. magistrantas) ir 2015 metų varinių pučiamųjų muzikos instrumentų atlikėjų „Yamahos“ muzikos fondo Europoje konkurso nugalėtojas LMTA absolventas Linas Rupšlaukis – su orkestru, diriguojamu Ugniaus Vaiginio, atliko Antonio Vivaldi Koncertą dviem trimitams C-dur. Abu trimitininkai groja šiame orkestre, kurio dauguma muzikantų yra LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros absolventai.

Publiką sužavėjo IV kurso studento Giedriaus Steponaičio (lekt. Laimono Masevičiaus klasė) virtuoziškas grojiimas tūba. Giedrius atliko žinomą tūbai ir orkestrui pritaikytą italų kompozitoriaus Vittorio Monti Čardašą. Klasikinio džiazo mėgėjus nudžiugino prof. Algirdo Budrio klasės doktoranto klarnetininko Vytauto Giedraičio meistriškai atliktas amerikiečių kompozitoriaus, aktoriaus ir muzikanto Artie Shaw Koncertas klarnetui ir pučiamųjų orkestrui.

Koncertą užbaigė lektorės Ulos Čaplikaitės vadovaujamas fleitų oktetas, jis su orkestru „Trimitas“ atliko Arno Hermanno svingo stiliaus pjesę „Skrendančios fleitos“.

Šventinis koncertas supažindino su nauja instrumentininkų karta, kuri, akivaizdu, sukaupusi patirties džiugins mūsų ir užsienio klausytojus.

 

 

 

 

Istoriją kūrė asmenybės

Visais Lietuvos kultūros istorijos etapais iškildavo brandžių asmenybių, dariusių didelę įtaką muzikinio gyvenimo raidai.

Lietuvos pūtikų ugdymo tradicijos nėra labai senos, jų negalėtume lyginti su Čekijos, Vokietijos ar Prancūzijos tradicijomis. XX amžiaus pradžioje iškilo daugiau lietuvių dainininkų, chorvedžių, vienas kitas pianistas, dirigentas. Retai kuris pūtikas tada surengdavo rečitalį, nebuvo jokios koncertinės organizacijos, kuri būtų galėjusi rūpintis pučiamųjų instrumentų atlikėjų populiarinimu. Politinė situacija iki Lietuvos valstybės atkūrimo lėmė, kad lietuviai daugiausia mokėsi iš Rusijos ir Lenkijos muzikų.

Vėliau pučiamųjų pedagogika buvo grindžiama Europoje vyravusios vokiečių mokyklos principais. Anot prof. Juozo Rimo, apsiribota siaurais amato išmokymo uždaviniais, daugiausia dėmesio buvo skiriama techninių įgūdžių sudarymui – grojamos gamos, pratimai, etiudai. Kur kas menkiau rūpintasi atlikėjų estetinių kriterijų, interpretacinės iniciatyvos ugdymu.

Kauno konservatorijoje pučiamųjų instrumentų studijos trukdavo penkerius metus, kursas buvo padalytas į žemesnįjį ir aukštesnįjį skyrius. Vienų specialybių (pvz., fagoto, klarneto) žemesnysis skyrius apėmė ketverius, aukštesnysis ­– vienus studijų metaus, kitų (trombono ir valtornos) – atitinkamai trejus ir dvejus metus.

Pradžioje pučiamųjų klasėms vadovavo svetimšaliai ar svetur mokslus baigę muzikai – Talino, Varšuvos, Leipcigo, Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai Albertas Köhelikas, Emerikas Gailevičius, Paulius Schubertas, Karolis Sakalauskas, taip pat Pranas Olšauskas (jis mokėsi B. Oginskio mokykloje). Nuo 1936 m. jau visi, išskyrus P. Schubertą, Kauno konservatorijos pučiamųjų instrumentų pedagogai buvo Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniai: Juozas Pakalnis (baigė ir Leipcigo konservatoriją), Kazys Paulauskas, Aleksas Valius, Vincas Šlėvys, Jonas Švedas, Alfonsas Baužinskas. 1939 m. P. Schubertą pakeitė Kauno muzikos mokyklos absolventas Romualdas Džiugas. Trumpai Kauno konservatorijoje dirbo fleitininkas Liudvikas Survila ir obojininkas Juozas Gaudrimas (Cimbolas).

Pasaulinio karo sumaištyje sumenkusiai Kauno konservatorijai į talką atėjo 1945 m. iš Vilniaus muzikos mokyklų suformuota Vilniaus valstybinė konservatorija. Pučiamųjų instrumentų katedrų įsteigimas 1945 metais ir Vilniaus, ir Kauno konservatorijose buvo toliaregiškas planas. Vilniuje katedrą kūrė žymus kompozitorius ir dirigentas Konstantinas Galkauskas (1875–1963), Kaune – jaunas talentingas fleitininkas, kompozitorius ir dirigentas Juozas Pakalnis (1912–1948). Pastarasis nuo pat Kauno konservatorijos įkūrimo (1933) sėkmingai dirbo pedagoginį darbą, 1947 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Deja, iškilios asmenybės gyvenimas nutrūko neaiškiomis aplinkybėmis 1948 m. Vilniuje po Kompozitorių sąjungos suvažiavimo.

J. Pakalnio nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai sunku pervertinti. Jo studentai – gerai žinomi fleitos pedagogai A. Armonas, J. Survila, J. Tomkvaitis, vėliau į Izraelį išvykęs J. Finkelšteinas. Šių pedagogų išugdyti garsūs fleitininkai A. Vizgirda, V. Gelgotas, J. Taškinas, P. B. Koncė, L. Šulskutė ir kiti ne tik garsina šiuolaikinį Lietuvos fleitos meną, bet ir sėkmingai tęsia J. Pakalnio pedagogines tradicijas.

1948 m. į Kauno konservatorijos Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjo pareigas buvo pakviestas fagotininkas Kazys Paulauskas. Po metų, 1949-aisiais, Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos, tada katedrai Vilniuje metus vadovavo obojininkas Juozas Gaudrimas, kuris vėliau daugiau kaip tris dešimtmečius buvo Muzikos istorijos katedros vadovas, tapo vienu iš lietuvių muzikologijos kaip mokslo pradininkų.

Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas į sostinę persikėlė ir dalis dėstytojų. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Pučiamųjų instrumentų katedrai iki 1957 metų vadovavo ilgametis operos ir baleto teatro orkestro artistas, pirmasis lietuvių profesionalus obojininkas docentas Romualdas Džiugas (1908­–1992). Nuo 1957 m. iki 1961 m. šias pareigas ėjo pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ įkūrėjas kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius (1911–1961), vėliau fagotininkas Kazys Paulauskas (1961–1964), o nuo 1964 m. iki 1976 m. – valtornininkas Eduardas Brazauskas (1922–1996).
 

Virtuozų laikotarpis

Ilgiausiai Lietuvos pūtikų ugdymui vadovavo (1976–1986 ir 1992–2011) žymus klarnetininkas, pasaulyje pripažintas virtuozas profesorius Algirdas Budrys. Pažintis su pasaulio mokyklų metodikomis padėjo A. Budriui suformuoti savus pedagogikos principus, su jo veikla siejamas pučiamųjų muzikos instrumentų meno suklestėjimas Lietuvoje. Daugiau kaip keturis dešimtmečius vadovaudamas LMTA Pučiamųjų instrumentų katedrai ir klarneto klasei, prof. A. Budrys parengė būrį talentingų atlikėjų ir pedagogų. Jo mokiniai groja visuose žymiausiuose Lietuvos orkestruose, dėsto ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Egipte, Vokietijoje, JAV, Izraelyje. Vienas garsiausių A. Budrio mokinių ­– džiazo saksofonininkas, Nacionalinės premijos laureatas P. Vyšniauskas.

Ryškų pėdsaką Pučiamųjų instrumentų katedroje paliko šešerius metus (1986–1992) jai vadovavęs mūsų šalyje ir užsienyje gerai žinomas fleitininkas profesorius Algirdas Vizgirda, savo autoritetu ir talentu paskatinęs daug atlikėjų rinktis ne tik fleitos, bet ir kitų pučiamųjų instrumentų specialybę, itin vaisingai darbavęsis kamerinės muzikos srityje, šio meno subtilybių mokęs taip pat ir kamerinio ansamblio paskaitose. Jo buvę tiek fleitos, tiek kamerinio ansamblio studentai, plačiai pasklidę po pasaulį, garsina Lietuvos muzikinę kultūrą.

Svarbus ir kitų pedagogų indėlis ugdant jaunuosius profesionalus, čia minėtini profesoriai Juozas Vytautas Rimas, Tauras Adomavičius, Leonardas Ulevičius, Valentinas Gelgotas, Adomas Kontautas, Petras Vyšniauskas, docentai Robertas Beinaris, Arvydas Kazlauskas, Aleksandras Fedotovas, Julius Černius, Rimantas Valančius, Andrius Puplauskis, Ilzė Urbanė ir kt. Šiuo metu katedroje studijuoja apie 100 studentų, dirba 31 dėstytojas, iš kurių vienas turi meno daktaro laipsnį, 8 yra suteikti profesoriaus, 7 – docento pedagoginiai laipsniai, dėsto 9 lektoriai ir 7 asistentai. Katedros dėstytojams ir studentams talkina 11 koncertmeisterių pianistų ir 4 koncertmeisteriai iliustratoriai.

 

Mušamųjų instrumentų specialybė

Profesorius Juozas Domarkas prisimena: „Vilniuje pokario metais beveik nebuvo nei pedagogų, nei muzikantų. Jie buvo arba pabėgę į Vakarus, arba sušaudyti, arba išvežti į Sibirą. Ir jaunimas tuo metu rinkosi kitokias, „rimtas“ specialybes. Nieko nuostabaus, kad teko kviestis muzikos pedagogų iš Rusijos. Praėjo nemažai laiko, kol buvo parengti savi geri pedagogai.“

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kylant Lietuvos muzikinės kultūros lygiui, daugėjant orkestrų, išaugus publikos reiklumui, prireikė daugiau gerų muzikantų. Ypač trūko aukštos klasės perkusininkų, nes Lietuvos konservatorija tokių specialistų nerengė. Nebuvo ir šios srities profesionalų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, kurie būtų galėję dėstyti aukštojoje mokykloje. Padėtį imtasi taisyti: 1972 m. dirigento J. Domarko iniciatyva į Lietuvos konservatoriją dirbti buvo pakviestas puikus perkusininkas iš Kijevo Michailas Zikratas (Zikratyj). Pirmasis jo studentas, baigęs mušamųjų specialybę, buvo Levas Dukeris, jis dar studijuodamas pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų grupėje, bet vėliau išvyko gyventi į JAV. Po penkerių metų darbo konservatorijoje M. Zikratas grįžo į Kijevą, palikęs savo klasę Kostiai Akopianui.

1979 m. prof. Algirdo Budrio iniciatyva perkusininkų gretas papildė Maskvos Didžiojo teatro orkestre timpanais grojęs Anatolijus Kurašovas. Jo pedagoginio darbo vaisių ilgai laukti neteko – 1983 m. Lietuvos konservatoriją baigė Zenonas Bagavičius, tais pačiais metais tapęs konservatorijos pedagogu, nuo 1980-ųjų dirbęs ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų grupės koncertmeisterio padėjėju. Doc. Z. Bagavičiaus studentai pasklido po geriausius Lietuvos muzikinius kolektyvus, daugelis tęsė mokslus užsienyje.

LMTA senato 2012 m. vasario 9 d. posėdžio nutarimu pakeistas Pučiamųjų instrumentų katedros pavadinimas, ji tapo Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedra.

 

Menininkų kalvė

Per septynis savo gyvavimo dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai parengė ir išleido į muzikinį pasaulį daug menininkų, kurie atstovauja Lietuvos kultūrai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, koncertuose, dirbo ir tebedirba įvairiuose Lietuvos bei užsienio kolektyvuose. Tai fleitininkai Giedrius Gelgotas, Ona Jonaitytė, Ula Čaplikaitė, Vytenis Gurstis; obojininkai Romualdas Staškus, Linas Šalna, Robertas Beinaris, Tomas Bieliauskas, Viktoras Palejus; klarnetininkai Algis Doveika, Antanas Taločka, Andrius Žiūra, Marius Deksnys, Vytautas Giedraitis, Rimvydas Savickas; fagotininkai Šarūnas Kačionas, Jonas Vėbra, Andrius Puplauskis, Žilvinas Smalys, Julius Klimavičius, Jonas Žemonis; saksofoninkai Petras Vyšniauskas, Linas Klebauskas, Janas Maksimovičius, Liudas Mockūnas; valtornininkai Indrė Kuleševičienė, Jurgita Jankevičienė, Vytenis Matutis, Tomas Bidva, Lina Dirmauskienė; trimitininkai Tomas Gricius, Jonas Šilinskas, Saulius Petreikis, Remigijus Šereckis, Linas Rupšlaukis; trombonininkai Marius Balčytis, Audrius Stasiulis, Linas Skučas, Egidijus Miknius, Tomas Karka, Valentas Marozas, Albinas Gražulis, Paulius Batvinis; tūbininkai Antanas Ladyga, Sergijus Kirsenka, Laimonas Masevičius; perkusininkai Zenonas Bagavičius, Saulius Astrauskas, Saulius Auglys-Stanevičius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius, Sigitas Gailius ir kiti.

Nemažai absolventų tapo ir  puikiais muzikos mokytojais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojais. Studijų metais užsimezgęs glaudus profesinis dėstytojų ir studentų ryšys neretai išauga į tolesnį kūrybinį bendradarbiavimą: akademijos dėstytojai ir studentai rengia bendrus koncertus, muzikinius projektus.

 

Robertas Beinaris: „Lietuva bus pūtikų šalis!“

Po jubiliejinio koncerto pakalbinome LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėją doc. dr. Robertą Beinarį, šiai katedrai vadovaujantį nuo 2011 metų.

 

R. Beinaris, baigęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Vytauto Masteikos klasę, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Romualdo Staškaus obojaus klasėje. 2003 m. baigė meno aspirantūros studijas, stažavosi Liono nacionalinėje muzikos konservatorijoje Prancūzijoje (prof. Jeano-Louis Capezzali ir Jeromeʹo Guichardʹo obojaus klasėse). Dalyvavo daugelio žymių Europos obojininkų meistriškumo kursuose. Yra keleto tarptautinių konkursų laureatas. Organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose, Tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, yra Tarptautinio obojininkų festivalio meno vadovas, rengia Tarptautinį Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursą, įkūrė Lietuvos obojų kvintetą ir jam vadovauja.

 

– Kokia šiandien studentų pūtikų situacija Lietuvoje, kaimyninėse šalyse  ir Vakarų Europoje?

– Šiuo metu turime didelį būrį puikių studentų. Situaciją vertinčiau teigiamai. Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad bendras pūtikų lygis smarkiai išaugo. Labai daug mūsų dėstytojų yra studijavę ar stažavęsi užsienyje, nuolat vyksta tarptautiniai mainai, ir tai labai praplečia mūsų pučiamųjų meno tradicijas. Džiugu, kad studentams galime pasiūlyti aukšto lygio studijas čia, Lietuvoje. Jie turi galimybių vykti ir į Europos aukštąsias mokyklas pagal Erazmus ar Nordplius mainų programas. Šios programos leidžia matyti kitų aukštųjų mokyklų grojimo tendencijas ir pasisemti patirties, palyginti mokymo sistemas. Studentams šiais laikais sudaromos ypač geros sąlygos, jiems prieinama gausybė informacijos, tik svarbu mokėti atsirinkti. Kartais pasigendu didesnio studentų atsidavimo savo specialybei, noro siekti kuo aukštesnių rezultatų, daugiau savarankiško darbo. Svarbu ne tik daug groti, bet ir skirti laiko įrašų klausymui, jų analizavimui, darbui su partitūromis. Tam reikia užsispyrimo ir kantrybės, pasitikėjimo savo jėgomis siekiant užsibrėžto tikslo. To ir linkiu visiems šiandieniniams studentams, kurie mokosi Lietuvoje ar užsienyje: viskas jūsų rankose, o dėstytojų uždavinys jums visada padėti.

– Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje pati didžiausia specialybių įvairovė. Kurie instrumentai populiariausi, kurie ne tokie paklausūs? 

– Mūsų specifika tuo ir žavi, kad esame labai įvairūs. Niekada nesinori labai paprastai atsakyti į klausimą, kurie instrumentai populiariausi. Vienu metu paklausesni vieni, kitu metu – kiti. Dabar labiausiai trūksta fagotų, valtornų ir mušamųjų specialybės studentų. Populiariausia išlieka fleita. Labai didelį poveikį turi instrumento populiarinimas. Prisimenu, kokia retenybė buvo obojininkai, bet kai pradėjau organizuoti obojininkų čempionatą, šio instrumento populiarumas pastebimai išaugo. Kiekviena gera inciatyva suteikia naujų proveržių. To ir siekiame kurdami plačią pūtikų bendruomenę.

– Ar didelė konkurencija tarp pūtikų, perkusininkų? 

– Manyčiau, kad konkurencija jaučiama visur ir visada. Tai normalu. O muzikos srityje kartais net ir sveikintina norint siekti kuo aukštesnių rezultatų. Šiuo metu galėtų būti didesnė konkurencija tarp perkusininkų, nes studijuojančiųjų yra mažai.

– Kokie konkursai organizuojami pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų specialybių studentams?

– Norėčiau pasidžiaugti, kad pūtikų konkursų per pastaruosius dešimt metų padaugėjo. Tai labai didelis mūsų laimėjimas, nes konkursai – viena geriausių motyvacijų, iš dalies jie ir lėmė šios dienos pūtikų pakilimą. Be abejo, tai ne vienų ir ne dešimties metų darbas. Minint LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros 70-metų jubiliejų, buvo galima įsitikinti, kiek nuveikta, kad šiandien galėtumėme džiaugtis tokiais rezultatais.

Bet grįžkime prie konkursų. Jau beveik 30 metų organizuojamas respublikinis J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas. Neseniai Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla pradėjo organizuoti vieno žymiausių klarnetininkų prof. A. Budrio jaunųjų mediniais pučiamaisiais grojančių atlikėjų konkursą, taip pat varinių instrumentų atlikėjų konkursą „Vario spalvos“.

Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla praėjusiais metais surengė pirmąjį Tarptautinį jaunųjų atlikėjų konkursą „Ventus musicale“, organizuojamas Tarptautinis obojininkų čempionatas (nuo 2003 m.), Tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė“ Anykščiuose (kartu su Anykščių muzikos mokykla), Tarptautinis L. Vėbros obojininkų konkursas, kuris dažniausiai vyksta Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Iš konkursų pučiamiesiems instrumentams išskirčiau tarptautinį konkursą „Kaunas Sonorum“, prof. P. Vyšniausko saksofonininkų konkursą, organizuojamą Plungėje, Broniaus Jonušo konkursą, rengiamą jo vardu pavadintoje muzikos mokykloje Vilniuje. Prof. A. Vizgirdą įkalbėjau organizuoti tarptautinį fleitininkų konkursą, jis įvyks šiais metais Nidoje.

Vienas didžiausių mūsų pasiekimų – jauniems profesionalams (iki 30 metų) skirtas Tarptautinis J. Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas. Juo pagaliau užpildome visą muzikų paruošimo piramidę. Ne visus konkursus išvardinau, bet ačiū visiems, kas prisideda prie pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų muzikos puoselėjimo.

­– Kokios pūtikų įsidarbinimo galimybės?

– Geriems muzikantams šiandien įsidarbinimo problemų Lietuvoje nėra. Didžioji dalis studentų jau besimokydami dirba orkestruose. Užsienyje įsidarbinti studijuojant yra kur kas sunkiau.

– Ar galėtumėte išskirti muzikus, kurie Jums darė didelį poveikį?

– Labai daug muzikų man darė ir daro didelį poveikį. Netgi nebūtinai muzikai, o netgi žymūs sportininkai. Jų atkaklumas, ryžtas, ištvermė, individualybė. Aš visada siekiu maksimalių rezultatų. Teko su daug kuo dirbti, bendrauti. Visada ieškojau ir ieškau, nes muzikantas negali sustoti. Didelę įtaką man darė pirmieji ir vėlesni mokytojai: Vytautas Masteika, Arnoldas Beinaris, Pranciškus Beinaris, Danguolė Bereckaitė, Sigitas Sulžickas, Romualdas Staškus, Vidas Lubauskas, Eugenijus Paškevičius, Juozas Rimas, Algirdas Budrys, Algirdas Vizgirda. Taip pat daug pasimokiau iš Lietuvos ir užsienio dirigentų, su kuriais teko muzikuoti, ­– J. L. Capezzalli, J. Guischardʹo, G. Meerweino, M. Rostropovičiaus, Yo-Yo Ma, E. Morricone, F. Leleux, A. Mayerio, H. Holligerio, M. Bourgue, A. Ogrinčiuko ir dar daugelio kitų.

– Kokie nauji iššūkiai tenka studentams? 

– Manau, didžiausias iššūkis – nepasimesti šiame labai plačiame pasaulyje.

– Kokios kitos disciplinos būtinos šių dienų studentui?

– Labai svarbu kalbos. Taip pat visas muzikinis švietimas. Net negaliu pasakyti, kas būtų nereikalinga. Solfedžio ypač reikalingas, nors studentai nelabai jo mėgsta. Būtinos instrumentuotės žinios, kurių stygius pajuntamas vėliau, baigus studijas. Labai svarbus ir dirigavimas, o ypač dainavimas – juk mes dainuojame, tik ne balsu, o savo instrumentu. Mano iniciatyva kartu su LMTA Choro dirigavimo katedra pūtikams įvedėme privalomą chorą. Daugiau dėmesio skirčiau grojimui orkestre.

– Ko šiame darbe labiausiai trūksta?

– Laiko.

– Kurios užsienio valstybės mokymo modelis atrodytų tinkamiausias Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentams ir kartu dėstytojams?

– Prancūzijos, Vokietijos.

– Ar šiuo metu studijos LMTA atitinka tarptautinius standartus?

– Visiškai atitinka. Turime puikius dėstytojus ir visą administruojančią komandą.

– Kokius planus, kūrybines idėjas puoselėjate šiandien?

– Greta visų renginių, koncertų, konkursų bei meistriškumo kursų, naujausias uždavinys – surengti pirmąjį Tarptautiniį J. Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursą  2016 m., antrąjį – 2018 m.

Taip pat ruošiuosi spręsti trūkstamų instrumentų klausimą. Ruošim projektus, siekdami atnaujinti pučiamuosius ir mušamuosius instrumentus,  nes ypač jaučiame retesnių instrumentų stygių, patys studentai neturi galimybių jų įsigyti. Planų ir darbų laukia labai daug.

– Kokią matote Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrą ateityje?

– Norėčiau, kad į Lietuvą atvyktų studijuoti daugiau užsienio studentų. Tai reikštų didelį mūsų darbo ir profesionalumo įvertinimą. Lietuvą labiausiai garsina mūsų sportininkai ir menininkai, todėl visada sakau: Lietuva bus ir pūtikų šalis!

Taip pat visiems linkiu kurti šį nuostabų, magišką pučiamųjų garsų pasaulį. Dalinkimės juo su kitais, kad šie instrumentai skambėtų visame pasaulyje. Nepamirškime palikti ir pėdsakų. Noriu pasižiaugti, kad švenčiant LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros jubiliejų išleidome dėstytojų atliekamų kūrinių dvigubą kompaktinį diską. Smagu, kad visi geranoriškai prisidėjo prie šios idėjos ir pavyko išleisti tokią atminimo dovaną. Ypač dėkoju garso režisieriui Viliui Kondrotui ir rėmėjams Gediminui Kuprevičiui, UAB „Litamilk“ bei LMTA.

Jei trumpai galėčiau atsakyti apie ateitį – ją matau tik gerą, o kad ji tokia ir būtų, visi turime stengtis.

Dėkoju už pokalbį.

 

 

Beethovenui 250
Traviata