Scenos tandemai arba šalin pianisto vienatvę!

2016 Nr. 1–2 (456–457), Tomas Bakučionis

Pristatydama IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalį jo sumanytoja ir organizatorė Mūza Rubackytė taikliai pastebėjo: „Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis. Mes dirbame, keliaujame ir koncertuojame vieni.“ Ši aplinkybė ir tapo akstinu Mūzai Rubackytei ketvirtajame festivalyje išblaškyti pianisto vienatvę. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad pianistų ansambliams (keturioms, šešioms ir net aštuonioms rankoms) literatūros yra pakankamai, tik gal pianistai savo menine ir scenine prigimtimi yra individualistai? Kita vertus, Lietuvos scenoje (ir ne tik) pastaruosius 4–5 dešimtmečius reiškėsi ne vienas ryškus ir talentingas lietuvių pianistų duetas. Vyresnės kartos klausytojai turėtų prisiminti Gytį ir Dainių Trinkūnus, Liudmilą ir Kęstutį Grybauskus, daug duetu muzikavo LMTA profesorės Veronika Vitaitė ir Ramutė Vaitkevičiūtė, šmaikštuoliai Romualdas Lukošius ir Rimantas Jurkonis, bene pirmieji į klasiką pažiūrėję linksmai ir „ne klasiškai“, nuo 1989-ųjų intensyvia kūrybine veikla pasižymi tikrų virtuoziškumo aukštumų pasiekęs Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, kuris įvertintas ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1997 m.). Grybauskų ir Ibelhauptų duetai inspiravo ir lietuvių kompozitorius. Fortepijoniniam duetui ar pianistų duetui su kitais atlikėjais kūrė įvairių kartų ryškiausi mūsų kompozitoriai Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Vidmantas Bartulis, Vytautas Germanavičius, Jurgis Juozapaitis, Zita Bružaitė, Rytis Mažulis, Gintaras Sodeika. Taigi, Lietuvos muzikos kultūros lauke fortepijoninio dueto žanrui yra susiformavusi palanki terpė.

Kitas išskirtinis šiųmečio festivalio bruožas – du specialiai festivaliui paskolinti Bairoito manufaktūros „Steingraeber & söhne“ fortepijonai. Eduardo Steingraeberio 1852 metais įkurta įmonė vaidino svarbų vaidmenį Bairoito gyvenime, tiekė instrumentus Richardui Vagneriui ir Ferencui Lisztui. Reikia pripažinti, kad tokios aukštos kokybės instrumentų Vilniuje ir turbūt visoje Marijos žemėje nebuvo ir nėra. Pasak Mūzos Rubackytės, sėdus prie šio instrumento nereikia „dirbti“, gali iš karto menais užsiimti, tik vienas mažmožis – vis tiek reikia didelio išmanymo ir meistrystės, kaip vairuojant galingą sportinį automobilį.

Jau tapo tradicija, kad festivalio atidarymo koncerte (šiemet jis vyko lapkričio 14 d.) pasirodo ir pati festivalio įkūrėja Mūza Rubackytė. Ne pirmi metai prie orkestro dirigento pulto stoja ir svečias iš Šveicarijos Stefanas Lano. Nacionalinis simfoninis orkestras tą vakarą grojo spalvingą Maurice´o Ravelio impresionistinę kompoziciją „Juokdario daina“ (Alborada del gracioso) ir savo repertuaro kūrinį S. Rachmaninovo Simfoniją Nr. 2 e-moll, kuri yra vienas puikiausių šio žanro pavyzdžių. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų orkestras, ne be jo ilgamečio vadovo prof. Juozo Domarko indėlio, sukaupė solidų klasikinį repertuarą ir yra pajėgus jį solidžiai pateikti. Ir tą vakarą orkestrantų muzikavimas teikė džiaugsmo ir jiems patiems, ir klausytojams. Galbūt šįsyk dirigentui pritrūko laiko repeticijoms, kad pajustų mūsų orkestro galimybes.

Mūza Rubackytė skambino Béla Bartóko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3. Šis bene paskutinis kompozitoriaus kūrinys (sukurtas 1945-aisiais Niujorke) alsuote alsuoja raiškiais nacionaliniais niuansais. M. Rubackytė nuo pirmųjų taktų užkrėtė orkestrą bartokiškų ritmų energija, antroje koncerto dalyje galėjome patirti jausmingo pianistės ir orkestro dialogo sugestiją.

Lapkričio 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje manufaktūros „Steingraeber & söhne“ savininkas ir vadovas Udo Steingraeberis muzikinei visuomenei pristatė spalvingą ir intriguojančią paskaitą „Lisztas ir Wagneris Bairoite; seniausias pasaulio festivalis“. Turiu pripažinti, kad p. Steingraeberis, šeštos kartos manufaktūros įkūrėjo palikuonis, yra nepaprastai įdomus ir artistiškas pasakotojas – pusantros valandos paskaita prabėgo kaip istorinis kaleidoskopas, nušvietęs ne tik manufaktūros istoriją, bet ir istorinę Bairoito aplinką bei kultūros tradicijas.

Austrų pianistai broliai Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai kartu groja daugiau kaip 30 metų. 1986-aisiais juos lydėjo sėkmė tarptautiniame konkurse Stresoje (Italijoje), nuo to  laiko jų gastrolių maršrutai pasiekė beveik visus žemynus. Įdomu tai, kad savo muzikines studijas Johannesas pradėjo kaip klarnetininkas ir dirigentas, o Eduardas – kaip perkusininkas, tik vėliau fortepijono profesorė Renate Kramer-Preisenhammer juos paskatino imtis fortepijoninio dueto žanro. Broliai patys kuria daugelio klasikų aranžuotes. Festivalyje Vilniuje (lapkričio 17 d.) savo programą, kurią pavadino „Judėjimai“, dalino tarp klasikos ir lengvųjų žanrų, tačiau ji išlaikė bendrą konceptualumą, jų atliekamai muzikai transformuojantis ir nepaliaujamai judant per stilius ir epochas nuo romantinės F. Liszto simfoninės poemos „Orfėjas“ iki Dave´o Brubecko džiazo klasikos. Įdomu tai, kad 1854 m. Lisztas publikavo dvi simfoninės poemos versijas – orkestrinę ir dviem fortepijonams, ir tai byloja apie tam tikrą kūrinio faktūrinį universalumą. Mano ausimis orkestrinėje versijoje vyrauja romantinis poetinis pradas, o Broliai Kutrowatzai labiau atskleidė misticizmo kupiną garsų pasaulį, ypač meistriškai išnaudodami puikias akustines „Steingraeber & söhne“ fortepijonų savybes. Ilgai besitęsiantys garsai sukūrė neatkartojamą mistinių garsų ir obertonų erdvę. Antroji jų koncerto dalis, skirta Astorui Piazzollai ir Dave´ui Brubeckui, man pasirodė šiek tiek per triukšminga. Matyt, buvo pasiduota norui padaryti įspūdingą muzikinį šou. Galima sakyti, kad tai pavyko.

Lapkričio 19-osios vakaras buvo skirtas jaunajai kartai – 2014 m. F. Liszto konkurso Utrechte laureatams. Turėjusį pasirodyti, bet, deja, susirgusį vengrų kilmės amerikietį Peterį Klimo pakeitė kitas X F. Liszto konkurso laureatas olandas Mengjie Hanas. Dėl to šiek tiek kito ir koncerto programa, kuri pagal pirminį sumanymą buvo skirta išimtinai Ferencui Lisztui. Pirmojoje koncerto dalyje M. Hanas atliko M. Ravelio fortepijoninį ciklą „Kupereno kapas“ (Le tombeau de Couperin) bei R. Wagnerio ir F. Liszto „Tanhoizerio“ uvertiūrą. Beje, 2009 m. pianistas tapo Princesės Kristinos konkurso Hagoje nugalėtoju. Jau tuomet konkurso finale jis stulbinamai virtuoziškai skambino Claude´o Debussy Etiudą Nr. 11 „Sudėtingi arpedžio“ ir F. Schuberto ir F. Liszto „Girių karalių.

M.Ravelis domėjosi prancūzų klavesinininkų kūryba ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sumanęs sukurti siuitą fortepijonui baroko šokių stiliumi, tačiau prasidėjęs karas sujaukė jo planus ir siuita „Kupereno kapas“ buvo baigta tik apie 1917-uosius. Kiekvieną iš šešių ciklo dalių kompozitorius paskyrė kare žuvusių savo draugų atminimui. Pirmoji šią siuitą atliko Marguerite Long, kompozitorius tais pačiais 1919 metais orkestravo keturias siuitos dalis (preliudą, forlaną, menuetą ir rigodoną). Siuita atkartoja barokinių šokių formas ir struktūrą. Šis ciklas yra neabejotinai vienas sudėtingiausių opusų fortepijoninėje literatūroje, reikalaujantis iš pianisto nepriekaištingo techninio pasirengimo, jautrios tembrinės klausos ir subtilios tušė. Visiškai akivaizdu, kad Mengjie Hanas pasižymi visomis išvardintomis savybėmis, dar daugiau – jis puikiai jaučia orkestrinį fortepijono mastelį, tad turtinga R. Wagnerio orkestro paletė jam buvo tarsi lengvi pratimai.

Antroje vakaro dalyje klausėmės jaunosios 22 metų gruzinų pianistės Mariam Batsashvili, kuri minėtame 2014 m. Utrechto F. Liszto konkurse laimėjo pirmąją premiją ir Spaudos bei Jaunimo žiuri prizus. M. Batsashvili neabejotinai jau dabar priklauso aukštajam pianistų ešelonui. Apie jos puikią techniką ir nepaprastą muzikalumą būtų net banalu kalbėti. Stebina jos dvasinė branda ir koncentracija, sykiu visos emocijos labai tikros ir išgyventos, fenomenalus laiko ir pauzės pojūtis. Dar pabrėžčiau, kad buvo puikiai sudėliota jos programa – vien tik F. Lisztas, bet kartu įspūdinga įvairovė: G. F. Händelio ir F. Liszto Sarabanda ir Čakona iš op. „Almira“, viena ryškiausių ir efektingiausių Liszto transkripcijų, kurią jis, beje, parašė savo mokinio pasirodymui Anglijoje; „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš F. Liszto ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“; nuostabiai poetiška „Die Lorelei“.

Turėjome progą išgirsti ir abiejų pianistų tandemą – F. Liszto „Vengriškosios rapsodijos“ Nr. 2 versijoje keturioms rankoms.

Antrąjį festivalio šeštadienį (lapkričio 21 d.) – vėl Nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Robertas Šervenikas. Koncerte pasirodė vokiečių pianistų duetas Andreasas Grau ir Götzas Schumacheris. Duetą galima drąsiai laikyti vienu produktyviausių ir ryškiausių šiame žanre. Muzikantai pirmąsyk muzikuoti kartu pamėgino būdami dar paaugliai, paskatinti fortepijono mokytojo. Po laimėjimų 1989-aisiais Vokietijos muzikos konkurse ir F. Schuberto konkurse jiems plačiai atsivėrė garsiausios koncertų salės. „GrauSchumacher Piano Duo“ repertuaras apima tiek senųjų klasikų, tiek žymiausių nūdienos autorių kūrinius, pavyzdžiui, Karlheinzo Stockhauseno, Helmuto Lachenmanno, Wolfgango Rihmo, Péterio Eötvöso, su daugeliu jie intensyviai bendradarbiauja. Nors Franciso Poulenco kūryba nedažnai skamba mūsų salėse, pianistai mėgsta jo Koncertą dviem fortepijonams d-moll. Teko girdėti ir palyginti ne vieną interpretacinę versiją – nuo stačiokiško agresyvaus trankymosi iki virtuoziško skambinimo. Manau, kad Vilniaus fortepijono festivalio klausytojams kaip reta pasisekė, nes „GrauSchumacher Piano Duo“ dėka išgirdome galbūt vieną geriausių šio F. Poulenco Koncerto interpretacijų. Vokiečių pianistų duetas pasirinko aukso vidurį, palikdami pakankamai erdvės maištingai Poulenco dvasiai, bet sykiu būdami elegantiški ir subtilūs.

Lapkričio 24-osios koncertas buvo pavadintas „Vengriški pasakojimai“. Vengrų pianistų Edit Klukon ir Dezsö Ránki šeimyninis duetas klausytojams pateikė kaip reta sudėtingą programą: pirmą kartą Lietuvoje skambėjo šiuolaikinio vengrų kompozitoriaus Barnabáso Dukay poema dviem fortepijonams „Priešpilnio mėnulio fontanas su liūtais – raudona“, F. Liszto Simfonija „Dantė“ (versija dviem fortepijonams) ir „Via Crucis“, 14 dalių ciklas keturioms rankoms.

Duetas turi 30 metų koncertinę patirtį. Be to, pianistai koncertuoja ir atskirai, įrašinėja įvairių epochų kūrinius. Antai D. Ránki už F. Chopino 10-ojo opuso etiudų kompaktinę plokštelę buvo apdovanotas prancūzų kritikų ir melomanų asociacijos Grand prix. Vengrų dueto programa iš viso festivalio konteksto išsiskyrė tuo, kad pareikalavo itin didelės dvasinės koncentracijos tiek iš atlikėjų, tiek iš klausytojų. Šiuo aspektu Edit Klukon ir Dezsö Ránki ansamblis unikalus, nes labai retai kada pavyksta išgirsti tokio lygio susiklausymą, atidumą kiekvienam niuansui, kiekvienai pauzei ar atsikvėpimui. Regis, tokiam atidumui ir koncentracijai jie įkvėpė ir klausytojus.

Šeštasis festivalio koncertas „Reveransas Bachui“ buvo skirtas didžiajam baroko meistrui Johannui Sebastianui Bachui. Galima apgailestauti, kad Dievo ar istorijos valia kompozitoriui nebuvo lemta pažinti šiuolaikinio fortepijono. Nors klavyras su italų meistro Bartolomeo Cristofori išrastu plaktukiniu mechanizmu į rinką pradėjo skverbtis dar Bachui gyvam esant (Cristofori savo išradimą pavadino gravicembalo col piano e forte, vokiečiai jį pakrikštijo Hammerklavier), tačiau Bacho biografai teigia, kad didžiajam Maestro šis instrumentas nepatikęs dėl grubaus ir triukšmingo garso. Nuo to laiko dar turėjo prabėgti šimtmetis, kol pasaulį išvydo šiuolaikinis fortepijonas su visomis jo puikiomis techninėmis ir akustinėmis savybėmis. Natūralu, kad ir dabar kyla diskusijų, ar teisinga ir sąžininga Bacho muziką atlikti šiuolaikiniu fortepijonu, o ne jo laikų klavišiniais instrumentais (klavesinais, klavikordais, pedaliniais klavesinais ar vargonais). Nors esu istorinės interpretacijos ir istorinių instrumentų šalininkas, tačiau manau, kad jei Bachas būtų pažinęs fortepijoną tokį, koks jis yra šiandien, neabejotinai juo būtų pasinaudojęs. Kiekviena praeities muzikinė epocha pasižymėjo ir savitu instrumentarijumi, tačiau Bachas ir jo muzika gerokai praaugo savo epochą. Suprantama, Bachas yra baroko meistras, kūręs tos epochos estetinių vertybių lauke, tačiau savo kompozicinėmis technikomis, komponavimo filosofija ir muzikinės kalbos (pavyzdžiui, harmonijos, instrumentų derinimo sistemų) inovacijomis savo epochą gerokai pralenkė. Galbūt todėl amžininkų nebuvo suprastas.

Chromatinė fantazija ir fuga d-moll, kuria koncertą pradėjo armėnų pianistė Anahit Nersesyan, laikytina tuo opusu, kuriame visa jėga atsiskleidė Bacho novatoriaus talentai. Apie tai byloja aniems laikams visiškai neįprastos harmoninės moduliacijos, savitas kompozitoriaus požiūris į tonalumą apskritai. Atlikėjui kyla nelengvas uždavinys perteikti bendrą kūrinio architektoniką, nes reikia susidoroti su gausybe smulkių pasažų ir improvizacinių detalių. Manau, kad Anahit Nersesyan ir yra ta pianistė, kuri šiuos kūrinio bruožus puikiai atskleidė, ypač įtikino jos pateikta fugos koncepcija, nors dėl atskirų niuansų (pavyzdžiui, artikuliacijos) diskutuočiau. Antrasis opusas, kurį skambino A. Nersesyan, ko gero, dar didingesnis jau vien savo apimtimi. Prancūziškąją uvertiūrą (Ouverture nach französischer art) Bachas išleido 1735-ųjų pavasarį kartu su Itališkuoju koncertu (Concerto nech italienischem gusto) viename rinkinyje, pavadintame „Clavierübung II“. Rinkinio titulinis lapas skelbė ilgą pavadinimą „Zweiter theil der Clavierübung bestehend in einem Concerto nach italienischem gusto und einer ouverture nach französischer art“. Šis Bacho autorinis sumanymas šiuolaikiniam pianistui byloja, kad kompozitorius puikiai išmanė prancūziškąjį baroko stilių, jam būdingus žanrus, atlikimo manierą, lygiai taip pat jis laisvai jautėsi ir itališkame stiliuje – prisiminkime Bacho instrumentinius koncertus ar vien tik tokius šedevrus, kaip Šeši brandenburgiškieji koncertai, meistriškai atkartojantys concerto grosso stilių

Prancūziškoji uvertiūra yra ir vienas sudėtingiausių Bacho klavyrinių opusų. Beje, ir Itališkajame koncerte, ir Prancūziškojoje uvertiūroje Bachas bene pirmą kartą ėmė žymėti dinamikos ženklus. Kiekviena dalis, pradedant da Capo formos uvertiūra ir po jos einančiais šokiais (kuranta, dvigubas gavotas, dviguba paspjė, sarabanda, dviguba burė, žiga) ar paskutinė dalis „Echo“ yra tikras iššūkis atlikėjui visų pirma dėl stilistinių niuansų gausos. Vien idealus techninis atlikimas dar nėra tas geidaujamas rezultatas. Kitas dalykas, kad XX amžiuje požiūris į Bacho interpretavimą kito, egzistavo ne viena interpretacinė tradicija, tam įtakos turėjo ir istorinio autentiškojo atlikimo tradicijos įsitvirtinimas. Pagaliau tokių išskirtinių XX a. Bacho interpretatorių kaip Glennas Gouldas palikimas taip pat koregavo šį požiūrį. Negalėčiau sutikti su visais A. Nersesyan sprendimais, diskutuočiau dėl atskirų dalių tempų, dėl pasirinktos artikuliacijos, tačiau keli esminiai dalykai mane nuginklavo – aukščiausios prabos garso kultūra, prasmingas ir įjausmintas ritminis stabilumas bei pagarba autoriui. Kitaip tariant – senoji geroji mokykla... Šiuo aspektu radau daug sąsajų su praėjusio festivalio perlu – argentiniete Edith Fischer, kuri III festivalyje skambino vienos dalies rečitalį ir jame taip pat atliko J. S. Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll.

Antroje koncerto dalyje pasirodė ir Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo jaunosios kartos dirigentė Adrija Čepaitė. Orkestras griežė nedidelę Johanno Christiano Bacho trijų dalių Simfoniją G-dur (op. 3, Nr. 6), taip pat išgirdome du iš trijų J. S. Bacho koncertų dviem klavyrams su orkestru. Skambino dvi jaunosios kartos pianistės – Kristina Annamukhamedova ir Morta Grigaliūnaitė (abi M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės). Kristina šiuo metu studijuoja Suomijoje, Morta – Kelne ir Madride. Jaunosios pianistės su orkestru atliko J. S. Bacho Koncertą c-moll (BWV1062). Turint omenyje, kokį energijos užtaisą turi šis koncertas ir kiek ansamblinio muzikavimo džiaugsmo turėtų teikti atlikėjams, man susidarė įspūdis, kad kiekviena iš jų stengėsi labai preciziškai išgroti savąją partiją (kas yra svarbu ir kas tikrai pavyko), tačiau pristigo gyvo ir prasmingo artistinio dialogo. Daug abejonių sukėlė ir bendras instrumentų skambėjimas, jo apskritai trūko, vis dėlto – du fortepijonai! Ir nemanau, kad čia reikia slėpti instrumentų garsą (gal su aliuzija į tylesnius Bacho laikų klavesinus ir klavikordus?), juolab tokių išskirtinių instrumentų, kurie buvo pateikti festivaliui. Kita vertus, jei jaunosios atlikėjos mąstė apie tikrą istorinį instrumentinį aspektą, galbūt vertėjo labiau apgalvoti artikuliacijos įvairovę ir frazavimą, o ne mechaniškai prislopinti fortepijonų garsą. Gal merginos tiesiog nespėjo pakankami gerai prisitaikyti prie nors ir labai gerų, bet tikrai savitų „Steingraeber & söhne“ instrumentų?

Mūza Rubackytė ir Anahit Nersesyan skambino kitą c-moll koncertą (BWV 1060). Visiškai kitomis spalvomis suskambo fortepijonai, daug pilnesne garso amplitude, atsirado ansamblio džiaugsmas, pasitempė ir orkestras, staiga pasigirdo tai, ko trūko pirmiau skambėjusiam tandemui. Vis dėlto patirtis – didelis turtas... Bisui pianistės atliko J. S. Bacho Choralą vargonams „Kelkitės, mus šaukia balsas!“ (Wachet auf ruft uns die Stimme), kurio transkripciją dviem fortepijonams sukūrė broliai Eduardas ir Johanesas Kutrovacai, o visos keturios pianistės dar paskambino ir šmaikščiojo Eriko Sati opusą.

Toks festivalio finalas, kokį išgirdome lapkričio 28-ąją, iš anksto nebuvo planuotas. Tiek orkestras „Kremerata  Baltica“, tiek Michailas Pletniovas Vilniuje turi didelį gerbėjų ratą, juolab kad žymusis rusų pianistas Vilniuje viešėjo senokai. Jis net atsigabeno savo instrumentą, kurį jam pagamino japonų įmonė „Shigeru Kawai“, mat kiti kolegos jį buvo informavę, kad Vilniuje nekokie instrumentai. Taigi turėjome unikalią galimybę palyginti dviejų gamintojų labai aukštos klasės instrumentus. M. Pletniovo atsivežtas „Shigeru Kawai“ pasižymi išskirtinai lygiu tembru, patikima mechanika, tačiau jei reikėtų balsuoti, rinkčiausi festivalinius „Steingraeber & söhne“, nes vien tobulai išlygintas tembras, tobula mechanika dar ne viskas. Kiekvienas instrumentas turi turėti ir tam tikrų unikalių bruožų kaip savitas meno kūrinys.

Beje, dar viena sąsaja. Michailas Pletniovas ir Mūza Rubackytė buvo bendramoksliai Maskvos konservatorijoje, vieni iš paskutinių įžymaus XX a. pianisto Jakovo Fliero (1912–1977) mokinių.

Festivalio finale M. Pletniovas atliko net du koncertus su orkestru – J. S. Bacho d-moll (BWV 1052) ir J. Haydno D-dur Nr. 11. Manau, kad M. Pletniovas priklauso tiems menininkams, kurie interpretuodami vieną ar kitą kūrinį pirmiausia mato autoriaus asmenybę ir jo epochą, aplinką. Tai visų pirma pasireiškia pagarba autoriaus tekstui, dėmesiu atskiroms detalėms. Tačiau jo didžiosios meistrystės paslaptis ta, kad jis niekada tose detalėse nepaskęsta, detalės ir niuansai  yra tobulai įvaldytas M. Pletniovo meninis instrumentarijus, dėl kurio jis tampa autoriaus mediatoriumi dabartyje. Beje, bisui pianistas atliko F. Chopino Noktiurną, taigi galėjome suvokti M. Pletniovo interpretacines pažiūras trijose skirtingose epochose. Visais atvejais jam būdingas stebėtinas perfekcionizmas. Bacho koncerto interpretacija pasižymėjo itin stabilia ritmine pulsacija ir sulaikytais tempais. Vis dėlto pianisto pasirinkti tempai manęs neįtikino, ypač antrosios dalies (Adagio), kurios tempas buvo kone mirtinai lėtas. Juk ritminė šios dalies struktūra tapati sarabandai. Nors šis šokis tradiciškai laikomas lėtu, kilusiu iš laidotuvių ritualo, tačiau nėra ir negali būti toks lėtas, kad pagal jį negalima būtų žengti normaliu žigsniu. Reikia pasakyti, kad XX a. pianizmo interpretacinėse tradicijose pastebima kraštutinių tempų tendencija, kas neretai iškreipia pirminę kūrinio idėją ir stilių. Manau, ši tendencija yra paveikusi daugelio XX a. pianistų požiūrį į Bacho muziką. J. Haydno koncertas paliko visiškai priešingą įspūdį – gyvybinga, lengva, elegantiška ir vėl nuostabiai perfekcionistinė interpretacija!

Kaskart negaliu atsistebėti orkestro „Kremerata Baltica“ unikalumu. Nors orkestras neturi nei nuolatinės repeticijų salės, nei būstinės, jo kokybė, tarpusavio susiklausymas be jokio dirigento yra aukščiausios prabos. O juk orkestro tą vakarą sugriežti opusai – Stevano Kovacso Tickmayerio „J. S. Bacho Goldbergo variacijų ištraukos su A. Schönbergo intarpais“, Antono Weberno Styginių kvartetas, Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas (abiejų pastarųjų kūrinių orkestrinės versijos) bet kuriam, net aukštos klasės orkestrui, yra nemažas iššūkis, nes gerai kokybei reikia itin gero susiklausymo ir pasirengimo.

Festivalio meno vadovė prof. Mūza Rubackytė džiaugėsi, kad renginys sutvirtėjo, įgijo patikimų partnerių ir rėmėjų, tarp jų – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, p. Gražina Gudaitytė-Liautaud. Labai svarbus įvykis, kad didžiuoju festivalio rėmėju tapo „Aviva“ grupė. Nemenkas būrys informacinių parnerių, nors tarp jų ir nėra vienintelio Lietuvoje grynai muzikinio žurnalo „Muzikos barai“. Galbūt dar viskas ateityje.

Gerą perspektyvą žadėjo ir turininga Udo Steingraeberio paskaita. M. Rubackytė tikisi, kad tokie edukaciniai ir dalykiniai renginiai, kuriuose būtų diskutuojamos nūdienos pianizmo aktualijos ar aptariami istoriniai aspektai, būtinai turi atsirasti būsimuose festivaliuose.

 

 

Beethovenui 250
Traviata