Kalėdinė dovana

2016 Nr. 1–2 (456–457), Leonidas Melnikas

Pasaulinio garso smuikininkas Olegas Krysa Vilniuje aplankė Saulių Sondeckį

Smuikininkas Olegas Krysa nereikalauja pristatymo. Jo kūrybinėje biografijoje yra viskas, kas byloja apie sėkmę ir šlovę – daugelio tarptautinių konkursų laurai (tarp jų Čaikovskio, Wieniawskio konkursų apdovanojimai, pirmoji premija N. Paganini konkurse Genujoje, su Gidonu Kremeriu pasidalinta antroji premija Monrealio konkurse), koncertai prestižinėse pasaulio salėse, pasirodymai su žymiausiais orkestrais ir dirigentais, puikios recenzijos autoritetingiausiuose pasaulio dienraščiuose, klausytojų ovacijos... Ne mažiau įspūdinga Krysos pedagoginė veikla – jis buvo Kijevo ir Maskvos konservatorijų profesorius, jau ilgiau nei ketvirtį amžiaus vadovauja stygininkų rengimui Eastmano muzikos mokyklai (Eastman School of MusicRočesteryje, kuri kartu su Niujorko Juilliardo mokykla ir Filadelfijos Curtis institutu sudaro elitinį JAV aukštųjų muzikos mokyklų klubą.

Tiesa, tai tik sausi faktai, liudijantys menininko pripažinimo lygį, bet patys savaime nedaug pasakantys, koks jis yra. Šia prasme kur kas informatyvesnis yra Davido Oistracho, Krysos mokytojo, atsiliepimas apie jį: „Per trisdešimt pedagoginio darbo metų neturėjau kito mokinio, kuris jam prilygtų savo menine individualybe...“ Prisiminus kitus Oistracho mokinius, kurie šiandien yra smuiko legendos, šie žodžiai įgauna ypatingą svorį.

Olegas Krysa yra daug koncertavęs su Sauliumi Sondeckiu. Šiuos muzikus sieja artima draugystė, kartu nuveiktų didelių darbų prisiminimai. Prieš pat Kalėdas pakeliui iš Vokietijos į Japoniją atradęs nedidelį tarpą savo intensyviame kelionių kalendoriuje, Krysa porai dienų atvyko į Vilnių aplankyti maestro Sondeckio. Pagarbos vertas iškilaus kolegos ir nuoširdaus draugo gestas!

Laikas jaukiuose, svetinguose Sondeckių namuose Čiurlionio gatvėje pralėkė nepastebimai, liko nuoširdumu sušildytų minčių ir atsiminimų žiupsnelis...

 

***

Iki tol, kol pradėjau artimai bendrauti su Sondeckiu, aišku, jau buvau daug apie jį girdėjęs, lankęsis jo koncertuose, kartą kitą su juo kalbėjęs, tačiau mūsų keliai nesusikirsdavo, – į pažinties pradžią grįžta Olegas Krysa. – Lemiamas buvo kartu pagriežtas Alfredo Schnittke´s Concerto grosso Nr.1. Sakyčiau, tai ir buvo mūsų aktyvaus kūrybinio bendradarbiavimo pradžia.

Pirmieji Concerto grosso Nr.1 atlikėjai buvo Gidonas Kremeris, Tatjana Grindenko ir Saulius Sondeckis. Kai Gidonas atsidūrė Vakaruose, šio kūrinio niekas nebegrojo. Tai negalėjo ilgai tęstis, Schnittke´s muzika turėjo skambėti. Sondeckis ėmėsi iniciatyvos – sutarė su Grindenko, kad kiekvienas įvardins po atlikėją, kuris galėtų pavaduoti Gidoną. Abu ant lapukų užrašė savo kandidatus ir paaiškėjo, kad ir vienas, ir kitas nurodė mane. Tokiu būdu atsidūriau šiame ansamblyje. Neperdėdamas sakau, kad tapęs Schnittke´s muzikos atlikėju pajutau didelę atsakomybę ir džiaugsmą.

Ruošiausi rimtai, jaudinausi. Važiuodamas į Vilnių repetuoti su Sauliumi jau buvau gerokai padirbėjęs su Grindenko. Saulius į mūsų darbą taip pat žiūrėjo labai atsakingai. Taigi turėjome pakankamai laiko pažinti vienas kitą, darbas mus ir suartino. Pagaliau įvyko pirmasis koncertas. Tai buvo nepamirštama!

Nuo to laiko pasinėriau į Schnittke´s pasaulį. Saulius bandė išnaudoti menkiausią progą atlikti jo muziką, ir aš visada buvau pasirengęs prisidėti. Po kelerių metų sulaukiau kompozitoriaus dovanos – Concerto grosso Nr. 3, kurį atlikome ta pačia sudėtimi – Saulius su Lietuvos kameriniu orkestru, Tatjana ir aš.

Po kurio laiko pirmąjį koncertą, nuo kurio prasidėjo mūsų draugystė su Sauliumi, įrašėme šiek tiek kita sudėtimi – Saulius dirigavo Gruzijos kameriniam orkestrui, mano partnerė buvo smuikininkė Liana Isakadzė, čembalu skambino pats Alfredas. Taigi turėjome abiejų concerto grosso įrašus – vienas buvo su Isakadze ir Gruzijos kameriniu, kita su Grindenko ir Lietuvos orkestru, bet abu kartus prie dirigento pulto stovėjo Saulius, griežiau aš, Alfredas atliko čembalo ir fortepijono partijas.

Man kilo mintis išleisti šiuos įrašus, paprašiau Alfredo leidimo. Jis jau sunkiai sirgo, negalėjo kalbėti. Palikau jam visus įrašus, kad pasiklausytų, ir kai kitą kartą jį aplankiau, jis davė ženklą, kad sutinka. Plokštelė buvo išleista Japonijoje ir gavo apdovanojimą, man ji yra brangus draugystės su Sauliumi ženklas.

Gyvenime viskas labai susiję – Gidonas Kremeris atvėrė Sondeckiui Alfredą Schnittke´ę, Sondeckis į šio didžio kompozitoriaus atlikėjų bendriją įtraukė Krysą. XX a. muzikinis paveldas pasipildė naujais šedevrais.

Saulius įvedė mane į Schnittke´s pasaulį. Esu nepaprastai dėl to laimingas. Alfredas man dedikavo net tris kūrinius. Pirmas buvo jau minėtas Concerto grosso Nr. 3, skirtas man, Sauliui ir Lietuvos kameriniam orkestrui, antras – „Dedikacija Paganiniui“, kartais dar vadinamas tiesiog „Paganini“. Kadangi kūrinio pavadinime jau yra žodis „dedikacija“, Alfredas ant natų užrašė: „Parašyta Olegui Krysai“. Šio kūrinio istorija tokia: 1982 m. buvau pakviestas dalyvauti jubiliejiniame Paganini dviejų šimtų gimimo metinių festivalyje Genujoje. Ta proga paprašiau, kad Alfredas ką nors sukurtų, juolab festivalio rengėjai prašė atlikti su šia atmintina data susijusį kūrinį. Schnittke susidomėjo ir pasakė: palauk. Savo žodį ištesėjo – parašė nuostabų kūrinį, kurį dabar atlieka daugelis smuikininkų.

Dar vienas Schnittke´s kūrinys, kurio atsiradimo procese man teko sudalyvauti, yra nebaigtas Mahlerio Fortepijoninis kvartetas. Kaip žinoma, yra išsaugota pirmoji kvarteto dalis bei 25antrosios dalies taktai. Mano žmonai Tatjanai gimė puiki idėja paprašyti Schnittke´s , kad jis parašytų trūkstamą dalį. Parodžiau natas Alfredui. Jis susidomėjo, pasakė, kad Mahleris – jo mylimas kompozitorius, ir, kaip jau yra buvę, tarė: palauk. Laukti teko kelerius metus, bet Alfredas nepamiršo pasižadėjimo ir savo sukurtą kvarteto dalį dedikavo man. Premjera įvyko Suomijoje, kvartetas dabar skamba visame pasaulyje.

Tarybiniais metais Schnittke´s muzikos atlikimas reikalavo drąsos. Prieš jo kūrinių premjeras kildavo šurmulys – ar įvyks koncertas, ar jį atšauks. Į tuos, kas imdavosi Schnittke´s kūrinių, valdžia žiūrėdavo kreivai. Saulius nebijojo – jis drąsus žmogus. Be to, puikus diplomatas – labai mandagus, taktiškas, bet nepalenkiamas. Jis visada pasiekia norimą tikslą.

Tarybiniais laikais nuolat būdavo susiduriama su įvairiais draudimais, epocha diktavo savo griežtas taisykles. Daugelis muzikų tai patyrė.

Prasidėjus emigracijai iš Tarybų Sąjungos, išvažiavo daug iškilių muzikų. Jie tiesiog buvo išbraukiami iš gyvenimo, buvo naikinama viskas, kas bent kiek su jais susiję. Netiesiogiai su tuo susidūriau ir aš.

Mirus Davidui Fiodorovičiui [Oistrachui] man netikėtai paskambino Bela Davidovič ir pasiūlė kartu su ja ir violončelininku Michailu Chomiceriu atlikti Čaikovskio fortepijoninį trio „Didžio artisto atminimui“. Anksčiau šio kūrinio niekada nebuvau griežęs, o koncertas turėjo įvykti vos už kelių dienų. Tačiau aš nė akimirkos nedvejodamas sutikau.

Davidovič atsimenu dar nuo tų laikų, kai ji su vyru, nuostabiu smuikininku Julianu Sitkoveckiu, koncertavo mano vaikystės mieste Lvove. Tas koncertas mane buvo sukrėtęs. Ir štai dabar ėjau į sceną su šia iškilia pianiste, kad pagerbčiau mylimą mokytoją. Koncertas buvo įrašomas kaip ir visi koncertai Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Tačiau Davidovič išvažiavus iš TSRS, jos koncertų magnetofono įrašai buvo išmagnetinti. Barbariškumas!

Laimei, kaip kartais atsitinka, geri žmonės padarė įrašo kopiją, ir ji atsidūrė pas mane. Įrašas ilgai gulėjo, jį atradau po daugelio metų. Kokybė buvo baisi – pašaliniai triukšmai, girdėti kažkoks dainavimas, mat tuomet, nuolat susiduriant su magnetofono juostų stygiumi, buvo įrašoma į jau naudotas juostas. Tačiau aš užsidegiau noru padaryti viską, kad įrašas vėl skambėtų. Mano artimas draugas Virko Baley, kompozitorius ir kompanijos „TNC Recordings“ prezidentas, profesionaliai užsiimantis garso įrašymu, padarė stebuklą – restauravo įrašą. Atlikimas neįtikėtinas. Taip groti galima tik esant ypatingoms aplinkybėms. Žurnalas „Fanfare“ palygino šį įrašą su istorine Oistracho, Knuševickio ir Oborino plokštele. Bela Davidovič pravirko, kai daviau jai šį įrašą pasiklausyti.

Saulius Sondeckis iškilo aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, kai Tarybų Sąjungos atlikėjai buvo tarptautinės šlovės zenite. Patekti į olimpą visada sunku, jame išlikti – dar sunkiau...

Tuo laikotarpiu Maskvos koncertų salėse karaliavo iškilūs atlikėjai. Sondeckis buvo tarp pačių žymiausių. Kasmet buvo rengiami jo koncertų abonementai, salės būdavo pilnutėlės. Kiekvienas solistas jausdavosi laimingas galėdamas koncertuoti su juo.

Nuo to laiko Sondeckio vardas tapo aukščiausios prabos ženklu. Visame kame jis buvo didis menininkas. Jam nebuvo svarbių ar mažiau svarbių koncertinių programų – ir akompanuodamas solistams, ir diriguodamas simfonijas jis siekė maksimumo. Viską darė aukščiausiu lygiu.

Sondeckis – nepaprastai dosnus žmogus, jis visada pasirengęs padėti, paremti. Tais dešimtmečiais jis daugeliui padėjo atsistoti ant kojų, globojo jaunimą. Tai, ką jis buvo pasiekęs su mokyklos orkestru iš Vilniaus, buvo pripažinta paties Karajano. Kas gali būti daugiau?!

Bendraudami su kitais, mes atmintyje išsaugome tai, kas mums kadaise padarė itin didelį įspūdį, sujaudino, sukrėtė...

 Su Sauliumi man teko labai daug koncertuoti. Kas labiausiai įsiminė?.. Kijeve atlikome Vivaldi dvylikos koncertų ciklą „L´estro armonico“ (Įkvėpimo harmonija) vienam, dviem ir keturiems smuikams su orkestru. Saulius dirigavo Lvovo kameriniam orkestrui, solo griežiau aš, mano brolis Bogdanas, taip pat Bogodaras Kotorovičius ir jo brolis Olegas. Mudviejų su broliu ir Kotorovičių vardai neatsitiktinai tokie panašūs – mūsų tėvai buvo neišskiriami draugai ir mus pavadino tais pačiais vardais. Mes taip pat draugavome nuo mažų dienų. Džiaugėmės, galėdami muzikuoti su Sauliumi. Koncertai vyko vasarą po atviru dangumi, susirinko gal penki tūkstančiai klausytojų, mūsų nepaleido iki vėlumos...

Maskvoje mudu su Sauliumi atlikome Mozarto koncertų ciklą – penkis smuiko koncertus ir Sinfonia concertante. Netikėtai paaiškėjo, kad visi žinomi Maskvos altininkai yra išsivažinėję. Nusprendžiau pats griežti altu, o smuiko partiją atliko Tatjana Grindenko.

Po kelerių metų Vilniuje su Sauliumi įrašėme Mozarto Ketvirtąjį koncertą ir Sinfonia concertante. Kartu griežė mano sūnus smuikininkas Piotras. Įrašą dariau grieždamas Stradivariaus smuiku, kurį man buvo paskolinęs geras draugas Williamas Sloanas, – kai grodavau šiuo instrumentu, jis visada važiuodavo kartu. Į Vilnių jis atvažiavo dar ir dėl to, kad dievino Heifetzą ir norėjo aplankyti jo gimtąjį miestą. Griežti tuo smuiku buvo neišpasakyta palaima. Sondeckis džiaugėsi kartu su manimi. Tąkart gyvenau jo namuose, o jis buvo laimingas, kad jo namuose gyvena Stradivarius...

Smuikininkui jo instrumentas – kaip artimiausias draugas, ištikimas, nepakeičiamas...

Koncertuojantis smuikininkas negali turėti tik vieną instrumentą. Daug metų turiu Guarneri smuiką. Dar vienas – Guadagnini smuikas iš Eastmano muzikos mokyklos, kur dėstau, kolekcijos. Pagal sutartį galiu griežti šiuo nuostabiu instrumentu iki tol, kol dirbu universitete. Pasirašydamas sutartį, pasakiau, kad dirbsiu iki gyvos galvos, nes skirtis su tokiu instrumentu negalėsiu. Turiu taip pat kelis šiuolaikinius instrumentus, pagamintus puikių meistrų – Boriso Sverliko, Androniko Gaibariano, japono Hiroshiko Kono.

Kitą žmogų kartais matome visai ne tokį, koks jis yra iš tiesų. Ir vis dėlto esama bruožų, kurie nėra „optinė paklaida“, greičiau objektyvi duotybė.

Sondeckis yra labai stipri asmenybė. Jis nieko nedaro dėl mados. Atlikdamas senovinę muziką, jis laikosi vienintelio teisingo kelio – svarbu ne kokiu stiliumi, svarbu kaip. Aišku, Saulius viską daro atsižvelgdamas į stiliaus reikalavimus – ir ornamentiką, ir artikuliaciją, tačiau siekia paties svarbiausio – orkestro skambėjimo. Todėl jam diriguojant toks įtaigus yra ir Bachas, ir Mozartas. Italų muzika – Rossini, Paganini – kaip šampanas. Tai jo muzika. Jis puikiai žino, kas jam artima, pasirenka kaip tik tai ir pateikia aukščiausiu lygiu.

Su Sauliumi esame atlikę daug įvairios muzikos – nuo Vivaldi iki Schnittke´s. Grojome ne tik su kameriniais, bet ir su simfoniniais orkestrais. Brahmso Dvigubą koncertą jam diriguojant atlikau su violončelininku Ivanu Monighetti. Ši koncertą teko groti su įvairiais dirigentais, bet atlikimas su Sauliumi buvo ypatingas – kaip nuostabiai jis viską darė!

Prie simfoninio orkestro dirigento pulto Saulius būna visai kitoks, nei diriguodamas kameriniam. Jo mostas valdingas, jis tikras vedlys. Didelį orkestrą tik taip galima priversti paklusti. Girdėjau, kaip jis diriguoja Beethoveno Ketvirtąją simfoniją – tai buvo aukštos atlikimo kultūros pavyzdys. Sakyčiau, jis seka austrų mokyklos tradicija – grožis, harmonija, elegancija.

Sauliaus atmintis fenomenali, jis viską laiko galvoje, internetas jam nereikalingas. Muzikams Saulius labai reiklus. Tai, ką jis daro – daro iki galo: jokių nuolaidų, jokio falšo. Tačiau kartu jis labai geranoriškas ir draugiškas. Atsimenu repeticijas – jis tiesiog skleidžia džiaugsmą.

Neatsitiktinai Saulius taip traukia žmones. Pasakai jo vardą, ir tuoj pat tavo pašnekovas ima šypsotis. Retas atvejis, kai tave visi myli. Ir, aišku, stebėtinas humoro jausmas. Bendravimas su Sauliumi – nesibaigianti šventė.

Menininkas neatsiejamas nuo aplinkos. Aplinka kaip kodas, programuojantis menininką. Jai veikiant gimsta idėjos, sukuriami šedevrai...

Neturint tinkamos terpės neįmanoma tapti muziku. Heinrichas Neuhausas, iškilus muzikas ir pedagogas, sakė, kad jis ne fortepijono, bet muzikos mokytojas. Tai visiškai teisingi žodžiai...

Aš atsimenu savo vaikystę Lvove. Dabar suprantu, koks tai nuostabus miestas, savo grožiu prilygstantis Vienai. Tuomet maniau, kad ir visi miestai turi būti tokie patys. Pirmasis Lvovo konservatorijos rektorius buvo Franzas Xaveras Wolfgangas Mozartas, didžiojo kompozitoriaus sūnus. Lvove lankėsi daugelis didžiųjų XIX ir XX a. muzikų. Mahleris rašė, kad Lvove nuostabus operos teatras. Atsimenu Lvovo dailės muziejuje eksponuotą de La Touro portretą. Kai po daugelio metų Nortono Simono muziejuje Pasadenos mieste, Kalifornijoje, pamačiau šio dailininko paveikslą ir ištariau autoriaus vardą, mane lydėjęs ten gyvenantis kolega labai nustebo, nes išliko labai nedaug šio dailininko darbų ir retas apie juos žino. Tačiau kaip tik šio meistro kūrybą esu matęs vaikystėje ir tuoj pat atpažinau jo braižą. Igoris Oistrachas man buvo sakęs, kad nuo mažų dienų girdėjo, kaip griežia jo tėvas, Davidas Oistrachas, ir manė, kad ir visi kiti auga girdėdami kažką panašaus. Aplinka sukuria žmogų. Manau, kad ir Saulius, gyvendamas nuostabiame Vilniuje, įkvėpė į save jo dvasią.

Kita vertus, jei nebūtų Sauliaus, Vilniaus muzikos kultūra turbūt būtų visai kitokia. Saulius ne tik iškilus muzikas – jis didis muzikos veikėjas. Jis kupinas idėjų ir sugeba jas realizuoti. Man ne kartą teko dalyvauti jo projektuose. Kartu su pianistu Nikolajumi Suku griežiau visas dešimt Beethoveno smuiko sonatų. Festivaliai ir koncertų ciklai, kuriuos Saulius rengdavo Vilniuje, buvo išties kolosalūs: Paganini festivalyje jis pakvietė griežti tik Paganini konkurso Genujoje pirmosios premijos laureatus – Viktorą Pikaizeną, Ilją Kalerį, Sergejų Stadlerį ir mane; Oistracho festivalyje – žymiausius Davido Fiodorovičiaus mokinius. Pas jį atvažiuodavo geriausi iš geriausiųjų, man buvo garbė dalyvauti jo koncertuose. Jauniems muzikams klausytis tokių koncertų, girdėti tokius atlikėjus yra geriausia mokykla. Kaip tik tai aš ir vadinu kultūrine aplinka, kurioje tik ir gali atsiskleisti, subręsti didelis talentas. Saulius tokią aplinką sukūrė Vilniuje.

Žmogus negali būti vienas, jo artimieji – jo sėkmės dalis...

Saulius turi nuostabią šeimą, jo namuose karaliauja gerumas ir svetingumas. Jis išaugino puikius sūnus. Jis iškilus muzikas, gerai žinomas muzikos pasaulyje, o jo sūnūs savo karjerą kuria patys. Kitaip ir būti negali – muzikas kažką pasiekti gali tik savo darbu.

Na, o kai dėl Silvijos – prieš ją reikia nukelti skrybėlę. Ją pažįstu daug metų, mes kartu mokėmės Maskvos konservatorijoje – ji pas Rostropovičių, aš pas Oistrachą. Ji visada ėjo koja kojon su vyru, ji jo mūza. Ant jos pečių ir namai, ir šeima, ir greta viso to ji sugebėjo daug metų būti orkestro koncertmeistere. Ji nepamainoma.

Štai tokiomis mintimis apie draugus, gyvenimą ir savo meną Kalėdų išvakarėse maloniai pasidalino smuikininkas Olegas Krysa. Vilnių jis aplankė netikėtai, kaip gerasis besišypsantis Santa Klausas iš už Atlanto. Ir jau išsiruošdamas į tolesnes keliones tarė: „Būna piktų temperamentų, o būna temperamentų, paženklintų gerumu ir šviesa. Švytinčio temperamento pavyzdžiai man yra Kreisleris ir Oistrachas – jie man kaip Rafaelis ir Mozartas. Toks pat yra Saulius Sondeckis.“

Kalėdoms labai tinkantys žodžiai!

 

 

Beethovenui 250
Traviata