Maestro Saulių Sondeckį prisimena buvusios liepaitės

Saulius Sondeckis  – mano Mokytojas. Pamenu jį nuo pat vaikystės. Kai buvau dešimties, jau dainavau su jo diriguojamu Kameriniu orkestru. Maestro man įžiebė kūrybinę ugnį taip natūraliai, taip stipriai, kad iki dabar esu didžiojoje scenoje. Kartu teko koncertuoti jau tapus profesionalia dainininke. Ypač sėkmingai skambėjo D. Skarlatti arijos, Balio Dvariono „Žvaigždutė“. Nepakartojamos akimirkos, kai tekdavo dainuoti O. Messiaeno kūrinio „Trys mažosios liturgijos“ solo partiją. Dirigento mostas nutraukdavo instrumentinę laviną – orkestro tutti  – ir garsiai atliekamą choro partiją, o tuomet turėdavau tyliai padainuoti savo melodiją – vienui viena. Žiūrėdavau įdėmiai į Maestro, ir tik jo veidas, jo ramios besišypsančios akys man padėdavo nesudrebėti, kai didelėje koncertų salėje, pilnoje klausytojų, visiškoje tyloje turėdavau šviesiai, skaidriai, labai švariai sudainuoti vieną frazę. Tai buvo mokykla visam gyvenimui. Giedu mintyse „Ave Maria“. Tai mano tyli malda mylimam Mokytojui Sauliui. Per muziką  – iš širdies į širdį. Per muziką – iš sielos į sielą.
Sigutė TRIMAKAITĖ

Likimas padovanojo neįkainojamų gyvenimo akimirkų su maestro Sauliumi Sondeckiu. Maža mergaitė Filharmonijos salėje, daugybė „Liepaičių“ choro repeticijų ir didis Maestro. Jo švelnūs pamokymai ir patarimai; veidas, spinduliuojantis gėrį, ramybę ir begalinę meilę muzikai. Ypatinga šypsena, kurios negaliu pamiršti iki šiol. Prieš akis iškylantis vaikystės prisiminimas apie tą nepakartojamą, mielą, šiltą Sauliaus Sondeckio šypseną nustelbė mano liūdesį atėjus atsisveikinti su Maestro ir palydėti jį į paskutinę kelionę.  Rasa ČAIKAUSKAITĖ-GENIUŠIENĖ

Maestro sveikindavosi net gatvėje susitikus... Neįtikėtina, kad pažindavo kažkada matytą choristę liepaitę... Yra sakęs, kad visas atpažįsta iš akių... Nuostabus žmogus. 
Danutė KNIŪKŠTIENĖ

Jei pakalbintume žmones gatvėje, neabejoju, iš kiekvieno apie Maestro Saulių Sondeckį išgirstume tik šviesius prisiminimus ir pagarbius žodžius. Tai neeilinio talento, stiprios charizmos asmenybė. Džiaugiuosi turėjusi progą pajausti aukštą šio žmogaus vidinę kultūrą, iš arti matyti gilų ir įtaigų žvilgsnį, švelnų, bet kartu ir reiklų rankų mostą. Chore „Liepaitės“ ne kartą teko dainuoti diriguojant Maestro. Jo paties išjausta muzika ir žinojimas, kaip kūrinys turėtų skambėti, būdavo labai aiškiai ir taikliai perteikiamas chorui, todėl dainuoti diriguojant Sauliui Sondeckiui būdavo ne tik garbė ir atsakomybė, bet ir didelis malonumas. Kūriniai skambėdavo išties įspūdingai. Pastaruosius kelerius metus dainuoju moterų chore „Liepos“. Deja, šiuo laikotarpiu jau nebeteko būti scenoje drauge su Maestro. Bet jo buvimas salėje tarp klausytojų įpareigodavo pasitempti. Maestro pasidžiaugė mūsų koncertu Valdovų rūmuose (2014 m. gruodžio 5 d.) ir Stanisławo Moniuszko Mišių e-moll atlikimu. Jo ištarti žodžiai skambėjo tarsi balzamas – kiekvieną iš mūsų jis palygino su smuikeliais, virpinančiais sielos stygas. Jau sirgdamas ir negalėdamas dalyvauti mūsų choro jubiliejiniuose koncertuose, Maestro Saulius Sondeckis kiekvienai choristei dedikavo žodžius, pats juos ranka užrašė ir pasirašė.
Loreta ZDANEVIČIENĖ

Epizodai su Sauliumi Sondeckiu – visa epocha, neįkainojamas indėlis į mūsų gyvenimus. Įrašinėjame Stanisławo Moniuszko „Mišias“. Darbas vyksta sklandžiai, greitai. Atsidėkodamas orkestras už tai mums ant fortepijono sukrauna kalną saldainių. Tokia buvo mūsų vaikystė. Repeticija Paveikslų galerijoje (dabar – Vilniaus arkikatedra bazilika). Mūsų akys atidžiai stebi kiekvieną Maestro judesį. Matyt, to negali nepastebėti ir Sondeckis. Tuomet jis ir sako: –  Jūs taip sekat mane, kad galima į delną surinkti visas jūsų akis. Muzika buvo tokia stipri. G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ klausėsi mano geografijos mokytoja. Po koncerto geografijos aš galėjau nebesimokyti. Ilgai ieškojau įrašo, kuriame šis kūrinys skambėtų taip gražiai, kaip buvau įpratusi. Manau, kad tai taip pat buvo Maestro nuopelnas. Po mūsų koncertų garsiausiose Rusijos scenose grįžti į įprastą rutiną būdavo tiesiog nyku. Turėdavo praeiti laiko, kad nusileisčiau ant žemės. Labai jį mylėjome. Dar daug turės nutekėti vandens, kad toks dinozauras užgimtų. O gal to jau niekada nebus, bent jau mūsų gyvenimuose? Žiūrėjau filmą „Maestro. Saulius Sondeckis“, godžiai gėriau kiekvieną jo žodį, išmintį ir nenorėjau, kad ta juosta baigtųsi… Štai taip... 
Virginija PRANSKUTĖ

Nepakartojami ir nepamirštami naujamečiai koncertai su maestro S. Sondeckiu ir jo vadovaujamu Kameriniu orkestru. Nesuskaičiuoju, kiek metų iš eilės gruodžio 31 dieną „Liepaitės“ kartu su S. Sondeckio orkestru koncertavo buvusioje Paveikslų galerijoje, dabartinėje Arkikatedroje, vėliau Šv. Jonų bažnyčioje. Su nekantrumu laukdavome profesoriaus kvietimo dalyvauti. Tai būdavo neeilinė šventė tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Naujamečių koncertų programoje visada skambėdavo J. S. Bacho Arija ir J. Haydno Atsisveikinimo simfonija, dažnai A. Vivaldi „Metų laikai“. Vos nuaidėjus paskutiniam muzikos akordui, imdavome laukti kitų metų naujamečio koncerto. Visam gyvenimui išliko tas jausmas, kai tarsi netelpi savyje, kai muzika tiek pakylėja žmogų, kad darosi graudu, nesinori skirstytis, ir aplinkinių akys byloja tą patį. Ir už visa tai esu dėkinga maestro Sondeckiui, kuris pradėjo tą gražią tradiciją, kuris kviesdavo „Liepaites“, kuris mus taip mylėjo ir vedė muzikos takais. Iškilmingesnių ar įsimintinesnių senųjų metų palydėjimo ir įžengimo į naujuosius metus neteko pajusti. Maestro sukurdavo tokią nepaprastą nuotaiką, jo akys užburdavo, nors rankos skaičiuodavo taktus ir atsikvėpimus. Skambant muzikai toje sakralioje erdvėje kartu su klausytojais – iškiliausiais Lietuvos inteligentijos atstovais ir paprastais muzikos gerbėjais – išgyvendavome tikrą virsmą, pabaigos ir naujos pradžios akimirką. Kaip tuščia tapo sieloje, kai ši graži tradicija baigėsi. Rodos, be koncerto ta Naujųjų metų sutikimo šventė prarado prasmę. Ir dabar kartais nueinu  į Šv. Jonų bažnyčią  pasiklausyti naujamečio Lietuvos kamerinio orkestro koncerto... Bet jau be Sauliaus Sondeckio...
Onutė GORODECKIENĖ

 Man Saulius Sondeckis visada buvo ir išliks kaip nepaprastai geranoriška, šilta ir tauri asmenybė, maloniai, pagarbiai ir paprastai bendraujanti su įvairaus amžiaus bei profesijų pašnekovais. Atmintyje likę prasmingi ir įdomūs pokalbiai su Maestro. Nejausdavau jo autoriteto spaudimo, atrodė, kad kalbi su bendraminčiu kolega, emocionaliai besidalinančiu savo žiniomis ir patirtimi. Su didžiausiu malonumu prisimenu koncertus, įrašus ir ypač repeticijas su Lietuvos kameriniu orkestru. Tai būdavo šventė ne tik sielai, bet ir protui, nes patyriau neišdildomų muzikinių įspūdžių, išgirdau tiek iki šiol naudingų patarimų, pastabų dėl muzikos interpretacijos. Nepakartojamas koncertas, kuriame pirmą kartą Lietuvoje atlikome O. Messiaeno ,,Tris mažąsias liturgijas“ – sudėtingą kūrinį tiek technine, tiek filosofine prasme. Mes, ,,Liepaitės“, išsirikiavusios scenoje taip jaudinomės, kad choro laiptai vibravo. O dirigentas išėjo plačiai šypsodamasis, šelmiškai ir padrąsinamai mums mirktelėjo, pakilo rankos ir... įvyko stebuklas! Gastrolėse Maestro leisdavo stebėti orkestro repeticijas su tokiomis garsenybėmis kaip D. Geringas, T. Grindenko ir kt. Ne kartą jis mus, kelias liepaites, vežėsi į savo orkestro koncertus Trakų pilies menėje. Neabejoju, kad buvusios ,,Liepaitės“ ir dabartinės ,,Liepos“ pritartų mano minčiai: jei ne Maestro ir jo orkestras, mūsų muzikinis pasaulis nebūtų buvęs toks kupinas nuostabiausių išgyvenimų.
Violeta CHODOSEVIČIŪTĖ