Aleksandras Ramas: „Kiekvienas pasirodymas – kaip naujas konkursas“

2016 Nr. 1–2 (456–457), Milda Augulytė

„Ieškokite ne to, kas nauja, o to, kas amžina“, ­– režisieriaus Juozo Miltinio žodžius kartoja 27 metų maskvietis violončelininkas Aleksandras Ramas, XV tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso laureatas. Lietuviški motyvai jo kalboje neatsitiktiniai – jis pats pusiau lietuvis, mokantis Palangoje gyvenančios savo mamos Vitalijos Ram gimtąją kalbą, norėjęs P. Čaikovskio konkurse atstovauti dviem šalims – Rusijai ir Lietuvai, bet negavęs konkurso rengėjų leidimo. Lietuvos melomanai jau turėjo kelias progas girdėti jo muzikavimą.

Pastarąjį kartą A. Ramas koncertavo Vilniuje, Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, 2015 m. gruodžio 16-ąją per tarptautinės programos „Kultūrų dialogas“ kalėdinio festivalio atidarymą.

 

­– Turbūt dar gyvenate nušviestas P. Čaikovskio konkurso laurų spindulių? Ką Jums davė konkursas, kaip pakeitė gyvenimą jame laimėtas sidabro medalis? – pasiteiravau A. Ramo po koncerto Vilniuje, kuriame jis grojo su žmona pianiste Ana Odincova, taip pat pastebėta P. Čaikovskio konkurse, – ji pelnė geriausios koncertmeisterės apdovanojimą.

– Jokių laurų nėra. Premija suteikia didžiulį šansą, bet ir užkrauna atsakomybę: dabar kiekvieną kartą reikia įrodinėti, pirmiausia pačiam sau, kad premiją gavai neatsitiktinai. Ne veltui žiuri narys pianistas Denisas Macujevas po apdovanojimų įteikimo įspėjo: „Pamirškite, kas buvo vakar, ir pradėkite iš naujo.“

Tapti laureatu ir pradėti iš naujo – tai apie mus. Mūsų menas efemeriškas. Publika iš P. Čaikovskio konkurso laureato laukia aukščiausio lygio, ir jį reikia nuolatos palaikyti, nes premija įpareigoja. Tad kiekvienas pasirodymas scenoje – kaip naujas konkursas. Stengiuosi groti tarsi paskutinį kartą, apie jokius laurus nė iš tolo negalvoju.

– Bet tikriausiai gavote naujų pasiūlymų koncertuoti. Kiek žinau, visi laureatai, ypač pianistai, nugaros ištiesti negali nuo koncertų gausos tiek Rusijoje, tiek užsienyje.

– Čia turi reikšmę ir muzikos instrumentų hierarchija. Pianistai, gavę net ketvirtąją premiją, išgarsėjo ir kviečiami koncertuoti, jie visada paklausūs. (XV P. Čaikovskio konkurse ketvirtąją premiją laimėjęs iki tol niekam nežinomas 25 metų prancūzų pianistas Lucas Debargueʹas žaibiškai išpopuliarėjo ir, bent jau Rusijoje, tapo tikru publikos numylėtiniu. – M. A.) Tas pats pasakytina ir apie smuikininkus. Violončelė – nišinis instrumentas, jos gerbėjų mažiau.

Pažvelkime į standartinį vasaros muzikos festivalį: ten rasite šešis pianistus, tris keturis smuikininkus ir vieną violončelininką. Kodėl? Todėl, kad daugiau nereikia. Tad tarp mūsų konkurencija mažesnė, bet ir vietos po saule mažiau negu pianistams ir smuikininkams.

Antra vertus, koncertuoti kas dvi tris dienas ir vis keisti programą sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tam tikra prasme esu laimingas, kad nereikia to daryti. Aš per sezoną turiu apie pusšimtį koncertų, tad yra laiko stabtelėti, pagalvoti, paieškoti ko nors savo kūrybinėje laboratorijoje, parepetuoti. Violončelininkui palaikyti profesinį lygį, mano nuomone, sunkiau nei pianistui arba net smuikininkui, kad ir dėl to, jog violončelės grifas tris kartus ilgesnis už smuiko. Laimė, aš turiu laiko – ne tik augti profesiškai, rengti naujas programas, bet ir pabūti su šeima, atsidėti su muzika nesusijusiems pomėgiams.

– Tad neapgailestaujate, kad netapote smuikininku?

- Ne, jokiu būdu. Violončelės tembras artimiausias žmogaus balsui iš visų muzikos instrumentų, jo šiluma ir aksomas užburia. Matyt, likimo deivės nutarė, kad man tinkamesnė violončelė, o ne smuikas, ir neapsiriko.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado violončelė?

– Lyg ir atsitiktinai. Buvo 1995-ieji, mūsų šeima tuomet gyveno Kaliningrade, nors esu gimęs Vladivostoke. Vaikų darželyje, kurį lankiau, koncertavo vietos Reinholdo Gliero muzikos mokyklos moksleiviai. Dabar suvokiu, kad ansamblis buvo keistokas – aštuoni smuikai ir viena violončelė. Man patiko smuikas – instrumentas atrodė įdomesnis, raiškiau skambantis. Po to koncerto pradėjau namuose ištisas dienas vaizduoti smuikininką. Mamai tai įgriso ir ji per atvirų durų dieną nuvedė mane į muzikos mokyklą. Ten patikrino, ar turiu klausą, ritmo pojūtį. Viskas buvo gerai, bet man jau buvo sukakę septyneri metai, o daugelis smuikininkų pradeda nuo ketverių ­– tuomet pavyksta tinkamai suformuoti sausgysles, reikiamą rankų padėtį. Smuiką teko pamiršti, užtat griežti violončele galima pradėti vėliau – jai nereikia tokios ypatingos rankų padėties. Iš pradžių nusiminiau, kad negalėsiu smuikuoti, bet būsimoji pedagogė įtikino – violončelė panaši į smuiką, tik didesnė, be to, scenoje ja grojama sėdint, o ne stovint. O kai išgirdau jos garsą, iškart įsimylėjau ir, esu įsitikinęs, visam gyvenimui.

Vienintelė problema, su kuria dabar susiduriu, – instrumento transportavimas. Per visas keliones, ar vykstu autobusu, ar traukiniu, ar lėktuvu, instrumentas būna šalia, jam reikia pirkti atskirą bilietą. Atiduoti jį į bagažo skyrių būtų tas pats, kaip nupjauti sau ranką. Aerobusuose dažniausiai pavyksta violončelę įtaisyti bagažo lentynoje, tuomet atsilaisvina viena vieta ir skrendu patogiai – šiaip lėktuvuose man, 194 cm ūgio vyrui, ne itin patogu.

Suprantu, kad koncertų rengėjams paprasčiau kviesti muzikantus, kurių instrumentų transportavimas nereikalauja papildomų lėšų, tačiau be violončelės skambesio, esu įsitikinęs, muzikos pasaulis nebūtų visavertis.

– Esate griežęs retais instrumentais, tarp jų – paties Antonio Stradivariaus violončele, dabar turite šiuolaikinį instrumentą. Kuri iš visų violončelių jums saviausia?

– Dabartinė. Su šia violončele mus suvedė likimas. Iki tol grojau Rusijos valstybinės kolekcijos instrumentais, bet atėjo laikas keisti padėtį: kolekcinių instrumentų nuoma, draudimas brangūs (ačiū broliui Martynui, padėjusiam spręsti finansines problemas), sudėtingos jų gabenimo per muitines taisyklės, jie reikalauja išskirtinių laikymo sąlygų.

Be to, tais instrumentais per kelis šimtus metų grojo ne vienas puikus muzikantas, ryški asmenybė. O medis gyvas, jis sugeria asmenybę – aš tuo tikiu. Gali atsitikti taip, kad paimsiu seną instrumentą, kurio ankstesnis savininkas buvo visiška mano priešingybė, ir tam, kad įveikčiau šį neatitikimą, prireiks daug laiko.

Mano dabartinis instrumentas pagamintas vos prieš šešerius metus ir yra tiesiog nuostabus: skamba jei ne geriau, tai tikrai ne prasčiau už senuosius, kainuoja kaip naujas, su juo neturiu jokių problemų muitinėse. Jį pagamino dabar jau mano geras draugas, talentingas jaunas meistras Gabriele Jebranas Yakoubas iš Italijos muzikos instrumentų sostinės Kremonos.

– Iš kur ėmėte lėšų nors naujam, bet nepigiam instrumentui? Skolinotės iš pažįstamų, gavote banko paskolą?

– Mano mama mėgsta cituoti ortodoksų vyskupo Vasilijaus (Rodzianko) žodžius: „Kai nustoju melstis – sutapimai prapuola.“

 Dalyvavau meistriškumo kursuose Verbjė festivalyje Šveicarijoje, jo dalyviai buvo apgyvendinti pas vietos gyventojus. Man teko nuostabūs šeimininkai – melomanų Schreve šeima. Jie olandai, bet turi vasarnamį Šveicarijoje. Aš tikrai neakcentavau savo padėties, tiesiog kartais išsprūsdavo: taip, ieškau instrumento, ieškau pinigų... Jie vaikščiojo į mano repeticijas, koncertus, o patys patyliukais išsiaiškino, kiek kainuoja violončelė. Paskutinę dieną, kai ketinau traukti į kalnus, jie tarė: „Mes turime su tavimi rimtą pokalbį, vakare pasišnekėsime.“ Aš susirūpinau: dvi savaites pas juos viešėjau, ką ne taip padariau? Visą dieną, užuot mėgavęsis poilsiu ir peizažais, galvojau, kaip teisinsiuos. Ir pagaliau išgirdau: „Mes norime tau neatlygintinai padengti pusę instrumento vertės.“

Taip su Schreve šeima pasirašiau kontraktą iš dviejų punktų: visada pranešti jiems apie savo koncertus Europos šalyse ir grąžinti dovanotą sumą, jei staiga mesiu muziką. Aš jiems nuoširdžiausiai padėkojau. Bendraujame mes ir dabar, jie džiaugiasi, kaip vystosi mano muzikinė karjera.

Kitą pusę sumos davė Verbjė festivalio meistriškumo kursų dalyvių iš Rusijos rėmėjai – fondas „Neva“, dalį – žinoma Maskvos teisininkė, Michailo Chodorkovskio advokatė Jelena Lukjanova, mano mamos draugė. Beje, jos taip pat neprašėme. Iš mamos išgirdusi nuostabią istoriją apie olandus mecenatus, ji tarė: „Ne tik europiečiai taip gali!“ Pati pasiūlė paramą, už tai jai nepaprastai esu dėkingas. Tikiuosi, kas Schreve šeima ir J. Lukjanova nesigaili, kad man padėjo, – kai įsigijau violončelę, mano karjera labai paspartėjo.

– Paminėjote savo mamą, Rusijoje pagarsėjusią kino kritikę V. Ramm, dabar gyvenančią Palangoje. Kiek žinau, Jūsų kūrybiniam likimui nemažai poveikio turėjo jos energija...

– Daugelį mūsų šeimos gyvenimo pokyčių lėmė tai, kad mama visada mokėjo prakalbinti bet kurį žmogų. Pavyzdžiui, pas pedagogę Mariją Žuravliovą, kuri parengė mane stoti į konservatoriją, aš patekau todėl, kad per 2002 metų P. Čaikovskio konkursą mama atsitiktinai susipažino su ja salėje.

Tuomet scenoje griežė būsimojo konkurso laureatas, o tuomet tiesiog 18-metis vaikinas Serioža Antonovas. Mano mamai labai patiko jo pasirodymas. Ji sužinojo, kad šalia sėdi Seriožos mama, žinoma vaikų violončelės pedagogė. Jos pabendravo, ir po to aš pas šią pedagogę mokiausi penkerius metus.

Man mama – gyvenimo energijos pavyzdys. Mačiau, kaip ji tris kartus gyvenimą pradėjo nuo nulio. Aš gimiau Vladivostoke, kai man buvo šešeri, su mama ir vyresniuoju broliu Martynu persikėlėme į Kaliningradą. Ten įstojau į muzikos mokyklą, atrodytų, įsitaisėme, gyvenimas pradėjo tekėti sava vaga, bet tuomet vienas violončelės pedagogų pasakė: jeigu nenoriu likti tik pranašas savam kaime, reikia keltis į Maskvą.

Buvo ne tokie jau paprasti 1998-ieji, finansinės krizės metai... O mama su dviem vaikais ir nedideliu lagaminu nusigavo į Maskvą. Manoma, kad būdamas brandaus amžiaus Maskvoje karjeros nebepadarysi, bet mama, dar iki man gimstant baigusi Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), Kinotyros fakultetą, atnaujino visus ryšius ir netrukus per savo darbštumą bei energiją pagarsėjo kaip kino kritikė, dirbo apžvalgininke populiariausioje radijo stotyje „Echo Moskvy“, laikraštyje „Izvestija“, interneto portale „Profisinema“. Paskui ji pavargo nuo Maskvos ir mes su broliu padėjome jai persikelti į Lietuvą, iš kurios ji kilusi. Bet ne į gimtąjį Kauną, o prie jūros. Man mama pavyzdys, ji tiek daug man davė.

– Mamos dėka turėjote progos pabendrauti ir su violončelininku, Lietuvos bičiuliu ir pasaulio piliečiu Mstislavu Rostropovičiumi.

– Kai gyvenome Kaliningrade, dažnai lankydavomės Lietuvoje, atostogaudavau vaikų vasaros stovykloje „Pasaka“ Giruliuose. Įdomu, ar ji dar veikia? 1998 metais su mama važiavome į Vilnių pažiūrėti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyto Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, kuriam dirigavo maestro M. Rostropovičius. Aš, devynmetis, atsivežiau laišką legendiniam violončelininkui ir dirigentui.

Tai buvo nepakartojamas spektaklis. Nors būdamas tokio amžiaus dar nedaug ką supratau, iki šiol prisimenu finalinę sceną, kai maestro M. Rostropovičius, nulipęs nuo dirigento pakylos (orkestras grojo ne duobėje, o scenoje), sujungia mirusių Romeo ir Džuljetos rankas.

Po spektaklio nuėjome į užkulisius, kur prie M. Rostropovičiaus kambario būriavosi minia gerbėjų. Suaugusieji praleido mane pirmyn ir aš akis į akį susitikau su maestro. Jis sėdėjo pavargęs ant kėdės, mes kažką pakalbėjome, aš įteikiau jam savo laišką su piešinukais ir vaikiškais klausimais: kiek laiko grodavęs, kai buvo devynerių, kokie jo pamėgti kompozitoriai, ką mėgsta valgyti ir gaminti.

Nuostabiausia, kad po trijų mėnesių sulaukiau atsakymo iš Paryžiaus: mašinėle spausdintame ir maestro pasirašytame laiške buvo atsakyta į visus klausimus. M. Rostropovičius netgi atskleidė savo kulinarinius gebėjimus, kurie tuomet prilygo maniškiams – iškepti kiaušinienę. Jis patikino, kad sudėtingesnius patiekalus gamina žmona Galina.

Šią relikviją iki šiol saugau. Gaila, kad tai buvo vienintelis mūsų susitikimas.

Lietuvoje, žinau dar nuo vaikystės, gilios violončelės tradicijos. Ir dėkoti už tai reikia maestro Davidui Geringui, 1970 metų auksiniam P. Čaikovskio konkurso laureatui. Mes su mama specialiai vykome į Vilnių, kad Filharmonijoje išgirstume maestro ir jo mokinių koncertus. Išsaugojau to festivalio programą su D. Geringo autografu. Ir labai nustebinau profesorių, kai meistriškumo kursų pabaigoje parodžiau jam savo relikviją. Taigi dabar mes su maestro ir lietuviškai pabendraujame.

– Bet Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje studijavote pas M. Rostropovičiaus mokinę Nataliją Šachovskają, taigi esate…

– … M. Rostropovičiaus muzikinis anūkas.

– Kalbant apie pianistus, minimos įvairios mokyklos – rusiška, prancūziška, vardijami joms būdingi bruožai. O kaip violončelės pasaulyje?

– Mūsų mokykla kildinama ne iš M. Rostropovičiaus, bet iš Semiono Kozolupovo – jis sukūrė Maskvos violončelės mokyklą. Iš jo mokėsi ir M. Rostropovičius, ir N. Šachovskaja, ir kiti. Tai nuostabus žmogus – iš esmės savamokslis, pats išmokęs griežti violončele, pats įvaldęs techniką. Todėl jis visada galėdavo paaiškinti, kaip taisyklingai laikyti dešinę, kaip kairę ranką, kaip valdyti instrumentą.

– Kas būdinga šiai mokyklai, kuo ji skiriasi, tarkim, nuo prancūzų violončelės mokyklos?

– Pirmiausia – reiklumas. Antra – galingas, sodrus garsas. Mūsų strykas sunkus, garsą išgauname svoriu, bet ne spaudimu, skirtingai nuo prancūzų mokyklos, kuriai būdingas lengvas strykas ir spaudimas. Tačiau bet kuriuo atveju turi būti įvairovė – kur reikia, groti lengvu stryku, kur reikia – sunkiu, kai kur paspausti. Nekinta viena – reiklumas technikai: negalima paleisti nė vienos neteisingos natos, nes po to paleisi antrą, trečią, dešimtą ir nė nepajusi, kaip pradėsi groti „kreivai“.

 Na, ir pagrindas – kompozitoriaus sumanymas. Mes mokomi mylėti muziką savyje, o ne save muzikoje, savivaliavimas nepageidaujamas.

– O ar dabartiniame globaliame pasaulyje mokyklos neprarado prasmės? Juk Jūs irgi mokėtės Vokietijoje, gal net pas kitokios krypties pedagogą negu Maskvoje...

– Visiškai kitokios, ir man tai labai padėjo. Jis praplėtė mano muzikinius horizontus, įgijau daugiau laisvės, man pačiam tapo įdomiau muzikuoti.

Daug ką atradau profesoriaus Franso Helmersono klasėje Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, tačiau negaliu pamiršti ir profesorės N. Šachovskajos, kuri man davė apskritai viską. Remdamasis šiuo pamatu ir F. Helmersono pamokomis, galiu ieškoti atlikimo, interpretacijų įvairovės, savo požiūrio. Gauti bazinį išsilavinimą rusų mokykloje ir ieškoti naujų idėjų pasitelkus europietiškąją – vienas geriausių variantų. Aš vis dar ieškau ir, ko gero, šios paieškos niekada nesibaigs.

– Ar anksti supratote, kad violončelė Jums bus ne tik laisvalaikio pomėgis, bet ir profesija?

– Beveik iš karto. Tai reta patirtis, nes paprastai vaikams, pradėjusiems mokytis groti penkerių šešerių metų, lūžio momentas ateina, kai jie sulaukia trylikos keturiolikos. Aš pradėjau groti kiek vėliau ir jau po poros metų supratau, kad tai mano gyvenimo kelias ir kad sieksiu maksimalaus rezultato.

– Kas Jums violončelė – darbo įrankis, draugė, meilužė?

– Tai – mano gyvenimas. Jau seniai neįsivaizduoju jo be violončelės, be muzikos, ir po kiekvieno koncerto vis labiau įsimyliu šį instrumentą. Jis niekada nebuvo man įkyrėjęs ir, tikiuosi, niekada netaps rutina. Aš dar neišnaudojau visų violončelės literatūros galimybių, taigi turiu ko mokytis, ką groti, atrasti sau ir publikai.

 – Gal tai skamba ir pompastiškai, bet kokia Jūsų, kaip muzikanto, misija? Kodėl einate į sceną, ką norite pasakyti klausytojams?

– Banalu, bet aš tuo iš tiesų tikiu: muzika – kalba, kurią supranta visi, ir mūsų misija – tiesti tiltus tarp žmonių, skleisti gėrį, užkoduotą muzikoje, paliesti klausytojų sielos stygas. Pastarasis siekis gal ir svarbiausias, kaip tik dėl to žmonės iki šiol vaikšto į koncertus. Energijos apykaitos tarp atlikėjo ir klausytojo nepakeis joks įrašas, jokia televizijos ar radijo transliacija. Mano pirmoji užduotis – perteikti tai, ką sumanė kompozitorius, ir tik paskui pasakyti ką nors savo.

– Muzika – ne natos, o tai, kas tarp jų. Tarptautinės programos „Kultūrų dialogų“ kalėdinio festivalio pirmąjį koncertą pradėjote garsiosios Césaro Francko Sonatos smuikui ir fortepijonui A-dur transkripcija violončelei ir fortepijonui. Ką norėjote klausytojams pasakyti tuo kūriniu?

– Žodžiais sunku apibūdinti – viską turiu pasakyti muzika. Mano požiūriu, tai labai prasmingas religinis kūrinys, daugiapusis ir persmelkiantis sielą. Kai pirmą kartą išgirdau jo originalią versiją smuikui, atliekamą Vadimo Repino ir pianisto Nikolajaus Luganskio, man padarė tokį įspūdį, kad degte užsidegiau jį atlikti. Išsiaiškinau, kad yra C. Francko draugo violončelininko Julesʹio Delsardʹo versija violončelei, palaiminta paties kompozitorius. Mano požiūriu, atliekamas violončele, šis kūrinys vietomis skamba net didingiau, giliau, solidžiau, negu griežiamas smuiku. Kaskart jame randu ką nors nauja, bent jau stengiuosi ieškoti, nes jei pats kūrinio nepajusi, kiti irgi liks abejingi.

– Kas Jūsų klausytojas? Kokie žmonės ateina į koncertus?

– Įvairūs. Rusijoje būna daug jaunų klausytojų, jų mačiau ir čia, Vilniuje, skirtingai nuo Vakarų Europos šalių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dauguma klausytojų paprastai būna žilagalviai. Vaizdas nelabai džiuginantis – nėra klausytojų pamainos.

 – O gal dėl to kalti ir klasikinės muzikos atlikėjai, neieškantys naujų muzikos pateikimo formų, nors pasaulis kinta ir reikalauja prie tų pokyčių taikytis.

– „Ieškokite ne to, kas nauja, o to, kas amžina“, – juk taip kadaise sakė režisierius J. Miltinis. Jeigu apsimausite kelnes užpakaliu į priekį, tai bus nauja, bet kvaila. O akademinė klasikinė muzika visada buvo elitinė, netgi Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeaus Mozarto laikais. Tai – aukštasis menas. Muzikos kalba abstrakti, bet suprantama kiekvienam, tačiau reikia tam tikro pasirengimo, kad geriau ją suvoktum. Čia kaip žiūrėti į paveikslą – matai ir gėriesi. Bet jeigu išmanai kompozicijos dėsnius, spalvų, linijų taisykles, gali valandų valandas stovėti prie paveikslo ir atrasti vis naujas detales bei mėgautis savo atradimais. Tai tinka ir muzikai. Tik paveikslas nutapytas amžiams. O mums kiekvieną kartą reikia eiti į sceną ir atlikti kūrinį čia ir dabar.

– Vadinasi, Jūs manote, kad klasikinės muzikos pateikimo formos atrastos visiems laikams – einate į sceną juodi su šiek tiek baltos kaip pingvinai ir grojate. O gal reikėtų paieškoti įdomesnio apšvietimo, vaizdo efektų – juk gyvename klipų, teatralizuotų populiariosios muzikos koncertų epochoje.

– Visą laiką kas nors ką nors sugalvoja – atsiranda tokių kaip smuikininkas Davidas Garrettas, kroatų violončelininkų duetas „2Cellos“, gojantys populiarias melodijas ir sutraukiantys stadionus publikos. Tai jų niša, jie šaunuoliai. Aš, pavyzdžiui, niekada scenoje nevilkėjau frako, to drabužio priekyje mini, užpakalyje maksi. Tai išties archaika, atrodai kaip pingvinas. Netgi peteliškės nesisegu. Bet ne čia esmė – galima scenoje nors ir šortus mūvėti. Svarbiausia, kad klausytojas pajustų kūrinį. Pirmąsias dešimt sekundžių jis galbūt ir apžiūrinėja, kaip atrodo solistas, bet pagaliau vis tiek klausosi muzikos, žinoma, jeigu muzikantas sugeba jį užkabinti nuo pirmųjų natų. Aš bent jau stengiuosi tai padaryti. Pavyksta ar ne, ne man spręsti.

– Kokios muzikos klausotės automobilyje?

– Roko, fanko, klubinės muzikos – visko, išskyrus klasiką. Negaliu abstrakčiai klausytis akademinės muzikos – iš karto pradedu analizuoti, o važiuojant reikia kelią stebėti. Rokas, fankas – kaip fonas.

– Ar niekada nesinori pasivaržyti su „Apocalyptica“?

– O, jie šaunuoliai, labai išpopuliarino violončelę. Esu jų gerbėjas.

– Rusų žiniasklaida jus vadina romantišku muzikantu. O koks esate gyvenime?

– Ramus, nes daug reikia atiduoti scenoje. Jeigu liepsnotum gyvenime, neužtektų jėgų ir emocijų kūrybai.

– Minėjote su muzika nesusijusius pomėgius, kuriems taip pat randate laiko. Kokie jie?

– Pastaruoju metu pamėgau surinkinėti baldus! Man tai savotiška meditacija. Pavyzdžiui, rašytojas Levas Tolstojus šienaudavo: ir fizinį darbą dirbo, ir kartu galėjo mąstyti. Ne per seniausiai pagal instrukciją surinkau komodą. Schemų nebuvo, tik aprašas, kupinas specifinių terminų. Ne iš karto supratau, kas turima galvoje, reikėjo viską matuoti, gręžti skyles, bet susidorojau ir man išties buvo įdomu.

– Ar nepavojinga violončelininkui surinkinėti baldus?

– Pavojinga, bet juk yra galva ant pečių! Daug kas pavojinga – ir vairuoti automobilį, ir vaikščioti gatve, bet ką padarysi. Štai šokti su parašiutu nesirengiu – to jau būtų per daug.

– Ar yra dar kokių nors Jums įdomių laisvalaikio formų?

– Kulinarija! Gaminu retai, bet taikliai – nebūna jokio pirmo prisvilusio blyno. Mano žmonai Anai ypač patinka mano konditeriniai eksperimentai.

 

Pasaulinės šlovės link

Aleksandras Ramas nuo devynerių metų koncertuoja kaip solistas ir su orkestrais. 2003 m. Maskvos jaunųjų violončelininkų konkurse, 2005 m. tarptautiniame Kembridžo konkurse Bostone (JAV) ir 2010 m. Rusijos muzikos konkurse pelnė pirmąsias premijas, buvo apdovanotas tarptautiniuose konkursuose Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje, Suomijoje, Švedijoje. 2006 m. pelnė Maskvos romantinės muzikos festivalio Didįjį prizą.

2014 m. griežė Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčioje, 2015 m. gegužę jo iniciatyva Palangos kurhauze surengtas labdaros koncertas, kurio metu buvo renkamos lėšos Palangos vaikų muzikos mokyklai nupirkti vaikišką violončelę. Pinigų buvo surinkta tiek, kad mažieji Palangos violončelininkai gavo net du instrumentus.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos lankytojai gal dar nepamiršo muzikanto pasirodymo 2014 m. Vilniaus festivalyje su Lietuvos kameriniu orkestru. Maestro Sergejus Krylovas pakvietė Aleksandrą sugroti violončelės partiją Alfredo Schnittkeʹs koncerte „Trims“.

Po sėkmės P. Čaikovskio konkurse A. Ramą į savo programas ir gastrolinius maršrutus kviečia Valerijus Gergijevas, Vladimiras Spivakovas, Denisas Macujevas.

 

Beethovenui 250
Traviata