Nepasibaigusi repeticija

Mus paliko muzikinės kultūros autoritetas, Lietuvos ir Šiaulių patriotas. Bėgantis laikas paprastai nuneša į sąšlavynus tamsias dėmes, o atmintyje, nuotraukose, tekstuose, įrašuose lieka daug atmintinų vaizdų ir žodžių. Maestro Sauliaus Sondeckio pasakytuosius dar ne vienai kartai reikėtų prisiminti.

Vilniaus specialioji, dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. 1960-aisiais mokykla persikėlė į naujus rūmus Antakalnyje. Jaunas simpatiškas mokytojas vadovauja mokinių orkestrui. Mūsų nedidelės klasės stygininkai po pamokų skuba į repeticijas. Būdama pianistė visada mėgau orkestrinę muziką, stengdavausi rasti galimybių įlįsti į mokytojo Sauliaus Sondeckio repeticijas. Orkestras atvėrė nuostabią, plačią, gyvybe pulsuojančią garsų paletę, emocinę erdvę. Iš skirtingų tembrų, ritminio alsavimo Mokytojas tiesiog čia pat kūrė muziką: logiškos frazės, kažkur erdvėje besiformuojantys piano deriniai ir jų prieštaros griežtų artikuliacijų kontrastuose. Ko aš išmokau klausydama Pugnani ir Kreislerio Preliudo ir Allegro, Čaikovskio „Serenados“ repeticijų?Minties ir emocijų proveržių derinimo. Loginio suvokimo. Muzikinės minties vedimo sudėtingoje orkestro terpėje pojūčio. Akcentuacijos prasmės barokinėje ir klasikos normų persmelktoje muzikoje, tembro išraiškos plačioje orkestro skambesio amplitudėje supratimo. Kiekviena girdėta repeticija buvo atradimas ko nors naujo, meilės orkestrui užuomazga. Šią patirtį papildė studentiški koncertmeisterio darbo įgūdžiai labai muzikalaus dirigento Liongino Abariaus, Juozo Domarko klasėse, pianistės pareigos LRT lengvosios muzikos orkestre, Kijevo baleto ant ledo instrumentiniame kolektyve, akompanavimas Radijo chorui, vienam ar kitam vokaliniam ansambliui. Beje, konservatorijoje suorganizavau mažą studentų orkestrėlį, vakarais repetuodavome Mažojoje (dabar J. Karoso) salėje. Prisimindama S. Sondeckio pamokas, išdrįsau kolegoms bendramoksliams padiriguoti W. A. Mozarto „Mažąją nakties muziką“, kitas bibliotekoje randamas nesudėtingas partitūras. Šiandien man keisčiausia tai, kad bendramoksliai savanoriškai rinkdavosi į repeticijas.

Mokyklos pamokų tvarkaraštyje atsirado ne repeticijoms skirtos popamokinės veiklos valandos, bet orkestras kaip dalykas. Dirbti su vaikais S. Sondeckį pakvietė mokyklos direktorė Liudmila Keželytė ir mokymo dalies vedėjaVida Krakauskaitė. „Į mokyklą atėjau kaip specialybės dėstytojas. Vaikų orkestrėlis ten buvo, bet kažkaip neaiškiai funkcionavo. Stygininkai grojo orkestre, dainavo chore. Paskui mokyklos vadovybė nusprendė, kad chore stygininkai nebedainuos, o tik gros. Mane tiesiog privertė organizuoti sistemišką darbą. Pasirodo, kartais prievarta duoda ir neblogų rezultatų. Pradžioje dirbau, kaip išmaniau. Paskui sugalvojau savo darbo metodą. Mokiausi, stebėjau. Ypač didelę įtaką padarė Rudolfo Baršajaus vadovaujamas aukšto profesinio lygio kolektyvas Maskvos kamerinis orkestras“, – 2011 m. pasakojo S. Sondeckis susitikime su visuomene M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje. Puikiai atmenu tą virtuoziškai grojantį kolektyvą. Vakarietiškų pavyzdžių tada nebuvo.

„Repeticijose buvo svarbu tęsti pedagoginį procesą naudojantis ne tik žinomomis metodikomis, bet ir memuarinėje, istorinėje literatūroje perskaitytomis žymių muzikų mintimis, rekomendacijomis“, – vėliau pokalbyje sakė S. Sondeckis. – Man svarbiausia buvo pasiekti, kad vaikai laisvai muzikuotų nejausdami jokios baimės. Aš niekuomet nepykdavau, jeigu pasitaikydavo griežimo netikslumų – stengdamasis orkestrinio griežimo įgūdžių tikrai įgysi. Bet jau abejingumo nepakęsdavau! Ir dar vieną paslaptį turiu, kuri leidžia nejausti kartų kaitos orkestre (o juk mokyklos orkestrui tai buvo labai aktualu!): nė vienas net į pirmą repeticiją atėjęs neturėjo pajusti, kad jis ką nors daro ne taip. Pradedančiuosius orkestre sodindavau kuo arčiau geriausiųjų – kad girdėtų, kaip reikia griežti.“

Mokykloje žavėjausi keliomis klasėmis vyresne violončelių koncertmeistere Silvija Narūnaite. Savo gražiomis garbanomis ir mielu veidu ji man priminė vieną mano artistų nuotraukų kolekcijos egzemplioriųShirley Temple. Po kelerių metų prie pulto ją pakeitė mano klasės draugė Nijolė Šimkutė, prie kito pulto grojo Davidas Geringas. Ir visi ryškiausi smuikininkai keisdavo vieni kitus orkestro koncertmeisterio poste. S. Sondeckio vadovaujamame mokyklos orkestre vaikai niekada nejausdavo prievartos. Atrodydavo, kad pedagogas stebikiekvieną vaiką: ar seka, ar girdi muziką, ar susikaupęs. Matėme, kaip bendramoksliai keliauja nuo tolimesnių pultų link pirmojo. Mums tai buvo jų pasiekimų vertinimo kriterijus. Jaunam pedagogui reikėjo suktis: kaip sudominti muzika, koks repertuaras vaikus galėtų motyvuoti?

Kas Sondeckiui padėjo? Manau, pagarba žmogui, net mažiausiam. Gyvenimiškoji ir muzikinė nuovoka. Pasaulio kultūros pažinimas, meninė intuicija. Gal kaip tik todėl ir sugebėjo vaikus sužavėti Haydno, Mozarto, Bacho, Čaikovskio, Čiurlionio muzika, išugdyti meninės atsakomybės jausmą, partnerystės pojūtį, mokėjimą susikaupti ir norą kartu kurti muziką... S. Sondeckis nuo pat darbo su mokinių, jaunimo kolektyvais pradžios siekė kelių tikslų: per muzikavimą orkestre atskleisti muzikos grožį, ugdyti meilę profesijai.

Vienas iš reikšmingų įvykių buvo orkestro gastrolės Rygoje. Jų meno mokykla garsėjo gerais stygininkais ­– ten mokėsi Gidonas Kremeris, Olegas Kaganas. Tačiau orkestro Rygos mokykla neturėjo. Latvius sužavėjo lietuvių orkestras, mokyklos pradėjo draugauti.

1960 m. ką tik direktoriumi paskirtas Dainius Trinkūnas ėmėsi įgyvendinti savo idėją – gauti mokyklaiČiurlionio vardą. „Uždavinys sunkus, nes į Čiurlionį buvo žiūrima neigiamai, jo kūryba apibūdinama tuo laiku paniekinamai skambančiais formalizmo, simbolizmo ir kitais epitetais. Tačiau Trinkūnas buvo atkaklus... Čiurlionis tarsi ir buvo reabilituotas, prasidėjo jo propagavimas.“

Apie 1960-uosius S. Sondeckio vadovaujamo orkestro solistai buvo vyresniųjų klasių mokiniai: pianistės Aleksandra Juozapėnaitė, mūsų klasės atstovė Laisvė Paškevičiūtė, smuikininkės Danutė Pomerancaitė, Audronė Vainiūnaitė, violončelininkė Silvija Narūnaitė. Stebėjau, kaip dėmesingai mokytojas elgiasi su jaunais, nepatyrusiais solistais. Ne, jis nenutildydavo orkestro, bet išryškindavo reikšmingus dialogų su solistu fragmentus, temas, harmoninę terpę.

Atmintinas dirigento Natano Rachlino vizitas mokykloje. Svečias iš Ukrainos klausėsi orkestro, paskui pats su juo bendravo, dirigavo. Mes, mokiniai, turėjome galimybę išgirsti dirigentų pamąstymų apie muziką, orkestro grojimo komentarų, vertinimų. Tai buvo reikšminga muzikos pamoka. Būtent nuo tada prasidėjo koncertų Filharmonijoje analizės, vertinimai. Išklausydami mokinių nuomonių, mokytojai diskutuodavo ir taip ugdė gilesnį muzikos suvokimą.

Konservatorijoje S. Sondeckis – Styginių instrumentų katedros vedėjas. Po jo sparnu augo stygininkai ir orkestrinio grojimo mokykla, formavosi Lietuvos kamerinio orkestro klausytojų muzikinis skonis, klasikos suvokimo kriterijai.

Kartais būdavo kviečiamas į visuomeninių organizacijų posėdžius išklausyti studentų nuodėmių. Kaltintojas tik pradeda kalbą, o Sondeckio akys jau merkiasi. Žinojom, jis labai daug dirba. Stengdavomės posėdį baigti greitai. Tačiau pamokos liko. Jis kaudavosi už savo auklėtinius, bet ir nenuolaidžiaudavo. „Ką reiškia gabus muzikai? Gerai girdėti – maža. Turi labai norėti dirbti, dirbti...Tinkamą gabumą įrodo ir kantrybė, būtina skirti dėmesį smulkmenoms. Tobulėti galima tik gebant jas įveikti, šlifuojant, šlifuojant iki tobulumo. Taip ugdomas reiklumas sau.“

Dirbant Filharmonijoje teko įsitikinti, kad jos veikla buvo neįsivaizduojama be Lietuvos kamerinio orkestro. Nors ir ne visada pritariant muzikantams, ne visada gaunant honorarus, S. Sondeckis neatsisakydavo vykti į Filharmonijos meno vadovo R. Žigaičio organizuojamus koncertus kaimuose, įvairias šventes. Iš „Nakties serenadų“ Palangoje organizatorių S. Sondeckis visada reikalaudavo, kad Filharmonijos viešbutyje orkestro nariai galėtų įsikurti erdviai, su šeimomis. Naujos S. Sondeckio iniciatyvos pritraukdavo negirdėtų atlikėjų, įžvalgiai pastebėtų talentingų jaunų muzikų, kurie vėliau išgarsėdavo pasaulyje.

Naujametinių koncertų tradicija plito ir į Vakarus, ir į Rytus. „Mūsų Haydno simfonijos atlikimas pagimdė naujametinių koncertų tradiciją, dabar jie vyksta kiekviename miestelyje. Reikia dėkoti kultūros ministrui Banaičiui. Jis karštai reagavo į mano pasiūlymą: „Bet tu čia ir sugalvojai! Bažnyčioje vėl reikės žvakes uždegti? Ateis koks senas revoliucionierius, ir ką jam pasakysi?“ Banaitis paprašė atsakymo palaukti. Mėnesį, kitą laukiu. Pagaliau leidimas duotas. 1966 m. koncerte dalyvavoSniečkus, Šumauskas ir iš Amerikos atvykęs Bimba.Kaip per didžiausius atlaidusžmonių prisirinko tiek, kad adatai nebuvo kur nukristi. Apsaugos darbuotojai ieškojo kelių, kad galėtų atvesti panorusį ateiti didžiausią siaubą, ideologijos cerberį CK sekretorių Sniečkų. Gal vesti per altorių? Bet tas nenori eiti. Užėmė vietą pirmoje eilėje. Visi įsitempę, persigandę: ką pasakys? Žvakės dega... Pagal sumanymą man reikia uždegti žvakes, o paskui jas užgesinti. Tuometinis Filharmonijos direktorius Fedaravičius išsigando ir neleidžia. Sakau, tada neinu į sceną. Sniečkus sėdi, nežinia ką galvoja... Bet atėjo pas mane po koncerto. Papasakojau legendą. O, jam viskas labai patiko! Visi lengviau atsiduso...“

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuvos filharmonijoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas moksleivių muzikiniam ugdymui. Estetinio-muzikinio darbo kryptis ir turinį SSRS labai neblogai išmaniau, nes mokyklos direktorius D. Trinkūnas buvo sudaręs sąlygas nuvykti beveik į visas respublikas, su šiuo darbu susipažinti konferencijose. Greta teigiamų patirčių Baltijos šalyse, Maskvoje, Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), dažniausiai matydavau apgailėtą, primityvią veiklą. Mūsų Filharmonijoje kurti muzikinio švietimo sistemą man padėjo prof. S. Sondeckio žinios ir patirtis. Stengdavausi rasti laisvą minutę ir jo paklausinėti apie muzikinį ugdymą Europos šalyse. S. Sondeckis neatsisakydavo važiuoti susitikti su Ukmergės, Utenos, Panevėžio, Smalininkų, Jurbarko, kitų miestelių moksleiviais – taip buvo skleidžiama aukštojo meno dvasia. „Pagrindinis ir labai tvirtas mano nusistatymas: pagarba publikai, nesvarbu, kokia ji salėje ir kiek jos yra. Toks privalo būti menininko atsakingumas. Koncertui skirta programa negali būti keičiama, trumpinama. Tie, kurie į koncertą atėjo, turi privilegiją patirti giliausius įspūdžius.“

Ir vėliau daug metų Maestro atkakliai kovėsi už geriausios muzikinio ugdymo sistemos išlaikymą Lietuvoje. Vizitai pas ministrus, karšti įrodinėjimai konferencijose Lietuvos Seime, Mokytojų namuose, kituose forumuose, straipsniai, pasisakymai radijo, televizijos laidose – atrodytų, kad muzikinio lavinimo svarbos nesuprantantys žmonės turėjo pakeisti savo veiksmų strategiją. Deja. Didžiulės pinigų sumos neformalaus švietimo kūrimui nusuko visai ne tuo keliu, o mokyklas pervadinus neformaiojo švietimo įstaigomis pakito ir mokymo turinys. Išmestas solfedžio, nes ministerijos vadai nesupranta, kad jei pats esi beklausis, tai nereiškia, jog visa Lietuva tokia privalo būti. S. Sondeckio pastangos kalbėti apie profesinio meistriškumo kėlimą ir bendrąjį žmogaus kultūros lygį pasiklydo pigaus, menkaverčio populiaraus meno labirintuose.

„Budistų filosofas, rašytojas, pedagogas, aktyvus kovotojas prieš branduolinę energiją, Nobelio premijos laureatas Daisaku Ikeda, didžiausios pasauliečių budistų organizacijos „Soka Gakkai“ prezidentas, įsitikinęs, kad auklėti, ugdyti jauną žmogų būtina grožiu, kilniu menu. Tokios jo filosofijos švyturiai – Michelangelo Buonarroti, Hugo, Beethovenas. Ypač remdamas vieną padalinių – 1963 m. įkurtą koncertinę asociaciją „Min-On“ (pažodžiui – žmonių muzika), užsiėmė totalia švietėjiška veikla. Jis suprato, kad norint išplėsti vertybinę žmonių mąstymo ir pajautos skalę reikia jiems suteikti galimybę išgyventi ne tik šou, ne kultūrinę šiukšlę, bet suvokti aukščiausio lygio meną. Ikeda man pasakojo, kad reikiamą emocinį ir intelektinį poveikį daro menų sintezė. Menų tarpusavio komunikavimas – svarbiausias dalykas, todėl skatinami tarptautiniai menų mainai. Organizacija Japonijoje turi dailės galerijas, universitetus. Moderniausią įrangą. Visi „Min-On“ sistemos universitetų studentai, kad ir ką studijuotų, privalo dvejus metus groti simfoniniame orkestre. Fantastiška!“ – žavėdamasispasakojo S. Sondeckis.

Apie atlikėjus, muziką, ypač Bacho, Mozarto kūrybą, su prof. S. Sondeckiu būdavo galimakalbėti valandų valandas. Muzika ne tik buvo nuolat studijuojama, bet ir iki smulkmenų įprasminama ją atliekant. „Atlikimas – visada kūrybinis procesas“, ­– sakydavo Maestro. Kolektyvas gali pagroti daug kūrinių, daug gerai intonuojamų gaidų, bet juose nebus Mozarto dvasios. „Mozarto muzikoje plazda mirtis. Bet muzika nėra tragiška. Mirtis joje reiškiama kaip palaima. Vienas tragiškiausių fragmentų – pirmieji šeši „Requiem“ taktai – pasipriešinimas, protestas prieš mirtį. Tik „Lacrimosa“ – didžiulis skausmas.“ Nenuostabu, kad gilus Mozarto muzikos, epochos stilistikos pažinimas, daugybės jo kūrybos interpretacijų studijos, muzikinė intuicija, gebėjimas tarsi įprastoje frazėje pamatyti, išgirsti „genialią išimtį“, smulkmenoms suteikti išskirtinumą ir prasmę leido S. Sondeckiui priekabioje klasikos interpretacijos meistrų aplinkoje tapti pripažintu W. A. Mozarto kūrybos interpretatoriumi.

2010 m. smuikininkas profesorius Gernotas Doblingeris Winischhoferis Zalcburge, Mozarto gimtinėje ir reikšmingiausiame muzikos centre, įkūrė kamerinį orkestrą „Camerata Viena“. Jame grojo geriausi Vienos konservatorijos studentai, jauni muzikantai iš Europos, Azijos ir Pietų Amerikos. Suformuoti jaunų virtuozų orkestrą buvo pakviestas prof. Saulius Sondeckis. Po koncerto buvo rašoma: „Aukščiausio techninio ir meninio lygio ansamblis įkūnijoypatingą Vienos garso idealą. Visame pasaulyje jis (Sondeckis. – R. A.-B.) yra žinomas kamerinių orkestrų dirigentas, padaręs daugybę muzikos įrašų.“

Gidonas Kremeris, siekdamas realizuoti ilgalaikį edukacinį projektą su Baltijos šalių jaunimu ir sumanęs įsteigti kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“, pirmiausia pagalbos kreipėsi į S. Sondeckį.

S. Sondeckis G. Kremerį vertino kaip vieną geriausių XX a. smuikininkų. Apie būsimą orkestrą sakė: „Tai savita Kremerio studija, dovana mūsų respublikų jauniesiems. Mokysis su juo kartu muzikuodami. Esu pakviestas pradėti ugdyti orkestrą. Gros Lietuvos, Latvijos, Estijos muzikantai. Abu su Kremeriu Lietuvoje išklausėme visus pretendentus. Atranka buvo labai griežta. Jis nori turėti tokį orkestrą, su kuriuo galėtų atlikti naujus kūrinius, pateikti naujas interpretacijas, pats su orkestro nariais galėtų groti ansamblius. Su Gidonu Kremeriu išeiti į sceną – didelė atsakomybė. Tai bus reikšminga kamerinės muzikos mokykla.“

1997 m. karštą vasaros dieną stebėjome ir filmavome šio naujo orkestro repeticiją Vilniaus III muzikos mokyklos salėje. Visa muzikos ištara sukonstruota repetuojančio prof. S. Sondeckio pasąmonėje. Tai atsispindi veido išraiškoje, saikingas mostas išryškina reikiamus artikuliacijos ypatumus. Skamba Franzo Schuberto muzika („Pradėjęs dirbti su „Kremerata Baltica“ grynosios klasikos vengiu, per anksti. Iškart gerai pagroti Mozartą – su ryškia artikuliacija, gyvybingai pulsuoujančiu ritmu – labai sunku. Sucementuoti orkestrą, išgauti lankstumą, aktyvumą geriausia griežiant romantinę muziką.“). Stebiu, kaip kuriama logiška muzikos kalbos seka. Retsykiais dirigentas orkestrą stabdo: „Stop, stop... Visada reikia dėmesingai paimti tą do diezą. Kažkas užkliūva, netikslu. Grojam... <...> Šita frazė buvo šiek tiek agresyvi, o dabar mes sugrosime platesnę frazę, artimesnę antrai temai: laaai – ryriri-ra. <...>. O čia daugiau pulsacijos, alsavimo: tyram-param-param. Dabar kiek rubato: tyri-tariri-taram...Šitą vietą grokite švelniai ir piano, – bet jokio ritenuto. Grojam...“ Girdimos potekstės, prieštaros.

Orkestrui pertrauka. Dabar ji begalinė...

*

Kodėl vaikščiodami žeme mes ištariame tiek mažai gerų žodžių? Dažnai bėgančio laiko suktinyje greitosiomis taip ir išsiskiriame jų vienas kitam nepasakę, nustumiame į tolimiausią širdies kertelę. Netekties minutę telieka pasakyti: nepraeikime abejingi pro Žmogų, pro jo skausmą, džiaugsmą, o išsiskyrę atminkime esą visi vienos Saulės vaikai. Ir tegul išėjusiųjų šviesa mus lydi.