Taip skamba Lietuva

2016 Nr. 3–4 (458–459), Davidas Geringas

Lietuva – mano gimtinė. Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, šioje šalyje gyveno mano tėvai ir seneliai. Jos gamta su visais miškais, ežerais ir upėmis atrodo dar tokia nelytėta. Na, o kaip Lietuva skamba? Jos pavadinimas reiškia ,,ten, kur lyja“ arba ,,lietaus šalis“ (tai liaudiškas Lietuvos vardo kilmės aiškinimas. – Red.). Taigi – šalis, kur mažai saulės, o tai labai siejasi su liūdesiu. Ar tas liūdesys išsilies rezignacija, ar įniršiu, priklauso nuo individo temperamento ir charakterio. Apskritai lietuvių charakteris veikiau ramus, jie negreiti rodyti pyktį. Dėl karo ir emigracijos Lietuva prarado daug žmonių, bet visi emigravusieji niekada neprarado vilties, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma ir atvira. Ir išeivijos muzikai stebėtinu būdu ne tik išsaugojo lietuvišką kultūrą, bet ir išlaikė aukštą jos lygį. Aš pats, kaip emigrantas, žinau, ką tai reiškia. Lietuva skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur ji buvo prisimenama.  

 

Kaip viskas prasidėjo

Lietuvą ir joje gyvenančių žmonių jauseną primins ir ši dviguba kompaktinė plokštelė. Jos atsiradimą inspiravo mano smalsumas: kokia gi muzika buvo Lietuvoje iki mano gimimo? Vaikystėje aš žinojau tuo metu gyvenusius garsius kompozitorius, tokie buvo Balys Dvarionas, Eduardas Balsys ir Stasys Vainiūnas. Tačiau tarpukario kompozitorių, nepasilikusių Tarybų Sąjungoje, muzika nebūdavo grojama. Ar ji buvo draudžiama, aš nežinau. Šiaip ar taip, bet apie juos niekas nešnekėdavo.

Vieną dieną mane užkalbino mano harmonijos mokytojas Rimvydas Žigaitis, tuometinis Lietuvos filharmonijos meno vadovas: ,,Ar nesugrotum Kazimiero Viktoro Banaičio Sonatos?“ Aš entuziastingai sutikau, nesuvokdamas, koks didžiulis iššūkis manęs laukia. Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kultūriniame gyvenime Banaitis užėmė reikšmingą vietą, buvo žinoma asmenybė. Po 1945 metų ilgą laiką nebuvo galima išgirsti jo muzikos. Matyt, aštuntojo dešimtmečio pradžioje šie reikalai pamažu pradėjo keistis. Vėliau kai kurie emigrantai, pavyzdžiui, Bronius Budriūnas, retkarčiais sugrįždavo tėviškėn paviešėti. Vladas Jakubėnas, deja, nesugrįžo niekada.   

Būdamas studentas apie visą tai nieko nežinojau. O kai 1993 metais – po maždaug dviejų Vakarų Europoje praleistų dešimtmečių – aš, kaip menininkas, grįžau į Lietuvą, radau jau visai kitokią situaciją, šalis budo. Čia buvo fantastiškų kompozitorių, Bronius Kutavičius laikytas nacionaliniu didvyriu. Osvaldas Balakauskas, Vytautas Laurušas su pianistu ir muzikologu Vytautu Landsbergiu, pirmuoju laisvos Lietuvos vadovu, dalyvavo Persitvarkymo sąjūdyje. Menininkai, ypač muzikai, stovėjo politinės rikiuotės priekyje, kai reikėjo keisti visuomenę ir vesti Lietuvą į nepriklausomybę. Tuo metu Šlėzvige–Holšteine už pastangas garsinant Alfredo Schnittke´s muziką gavau premiją ,,Kultur aktuell“. Iš tų pinigų Lietuvos kompozitoriams pateikiau užsakymą sukurti penkis kūrinius, norėdamas papildyti violončelės repertuarą. Pradėjau teirautis, kam reikėtų pavesti šitą darbą. Pažinojau tik savo draugą Anatolijų Šenderovą – dar iš tų laikų, kol nebuvau emigravęs. Man dar rekomendavo Bronių Kutavičių, Osvaldą Balakauską, Vytautą Barkauską ir Mindaugą Urbaitį, kuris anuomet vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Gavau penkis užsakytuosius kūrinius, griežiau visų jų premjeras ir įrašiau į kompaktinę plokštelę. Tą muziką dažnai grodavau koncertuose, ir tai skatino kitus kompozitorius ką nors man parašyti.

Tačiau ramybės nedavė klausimas: o kas buvo iki tol? Ieškant atsakymo man labai padėjo Sergejus Prokofjevas. Po 1990 metų ėmė rodytis jo dienoraščiai, juose buvo galima rasti ir detalių, liudijančių, kaip gyveno dendis, kuris, mamos ir tetų gerai finansiškai aprūpintas ir apskritai neturintis buitinių problemų, galėdavo lankytis daugelyje koncertų, beje, ir studentų, į kuriuos jį dažnai vesdavo meilės peripetijos. Apie vieną koncertą jis pasakoja, kad ten nieko įdomaus negirdėjęs, išskyrus Jurgio Karnavičiaus „Poème“ (kompozitorių jis vadino ,,Karnovič“). Savo kūriniais labai besirūpinęs Prokofjevas tiktai stebėjosi, kodėl niekas neatlieka jo Baladės, op. 15, violončelei ir fortepijonui, o griežiama Karnavičiaus kompozicija. Aš dažnai grodavau Prokofjevo Baladę, kurią išmokau dar jaunystėje, tačiau dabar panorau susipažinti su Karnavičiaus kūriniu, kuris taip patiko Prokofjevui. Karnavičiaus sūnus ilgą laiką buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rektorius, savo gyvenimo kelyje jį ne sykį esu sutikęs. Tęsdamas savo paieškas išsiaiškinau, kad „Poème“ grojo mano pirmasis violončelės mokytojas Michailas Šenderovas. Be to, sužinojau, kad kompozitoriaus anūkas Jurgis Karnavičius yra Muzikos akademijos profesorius. Užmezgiau su juo kontaktus, ir tai buvo viso projekto, skirto prikelti naujam gyvenimui Lietuvos muziką, pradžia.    

Kitas man rūpimas klausimas buvo susijęs su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, apie 1900 metus centrine lietuvių muzikos ir dailės figūra. Jis turi proanūkį? Pasirodo, tai pianistas Rokas Zubovas. Šitaip kryptingai ieškojau lietuvių kompozitorių palikuonių, kurie patys dažnai buvo ir yra muzikai. Tuo metu mano draugas, didelis melomanas Jonas Žiburkus, gerai žinomas Vilniuje, parodė man savo naują salę ,,Piano.lt“, fortepijonų saloną, kuriame jis rengia ir parodas. Jonas Žiburkus pats turi didžiulę lietuvių tapybos darbų kolekciją, be to, vargu ar kas nors daugiau už jį klausosi muzikos. Įsigijęs naują „Fazioli“ instrumentą, savo salėje jis pradėjo rengti ir koncertus. Taip pamažu atsirado ciklas ,,Geringas ir draugai“ su lietuvių kompozitorių muzika, o ją skambino šių kompozitorių palikuoniai Jurgis Karnavičius, Rokas Zubovas, Birutė Vainiūnaitė – Stasio Vainiūno dukra ir kartu Juozo Karoso dukterėčia, Justas Dvarionas – Balio Dvariono anūkas, Indrė Baikštytė – Eduardo Balsio anūkė. Iš viso to pamažu atsirado rimtosios muzikos salonas, kuriame buvo galima sutikti daug šiuolaikinių kompozitorių, atlikėjų ir visuomenės atstovų.

Kai neturėdavau originalios pjesės violončelei, aranžuodavau kitus kūrinius, pavyzdžiui, Vainiūno „Prisiminimą“, kurį man priminė jo vyriausioji dukra smuikininkė Audronė Vainiūnaitė, dažnai grojusi tą kūrinį kartu su tėvu. Su Dvarionu mane siejo ypatingas ryšys. Jaunystėje lankiau jį gulintį mirties patale ligoninėje, kurioje dirbo mano mama. Jis pažinojo mano dėdę, o mano žmona Tatjana ir jo dukra Aldona kartu studijavo Maskvoje. Iš visų šių žmonių aš daug ko išmokau: gebėjau justi ne tik meilę tėvui ar seneliui, bet ir adekvačiai suvokti muziką. Visa tai mane, kaip interpretatorių, įpareigojo lygiai taip, kaip ir palankūs gyvųjų kompozitorių – Alfredo Schnittke´s, Krzysztofo Pendereckio, György Ligeti ir Henri Dutilleux – vertinimai. Lietuvių kompozitorių šeimos dar laikė vadeles rankose ir savo žinias perduodavo kitiems. Tą aš labai branginau.

 

Pirmoje albumo plokštelėje – tarpukario muzika

Kūriniai šioje dviguboje kompaktinėje plokštelėje sugrupuoti istoriniu principu. Tarpukario Lietuvos muzika įrašyta pirmojoje, o pokario Lietuvos muzika – iki 1980 metų pradžios – antrojoje plokštelėje. Aš radau daug daugiau kompozicijų, negu galėjau įrašyti. Tačiau man labai svarbi buvo Kazimiero Viktoro Banaičio Sonata, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tai tikrai lietuviška muzika, kurioje panaudotos lietuvių liaudies dainos ir kuri atspindi lietuvišką charakterį. Kiekviena tauta turi savitų melodijų, ir aš su jomis užaugau. Besimokydami Vilniaus Čiurlionio menų mokykloje turėdavome rinkti liaudies dainas iš senų močiučių, kurios jų dar mokėjo. Prašydavome dainuoti, o mes turėdavome užrašyti. Iš pradžių mums, septintos aštuntos klasės paaugliams, tai buvo puiki proga išvykti į kaimus, į provinciją. Tačiau ten mes radome iš tikrųjų labai daug dainų ir savo darbą laikėme esant reikalingą. Aišku, rinkti ir užrašyti dainas reikėjo sugebėti, bet šito mes jau buvom mokęsi mokykloje. Be to, pažinti dainas, kurios dainuojamos tavajam krašte, yra svarbi žmogaus kultūros dalis.

Tačiau tarpukariu anaiptol ne visi kompozitoriai linko vien prie liaudies dainų. Jų žvilgsniai labiau krypo į Vakarų ir Vidurio Europos meną nei į folklorą. Pavyzdžiui, Vladas Jakubėnas, vėliau emigravęs į JAV, mokėsi Berlyne pas Franzą Schrekerį. Vokietijoje 1918–1933 metais studijavo daug lietuvių. Iki bolševikinės 1917 metų revoliucijos, kai didesnė dabartinės Lietuvos valstybės dalis priklausė Rusijos, o mažesnioji – Vokietijos imperijai, daugelis vis dar vykdavo studijuoti į Sankt Peterburgą. Lietuvių ir apskritai baltų charakteriui Peterburgas buvo artimesnis negu Maskva. Vienas lietuvių kompozitorius kartą man pasakė: ,,Žinai, mes žvalgėmės ne į Čaikovskį. Mes orientavomės į Sibelijų“. Tai turėjo reikšti, kad baltų kompozitoriams šiauriečių muzika buvo stipresnis traukos taškas nei kaimynai rusai. Beje, aš labai džiaugiausi, kai grodamas vieną ankstyvąjį Sibelijaus kūrinį jame išgirdau gryną Čaikovskį! Kadangi Sibelijaus akys krypo būtent į Čaikovskį. Taip jau buvo, kad egzistavo toji Rusijos imperija, egzistavo rusų kultūra, dariusi įtaką visoms kaimyninėms kultūroms. To negalima nuneigti. Po Pirmojo pasaulinio karo pirmosios Lietuvos Respublikos metais atsivėrė kitos erdvės, studijuoti daug kas vyko į Berlyną ar Leipcigą. Čia mokėsi Dvarionas, Banaitis ir Jakubėnas, nors Čiurlionis 1894–1902 metais taip pat studijavo Varšuvoje ir Leipcige.

Vienas seniausių kūrinių pirmojoje plokštelėje, parašytas dar iki revoliucijos, yra Karoso ,,Daina be žodžių“. Jo, kaip ir Karnavičiaus, kompozicijose jaučiama Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir Anatolijaus Liadovo rusų mokyklos įtaka – išplėsta dur-moll derminė sistema dar prieš pereinant į atonalumą. ,,Rauda“ – Broniaus Budriūno kūrinys. Laikydamas rankose jo natas, stebėjausi: čia – tas pats motyvas kaip ir Čiurlionio lietuvių liaudies dainos ,,Bėkit, bareliai“ variacijose. Budriūnas šią dainą meistriškai aranžavo, kūrinys toks ekspresyvus, toks dramatiškas ir jaudinantis, kad aš būtinai norėjau įkelti jį į kompaktinės plokštelės pradžią. Jis visiškai atitinka šiam dvigubam albumui mano parinktą pavadinimą ,,Taip skamba Lietuva“.

 

Nuo Dvariono iki Bartulio

Antrojoje kompaktinėje plokštelėje skamba tarybinio Lietuvos periodo muzika. Norėjau iš užmaršties prikelti tų kompozitorių darbus, kuriuos šiandien ne taip dažnai girdime. Balys Dvarionas, Eduardas Balsys ir Stasys Vainiūnas – ryškiausios penktojo–septintojo dešimtmečio figūros. Aišku, visi jie buvo akylai stebimi, gal net patyrė politinį spaudimą. Tiesa, Dvarionas – Lietuvos TSR valstybinio himno bendraautoris, bet vidumi jautėsi nepriklausomas, į viską žvelgė su humoru. Stasys Vainiūnas, garsus muzikos atlikėjas ir kūrėjas, pedagogas, visą gyvenimą dėstęs pianistams, išugdė kelias atlikėjų kartas. Balsys, ilgą laiką būdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, turėjo taikytis prie sistemos ir ne visada galėjo laisvai kalbėti. Aukštesnės institucijos juo tarsi visiškai pasitikėjo, kartą jis net buvo rekomenduotas Lenino premijai gauti, bet negavo. Vadinasi, būta nusistatymo prieš jį. Tai, kad lietuviai labai vertino savo šaknis ir puoselėjo savo kultūrą, nenorėjo jos prarasti, Maskvai ne visada patikdavo.

Dvariono Introdukcija ir rondo atsirado dėl to, kad Mstislavas Rostropovičius paprašė sukurti koncertą violončelei. Tačiau rašyti koncerto Dvarionas nesiryžo. Ir violončelė, matyt, nebuvo jo instrumentas. Kad ir kaip ten būtų, Introdukcija ir rondo tapo virtuozišku opusu, kuriame dar kartą atsiskleidė Dvariono melodiniai gebėjimai. Ypač daug su juo susijusių asmeninių prisiminimų kelia man pirmasis antrosios plokštelės kūrinys ,,Elegija“. Prieš mirtį gulėdamas ligoninėje Dvarionas man daug pasakojo apie savo kūrybinį gyvenimą, kaip jis prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje koncertavo kartu su violončelininku Emanueliu Feuermanu. Jis dar puikiai prisiminė, ką jie grojo. Anuomet jis manęs paprašė, kad aš violončele atlikčiau jo elegiją ,,Prie ežerėlio“ – vieną ryškiausių instrumentinės muzikos kūrinių, parašytą smuikui 1947 metais. Ši pjesė lydėjo mane visą gyvenimą. Kaip menininkas vėl grįžęs į Lietuvą, savo pirmame koncerte pagrojau ją bisui ir papasakojau publikai, kad toks buvęs kompozitoriaus noras.

Prie Eduardo Balsio mane veikiausiai atvedė bendri koncertai su draugais ir jo dukros kvietimas Balsio 90-ajam gimtadieniui kartu su ja pagroti kelis jo kūrinius smuikui. Lietuvoje buvo labai populiarus Balsio baletas ,,Eglė žalčių karalienė“, septintajame dešimtmetyje žiūrėjau jį ne vieną kartą. Nuostabiai graži, išraiškinga muzika, prisodrinta leitmotyvų, sekančių nuostabią pasaką. Balsys yra parengęs kelias šio pasisekimą turinčio kūrinio aranžuotes – kameriniam orkestrui, smuikui. Pirmiausia violončele aš pagrojau smuiko versiją ir supratau – manęs tai netenkina. Violončelės išraiškos galimybės visai kitokios. Turėdamas tai galvoje, dar kartą peržiūrėjau baleto partitūrą ir užkliuvau už didžiojo pagrindinių personažų, Žilvino ir Eglės, adagio. Jame iš pradžių perteikiama jų pažintis, paskui eina meilės duetas pas de deux.

Staiga aš pajutau: čia – kompozicija violončelei! Ir pirminėje orkestro versijoje pagrindinę melodiją kompozitorius yra patikėjęs violončelėms. Kuo daugiau baleto medžiagos pateko man į rankas, tuo labiau pradėjau aš jį įsimylėti, kol nutariau pats iš jos sudaryti siuitą. Šiaip ar taip, bet ten man šiek tiek trūko virtuoziškos muzikos. Iš pradžių ketinau pasiteirauti Balsio mokinio Anatolijaus Šenderovo, ar jis kartu su manimi negalėtų ko nors parašyti. O jis man tarė: ,,Pasižiūrėk Balsio Trečiąjį koncertą smuikui“. Tai buvo Koncertas smuikui solo be orkestro, ir jį pamatęs iškart supratau: čia tai, ko man reikia! Tai virtuoziška muzika, o per ją einanti dramatizmo linija, kurią Balsys pradėjo septintajame dešimtmetyje, devintajame dešimtmetyje toliau plėtojama jau modernesniu būdu. Taigi aš sujungiau Koncerto smuikui fragmentus su baleto muzika ir taip atsirado nauja Koncertinė siuita.  

Po Dvariono, Balsio ir Vainiūno atėjo nauja karta, kurios aš, 1975 metais emigravęs į Vokietiją, iš pradžių nepažinojau. Kai man į rankas pateko Fausto Latėno Sonata, parašyta 1978 metais, stebėjausi, kaip galima būnant dvidešimt dvejų metų sukurti tokį brandų darbą. Sonatoje atsispindi nauja aštuntojo dešimtmečio pabaigos situacija, joje girdime dirbtinį, suvaidintą, paviršutinišką linksmumą, kylantį iš beviltiškos jauno žmogaus jausenos. Šiuo požiūriu kūrinys iš tikrųjų gerai reprezentuoja aną laikmetį. Keleriais metais anksčiau tą jausmą patyrėme mes patys, mano žmona ir aš, todėl ir palikome savo šalį, kad galėtume patys pasirinkti savo gyvenimo kelią ir kad niekas nesikištų į mūsų vidinį pasaulį.

Aštuntasis dešimtmetis Tarybų Sąjungoje sukėlė didžiulę emigracijos bangą. Apie tai byloja paskutinis plokštelės kūrinys „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“, kurio autorius – Vidmantas Bartulis. Apsnigtų medžių fone kompozitorius sėdi su savo draugu, išvažiuojančiu į Izraelį. Abu puikiai žino – jie niekada nesusitiks. Tai tragedija, tokios buvo ano meto nuotaikos. Bartulis pasitelkia Franzo Schuberto dainos ,,Tu mano ramybė“ citatą, kuri suskamba pabaigoje kaip atsivėrimas, kaip emocija, perteikianti visą tą negalėjimą nieko pasakyti.

,,Perpetuum mobile“, Kutavičiaus parašytas 1979 metais, yra minimalistinis kūrinys. To meto muzikoje buvo mėgstama žaisti įvairiomis ląstelėmis – jas kaitalioti ir kartoti: kompozitorius parenka violončelei vieną melodinę-ritminę ląstelę, po to kitą, kartoja jas du kartus, tą patį atlieka su aštuoniomis ląstelėmis. Jas, panaudojęs inversiją, pritaiko fortepijonui ir iš viso to sudėlioja tam tikrą dėlionę. Abu instrumentai pradeda groti nuo priešingų galų, o per vidurį susieina. Šitaip gimsta kūrinys, galintis tęstis ir visą valandą. Jis gali augti iki begalybės, ir todėl pačiam reikia nuspręsti, kada jį pabaigti. Mes pasirinkome penkių minučių versiją: du kartus grojame pirmyn ir atgal, o per vidurį sustojame – tada, kai to niekas nesitiki. Muzikoje labai svarbu, kad įvyktų kas nors nelaukta.

Šiek tiek anksčiau, bet taip pat aštuntajame dešimtmetyje, pasirodė ir Anatolijaus Šenderovo Keturios miniatiūros. Šį ankstyvąjį Šenderovo darbą mes grojome kartu su žmona, jį net buvome įrašę į vieną pirmųjų savo garso plokštelių, kuri po mūsų išvykimo buvo uždrausta. Joje, be Keturių miniatiūrų, buvo ir Šenderovo Sonata violončelei ir mušamiesiems. Viena plokštelių firmoje dirbusi ponia šio įrašo vis dėlto nesunaikino ir po 1991 metų grąžino jį kompozitoriui.

Antrojoje kompaktinėje plokštelėje įrašyta ir viena mano vyresniojo brolio Benny Gilino-Geringo baladė, sukurta 1972 metais, kurios aš ilgą laiką nebuvau grojęs. Jis gyveno Tarybų Sąjungoje, aš – Vakaruose. 1991 metais brolis emigravo į Izraelį, tuomet aš vėl gavau jo Baladę. Jis ją paredagavo, įrašą jam padovanojau per jo 75-ąjį gimtadienį. Baladę jis sukūrė perskaitęs Liono Feuchtwangerio romaną ,,Žydė iš Toledo“. Knygoje, kurios veiksmas rutuliojasi 12-ojo amžiaus antrojoje pusėje, Kastilijos karalius Alfonsas VIII nelaimingai įsimyli Rachelę, žydo pirklio Jehudos Ibn Esros dukterį. Mano brolis, beje, Vytauto Laurušo mokinys, savo kompozicijose naudoja daug žydiškų intonacijų, todėl man buvo labai svarbu įtraukti šį kūrinį į plokštelę: juk Lietuva skamba ir šitaip.

Taigi antrojoje plokštelėje – Balsys ir trys jo stiprieji mokiniai: Šenderovas, Latėnas ir Bartulis. Latėnas yra teatro žmogus, jis sukūrė daug muzikos spektakliams. Ir jo kamerinė muzika dažnai turi teatrališką charakterį. Kartu jis – ir jungiamoji grandis tarp politikos ir meno veikėjų: buvo kultūros viceministras, ministro pirmininko patarėjas, Lietuvos ambasados Maskvoje kultūros atašė. Bartulis – neoromantikas, naudojantis minimalistinius elementus. Į savo kūrinius jis mėgsta įpinti kitų kompozitorių – Schuberto, Bacho, Berliozo, Chopino – muziką. Šenderovo muzikai charakteringa didelė ekspresija ir improvizacinis pobūdis. Tegul Lietuvos menininkai ir gyveno izoliacijos sąlygomis, bet jie gebėjo pasinaudoti reikiamais šaltiniais. To meto lietuvių kompozitoriai daugiausia orientavosi pagal tai, ką matė ir girdėjo festivalyje ,,Varšuvos ruduo“, nes lenkų meno veikėjai turėjo tam tikrą autonomiją, ir lietuviai iš čia sėmėsi įkvėpimo. Ir pačioje Lietuvoje visi mokėsi vienas iš kito. Man pačiam ne kartą teko susidurti su panašiais motyvais ir metodais, naudojamais skirtingų kompozitorių darbuose.

Pastaruoju metu, kaip ir beveik visose šalyse, Lietuvoje vis dažniau gyvenama vien šiandiena. Tačiau labai svarbu neužmiršti istorijos ir savo šaknų, prisiminti žmones, gyvenusius ir kūrusius visai kitomis aplinkybėmis. Istorija visada turi būti mūsų gyvenimo dalis – norint gyvenimą geriau suprasti arba sukurti geresnį.  

Prenumeruokite „Muzikos barus“!