Skambantis Vilniaus barokas

2016 Nr. 3–4 (458–459), Dalia Kaladinskienė

Senoji muzika kaip nauja kultūrinės savivokos galimybė

 

Sakydami, kad Vilnius – Rytų Europos baroko sostinė, dažniausiai galvoje turime architektūrą. Barokas Vilnių pasiekė XVI–XVII a. sandūroje ir tapo neatsiejama miesto veido dalimi. Niekam nekyla abejonių, kad tokie architektūros šedevrai kaip Šv. Kazimiero, Šv. Teresės ar Šv. Petro ir Povilo bažnyčios yra Lietuvos kultūrinis paveldas, formavęs ir formuojantis mūsų erdvinę bei dvasinę pasaulėvoką.  Nekilnojamos kultūros vertybės tarsi savaime tampa neatsiejama kultūrinės  savivokos dalimi, tam tikru nekvestionuojamu kultūrinės savimonės peizažu. Tačiau Vilniaus barokas yra tam tikra visuminė kultūrinė paradigma,  o  architektūra – tik  viena ryškiausių jos dalių. Ir kitoms šios  paradigmos dalims – tapybai, skulptūrai, literatūrai – buvo skirtas deramas dėmesys, o muzikinis Vilniaus baroko klodas ilgus metus nebuvo sistemiškai tyrinėtas ir nepasiekė mūsų kultūrinės savimonės. Kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas teigia, kad kultūrai iki galo susivokti kartais reikia svetimo žvilgsnio, kuris pamato ir išryškina tai, kas nebuvo pastebėta. Tokiu svetimšaliu, ištraukiančiu mūsų kultūrinę tradiciją į šviesą, Lietuvos senosios muzikos  lauke galėtume pavadinti brazilų kilmės senosios muzikos  atlikėją ir teoretiką, ansamblio „Canto Fiorito“  meno vadovą Rodrigo Calveyrą.

Tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ veikla prasidėjo 2012 metų gruodį, kada Vilniuje iš įvairių šalių susirinkę senosios muzikos profesionalai pirmą kartą atliko XVII a. Vilniuje gyvenusio ir kūrusio italų kompozitoriaus Govanni Battistos Cocciolos kūrinių programą. Atlikėjai buvo apstulbinti be galo aukšto šio mažai žinomo kompozitoriaus kūrinių lygio, kuriuo dabar kiekvienas gali įsitikinti klausydamasis muzikos leidyklos „Semplice“ išleisto tą projektą vainikavusio disko[1]. Bendra muzikinė patirtis  buvo tokia stipri, kad susibūrė komanda, aistringai trokštanti toliau groti kartu. Kaip teigia Rodrigo Calveyra, „norėjosi sukurti ansamblį, turintį labai aiškią meninę tapatybę ir misiją – gaivinti šiame unikaliame regione Vazų dinastijos laikais (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje) sukurtą muziką ir daryti tai be kompromisų remiantis istoriškai pagrįsto atlikimo principais.“ 

Pats būdamas ne tik patyręs atlikėjas, grojantis išilgine fleita ir kornetu, bet ir profesionalus senosios muzikos teoretikas, išugdytas Bazelio „Schola Cantorum“, Trosingeno ir Sorbonos universitetų,  Rodrigo Calveyra teigia: „Tam, kad suprastume senąją muziką, reikia atlikti didelį hermeneutinį darbą tyrinėjant tą epochą. Tai išties tarpdisciplininės studijos“.  Calveyros manymu,  senosios muzikos tradicijos atkūrimas ir naujas jos permąstymas galėtų būti svarbus lietuvių savivokai. Europoje senajai muzikai skiriamas ypatingas dėmesys, ji laikoma itin reikšminga tautos kultūrinio paveldo dalimi, padedančia pažinti savo šaknis, ugdančia mentalitetą. „Deja, aš matau, kad lietuviai nepakankamai save vertina ir man dėl to labai gaila, nes studijavau Lietuvos istoriją ir manau, kad jūsų tauta yra išskirtinė. Senoji muzika galėtų būti puikus resursas, padedantis suvokti savo vietą Europos kultūrinėje tradicijoje.“ 

Kalbėdamas apie Vilniuje atrastus muzikinius lobynus, Calveyra formuluoja tautinės istorinės paradigmos atžvilgiu nepopuliarų požiūrį, kad  Lietuvai  susijungimas su Lenkija į bendrą valstybę nebuvo vien žalingas: „Vazų valdymo laikais ši valstybė išgyveno fenomenalų kultūrinį pakilimą, kuris padėjo muzikai išeiti į tarptautinę areną. Čia gyveno ir kūrė nuostabūs italų kompozitoriai, o tuo metu būtent italai diktavo muzikos madas visai Europai, buvo naujojo muzikos stiliaus – baroko – šaukliai. Tuometinės Lietuvos-Lenkijos valstybės regione sukurtas muzikinis barokas tikrai nenusileidžia tokioms šalims kaip Italija.“ Ir priduria: „Štai kompozitorius Marco Scacchi laikomas italų pasididžiavimu, tačiau dirbdamas su mažai žinomo Vilniuje kūrusio Cocciolos rankraščiais galėjau drąsiai pasakyti, kad Scacchi ir Cocciola muzikine prasme man yra lygiaverčiai. Tas pats pasakytina ir apie Tarquinio Merulą –  juk šis  visame pasaulyje vertinamas italų kompozitorius kūrė ir šioje šalyje! Ir tik vienas dalykas man čia tikrai kelia nuostabą – kaip galėjo atsitikti, kad šitiek laiko minėti kompozitoriai ir kiti kūrėjai nebuvo tyrinėjami, neišpopuliarinti Lietuvos atlikėjų. Jų vardus turėtų žinoti kiekvienas apsišvietęs lietuvis, apie juos turėtų būti mokoma Lietuvos kultūros istorijos pamokose ir pasakojama pristatant Lietuvą.“

Menotyros mokslų daktarė, ansamblio „Canto Fiorito“ dainininkė ir prodiuserė Renata Dubinskaitė  sako, kad lietuvių kolektyvinė atmintis buvo tiek kartų sąmoningai traumuojama ir gniuždoma (carinės Rusijos pastangos sunaikinti ne tik lietuvių kalbą, bet ir visus įmanomus istorinius šaltinius, žinias apie mūsų aristokratiškąją kultūrą, priversti patikėti, kad visada buvome tik valstiečiai, baudžiauninkai, paskui baisios sovietmečio represijos, komunistinės ideologijos išdarkytos istorijos versijos ir t. t.), kad dabar reikia dėti daug sąmoningų pastangų siekiant užpildyti tas juodąsias mūsų atminties skyles, susigrąžinti iš istorijos tai, kas buvo atimta, ir paversti šias žinias savastimi. Kita vertus, kad išliktų, išgyventų tokios agresijos akivaizdoje, Lietuva neturėjo jokios kitos išeities, kaip kad ginti save remdamasi nacionalistine ideologija. Tačiau taikos ir nepriklausomybės sąlygomis ši ideologija turi būti peržiūrėta, sąvoka „lietuviškumas“ turėtų būti siejama ne vien su liaudies muzikos tradicija ir valstietiška kultūra, tada savo kultūros paveldu laikytume ne tik lietuviškai užrašytas pavardes, bet visą daugiatautės šalies palikimą. Galbūt tuomet pagaliau ir mes, ne tik užsienio istorikai, pamatytume Abiejų Tautų Respubliką kaip unikalų ir vaisingą darinį, kurio paveldu turime didžiuotis ne mažiau, nei tai daro lenkai. Tad „Canto Fiorito“ misija apima kur kas daugiau nei muziką. Istoriškai pagrįsto atlikimo principai reikalauja akis į akį susidurti su pačia istorija, ją iš naujo įvertinti ir rekonstruoti, tad per muzikinę veiklą skleidžiama žinia apie mūsų praeitį, kartais laužant įsigalėjusius mąstymo stereotipus, istorijos klišes. Tai kultūrinės savimonės ugdymo darbas.

Vos per trejetą metų ansamblis „Canto Fiorito“ parengė ne vieną projektą[2], susijusį su XVI pabaigos – XVII a. pirmos pusės LDK muzikos paveldu: tai ir minėtojo Vilniaus baroko meistro Giovanni Battistos Cocciolos kūrinių programa, kartu su norvegų ansambliu sukurtas projektas „Vazų dvaro palikimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės muzikos paveldas“, kuriame skambėjo mūsų valdovų dvare kūrusių italų ir lenkų kompozitorių kūriniai,  programa, išryškinanti garsiausio Vazų dvaro kompozitoriaus Tarquinio Merulos kūrybos įvairiapusiškumą ir įtaką muzikos raidai, projektas „Liber tabulatūros lobynai“, kuriame atgaivinti kūriniai iš vieno įspūdingiausių Vilniuje saugomų natų rankraščių, atskleidžiančių šio regiono XVII a. muzikos panoramą bei atlikimo tradicijas, kartu su Austrijos ansambliu parengta programa  „Sancta Maria“,  skirta vedybiniais ryšiais susijusių Vazų ir Habsburgų dinastijų muzikai, kitos programos. Šiuo metu ansamblis rengia dar dvi naujas programas: pirmą kartą Lietuvai pristatys vokiečių kilmės kompozitorių Johanną Valentiną Mederį, kūrusį Baltijos regione XVII–XVIII amžių sandūroje, ir jo „Pasijas pagal Matą“ , o Tarptautiniame Marco Scacchi senosios muzikos festivalyje pakvies į intriguojantį koncertą „Muzikinės lenktynės“, kuriame atskleis pagarsėjusią kontroversiją tarp dviejų Vazų dvare tarnavusių kompozitorių Sacchi ir Sieferto. Greta šios plačios ankstyvajam barokui skirtos muzikinės paletės ansamblis taip pat yra parengęs ir vėlyvųjų viduramžių programą „Vytauto Didžiojo laikų muzika“, kadangi ansamblio meno vadovas turėjo galimybę studijuoti ir gilintis į šio laikotarpio ars subtilior stiliaus muziką.

Kad visa ši istorijos ir muzikos paveldo aktualinimo veikla būtų efektyvi, įtikinanti klausytoją, ji privalo atitikti aukščiausius mokslinio tyrimo ir atlikimo kokybės standartus. Galima drąsiai teigti, kad „Canto Fiorito“ meno vadovo keliami reikalavimai tiek epochos tyrinėjimams, tiek kūrinių rekonstrukcijai ir jų atlikimo kokybei rodo tam tikrą episteminį lūžį Lietuvos senosios muzikos  lauke. Reikia paminėti, kad Calveyra pats ieško jį dominančių rankraščių geriausiose pasaulio bibliotekose ir juos rekonstruoja. „Mano tikslas – dirbti taip, kad „Canto Fiorito“ galėtų pasirodyti bet kur pasaulyje. Taip pat aš labai gerbiu lietuvių publiką, todėl noriu, kad ji girdėtų tik pačios geriausios kokybės muziką, nes jūs to tikrai nusipelnėte,“ – teigia Calveyra.

„Canto Fiorito“ praėjusiais metais jau pristatė LDK muziką Norvegijoje, šiais metais ansamblis pakviestas jos atlikti Slovėnijos festivalyje ir Austrijos koncertų sezone, ansamblio programomis domisi ir kiti tarptautiniai festivaliai. „Išpažindami istoriškai pagrįsto atlikimo principus, mes siekiame kiek įmanoma autentiškesnio skambesio. Bet kokie kompromisai, pavyzdžiui, modernių instrumentų naudojimas atliekant senąją muziką, mums yra nepriimtini. To reikalaujame ir iš kviečiamų užsienio muzikantų, ir iš lietuvių atlikėjų. Geriau imtis mažesnių projektų, bet įgyvendinti juos maksimaliai kokybiškai, todėl edukacija – tiek atlikėjų, tiek klausytojų – yra be galo svarbi „Canto Fiorito“  misijos dalis“, –  sako Calveyra. Ansamblis tikisi, kad publika greitai bus pajėgi atskirti ir įvertinti istoriškai pagrįsto atlikimo kokybę.

Siekdamas suformuoti senosios muzikos tradiciją ir paskleisti ją visoje Lietuvoje, ansamblis „Canto Fiorito“ įgyvendina daug edukacinių programų, skirtų tikslinėms grupėms. Į ansamblio projektus įtraukiami įvairių Lietuvos regionų vaikai, taip siekiama sužadinti vaikų susidomėjimą senąja muzika ir ugdyti sąmoningą ateities klausytoją[3]. Ansamblis jau trečius metus dirba su Kaišiadorių ir Elektrėnų meno mokyklomis, vedė renginius Vilniaus, Ignalinos, Druskininkų, Varnių vaikams.

Lietuvos muzikos akademijos studentams „Canto Fiorito“  skaito paskaitas ir veda  meistriškumo kursus. Kita grupė yra plačioji publika, kuri supažindinama su istoriškai pagrįsto atlikimo principais komentuojamuose koncertuose. Ne mažiau svarbi tikslinė grupė – regionų bendruomenės, su kuriomis ansamblis bendradarbiauja įtraukdamas  į veiklą vietinius chorus, folkloro ansamblius ir kitas grupes. „Canto Fiorito“ siekia ne tik pagyvinti regionų kultūrinį gyvenimą, bet ir įkvėpti bendruomenes imtis savarankiškos  iniciatyvos.[4] Didžiulę nuostabą ir susižavėjimą kelia ansamblio Paparčių rezidencija – per dvejus metus čia įgyvendinti šeši projektai su skirtingomis tikslinėmis grupėmis.

 

R. Calveyra ir R. Dubinskaitė nuolat pabrėžia, kad „Canto Fiorito“ siekiai  decentralizuoti kultūrą, nešti ją į regionus ir padaryti prieinamą kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, atitinka Lietuvos kultūros politikos deklaruojamus prioritetus. Tačiau pašnekovai pasigenda nuoseklesnės kultūros politikos finansuojant tokį svarbų segmentą kaip senoji muzika. Suvokiant, kokia reikšminga ši veikla formuojant mūsų kultūrinę savimonę ir aktualinant mūsų šalies paveldą, žinant, kad Lietuvoje istoriškai pagrįsto atlikimo tradicija stipriai atsilieka nuo visos Europos ir kaimyninių šalių, senosios muzikos sričiai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Daugelyje Europos šalių kultūros paveldas yra neabejotinas prioritetas, galbūt senosios muzikos priskyrimas prie mūsų šalies kultūros prioritetinių veiklų padėtų pataisyti situaciją. „Deja, šiuo metu dėl finansavimo mes turime kautis nelygioje kovoje su didžiausiomis nacionalinėmis muzikos institucijomis, kurioms nereikia nei formuoti naujos publikos, nei įrodinėti savo klasikinio repertuaro reikšmingumo, nes jis visiems žinomas“, – teigia ansamblio veiklos iniciatoriai.  Šiais metais Lietuvos kultūros taryba senajai muzikai skyrė tik 5% visų muzikos sričiai numatytų lėšų. Kita vertus, „Canto Fiorito“ aktyviai ieško finansavimo, nepriklauso vien nuo Lietuvos kultūros tarybos sprendimų. „Džiaugiamės, kad mūsų darbo su regionų vaikais svarbą supranta Šveicarijos fondas „Dulcimer“, finansuojantis Paparčių rezidenciją, tačiau ir iš vietinių kultūros politikų norėtųsi daugiau supratimo, kokia svarbi ši edukacinė misija Lietuvos dabarčiai ir ateičiai“.  Ir iš tiesų – žiūrint į rezidencijos projekto nuotraukose spindinčius vaikų veidus[5], gimsta viltis, kad prastesnes socialines sąlygas turinčių vaikų talentai neliks palaidoti.

Klausantis aistra senajai muzikai degančių ir entuziazmu trykštančių pašnekovų, neapleido mintis, kad senosios muzikos klestėjimo metas neliko vien istorinis Lietuvos atsiminimas, kad esu liudininkė paties tikriausio, jau vykstančio, senosios muzikos atgimimo. Plėtodamas kultūros kaip tam tikro gyvo organizmo – semiosferos – teoriją, Lotmanas teigė, kad  bet kurios kultūros vidinei organizacijai būdingas centro ir periferijos išskyrimas. Centre, arba branduolyje, išsidėsto semiosferos erdvėje dominuojančios semiotinės sistemos, o kitos išstumiamos į periferiją. Tačiau semiosferai kaip visumai būdinga atmintis lemia, kad iš aktyvaus kultūros vartojimo išstumti tekstai ar atskiros kalbos, pasikeitus kultūros kodų sistemai, gali būti iš naujo aktualizuotos ir įtrauktos į kultūrinę apyvartą. Pavyzdžiui, Lietuvoje į kultūros periferiją sovietų okupacijos metais buvo nustumta visa išeivijoje sukurta ir didesnė dalis iki okupacijos parašytos literatūros, tačiau po Nepriklausomybės atgavimo ši lietuvių literatūros dalis vėl buvo aktualizuota ir leido kitaip pamatyti mūsų tradiciją. Nors senoji muzika Lietuvoje vis dar išstumta į periferinę zoną, joje vykstantys intensyvūs procesai, skatinami tokio aukšto lygio „žaidėjų“ kaip „Canto Fiorito“, leidžia manyti, kad artėjame prie labai prasmingo kultūrinio lūžio. 

Iriantis namo senamiesčio gatvėmis ir mąstant apie šį pokalbį, Vilnius nebebuvo toks, koks prieš tai. Jis skambėjo, ir tai buvo nepakartojamas Vilniaus barokas...

 

 

 

[1] http://www.semplice.lt/Default.aspx?tabid=8196

[2] http://www.cantofiorito.lt/Projektai-820.html

[3] http://www.cantofiorito.lt/Edukacine-veikla-831.html

[4] ten pat

[5] http://www.cantofiorito.lt/Medijos-830.html

Beethovenui 250
Traviata