Paryžiaus dienoraščiai (5) Apie „tamsius“ šviesius laikus

2016 Nr. 3–4 (458–459), Gabrielė Sližytė

Prancūzija – gera vieta istorijai persekioti. Čia tiek daug erdvės ir vietų, kur gali išgyventi praeitį. Apie tokią galimybę priminė viena muzikos istorijos paskaita Sorbonos universitete: dėstytoja, aiškindama apie pirmuosius muzikos vaizdavimo būdus, per projektorių rodė sarkofago iliustraciją su devyniomis mūzomis, reprezentuojančiomis menus dar antrame amžiuje po Kristaus, o paskui tiesiog patarė nueiti į Luvrą patiems pasižiūrėti originalo.

Bet, žinoma, Paryžius – tai tik viena iš daugybės detalių keliaujant laiku.

320 km per valandą lekiantis greitasis traukinys (TGV) Prancūzijos pietus padeda pasiekti per tris valandas, ir vieną apsiniaukusį rytą iš Paryžiaus galima pabėgti tam, kad atrastum Avinjoną su žydru dangumi ir prisimintum ars nova laikus, Philippe´ą de Vitry ar Didžiąją katalikų bažnyčios schizmą. Kad skaitomas knygas savo mintyse galėtum apipuošti gyvai matomais vaizdais.

Avinjonas muzikine prasme tikrai „šiek tiek“ daugiau už visame pasaulyje žinomoje vaikiškoje dainelėje minimą Avinjono tiltą, ant kurio šoka prancūzai (kas, pasirodo, nėra tiesa – tiltas per siauras, kad ten būtų galima šokti galjardą ar panašius šokius, istorikai spėja, jog tai buvo daroma šalia tilto ar net po juo). Tai dar viena Prancūzijos vieta, kuri dėl jai kritusio istorijos burto dabar labiausiai traukia turistus, keliaujančius link Žydrosios pakrantės ir užsukančius čia dėl tilto, gotikinių Popiežių rūmų ir garsiojo Avinjono festivalio.

Mano kelionės variklis buvo noras pasivaikščioti Popiežių rūmų (Palais des papes) menėse, kur skambėjo pažangiausia XIV amžiaus muzika, pavadinta ars nova, kaip priešprieša anksčiau parašytai muzikai. Ars nova laikotarpio pradžia laikomi 1320 metai, kai, spėjama, pasirodė Philippe´o de Vitry traktatas „Ars nova“, jis truko iki poeto ir kompozitoriaus Guillaume´o de Machaut mirties 1377 metais. Vėlesnis laikotarpis, ars subtilior (pavadinimas buvo sugalvotas XX amžiuje), apibūdinamas kaip ars nova dekadansas.

Kad muzika Katalikų bažnyčios buvo taikoma kaip manipuliavimo ar, švelniau tariant, poveikio priemonė, įrodo popiežiaus Jono XXII 1324 m. bulė. Šiuo dokumentu jis siekė uždrausti rašyti muziką, kurioje būtų naudojamos naujos smulkios vertės natos, ritminės figūros, suskaldančios melodiją tarp balsų (pranc. le hoquet), o kartu ir virtuoziškumą bei balsų savarankiškumą. Ir pasaulietiškiems tekstams bažnytinėje muzikoje vietos neturėjo būti. Ir visa tai tam, kad neblaškytų žmonių dėmesio maldos metu.

Popiežiaus nurodymų tikriausiai būdavo paisoma, bet ne tiek, kad liturginė muzika vėl grįžtų į grigališkojo giedojimo laikus. Juk tokie draudimai dažnai provokuoja norą rizikuoti ar tiesiog toliau dirbti savo darbą taip, kaip atrodo teisingiausia. Panašiai nutiks ir Palestrinai antroje XVI amžiaus pusėje, kai po Tridento bažnytinio susirinkimo jis nebeturėjo rašyti parafrazinių mišių, nes bažnyčioje negalėjo skambėti niekas, kas turi nors kokį ryšį su pasaulietine muzika. O tai jis ir toliau sėkmingai darė. Tradicijos kartais gali tapti dideliu pažangos trukdžiu, laimė, buvo žmonių, kurie manė, kad muzikos evoliucijos niekas negali stabdyti.

 

Bulėje svarbus popiežiaus požiūris į muziką kaip į reikšmingą mišių akcentą. Atrodytų, jis galėjo negaišti laiko ir nekritikuoti muzikos – vis dėlto antraeilio dalyko liturgijoje. Tačiau bulės pabaigoje jis net nurodė bausmes nepaklusniesiems. Kartu tai liudija, kad naujasis muzikos stilius plito.

1342 metais popiežiumi buvo išrinktas Klemensas VI. Jo valdžia truko tik dešimt metų, tačiau Klemensas VI Avinjoną padarė turtingu ir įtakingu europietišku miestu, pirmtako Benedikto XII pradėti statyti gotikiniai rūmai buvo išplėsti, čia klestėjo kultūrinis gyvenimas.

Kalbant apie viduramžių muziką, vienas svarbiausių dalykų yra manuskriptai, kuriuose ji užrašyta. Iki pat 1501 metų, kai Venecijoje Petrucci leidybos namai išleido pirmą spausdintinį natų rinkinį (Odhecaton), rašytinė muzika sklido lėtai ir buvo tik brangi bažnyčios ar didikų privilegija. Didžioji dalis prancūziškos ars nova muzikos buvo užrašyta dviejuose manuskriptuose – Apt ir Ivréa. O toliau – tik klausimai be atsakymų: kada ir kur sudaryti manuskriptai, kam būtų galima priskirti anoniminius kūrinius?

Kas lėmė, kad mūsų laikus pasiekė tie manuskriptai? Akivaizdu, kad nuo pat trubadūrų ir dar senesnių laikų esame praradę daug muzikos, pavyzdžiui, visą moterų trubadūrių kūrybą, išskyrus vieną melodiją – Beatriz de Dia „A chantar m´er so“. Kaip dažnai nutikdavo, manuskriptus nuo sutrūnijimo ar dar kitų bėdų gelbėjo tik kruopštus jų saugojimas, o kartais ir tai, kad jie, išpuošti iliustracijomis, atlikdavo tiesiog gražių daiktų funkciją.

Grįžtant prie muzikos, Ivréa manuskripte yra de Vitry priskiriamas motetas „Petre Clemens“, mišių dalis „Kyrie“, priskiriama Defronciaco. Ir muzika, ir tekstu atiduodama pagarba menų globėjui ir mecenatui popiežiaui Klemensui VI, skleidžiama žinia apie jo didybę ir garbę.

Mūsų ausims, pripratusiomis prie Chopino etiudų ar Beethoveno simfonijų, grįžimas prie trijų ar keturių balsų viduramžių polifonijos gali būti nelengvas. Pradedant gilintis į muziką, sukurtą iki tonacijos atsiradimo, reikia išmokti „išjungti“ savo dvidešimt pirmojo amžiaus ausis ir pamiršti dabartinius mokyklinės harmonijos principus, draudimą naudoti paralelines kvintas, kvartas, oktavas. Vėliau reikia pamiršti terciją ir sekstą ir į jų vietą priimti kvartos ir kvintos skambesius – tai bus mūsų konsonansas.

Popiežių rūmuose gausu erdvių, atvirų publikai, – nuo Šventojo Marcialio koplyčios, kurios sienos dekoruotos Mateo Giovannetti, iki didžiulių salių, skirtų priėmimams, popiežiaus audiencijoms ar mišioms švęsti. Nors rūmai išgyveno daug pokyčių nuo tada, kai XIV amžiaus pabaigoje Grigalius XI nusprendė grįžti į Romą, vis dėlto net sunykus daugeliui autentiškų detalių ir sienų tapybos dėl prabėgusių šimtmečių ar žmonių valios (po Prancūzijos revoliucijos čia įkurdinti kareiviai, pasakojama, kapojo šventųjų skulptūrų galvas, kad jas parduotų), pasitelkus vaizduotę galima išvysti ryškų vaizdą apie tų laikų popiežių gyvenimą. Rūmų salės tuščios, be daiktų ar baldų, tačiau užtenka vien gotikinių skliautų.

Grįžus į Paryžių ir norint tęsti kelionę po viduramžių epochą, geriausia apsilankyti Cluny viduramžių muziejuje. Būtent ten, vienoje iš nedidelių salių, galima pamatyti Auksinę rožę – Sienos auksakalio Minucchio darbą. Popiežius šį palaimintą simbolį įteikdavo nusipelniusiems bažnyčios tarnams ir didikams religiniais ar diplomatiniais tikslais. Vienoje iš Popiežių rūmuose Avinjone salių šią Auksinę rožę popiežius Jonas XXII 1330 metais įteikė Nešatelio grafui.

Šiandien daugeliu atveju esame praradę kritinį mąstymą. Žinome tiek daug, bet į nieką neturime laiko gilintis. Arba esame tiesiog įstrigę savo susikurtame pasaulyje, kur vyrauja vienas mums patinkantis skonis. Kelionės turbūt geriau nei kas kita skatina pradėti galvoti ar... tapti viduramžių muzikos detektyvu.

Beethovenui 250
Traviata