Loretos Narvilaitės gyvenimas muzikos garsų autostradoje

2016 Nr. 1–2 (456–457), Danguolė Vilidaitė

Kaip kompozitorė Loreta Narvilaitė Lietuvoje tapo labiau pastebima turbūt po kūrinio „Šauksmas – šviesa“ atlikimo 2000 m. festivalyje „Gaida“. Sėkminga premjera muzikei atvėrė platesnes erdves, suteikė daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose festivaliuose, tarptautiniuose projektuose, pavyzdžiui, „Arsenals“ Latvijoje, „ppIANISSIMO“ Bulgarijoje, „Season Premieres“ ar „Velvet Curtain“ Ukrainoje, „Festival Alexandre Paley et ses amis“ Prancūzijoje.

Bet kompozicija – tai tik viena šios intensyvų kūrybinį procesą išgyvenančios menininkės dalis. Iki šiol stebina jos gebėjimas suderinti šeimos gyvenimą, pedagoginį darbą, straipsnių rašymą, muzikinę vadybą. Pastaroji sritis gal mažiau žinoma, bet Klaipėdos melomanų ypač vertinama. Jau dešimt metų L. Narvilaitė yra koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, ir su jos atėjimu prasidėjo nuoseklus ir profesionalus koncertinių programų sudarymas, o tai prisideda prie miesto kultūrinio gyvenimo klestėjimo.

Ir šio pokalbio metu mūsų mintys natūraliai krypo ta linkme...

 

– Loreta, Tu, kaip visada, skubi, bėgi, telefonas nuolat skamba, vienu žodžiu, užsiėmusi šiuolaikinė moteris. Esi Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai. Bet pirmoji Tavo specialybė vis dėlto kompozicija. Kaip čia nutiko, kad perėjai į muzikos vadybą?

Paaiškinti labai paprasta. Etato pagal mano profesiją Lietuvoje nėra. Gali būti laisvasis menininkas ir prašyti valstybės stipendijos, bet jos kiekvienais metai negausi ir iš to nepragyvensi. Nedaug yra kompozitorių, nuolat gaunančių valstybės ar užsienio festivalių, atlikėjų užsakymų. Tad natūralu, kad šalia kompozicijos pirmiausia atsirado pedagoginis darbas. Būtent jo dirbti į gimtąją Klaipėdą ir atvažiavau baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O paskui turbūt todėl, kad labai domėjausi koncertiniu gyvenimu, natūraliai atėjo dabartinė veikla. Koncertų salėje jau dirbu dešimt metų, prieš tai organizuodavau kitus festivalius.

– Po studijų Vilniuje Klaipėdai norėjosi parodyti kuo daugiau šiuolaikinės muzikos, jos čia labai trūko. Bet ne vienas, atsitrenkęs į mūsų miesto konservatyvumą, sustojo. O Tu ir toliau judėjai ta kryptimi. Prisidėjai prie „Marių klavyrų“ organizavimo, rengei „Kopos“ festivalį, dabar minėtos pareigos. Aš čia matau ne tik Tavo pašaukimą, bet ir savotišką misiją, Tavo pastangomis mūsų miesto kultūrinis gyvenimas pakilo bent keliais kokybės laipteliais.

Dėkui už įvertinimą. Kai kiekvieną dieną verdi tame katile, negali objektyviai vertinti. Išvažiuoji kitur ir supranti, kad ir ten kartais būna ne ką geriau. Gal pameni, prieš penkiolika metų daviau interviu, kurio antraštėje buvo parašyta, kad festivalis yra mano gyvenimo būdas. Taip ir atsitiko.

Man pasisekė, kad Klaipėdos koncertų salė atsirado kaip tik tuo metu, kai jau buvau sukaupusi pakankamai patirties ir galėjau pretenduoti į direktoriaus pavaduotojo kultūrinei veiklai pareigas. Beje, nebuvo jokios konkurencijos, prašymą padaviau tik aš viena.

– Už kelis festivalius dabar esi atsakinga?

Jau už keturis. Greta „Klaipėdos muzikos pavasario“, „Permainų muzikos“, „Salve Musica“ pernai dar prisidėjo Klaipėdos kariliono festivalis. Bet ir visas įstaigos repertuaras tarp festivalių pereina per mano rankas, talkinu organizuojant orkestro gastroles. Per metus man tenka atrinkti ir sustyguoti apie aštuoniasdešimt koncertų.

Man rugsėjo pirmoji kartais svarbesnė nei sausio pirmoji, nes prasideda koncertinis sezonas, čia pat ir gimtadienis. Ruduo man asocijuojasi su naujais įspūdžiais, permainomis, koncertais. O vasara, kai laikas laisvesnis, aš tų koncertų net pasiilgstu.

– Tuo metu prasideda ir Tavo kuruojamas šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“. Gal jo pavadinimas turi kokią nors ypatingą reikšmę?

Rengdama festivalį nuolat turiu sugalvoti ką nors nauja. Sudarydama programą žinau, kad turiu ją tiesiog pamilti, parinkti pačią geriausią, kurią pati norėčiau išgirsti. Tada sugebėsiu įtikinti ir kitus – kad tai yra tikra, kokybiška, meniškai vertinga, kad šis menas reikalingas mums patiems, mūsų vidiniam augimui.

– Labai rimtų akademinės muzikos programų kartais privengiama, nes į tokį koncertą klausytojų greičiausiai ateis nedaug. Kaip tokiu atveju išvengti pataikavimo publikai, koncertų, panašių į televizinius projektus? Kaip suderinti tai, kas yra gilu, profesionalu, su tuo, kas įdomu, originalu?

Pernelyg rimtomis arba populiariomis programomis publiką galima prarasti, todėl stengiuosi išlaikyti balansą, jokiu būdu nenuleisti meninės kokybės kartelės.

Labai domiuosi, kas vyksta Nacionalinėje filharmonijoje, Valstybiniame simfoniniame orkestre, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, festivaliuose, nuolat stebiu aplinką, analizuoju programų pasiūlą. Man įdomus visas kontekstas. Toje įvairovėje stengiuosi rasti savo kelią, savo požiūrį, savo kriterijus – vertybinius, meninius, estetinius. Taip pat turiu palaikyti koncertų salės politiką – juk savo mieste vykdome tam tikrą kultūrinę misiją. Stengiamės, kad klaipėdiečiui, norinčiam išgirsti aukšto lygio muzikavimą, nereikėtų, nors šiais laikais tai nesunkiai įmanoma, keliauti į Paryžių, Niujorką ar Vilnių. Kai susižaviu koncertine programa ir pamatau, kad ją realiai būtų galima įgyvendinti Klaipėdoje, kad bus įdomu, tada dedu visas pastangas, kad tai įvyktų.

Koncertų pasiūla labai didelė, kiekvieną dieną gaunu vis naujų pasiūlymų tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio atlikėjų. Rinktis yra iš ko. Koncertų salėje kiekvieną mėnesį galime surengti iki aštuonių koncertų.

– Kabinete matau daug nuotraukose įamžintų gražių Tavo dabartinio gyvenimo akimirkų. Šios pareigos, kaip matau, suteikia bendravimo su ypatingais meno pasaulio žmonėmis galimybę.

Tai didelis mano darbo pranašumas, nematerialus apdovanojimas – būti šalia žymių atlikėjų, kompozitorių, bendrauti su jais. Mane džiugina kartu su jais patiriamas bendrumo kūryboje jausmas. Aš esu ne tik įstaigos administracijos atstovė, bet ir kompozitorė, todėl mes vieni kitus dar geriau suprantame.

Daug tenka bendrauti su pianistu Alexanderiu Paley. Jo pasirodymų mūsų salėje skaičius artėja prie trisdešimties. Nėra kito tokio atlikėjo, kuris taip dažnai čia koncertuotų, kuris taip lengvai atsilieptų į kvietimą arba siūlytų savo idėjas. Gali jam parašyti: „Saša, prašau pagroti tą ir tą“, ir jo atsakymas: „Nors ir rytoj“. Šio atlikėjo repertuaras itin platus, jis visada noriai čia atvažiuoja.

Labai gerbiu dirigentą Modestą Pitrėną. Vertinu jį kaip profesionalą ir kaip asmenybę. Kiekvieną sezoną stengiamės pristatyti bent vieną projektą su juo. Pati einu stebėti dirigento repeticijų su mūsų kameriniu orkestru. Žavi jo pagarba kolegoms ir dėmesys kūriniui. Su Modestu esu pažįstama dar nuo „Kopos“ festivalio laikų, kuriame jis koncertavo su choru „Psalmos“. Džiugu, kad Modestas dirigavo mano simfoninio kūrinio „Miesto labirintas“ premjeras „Gaidos“ festivalyje Vilniuje ir „Klaipėdos muzikos pavasaryje“.

Kai kurie atlikėjai pas mus atvažiuoja „apsigroti“ prieš konkursą ar didesnį koncertinį turą, manau, tai irgi nėra blogai, mielai juos priimame. Vasario mėnesį vėl laukiame atvykstant pianistės Mūzos Rubackytės.

Daug naujų idėjų pasiūlo smuikininkas ir dirigentas Andresas Mustonenas. Šis muzikas pasižymi savitu mąstymu, tai suteikia naujų spalvų tiek Klaipėdos kameriniam orkestrui, tiek mūsų koncertiniam repertuarui. Jam norisi nustebinti, patraukti publiką, todėl sugalvoja labai įdomių programų arba pasikviečia į Klaipėdą tokias fortepijono žvaigždes, kaip Paulas Badura-Skoda. Kompaktinė plokštelė „Mozarto atgimimas“, išleista prieš porą metų, irgi buvo jo sumanymas.

– Tiktų prisiminti ir Tavo organizuotas videoperžiūras, susitikimus su kompozitoriais prieš koncertus. Ne Vilnius, Philipo Glasso nepasikviesi, bet vis dėlto...

Pernai kaip tik turėjome mintį pasikviesti Philipą Glassą. Viską buvome suplanavę, vos ne Europinę premjerą, bet aplinkybės neleido.

Galiu paminėti visai neseniai įvykusį susitikimą su kompozitore Sofia Gubaidulina, kurios kūriniai skamba visame pasaulyje. Tai aukštos kultūros asmenybė, bendravimas su ja paliko įspūdį. Taip pat kaip ir studijos profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje. Kartais profesorius paskaitose neduodavo konkrečių patarimų, bet bendraudama su juo jaučiau, kad tai ypatinga, istorinė asmenybė, ir turiu naudotis šia likimo skirta proga.

Kompozitorius visada kviečiu atvykti į kūrinių atlikimą Klaipėdos koncertų salėje. Čia viešėjo Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė, Vaclovas Augustinas, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Vytautas V. Jurgutis, Raminta Šerkšnytė, Justė Janulytė, Linas Rimša, Antanas Kučinskas, Antanas Jasenka, Anatolijus Šenderovas, Vytautas Germanavičius, Arvydas Malcys, netgi Peteris Vaskas ir kiti. Šiemet apsilankė Šarūnas Nakas, Jurgita Mieželytė, nes vyko jų premjeros.

– Kokie kompozitoriai padarė Tau didžiausią įtaką? Nebūtinai paveikė kūrybinį stilių, bet prisimeni juos kaip ypatingus?

Lenkiu galvą prieš lietuvių klasikus. Pirmiausia tai mano specialybės profesorius Julius Juzeliūnas, polifonijos discipliną dėstęs Osvaldas Balakauskas. Bronius Kutavičius man nedėstė, bet keli grūdeliai iš jo kūrybos nubyrėjo ir į mano partitūras.

– Dabar grįžkim į pradžią. Koks buvo Tavo kelias į muziką, kas įskiepijo meilę jai, kodėl pasirinkai kompoziciją?

Menininkų šeimoje nebuvo. Matyt esu tokia, kaip brolis sako, nestandartinė. Tiesa, namuose stovėjo senoviškas juodas pianinas. Sako, kad senelis nupirko jį iš vokiečių už karvę. Tėveliai išleido mokytis groti tuo instrumentu į dabartinę Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklą. Ją baigiant pedagogai pasiūlė stoti į S. Šimkaus konservatorijos teorinį skyrių. Ten buvo privalomos dėstytojo Jono Pauliko kūrybos pamokos, jos labai patiko, ir po trečio kurso jau buvau apsisprendusi dėl kompozicijos. Prisidėjo, aišku, ir tai, kad daug važinėdavau į festivalius Vilniuje. Tad mano gyvenimas autostradoje, galima sakyti, prasidėjo studijų „Šimkinėje“ laikais.

Prisimenu, nuvykome konsultuotis pas profesorių J. Juzeliūną, ir iškart patekau po šaltu dušu: „Ar tau reikia tos kompozicijos? Moters pašaukimas – auginti vaikus.“ Aš atsakiau, kad gal sugebėsiu suderinti. Tada paprašė parodyti kūrinius.

Grįžus po studijų Vilniuje į gimtąjį miestą, prisipažinsiu, buvo liūdna. Penkerius metus virusi muzikinio gyvenimo katile pamačiau, kad Klaipėdoje to muzikinio gyvenimo beveik nėra. Kartą per mėnesį vykdavo kokio Filharmonijos kolektyvo koncertas, gal ir gero meninio lygio, tik man nelabai aktualus. Neilgai trukus gimė Martynas, po to pradėjau pati įsitraukti į Klaipėdos muzikinį gyvenimą. Teko prisidėti prie „Marių klavyrų“ organizavimo, atėjo „Kopos“ laikai, gimė Ieva. Visa tai vyko savaime – šeima, kūryba, koncertai.

Iki atsirandant koncertų salei visu etatu dirbau S. Šimkaus konservatorijoje, rašiau naujus kūrinius. Mėgstu harmoniją ir nuoseklumą. Gyvenime siekiu suderinti skirtingą veiklą: šeimą, kūrybą, pedagoginį ir administracinį darbus.

– Ar stengeisi, kad Tavo vaikai pasirinktų muziko kelią?

Ieva Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse studijuoja kompoziciją. Ji pati nuėjo šiuo keliu, ir dėl to džiaugiuosi. Apie profesinius dalykus pasikalbame kaip dvi kolegės, į koncertus einame kartu, diskutuojame. Smagu!

Specialybę jai dėsto profesorius Vaclovas Augustinas, su kuriuo kartu studijavome J. Juzeliūno klasėje. Puikus dėstytojas, Ieva labai jį gerbia, nori perimti visą patirtį, nes, kaip ir jis, labiau domisi vokaline muzika. Jau du kartus dalyvavo konkurse „Vox juventutis“, kurio finale jos chorinius kūrinius dainavo „Jauna muzika“. Pajuokauju, kad šis choras dar nėra atlikęs nė vieno mano kūrinio, o jos net du. Linkėčiau, kad ir kiti Ievos kūriniai suskambėtų.

Martynas prieš porą metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete baigė programų sistemų specialybę. Dabar gyvena Ciuriche, dirba garsioje kompanijoje programuotoju. Noriai lankosi koncertuose, nusipirko baltą klavinovą ir kartais groja namuose. Tikras melomanas.

Iš kur tai atėjo, sunku pasakyti... Gal jiems persidavė mano potraukis gyvai skambančiai muzikai, gal paveikė bendras kūrybinis laukas, kuris nuolat būdavo namuose. O gal tai, kad mes kartu eidavome į renginius. Prisimenu, kaip mažas Martynas „Kopos“ festivalio pertraukos laukdavo tam, kad galėtų užlipti ant scenos. Beje, ir mano tėveliai dabar dažnai atvažiuoja į koncertus...

– Kiek prisimenu, visada aplink save mokėjai sutelkti žmones. Jau studijų laikais į savo kūrinio premjerą sukviesdavai draugus, artimuosius. O dabar visą Klaipėdą telki. Darai, kas Tau patinka ir tuo su visais daliniesi. Tavo įtakos ratas, sakyčiau, labai įdomiai prasiplėtė.

Smagu girdėti tokį pastebėjimą. Nors, tiesą sakant, organizuoti aš nemėgstu. Jei reikia ruošti giminės šventes, galiu šiek tiek prisidėti. „Facebook´e“ savo renginių nereklamuoju ir nuotraukų nededu. Bet už tai, ką darau koncertų salėje, už kiekvieną renginį, net už klaidą kompozitoriaus pavardėje atsakomybę tenka prisiimti.

– Kokiomis mintimis gyveni dabar, kokie naujausi Tavo kūriniai?

Pats naujausias – trio baritonui, obojui ir violončelei festivalio „Iš arti“ užsakymu. Jo iniciatoriai – Lietuvoje gyvenantis norvegų dainininkas Steinas Skjervoldas ir Lietuvos kompozitorių sąjungos bei minėto festivalio vadovė Zita Bružaitė. Kūrinį pavadinau „Solitude“ (Vienuma). Kūrinio stilistika artima minimalizmui.

Vasarą intensyviai dirbau prie kito trio. Entuziastingi atlikėjai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir pianistas Gintaras Januševičius – sugalvojo projektą „Globali Lietuva“ ir man užsakė naują kūrinį. Buvo išleistas CD, dabar projektas keliauja po Europą ir Ameriką, vasario mėnesį jį išgirsime Vilniuje ir Klaipėdoje.

Tie du naujausi darbai „suvalgė“ šiek tiek mano vasaros atostogų. Vasarą rašau daug, taip pat ir savaitgaliais, kai nevažiuoju į Vilnių. Kartais naujo kūrinio atsiradimą inicijuoju pati, kartais įkvėpia atlikėjai, kaip minėtas fortepijoninis trio. Tada kitus darbus atidedu šiek tiek į šalį ir sėdu prie kūrybos. Dabar laukia labai intensyvus pusmetis, nes turiu parašyti du kūrinius, kurių premjeros įvyks svarbiuose festivaliuose.

Jei mes vieni kitiems esame įdomūs ir reikalingi, tai gal tame yra prasmė? Blogiau būtų, jeigu kiekvienas kurtume, kaip sakoma, tik stalčiui, jei nekomunikuotume per savo kūrybą.

– S. Šimkaus konservatorijoje turi kompozicijos pamokų ir, kiek žinau, Tau visai neblogai sekasi.

Konservatorijoje dirbu jau dvidešimt šeštus metus. Čia turiu kompozicijos fakultatyvą, jau ne vienas jį lankęs moksleivis yra pasirinkęs šią sritį kaip specialybę. Dalyvaujame moksleivių kūrybos konkurse „Mano nata“, kelios kompozicijos net laimėjo prizines vietas. Labiausiai pasisekė Linai Posėčnaitei, kuri šiuo metu studijuoja kompoziciją Vokietijoje, Brėmene. Keletas buvusių mokinių jau baigė LMTA ar dabar joje studijuoja.

Konservatorijoje dar dėstau lietuvių ir šiuolaikinės muzikos istorijos disciplinas. Buvę mano mokiniai dabar yra garsūs atlikėjai ir atvažiuoja į Klaipėdą koncertuoti.

Lietuvių kompozicijos mokyklos medyje esu mažytė šakelė, tiesiogiai einanti iš J. Juzeliūno linijos. Kaip sakydavo profesorius, esu Juozo Gruodžio anūkė.

– Po studijų Vilniuje, atsimenu, labai veržeisi į Klaipėdą ir mane įkalbinėjai grįžti. Koks dabar Tavo santykis su šiuo miestu, ar jis dar toks pat svarbus ir artimas?

– Tai mano gimtasis miestas ir jaučiuosi jame gerai, nors, prisipažinsiu, nerealizuoju savęs šimtu procentų. Todėl mano gyvenimas dabar yra padalintas tarp Klaipėdos ir Vilniaus, turiu namus ir čia, ir ten. Uostamiesčiui, aišku, manęs tenka daugiau. Į Vilnių dažnai vykstu pasikrauti, o grįžtu čia atiduoti. Kartais atrodo, kad gyvenu autostradoje.

Tenka nemažai keliauti ir į kitas šalis, palaikyti ryšius su užsienio institucijomis, festivaliais, menininkais. Birželį buvau Paryžiuje, šiuolaikinės muzikos renginyje „Focus“, kur nusižiūrėjau du projektus, juos pristatėme šių metų „Permainų muzikoje“. Išgirdusi, pamačiusi įdomų renginį, pirmiausia pagalvoju, kiek jis aktualus ir patrauklus salės repertuarui, kaip jis galėtų praturtinti mūsų klausytojus. Mezgasi naujos pažintys, randasi naujų idėjų. Norėčiau, kad Klaipėdos koncertų salė įsitvirtintų ne tik Lietuvos muzikos rinkoje, kas, tikiuosi, jau vyksta, bet taptų žinoma Europoje ir pasaulyje, todėl aktyviai dirbame šia kryptimi.

– Kuo labiausiai savo gyvenime didžiuojiesi?

Labai skambūs tie žodžiai, bet pamėginsiu. Pirmiausia, kad esu lietuvė ir gyvenu Lietuvoje. Savo vaikais, kurie užaugo puikūs žmonės, savo tėveliais, kurie mane palaiko, artimu mūsų šeimos ryšiu. Ir dar tuo, kad galiu savo darbu – kūryba, vadybine ar pedagogine veikla – suteikti žmonėms džiaugsmą ir prasmę, galimybę bendrauti ir tobulėti per muziką.

– Ačiū už pokalbį.

 

Beethovenui 250
Traviata