Dainuojantis gyvenimas

2016 Nr. 1–2 (456–457), Meilė Jančorienė

Keturių garsių Lietuvos muzikų šeima – solistas Vladimiras Prudnikovas, jo žmona koncertmeisterė Nijolė Ralytė, jų dukra solistė Ieva Prudnikovaitė ir jos vyras dirigentas Modestas Pitrėnas – žmonės, jau nuo ankstyvos vaikystės žinoję, kuriuo gyvenimo keliu pasuks. Priėję kryžkelę, jie vadovaudavosi vidiniu pojūčiu ir neklysdavo – pasirinkti keliai tikrai buvo jų. Nelengvas tas ėjimas tikslo link. „Kai dirbame, išspaudžiame iš savęs viską, – visos šeimos nuomonę išsako Ieva Prudnikovaitė, – jeigu ko nors nepadarome, būname sau negailestingi.“  

Šis pasakojimas – apie netoli vienas kito besidriekiančius keturis gyvenimo kelius ir apie jais žengiančias talentais apdovanotas asmenybes.

 

Vladimiras Prudnikovas – pirmasis ąžuoliukas

Sodriausias Lietuvos bosas, garsus solistas ir vokalo pedagogas profesorius Vladimiras Prudnikovas muziko kelią pradėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Jį, tada dar devynmetį berniuką, vienoje Vilniaus mokyklų rado besikuriančio berniukų choro vadovas Haris Perelšteinas. Mažasis dainininkas dalyvavo pirmojoje legendinio choro repeticijoje. Vėliau Vladimiras ėmė dainuoti solo, bet ne šiaip vaikiškas daineles, o Mozarto, Schuberto, Schumanno, Saint-Saënso kūrinius. Vladimiro balselis buvo skaidrus ir stiprus, panašus į garsiojo italo Robertino Loreti. Tais laikais jis įdainavo nemažai plokštelių, jas turi iki šiol. „Ąžuoliuko“ chore V. Prudnikovas įgijo ir muzikinį išsilavinimą: lankė solfedžio pamokas ir net septynerius metus griežė smuiku. Kodėl būtent smuiku? Šis instrumentas tada kainavo kur kas pigiau nei pianinas, juk brangaus instrumento tėvai neįstengė nupirkti. Gerai skambinti fortepijonu Vladimiras išmoko vėliau, ruošdamasis stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Kai jaunajam ąžuoliukui sukako 14 metų, jo balsas pradėjo keistis, tad Vladimiras liovėsi dainuoti. Tylėjo dvejus metus. „Labai teisingai padariau, – dabar prisimena dainininkas, – mutacijos metu negalima dainuoti. Ne visi mano draugai tai suprato, net pats choro vadovas buvo kitos nuomonės. Tačiau aš nedainavau.“ Skaidrus ir šviesus Vladimiro diskantas virto sodriu, švelniu bosu. Iš kur toks gražus balsas? Tėvo ar dangaus dovana? Ir vieno, ir kito. Profesoriaus tėvelis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau mėgo muziką, grojo bajanu ir dainavo bosu, tokiu sodriu ir galingu, kad grindys linguodavo.

Valstybinėje konservatorijoje baigęs prof. Zenono Paulausko klasę, Vladimiras Prudnikovas greitai tapo žinomu solistu. Dainavo pagrindines boso partijas Lietuvos operos ir baleto teatro spektakliuose, buvo kviečiamas į garsiausias užsienio scenas, koncertavo su daugeliu žinomų Lietuvos ir pasaulio dirigentų. Iš karto ir pats pradėjo pedagogo kelią – ėmė dėstyti konservatorijoje.

Dabar Vladimiras Prudnikovas – vienas geriausių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros pedagogų, jo mokiniai dainuoja žymiausiose pasaulio scenose. Profesorius turi didžiulę darbo patirtį ir žino, kaip padėti jauniems talentingiems žmonėms. Tačiau jis norėtų, kad tie, kurie siekia solisto karjeros, labiau saugotų savo pagrindinį instrumentą – balsą.

Klausiu profesoriaus, kaip jį reikia saugoti. Gal tyliau dainuoti? Gal skalauti gerklę ramunėlių arbata? Profesorius nusišypso, ir išgirstu atsakymą: reikia tam tikru metu nedainuoti!

„Geriausia būtų, kad į Muzikos akademiją stotų turintys gražų balsą, tačiau dainavimo dar nesimokę jaunuoliai. Žinoma, būtų gerai, jei jie jau būtų įgiję muzikinį išsilavinimą, mokėtų groti instrumentu, turėtų muzikos teorijos žinių.“ Bandau prieštarauti: juk Lietuvoje tiek daug puikių dainininkų, ansamblių, chorų, tiek „Dainų dainelės“ laureatų. Lietuvos muzikos mokyklose dirba daug puikių specialistų...

„Pedagoginį darbą dirbu jau 36 metus ir esu įsitikinęs, kad labai pavojinga mokyti dainuoti dar nesubrendusį jauną žmogų, – sako V. Prudnikovas. – Kai vaikas auga, jo balso stygos taip pat vystosi, formuojasi, todėl negalima jų apkrauti sunkiu fiziniu darbu. Dainuoti choruose, ansambliuose – puiku, tačiau siekiant klasikinės solinės karjeros tai gali būti pražūtinga.“

Klausiu profesoriaus, kiek metų reikia mokytis tam, kuris nori tapti solistu. „Geru solistu galima tapti ne anksčiau kaip po 5–6 mokymosi metų, – atsako, – tik per tiek metų susiformuoja balsas – pagrindinis dainininko instrumentas. Būtinos ir magistro studijos, kurių metu kiekvienas atranda save, sukaupia kūrybinį bagažą, ruošia vaidmenis ir koncertines programas.“

Kokio amžiaus sulaukęs dainininkas paprastai sužiba? Atsiskleidžia taip, kad ir dėstytojai aikteli: o, čia tai bent! „Dainininkai turėtų pradėti žibėti sulaukę 24–25 metų, o prieš 30-metį jie jau turėtų pradėti dirbti scenoje. Visai kitaip karjerą daro instrumentininkai, jie paprastai atsiskleidžia labai anksti, paauglystėje, būdami 13–15 metų. Jei tokio amžiaus pianistas ar smuikininkas dar neparodė rezultatų, vargu ar kada nors taps solistu. Laikas greitai bėga, mūza atsiliekančiųjų nelaukia. Dainininku netampama per vieną dieną, nieko neįvyksta ir po trumpų meistriškumo kursų. Kaip jau sakiau, reikia ilgesnio laiko ir kruopštaus, kasdieninio darbo. Dainavimas yra kaip sportas: nesitreniravęs šimto kilogramų štangos nepakelsi, bet jei metus sportuosi ir užsiauginsi raumenis, pakelsi. Iš pirmakursių negalima reikalauti per daug, pedagogas žino, kaip solistas turi augti.“

O kaip jis pats šias paslaptis sužinojo? Gal iš knygų ar vyresnių kolegų? „Daug ką perėmiau iš savo dainavimo mokytojo prof. Zenono Paulausko, daug knygų skaičiau, mokiausi ir iš kitų šalių pedagogų. Su jais dažnai susitinkame įvairiuose konkursuose, kalbamės, bendraujame, dalinamės patirtimi. Įsitikinau, kad vieno recepto negali būti, nes kiekvienas dainininkas yra savitas, kiekvieno instrumentas – balsas kitoks. Iš tiesų juk mes visi esame skirtingi, kitokia kiekvieno fizinė sandara, kitoks balso tembras.“

Profesorius V.Prudnikovas, ruošdamas būsimus solistus, kartu su koncertmeistere (ir žmona) prof. Nijole Ralyte Muzikos akademijoje dirba kiekvieną dieną. Studentai ateina vienas po kito, ir kiekvienam pedagogai skiria visą dėmesį. Juk jie visi – tarytum jų vaikai. Sunku būtų net išvardyti, kiek daug garsių V. Prudnikovo klasę baigusių dainininkų šiuo metu dainuoja ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiose pasaulio teatrų scenose.

 

Nijolė Ralytė: „Koncertmeisteriu dar reikia ir gimti“

Klausiu p. Nijolės, koks buvo jos kelias į muziką. „Užaugau Kintuose, ant Kuršių marių kranto, – prisiminimais grįžta į vaikystę N. Ralytė. – Mano tėvelis Bronislovas Ralys vadovavo chorams ir ansambliams, Juknaičiuose buvo subūręs tuo metu didžiausią Lietuvos chorą. Mama turėjo gražų balsą, dainuodavo meno saviveiklos kolektyvuose. Girdėdavau ją dainuojančią ir namuose. Tad ir aš dainuodavau ne vaikiškas daineles, o suaugusiųjų repertuarą („Sėsk, brangioji, ant suolelio, pažiūrėk į akeles...“). Tą patį vėliau darė ir mūsų dukrelė – būdama 5 metukų koncerte dainavo Beethoveno „Devintąją simfoniją“ ir boso partijas iš tėvelio repertuaro...

Kaip atsidūriau Vilniuje? Anksčiau M. K. Čiurlionio meno mokyklos pedagogai važiuodavo į Lietuvos rajonus ir, atsirinkę muzikai gabius vaikus, kviesdavo juos mokytis Vilniuje. Mano tėvelis sužinojo, kada tokia atranka vyks Šilutėje, ir nuvedė mane. Egzaminavo pats mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas ir mokytoja Vida Krakauskaitė. Antrasis egzaminų turas vyko Vilniuje. Tapau M. K. Čiurlionio meno mokyklos fortepijono specialybės moksleive, gyvenau mokyklos internate. Atsiskirti nuo tėvų buvo labai sunku, bet greitai pripratau – juk kai žinai, kad pasirinkimo nėra, tenka priprasti. Pas tėvus nuvažiuodavau retai, tik per atostogas.

Gyvenimas internate buvo panašus į gyvenimą vaikų kareivinėse. Visko ten buvo, ir gero, ir blogo. Reikėjo derintis prie kitų, laikytis taisyklių ir tvarkos. Kartu vyko ir savotiška kova už būvį. Stebėdama studentus ir dabar matau – kaimo vaikai ir fiziškai, ir psichologiškai tvirtesni už miestiečius. Mokykloje ne tik mokiausi skambinti fortepijonu, kartu su draugėmis lankiau ir chorą, man tai patiko. Kai parvažiuodavau namo atostogų, tėtis sodindavo prie fortepijono ir prašydavo akompanuoti chorams. Tokia buvo pirmoji mano, kaip koncertmeisterės, praktika.“

Ar profesorei niekada nebuvo kilę abejonių dėl profesijos? Juk šešerių metų vaikas pats nesirenka, už jį nusprendžia tėvai. Užaugęs žmogus gali panorėti eiti kitu keliu. „Niekada neabejojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su muzika, – sako N. Ralytė. – Mokykloje mus taip įstatė į vėžes, kad net galvoti nebuvo kada. Bet aš kitokio kelio ir neįsivaizdavau.“

„Nuo aštuntos klasės mane paėmė mokyti Muzikos akademijos rektorius prof. J. Karnavičius, – tęsia pasakojimą profesorė. – Man pasisekė, juk vėliau ir akademijoje mokiausi pas jį. O koncertmeisterio disciplinos mokė dėstytoja Erika Dineikaitė. Ji matė, kad man sekasi, tad kartą pasiūlė: „Operos studija ieško pianistės, gal norėtum pamėginti?“ Labai norėjau, bet kartu ir bijojau, juk tokios patirties dar neturėjau. Bet nusprendžiau pabandyti – o gal pavyks? Pradžioje buvo sunku, tačiau gana greitai pradėjau suprasti, ko iš manęs norima. Būtent darbas operos studijoje su žymiausiais to meto dirigentais padėjo pagrindą mano profesijos suvokimui. Išmokti būti koncertmeisteriu galima, bet, manau, tam reikia turėti ir gamtos dovaną.“

Gal ten, operos studijoje, ji sutiko ir savo vyrą? „Ne, – atsako, – su vyru susipažinome studijuodami. Kai susituokėme, jau buvau baigusi penktą kursą. Ieva gimė po šešerių metų, 1983-aisiais.“

Nei mama, nei tėtis nelinkėjo dukrai muzikės kelio, nes abu žinojo, kokia tai sunki profesija. Kiek ji reikalauja jėgų, pasiaukojimo, valios, laiko. Tačiau Ieva Prudnikovaitė vis tiek tapo dainininke. Gal tai lėmė ir aukštesnės jėgos.

„Ieva yra mūsų tęsinys, o mes – savo tėvų tęsinys, – paklausta, kaip dukra Ieva pasirinko dainininkės kelią, atsako profesorė Nijolė Ralytė. – Nelinkėjome jai muziko profesijos, nes žinojome, kokia ji nelengva. Tačiau supratę, kad dukra pasirinko eiti tuo pačiu keliu, nenustebome. Juk ji, galima sakyti, užaugo Muzikos akademijoje. Buvo nedarželinis vaikas, tad nuo trejų metukų vesdavomės ją į darbą. Juokaujame, kad į pirmą klasę ji nuėjo jau turėdama bakalauro diplomą, juk Muzikos akademiją lankė ketverius metus.“

Nuo trejų metukų tėvai Ievutę vesdavosi į darbą, mat darželyje ji ištvėrė tik pusantros dienos. Mergaitė ir žaisdavo, ir piešdavo, bet visą laiką girdėjo muziką. Nijolė prisimena, kaip mažoji kartą verkė: „Atsivedėte – tamsu, išsivedate – tamsu.“

„Mes neleidome dukters į jokią muzikos mokyklą, – paklausta apie mergaitės muzikinį lavinimą, pasakoja p. Nijolė, – tik žaisdavome. Ieva nuo mažens traukdavo arijas, bet taip, kaip pati norėjo, nemokėme jos. Kartais surengdavome nedidelius šeimos koncertukus, ji puikiai atkartodavo melodijas, dainuodavo itališkai, vokiškai. Kai Ieva buvo trečioje klasėje, bandėme ją mokyti groti fortepijonu privačiai, tačiau tuo metu ji nerodė didesnio susidomėjimo, greičiau priešinosi tam. Tik įstojusi į Muzikos akademijos parengiamuosius kursus ji gavo tikras pirmąsias muzikinio rašto pamokas.

Paaugusi Ieva mokykloje pradėjo dainuoti populiariąją muziką, ją iki šiol mėgsta. Kartais išgirsdavome, kaip savo kambaryje pasileidusi klasikinės muzikos įrašus kartu dainuoja operų arijas. Besimokydama mokykloje ji taip pat daug laiko leisdavo pas mus darbe, eidavo į egzaminus, klausydavosi ir rašydavo studentams pažymius – mūsų kolegos taip su ja žaisdavo. Ji buvo pasinėrusi į muzikinį gyvenimą. Mes jos nepalikdavome vienos namie, vesdavomės visur – ir į teatrus, ir į svečius. Mergaitė nepraleido nė vieno savo tėvelio spektaklio. Su kitais vaikais Ieva žaidė mažai, bet mokykloje jokių bendravimo problemų nebuvo.“

O kaip draugai, vakarėliai? „Eidavo ir į vakarėlius, tačiau ne per daug, Vladas buvo labai griežtas ir mažai kur leisdavo. Dabar ji kartais pasiskundžia: „Aš buvau taip prispausta...“ (šypsosi). Nors į teatrą – nemeluosiu – visada eidavo tik savo noru.“

Kodėl dukra nepasirinko kitos profesijos? Juk nebuvo verčiama rinktis muzikos, net fortepijonu neskambino. Vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu, galėjo stoti, kur panorėjusi. „Mes jai nepatarinėjome, ką veikti gyvenime, ji pati mąstė. Baigusi neturėjo tvirto apsisprendimo. Vėliau pasakė stosianti į akademiją. Matyt, meno aplinka ją jau buvo gerokai „sugadinusi...“

 

Ieva Prudnikovaitė: „Jokios romantikos nebuvo“

Tokioje „sugadintoje“ aplinkoje išaugusi septyniolikmetė Ieva Prudnikovaitė jautėsi sutrikusi: giliai pasąmonėje, matyt, kirbėjo poreikis dainuoti, bet neturėjo muzikinio pasiruošimo. Gal ją išgirdęs tėtis, reiklusis dainininkų mokytojas, pasakytų – negerai dainuoji! Juk ji žino, kaip reikėtų, bet pati jaučia, kad taip dar toli gražu nepavyksta. Mergina neišdrįso paprašyti įvertinti, kaip ji dainuoja, tik pasakė: „Tėti, aš nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją...“ „Negalėsiu leisti laikyti egzaminų, nes negirdėjau tavęs dainuojančios“, – atsakė dukrai profesorius V. Prudnikovas, egzaminų komisijos pirmininkas. Po kelių dienų Ieva davė tėčiui paklausyti savo įrašų.

Vladimiras paskambino profesorei Reginai Maciūtei ir paprašė pasiklausyti Ievos – ar ji turi bent šiokį tokį talentą, ar galės dainuoti? R. Maciūtė, paklausiusi Ievos dainavimo, tėvams raportavo: „Ji turi gražų prigimtinį balsą.“ Taigi, viskas baigėsi tuo, kad pirmą kartą dainuojančią dukrą tėtis išgirdo per stojamuosius egzaminus.

Ieva įstojo į akademiją. Jai gerai sekėsi solfedžio ir teorija, matyt, turėjo tam gabumų, o gal intuiciją. Gal prisiminė tai, ko „mokėsi“ iki 4–5 metų? Aplinka, kurioje auga vaikas, iš tiesų duoda labai daug. Atrodo, kad Ieva pataikė į savo vagą ir pradėjo kryptingai eiti pirmyn. Ar jai ir toliau viskas sekėsi lengvai? „Ne, tikrai nelengvai, – mano Ievos mama, – ji labai savikritiška, tad jai niekada nėra gerai, ji viską turi padaryti tik labai gerai. O jei būna savimi nepatenkinta, labai išgyvena.“ Gal tai iš tėčio paveldėtos savybės? „Gali būti, bet yra ir skirtumų. Vladimiras turi nepaprastai stiprią valią, yra tvirtas. Ieva – jautresnė, kiekvienam išėjimui į sceną ji turi ruoštis ir psichologiškai.“

Kaip solistė Ieva Prudnikovaitė subrendo po šešerių mokslo Muzikos akademijoje metų. Dėstytojai vertino jos sąžiningumą, darbštumą ir nepaprastai gražų, aksominį balso tembrą. Viename iš konkursų, „Neue Stimmen“ Vokietijoje, nors ten Ieva nelaimėjo prizinės vietos, jos balsą išgirdo muzikos prodiuseris ir pakvietė bendradarbiauti. Kiek vėliau pasiūlė dalyvauti perklausoje Eseno „Aalto“ operos teatre. Tai buvo pirmoji didelė sėkmė – Ieva gavo Končakovnos vaidmenį operoje „Kunigaikštis Igoris“ ir buvo pakviesta tapti trupės nare.

Paprašyta papasakoti apie savo kūrybos kelio pradžią, Ieva grįžta į vidurinės mokyklos laikus. „Į mokslus visi žiūrėjome labai rimtai, lygis buvo geras, tad visi mano klasiokai įstojo į aukštąsias. Aš buvau tarp pirmūnų, gavau atestatą su pagyrimu. Tačiau visiškai nežinojau, ko noriu. Padaviau dokumentus į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir žurnalistiką. Tačiau į tas specialybes buvo toks didelis konkursas, kad nebuvau užtikrinta, jog įstosiu, tad stojau dar ir į Muzikos akademiją. Jokios romantikos, jokio pašaukimo nejaučiau. Anksčiau vis pagalvodavau, kad visai nenorėčiau rinktis muziko profesijos, juk žinojau, kas tai yra – du pavyzdžius namie turėjau. Tačiau neneigsiu, kad man visada patiko lankytis teatre, labai mėgau vertinti, analizuoti tai, ką regiu ir girdžiu.

Gal tiesiog išsiskleidė tai, kas jau buvo viduje? „Nežinau, galbūt, – sako I. Prudnikovaitė. – Stodama į akademiją nebuvau įsitikinusi, kad pasirinkau teisingai. Tėvai nesikišo, nei skatino, nei draudė, jų pozicija buvo, pavadinkim, neutrali. Labai ačiū jiems už tai. Vertinu jų stiprybę leisti spręsti man pačiai. Nors gal jie slapta ir svajojo, kad aš būčiau, na, bent jau arti scenos. Juk augau toje terpėje. Opera – specifinis žanras, aš ja tiesiog sirgau, negalėdavau nusėdėti namie žinodama, kad operos teatre vyksta spektaklis. Vėliau atsirado trauka ir dramos teatrui. Mane visada traukė menas, taigi nuo jo pabėgti nepavyko. Ir draugai paprastai būdavo iš tos pačios aplinkos. Kai stojau į parengiamąjį skyrių, tėtis buvo ir komisijos narys, ir katedros vedėjas. Iki ketvirto kurso nepavyko net pabandyti dirbti su tėvais. Turėjau nemažą kompleksą – žinojau, kad iškart nebus tokio rezultato, kokį įsivaizdavau kaip idealą. Negalėjau dirbti su tėvais, nes man vis atrodė, kad juos nuvilsiu. Visas studijas praleidau profesorės Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Tai – ypatinga dėstytoja, puikus žmogus.“

Įdomu, ar baigus akademiją nesinorėjo dar kur nors pastudijuoti? „Norėjau, bet... nespėjau, – prisimena dainininkė. – Buvau įstojusi į Londono karališkąją akademiją, Guildhallo mokyklą, ir Kardifo operos studiją, visur su stipendijomis. Bet nutiko taip, kad nuvažiavau į perklausą Eseno operos teatre ir ten man pasiūlė darbą. Buvo sunku nuspręsti, ar dar reikėtų pasimokyti, ar geriau nerti į praktinį procesą... Pasirinkau pastarąjį variantą. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau pasukusi kitu keliu, bet „Aalto“ teatras ir tuometinis jo vadovas S. Solteszas suteikė daug profesinių įgūdžių, įgijau daug patirties.“

Į galbūt keistoką klausimą, ar patinka dainuoti, Ieva atsako: „Žiūrint ką! Patinka dainuoti tai, kas leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis. Dainavimas operoje yra darbas, kuris gali atnešti daug įtampos. Labiau pasitikiu savo nuomone, ne publikos ar kritikų. Esu pernelyg reikli, kad leisčiau sau be didesnės saviplakos lengvabūdiškai plaukti pasroviui, per daug nesigilindama, ką, kur, kaip ir kodėl veikiu. Bet gal tai mano trūkumas? Tikrai norėčiau gebėti paprasčiau į viską reaguoti.“

2015 m. Ieva Prudnikovaitė tapo Lietuvos muzikų sąjungos įsteigto apdovanojimo „Auksinis diskas“ laureate. Kompaktinėje plokštelėje kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, įrašytas P. Liebersono vokalinis ciklas pagal Pablo Nerudos eiles.

„Labai malonu, kai darbas įvertinamas ir tėvynėje, – sako solistė. – Beveik visą laiką dirbu užsienyje, tad labai džiaugiuosi, kad manęs nepamiršta namuose. Nuolat sulaukiu įvairių pasiūlymų ir iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, ir iš Vilniaus miesto operos, Nacionalinės filharmonijos, tačiau gana dažnai planų, deja, nepavyksta suderinti. O aš dar ir labai išranki vokalinių partijų atžvilgiu – tik ne išdidumas čia kaltas, o tas pats mano žudantis maksimalizmas (šypsosi).“

Kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą? „Kol darbas netrukdo būti su šeima, tol jis man yra priimtinas. Jei kur nors koncertuojame ilgesnį nei porą parų laiką, dukrą vežamės kartu. Aš neaukoju šeimos dėl darbo ir karjeros. Mes – suaugę galvoti žmonės, turintys aiškius prioritetus. Dauguma mano kolegių neturi šeimos. Ir, manau, tai protingiau, nei auginti savo vaiką per skaipą. Šiuo klausimu mano pozicija griežta, dėl to mes su vyru sprendimus darome labai paprastus ir racionalius, negalvodami apie savo įžeistus ego ar dūsaudami dėl neišsipildžiusių svajonių. Apkabinti savo mylimus žmones kur kas maloniau, nei čiupinėti savo naują kompaktinę plokštelę, o su dukra rašyti laišką Kalėdų Seniui prasmingiau nei pildyti savo CV... (šypsosi).“

Tikriausiai ir dukrelė Veronika turi gabumų muzikai? „Taip, ji dainuoja daineles, kartais pataiko, o kartais – ne, kaip ir dauguma vaikų.“

 

Modestas Pitrėnas: „Muzika į mano gyvenimą atėjo netikėtai“

Smalsu, kaip Modestas Pitrėnas atsirado muzikos pasaulyje, gal ir jis yra paveldėjęs muzikos geną?

„Ne visai, – sako dirigentas, – mano tėvai – finansininkė ir inžinierius – nėra susiję su muzika, jie tik šiaip ją mėgsta, tėvas mielai dainuoja. Tačiau į muziką mane pastūmėjo tėvai. Tuo metu Vilniuje buvo suburtas Radijo ir televizijos vaikų choras, buvau šešerių, kai mane tėvai į jį nuvedė. Dainavau dešimt metų, iki mutacijos. Kartu lankiau ir fortepijono pamokas, mokiausi solfedžio. Tiesa, tai buvo tik minimalūs muzikos pradmenys.“

Klausiu, kaip atsitiko, kad ėmė studijuoti muziką – juk mokėsi paprastoje vidurinėje mokykloje. Gal tiesiog pajuto, kuriuo keliu lemta eiti? „Šiuo atveju tikrai taip, – neabejoja maestro. – Devintoje klasėje staiga sužinau, kad mano geriausias draugas ruošiasi stoti į Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija). Kaip čia taip, jis stoja, o aš – ne? Bet supratau: taip gerai negroju, kad galėčiau rinktis fortepijoną, mano teorinės žinios yra per silpnos, kad galėčiau stoti į muzikos teorijos skyrių, o kadangi buvo mutacijos laikas, negalėjau eiti ir į solinį dainavimą. Liko choro dirigavimas. Žinoma, turėjau supratimą apie vadovavimą chorui, juk tiek metų buvau dainavęs. Pradėjau daugiau mokytis, netgi samdžiausi korepetitorius. Įstojau. Tuo metu su pagyrimu baigiau devynias klases, galėjau rinktis bet ką. Traukė tikslieji mokslai, fizika ir astronomija, svajojau net apie mediciną, bet pasukau link muzikos. Kai tik pradėjau mokytis konservatorijoje, pasijutau labai mažai žinantis, atrodė, kad visi už mane pranašesni. Juk kiti buvo atėję iš M. K. Čiurlionio mokyklos ar baigę kitas stiprias muzikos mokyklas. Stengiausi pasivyti, tad labai daug mokiausi. Nesunku buvo, man viskas labai patiko, degiau tuo, ką dariau.“

Dar neapsiplunksnavęs studentas, pirmakursis, subūrė chorą „Psalmos“.

„Svarsčiau, kodėl žmonės, kurie vadovauja įvairiems chorams, dirba taip neįdomiai, – juokiasi M. Pitrėnas. – Pamaniau, kad chorai galėtų dainuoti kur kas įdomiau, tad nusprendžiau pabandyti tokį sukurti. Ir sukūriau. Kaip aš tai sugebėjau padaryti, dabar pats negaliu suprasti. Buvau jaunas maksimalistas... Pakviečiau draugus, su kuriais kartu dainavome chore nuo šešerių, netgi prikalbinau vyresnius kolegas, kurie jau studijavo Muzikos akademijoje. Su tuo choru pradėjome gastroliuoti po Europą ir net Ameriką.

Chorinės muzikos ansamblį „Psalmos“ sudarė tik šešiolika žmonių, mes visada buvome „chebra“, o tai jauniems labai daug reiškia. Buvo tas metas, kai atsivėrė sienos ir atsirado galimybė išvažiuoti, pamatyti pasaulį. Reikėjo rasti rėmėjų, kuriems norėjosi važiuoti su mumis – tai buvo galimybė patekti į užsienį. Tais laikais pigių skrydžių nebuvo, o dūmijantis autobusas „Ikarus“ buvo beveik stebuklas. Pirmajame konkurse Debrecene (Vengrijoje) dalyvavome praėjus metams po susikūrimo.“

„Psalmos“ ir giedojo, ir dainavo – religinę muziką, Afrikos tautų giesmes spiričiuelius, įvairią pasaulietinę vakarietišką muziką nuo renesanso iki šių dienų, džiazo miniatiūras. „Su religine muzika aš buvau stipriai susijęs, – sako M. Pitrėnas. – Vilniaus kunigų seminarijoje penketą metų dėsčiau liturginį giedojimą ir vadovavau seminaristų chorui, tuo pačiu metu dirbau vargonininku Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Vėliau, jau studijuodamas Zalcburge, išleidau giesmyną. Šis giesmynas ir dabar naudojamas J. Matulaičio bažnyčioje.“

Baigęs J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, M. Pitrėnas įstojo į Muzikos akademiją, choro dirigavimo specialybę. Po šių studijų pasirinko simfoninį dirigavimą, maestro J. Domarko klasę. Pasimokęs vienus metus, gavo Zalcburgo žemės stipendiją – galimybę dvejus metus studijuoti „Mozarteume“. Ar nekilo pagunda ten pasilikti? Juk daugelis lietuvių studentų, išvažiavę mokytis į užsienį, taip ir negrįžo namo. „Aš visada buvau „naminis“, nenorėjau gyventi svetur, – teigia maestro. – Be to, Lietuvoje liko choras, kuris gyvavo net ir man nesant. Chorui suorganizavau koncertinę kelionę po Austriją, Vokietiją. Gal taip malšinau Tėvynės ir draugų ilgesį? Negalėjau įsivaizduoti savęs, suleidusio šaknis į Zalcburgo žemę. Buvo pasiūlymų likti ten, bet aš norėjau į Vilnių, norėjau baigti studijas pas J. Domarką.

Zalcburge mokiausi operinio dirigavimo, studijavau vokiečių romantinę operą. Džiaugiausi turtinga fonoteka, juk pas mus tuo metu nebuvo nei įrašų, nei gaidų, tik daugybė „nudrožtų“ sovietinių plokštelių. Mes negalėjome svajoti apie kompaktinius diskus, apie gerą garso kokybę, negalėdavome gauti retesnių kūrinių partitūrų . Į Lietuvą naujovės ėjo lėtai, buvome jauna šalis. Kitas labai svarbus dalykas, kurį ten gavau – galimybė išgirsti geriausius pasaulio muzikos meistrus. Juk Zalcburgas – miestas, kuriame kas vakarą vyksta žvaigždžių koncertai, studentams buvo sudarytos visos sąlygos tuose koncertuose lankytis. Tai buvo tikras muzikos atlikimo meno lobynas.“

Grįžęs į Vilnių M. Pitrėnas baigė ir magistrantūrą, ir meno aspirantūrą. J. Domarkas jį mokė bene dešimt metų. „Studijos buvo ilgos kaip medicinoje, – šmaikštauja dirigentas. – Maestro visiems savo studentams leisdavo šiek tiek „palaižyti“ orkestro praktikos, ir tai buvo didelis džiaugsmas. Tai, kad jis mane pakvietė tapti asistentu Klaipėdos muzikiniame teatre statomoje operoje „Karmen“, buvo neįkainojama patirtis. Galėjau matyti, kaip gimsta kūrinys, kaip dirigentas dirba su vokalistais. Taip, jis labai daug dirbo – šlifavo kiekvieną natą! Tokios studijos bet kurioje užsienio šalyje būtų neįmanomos. Ten jos sausos, ašaromis ir krauju nelaistomos, o J. Domarkas dirba tėviškai. Juk to, kas per kraują įeina, neišmuši. Yra tokių profesorių Lietuvoje, toks yra ir Ievos tėtis – tėviškas mokytojas, galvą guldantis už savo „vaiką“.

 Dar mokydamasis J. Tallat-Kelpšos konservatorijos II kurse, t. y. vos pradėjęs dirigavimo studijas, septyniolikmetis M. Pitrėnas respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse laimėjo I vietą ir specialųjį prizą. Po kelerių metų, jau būdamas LMTA studentas, pelnė antrąsias vietas ir specialiuosius prizus J. Naujalio (Vilnius) bei J. Vītolo (Ryga) dirigentų konkursuose. Be to, kaip dirigentas buvo apdovanotas ir įvairiuose chorinės muzikos forumuose, kuriuose dalyvaudavo su choru „Psalmos“. Ir tik po to laimėta I vieta, Aukso medelis ir orkestro simpatijų prizas G. Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse Katovicuose. „Tai buvo 2004-ieji, man buvo trisdešimt, – prisimena maestro. – Tais laikais konkursai būdavo stiprūs, vykdavo griežta atranka. Šiais laikais atranka menkesnė. Gal dėl to, kad smuko profesijos prestižas? Pastebiu, jog vis mažiau talentingų žmonių renkasi muziko kelią.“

 

Ieva ir Modestas apie tikėjimą, meilę ir viltį

Muzikos pasaulyje labai didelė konkurencija, yra daug gerų muzikantų. Kas toje konkurencinėje kovoje svarbiau – talentas, atsitiktinumas, darbštumas, atkaklumas ar tiesiog sėkmė? Ievos nuomone, konkurencija yra teigiamas reiškinys, kol ji sveika, kol nepareikalauja aukų. „Ji gali paskatinti, laiku įspirti į sėdimąją. Gali padėti išryškinti tam tikras asmenybės savybes, išgliaudyti talentą. Taip, gerų atlikėjų išties labai daug. Kaip jie randa savo vietą? Čia lemia sugebėjimai.“

Modestas įsitikinęs, kad sėkmė negali ateiti, jei nesi jai pasiruošęs. Sėkmę pritraukia mūsų asmeninės savybės. Ji nesišypso tinginiams, netalentingiems, drungniems žmonėms. Visais laikais sėkmė aplankydavo ne tuos, kurie yra puikūs savo srities profesionalai, o tuos, kurie turi vidinės ugnies. Vyrui pritaria ir Ieva: „Įvykius prisišaukiame ir koreguojame patys. O tai, ką spinduliuojame į aplinką, pritraukia arba atstumia.“

„Man atrodo, kad viskas įvyksta natūraliai ir būtent tada, kada ir turi įvykti, – tęsia M. Pitrėnas. – Niekada nesijaučiau siekiąs Nacionalinio simfoninio orkestro vairo, tai atėjo visai netikėtai. Nors maestro J. Domarkas jau senokai leido man tai suprasti, jaukino mane, mokė, kaip tvarkomi reikalai, bet vis tiek ta mintis man atrodė atšiauri. Turint galvoje šnekas, kurios jau dešimt metų sklandė užkulisiuose, mano atėjimas yra gana vėlyvas. Jeigu man būtų buvę pasiūlyta vadovauti orkestrui prieš kokius ketverius metus, būčiau atsisakęs, nes tada dar nejaučiau turįs tų savybių, kurios leidžia prieš orkestrą jaustis saugiai.“

Sakau, kad kai kurie dirigentai būna gana despotiški... „Tai vienas iš būdų, kaip valdyti žmonių sambūrį, – mano M. Pitrėnas. – Juk kiekvienas socialinis modelis – uždaroji akcinė bendrovė, muzikos kolektyvas ar šeima – būna kaip nors valdomas. Aš nesu despotizmo šalininkas, stengiuosi rasti abipuse pagarba grįstą kontaktą. Dialogas taip pat netinka, nes niekada nepasieksi savo. Dirbant nebūna kada diskutuoti, tik per pertraukas galima pasidalinti nuomonėmis. Dirbdamas stengiuosi, kad visiems būtų įdomu. Juk kai įdomu, muzikantai net nepastebi, kaip prabėga laikas.“

M. Pitrėnas daug metų dirbo bažnyčiose. Teiraujuosi, ką jam reiškia religija, tikėjimas. „Esu tikintis, bet nesu religingas, – sulaukiu atsakymo. – Tai skirtingi dalykai. Religingumas man siejasi su fanatizmu, sektantizmu, davatkizmu. Tikėjimas atėjo iš vaikystės, nuo tų laikų, kai viešėdavau pas močiutę Zarasų rajone ir eidavau su ja į bažnyčią. Reikėjo eiti, kaip neisi, jei visas kaimas eina? Po kiek laiko, kai bukai iškaltas religines tiesas paverčiau savo gyvenimu ir darbais, tikėjimas perėjo į kitą kokybę. Be abejo, tai supratau gerokai vėliau, kol buvau vaikas, tos tiesos atrodė labai dogmatiškos, sausos, kaip tik norėjosi viską daryti atvirkščiai.“

Paklaustas apie dabar madingą žavėjimąsi Rytų religijomis, filosofija, atsako, kad jam gelmės užtenka katalikybėje. Ievos nuomone, tikėjimas labai priklauso nuo geografinės padėties, nuo to, iš kur esi kilęs. „Persivertimai“ į budizmą ar kitas religijas jai atrodo dirbtiniai. Tačiau jei tai gali išgelbėti nors vieną sielą – tebūnie. Modestas sako labai gerbiantis tuos žmones, kurie renkasi dvasinio tobulėjimo kelią. „Bet kai matau krišnaistus šaltyje plevėsuojančius lengvais drabužiais, man darosi jų gaila ir aš nejučia šypteliu.“

Ievos nuomone, tai tik priemonės, su kurių pagalba žmogus susikoncentruoja į save ir į Kūrėją. Vieniems reikia tarpininkų, kiti moka tiesiogiai palaikyti tą ryšį. Tai labai individualu, pasirinkimas turi būti gerbiamas. Svarbu, kad atsirastų poreikis būti geresniam ir nesustoti ieškant atsakymų.

Šį kartą Modestas prieštarauja: „Aš taip nemanau. Jeigu priklausai religinei bendruomenei, turi jai ką nors ir duoti, nes ji duoda tau. Turi vykti tam tikras pasikeitimas vertybėmis, negali vien tik savimi rūpintis. Ieva sakė, kad labai svarbus santykis ir su Kūrėju, ir su savimi, tai – tiesa, bet norėčiau papildyti, kad svarbus ir santykis su aplinka. Aš tą Kūrėją suvokiu ne kaip kokį barzdotą dėdę iš renesansinių drobių, bet kaip kiekvieną sutiktą žmogų. Juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, taigi kiekvienas, kuris vaikščioja šia žeme, yra Dievo paveikslas. O mes turėtume stengtis atpažinti dieviškumo pradą kiekviename žmoguje.“

Ar abu menininkai dažnai susimąsto apie savo gyvenimo tikslą ir prasmę?

Man gyvenimo prasmė – gyventi taip, kad mylimi ir artimi žmonės jaustųsi gerai, – sako Ieva. – Bet tai nėra paprasta. O tikslas – išmokti būti tokiu žmogumi, su kuriuo gera. Būti gera dukra, gera sutuoktine, gera motina, gera savo srities specialiste. Man svarbu išlaikyti tokius gerus santykius, kokie yra dabar. Nesugadinti jų – juk visi žmonės keičiasi, kinta ir jų charakteriai, poreikiai, požiūris. Noriu gyventi taip, kad niekada neatstumčiau tų žmonių. Savo vaikus noriu užauginti laimingais žmonėmis.“

Modestas svajonių ir tikslų nelaikąs kalnu, į kurį būtinai reikia įkopti, nes tada gyvenimas taptų nuolatiniu nagų galandimu, stumdymusi alkūnėmis. „Svarbiausia – dirbti su meile ir užsidegimu, be prievartos sau, tada ir rezultatai geriausi. Kalbant apie šeimą, kai neskaudini aplink esančių žmonių, atsiranda terpė laimės pojūčiui augti.“

Ieva priduria, kad susireikšminimas tiek gyvenime, tiek profesijoje yra juokingas. „Juk kad ir kokia svarbi persona būtum, pažvelgus iš aukščiau esi tik nereikšmingas taškelis... Nė vienas nežinome, kiek mums duota, nežinome ir tikrosios misijos šioje žemėje. Reikia siekti absoliučios laimės pojūčio.“

Klausiu, ar pašnekovai jaučia, kaip jų kuriamas menas veikia žmonių širdis. Pilna salė žmonių, jie susikaupę klausosi muzikos, išėję iš koncerto namo parsineša ir atlikėjų pasaulio dalelę. „Mes į tai žiūrime paprasčiau, – sako Ieva, – juk būti scenoje – mūsų darbas. Bet dirbdami išspaudžiame iš savęs viską. Jei ko nors nepadarome, būname sau negailestingi. Nors žinoti, kad ką nors duodame žmonėms, kad jie grįžta namo susimąstę ir gal net geresni, gera. Mes išties stengiamės duoti, bet ne mažiau svarbu, ką mums duoda publika. Kartu jausti ir alsuoti – labai prasminga ir paveiku.“

„Muzika – tai labai daug kas, tai garsų vibracijos, kurios veikia klausytoją, – tęsia Modestas. – Tam, kad paliestų jausmus, vibracija turi būti ypatinga, turi rezonuoti su klausytoju. Kai tas rezonansas įvyksta, atsiranda ir kontaktas su publika. Tai ir yra svarbiausia.“

Ieva priduria:Išties geriau techniškai netobulas, bet gyvas tarsi nervas atlikimas.“„Sutinku, – sako Modestas, – nors kartais klaidos užnuodija. Yra du variantai – arba mane tos klaidos nervina ir tada koncertas virsta ištisine kančia, arba jos visiškai manęs neužgauna. Jas pastebiu, bet matau ir puikią visumą. Svarbu, kad muzika kvėpuotų, vibruotų, rezonuotų...“

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!