Robertas Lozinskis: „Pianistas turėtų būti nuoširdus“

2016 Nr. 3–4 (458–459), Rasa Aukštuolytė

2015 m. rudenį Lietuvoje vykusio VII tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtoju tapo Škotijos karališkosios konservatorijos magistrantas Robertas Lozinskis. 2010 m. pianistas baigė Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją (B. Kumpikienės klasė), 2010–2014 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Z. Ibelhaupto klasė), 2012–2013 m. pagal mainų programą mokėsi Berlyno menų universitete pas prof. E. Lapitskają. Nuo 2014 m. pianistas studijuoja Škotijos karališkojoje konservatorijoje, prof. Fali Pavri klasėje.

R. Lozinskis dalyvavo daugelyje tarptautinių muzikos festivalių, yra 18-os tarptautinių fortepijono konkursų Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje ir Lietuvoje nugalėtojas. Už tarptautinius laimėjimus yra gavęs Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Ministro Pirmininko padėkas, buvo Mstislavo Rostropovičiaus ir Rodericko F. Tucko fondų stipendininkas. Tačiau sausi faktai mažai tepasako apie šio jauno ir perspektyvaus atlikėjo asmenybę, todėl kviečiame su Robertu Lozinskiu susipažinti iš arčiau.

 

– Praėjusių metų rudenį tapote VII tarptautinio M. Č. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtoju. Kaip šiandien viskas atrodo?

– Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, viską vertinti lengviau. Po konkurso buvo sunku patikėti, kad taip atsitiko. Esu dalyvavęs ne viename konkurse, todėl ko nors itin netikėto nebuvo – žinojau, kaip viskas vyksta. Tačiau šiame konkurse buvo labai didelis repertuaras, reikėjo daug ruoštis. Kad laimėtum konkursą, turi susidėti labai daug dalykų: visų pirma, tai yra begalinis darbas, tačiau ne tik prie instrumento, bet ir su savimi, literatūros skaitymas, nuolatinis domėjimasis, sveikata, galų gale sėkmė ir t. t. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip tą dieną jausis komisija, kaip pačiam pavyks viską atlikti. Atrodo, kad šiame konkurse susidėstė palankios aplinkybės, ir man pavyko.

– Ką Jums reiškia dalyvauti konkurse?

– Konkursuose dalyvauti pradėjau nuo mažens, ir tai nebuvo mano pasirinkimas – spręsdavo tėvai ir mokytojai. Gerai, kad tuo metu teko juose dalyvauti, nes dabar man yra lengviau, jaučiu mažiau streso, žiūriu į tai kaip į darbą bei galimybę. Šiais laikais muzikantams, deja, nėra lengva susikurti karjerą be konkursų. Konkursai tapo viso muzikinio pasaulio dalimi. Kaip sportininkui sunku ko nors pasiekti be varžybų, taip ir muzikantui – be konkursų. Tačiau aš pats nelabai juos mėgstu, kur kas mieliau groju koncertuose. Jeigu būtų įmanoma, konkursuose turbūt visai nedalyvaučiau. Tačiau tam, kad turėčiau galimybę koncertuoti, tapčiau žinomesnis, bent jau kol esu studentas, turiu dalyvauti ir konkursuose.

– Šiuo metu yra daug puikių atlikėjų. Kaip tokioje gausoje tapti išskirtiniam, būti pastebėtam?

– Manau, kad pagrindinis kriterijus yra laikas – pamažu išryškėja, kas yra kas. Tai, kad žmogus laimi konkursą, dar nieko nereiškia. Konkursas yra labai subjektyvus dalykas, nes tave tiesiog įvertina keli žiuri nariai. O su laiku išlieka ir tampa žinomi tik tie, kurie iš tikrųjų to nusipelno.

Kuo, Jūsų manymu, turėtų pasižymėti idealus pianistas?

– Toks pianistas turėtų būti nuoširdus, jis turėtų groti taip, kaip jam atrodo. Nereikia nieko kopijuoti, bandyti taikytis prie tradicijų. Muzika visų pirma yra menas, o ne amatas, todėl atlikėjas klausytojui ją turėtų parodyti savaip.

– Bet mokykloje kaip groti nurodo pedagogas, net ir studijų metais paisoma dėstytojo rekomendacijų. Taigi kur yra ta riba tarp tavęs ir kitų girdėtų atlikėjų?

– Manau, mes visuomet esame ties ta riba. Mūsų profesijos žmonės nuolat mokosi, visada yra studentai. Galbūt ne visada turime tą žmogų, kuris su mumis dirba, bet visą laiką iš ko nors mokomės. Todėl ribą, kada esame dar studentai ir kada tampame atlikėjais, nusakyti labai sunku. Svarbiausia turbūt rasti aukso vidurį tarp to, ką kas nors sako iš šalies, ir to, kaip tau pačiam atrodo.

– Kaip Jums sekasi ieškoti to aukso vidurio?

– Sunkiai. Tai amžinas klausimas. Net kai su tavimi dirba ir savo nuomonę pasako autoritetingas žmogus, ne visuomet su ja sutinki. Nebent jis įtikina, o tai būna retai. Kiekvienas pianistas atsakymų turi ieškoti pats.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Mano šeimoje muzikantų nėra, ir pati istorija kasdieniška. Kai dar lankiau darželį, į jį ieškoti gabių vaikų atvyko J. Naujalio mokyklos mokytojai. Aš mielai jiems padainavau, buvau pastebėtas kaip muzikalus. Tačiau tuo metu mano sesuo jau mokėsi muzikos ir mama nusprendė, kad vieno muzikanto šeimoje užteks. Netrukus sesuo susilaužė ranką, liovėsi groti, ir tuomet aš, sulaukęs septynerių, pradėjau mokytis muzikos.

Tai, kad šiuo metu einu muziko keliu, didelis J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos B. Kumpikienės nuopelnas. Ji mane mokė ne tik grojimo technikos, bet buvo tarsi antra mama: išklausydavo, padėdavo, patardavo. Iki šiol mes palaikome artimus ryšius.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad pianisto profesijoje technika yra šalutinis dalykas. Pagrindinis darbas vyksta viduje. Deja, nemažai klausytojų, kurie galbūt nėra mokęsi muzikos, labiausiai vertina techniką ir virtuoziškumą, jiems norisi kuo didesnio efekto. Todėl rinkdamasis koncerto programą galvoji, ką nori padovanoti klausytojui, kartu turi pridėti šiek tiek „prieskonių“.

– Ką norite pasakyti savo klausytojams grodamas?

– Noriu, kad žmonės iš mano koncerto išsineštų emociją, kad mano grojimas jiems pažadintų jausmus. Nebūtinai gerus – jei pasidarys baisu ar koktu, vadinasi, tai veikia.

– Kas Jus įkvepia?

– Viskas. Nėra kokio nors vieno dalyko. Dažnai įkvepia gerai atliekama muzika, koncertų lankymas. Taip pat bendravimas.

– Kaip renkatės repertuarą? Ar turite ypač mėgstamų kompozitorių?

– Kai mokiausi mokykloje, repertuaru nesidomėjau, jį visuomet paskirdavo mokytoja. Tačiau kai įstojau į LMTA, iš pradžių buvo šokas, nes groti galėjau, ką tik norėjau. Tai paskatino pradėti domėtis, klausytis, skaityti. Tačiau niekada nebuvo taip, kad atsisėsčiau ir svarstyčiau, ką grosiu, visada kūriniai atsiranda savaime – ar koncerte ką nors išgirstu, ar ruošiuosi konkursui, kur reikalinga tam tikra programa, ar konkretus projektas padiktuoja pasirinkimą.

Doktorantūros studijose turbūt koncentruosiuosi ties S. Rachmaninovo muzika. Man patinka viskas, ką jis yra parašęs.

– Grojate ne tik kaip solistas, bet ir kamerinę muziką. Ką sau artimo joje randate?

– Man labai patinka atlikti kamerinę muziką. Patinka, kad scenoje esu ne vienas. Žinoma, labiausiai mėgstu groti su orkestru, nes tai kažkas magiška. Labai smagu bendrauti tarpusavyje atliekant kamerinę muziką, dirbti kartu tarsi lengviau. Didžiulis malonumas groti su gerais muzikantais.

– Dažnai muzikantai būna labai užsiėmę ir retai randa laiko pomėgiams. Ar Jūs dar kuo nors užsiimate be muzikos?

– Labai mėgstu sportą – žaidžiu krepšinį, futbolą, plaukioju, bėgioju. Mėgstu skaityti, domiuosi mokslu – istorija, geografija, fizika.

– Kokia Jūsų ateities vizija?

– Šįmet baigsiu antrąjį magistrantūros kursą Škotijos karališkojoje konservatorijoje ir ten pat ketinu stoti į doktorantūrą. Jei viskas pavyks, dar trejus metus būsiu studentas. Kas bus po studijų, sunku pasakyti. Ateityje norėčiau daug keliauti, patirti, pamatyti pasaulį. Tačiau norėčiau tai suderinti su muzika. Jeigu galėčiau keliauti ir kartu groti – būtų puiku. Manau, jog šiuo metu darau viską, kad to pasiekčiau. Turbūt dirbsiu ir pedagoginį darbą.

– Kokia Jūsų svajonių šalis? Ar ja galėtų būti Lietuva?

– Mano mentalitetas lietuviškas – čia aš gimiau, užaugau, turiu draugų. Jei sukurčiau šeimą ir auginčiau vaikus, norėčiau tai daryti ten, kur esu užaugęs, kur viską pažįstu, žinau, kaip viskas vyksta. Esu gyvenęs Vokietijoje, šiuo metu gyvenu Škotijoje, ir viskas ten puiku – ekonominė situacija, vertybės. Lietuvai iki Vakarų reikėtų dar pasistiebti. Tačiau kad ir kaip gerai mokėčiau anglų kalbą, domėčiausi jų kultūra, kad ir kiek daug turėčiau ten draugų, vis tiek kažko trūksta.

Kita vertus, gerai yra visur, kur savo gerovę pats susikuri. Žinoma, nekalbame apie vietas, kur vyksta karas. Tačiau, jei tik yra darbo, jei esi kam nors reikalingas, tave supa artimi žmonės, tai visiškai nesvarbu, kur būni.

– Ar galėtumėte jaustis reikalingas Lietuvoje? Neretai sakoma, kad lietuviai abejingi kultūrai.

– Turbūt čia ne visuomet gali jaustis reikalingas. Tačiau Lietuvoje ir žmonių nėra daug. Kalbėkime apie koncertuojantį pianistą, kuris iš to gyvena. Lietuvoje galima surengti keletą koncertų per metus. Darbo bus daug, nes kokybiškai parengti kelias programas užtrunka. Tačiau kaip iš to išgyventi – neįsivaizduoju. Tuomet tenka dirbti pedagoginį darbą, geresniu atveju – koncertuoti užsienyje.

– Kokie didžiausi iššūkiai laukia pianisto?

– Didžiausias iššūkis yra disciplina, laiko ir darbų planavimas. Pianisto profesijoje tai ypač svarbu –gali būti labai talentingas, bet jei nuosekliai nedirbsi, tai nieko ir nebus. Aš turiu tokią savybę, kad arba visiškai pasineriu į veiklą ir dirbu per naktis, arba išvis nieko nedarau. Tai kartais kenkia, stengiuosi iš šių kraštutinumų išsivaduoti. Idealiu atveju norėčiau groti keturias valandas per dieną. Tačiau kad tiek laiko kokybiškai dirbtum, iš tikrųjų reikia paskirti aštuonias valandas – juk turi daryti pertraukas, pailsėti, pavalgyti, pasivaikščioti, paskaityti ir t. t.

– Jei nebūtumėte pianistas, kokį instrumentą pasirinktumėte?

– Violončelę. Tačiau ją rinkčiausi ne dėl tembro, garso, o dėl repertuaro.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Beethovenui 250
Traviata