Vytautas Grubliauskas: „Džiazas padeda politikoje ir gyvenime“

Klaipėdos miesto savivaldybės merą Vytautą Grubliauską, muzikos pasaulyje žinomą Kongo vardu, kalbina Linas Rupšlaukis

 – Jeigu jaunystėje kas nors būtų pasakęs, kad tapsite vieno didžiausio Lietuvos miesto meru, ar būtumėte patikėjęs? O gal tai sena Jūsų svajonė?

– Būti politiku ar juo labiau kam nors vadovauti – niekada tokių svajonių neturėjau. Ir jeigu kas būtų pasakęs, kad kada nors taip bus, būčiau labai garsiai ir nuoširdžiai nusijuokęs.

– Ar save įsivaizdavote kaip muziką?

– Muzikos mokiausi ne tiek ir daug. Vaikų muzikos mokykloje baigiau tik porą klasių, kaip berniukų choro ,,Gintarėlis“ narys. Pradinio muzikinio išsilavinimo spragą jaučiu visą gyvenimą, ir jeigu kas leistų antrą kartą pasirinkti, tai turbūt trimitu pradėčiau mokytis groti nuo dešimties ar vienuolikos metų. Tačiau gyvenimo neatsuksi atgalios.  

Muzikuoti nusprendžiau stodamas į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, bet tada nelabai suvokiau, koks tai gyvenimas. Tikrasis apsisprendimas atėjo turbūt tik studijų metais,  trečiame, gal ketvirtame kurse. Susitikimas su  dėstytoju Virgilijumi Nemaniūnu ir pajautimas, kad trimitas yra gyvas instrumentas, o ne vien metalas rankose, buvo tikrasis lūžis. Tada supratau, kad muzika yra tai, kas man brangu, svarbu ir išskirtinai vertinga.

– O kada suvokėte, kad gyvenimas ne vien iš muzikos susideda?

– Būtų lengviau prisiminti, kada pirmą kartą kandidatavau į miesto tarybą ir buvau į ją išrinktas arba kitas kalendorines datas, kurios paliudytų mano vienokį ar kitokį apsisprendimą. Bet tikrai nesiekiau patekti į profesionalaus politiko kelią. Jis greičiau atsirado kaip viena iš gyvenimo improvizacijų. Būtų klaidinga vadinti tai tik atsitiktinumu arba likimu. Laikausi požiūrio, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Tai, kas vyksta, yra tam tikrų veiksmų ir įgytos praktikos padarinys. Taip ir politika atsirado mano gyvenime, matyt, laikas ją subrandino. Bet tai nereiškia, kad širdyje neliko vietos muzikai. Ji visada bus išskirtinės svarbos, nesvarbu, kur, kada ir kuo būčiau.  

 – Ar grojate trimitu savo malonumui šeimoje, draugų kompanijoje? Gal muzikuojate ir kitais instrumentais?

– Pats pirmasis mano sąlytis su muzika buvo dainavimas  berniukų chore ,,Gintarėlis“. Ten, ko gero, gavau muzikinį skiepą visam gyvenimui. Trimitas atsirado lyg ir atsitiktinai, kaip papildomas instrumentas šalia dainavimo. Tačiau vėliau gyvenimas sudėliojo prioritetus ir trimitas tapo pagrindiniu instrumentu, o dainavimas – tik tam tikra iliustracija šalia grojimo. Mokykloje vienu metu dar skambinau gitara ir dainavau, tačiau ne profesionaliai, labiau vedamas jaunatviško, romantiško polėkio. Nors kai kuriuos gitarų akordus prisimenu iki šių dienų.

Nežinau, ar būsiu labai didelė išimtis tarp pūtikų, jei pasakysiu, kad privalomi fortepijono užsiėmimai konservatorijoje nebūdavo patys laukiamiausi. Kadangi muzikos pradėjau mokytis vėlai, skambinti  savo nelanksčiais pirštais būdavo vienas didžiausių išbandymų. Bet aš juos sėkmingai atlaikiau ir supratau, kad šis instrumentas tikrai svarbus.

Kaip profesionalas nemuzikuoju nuo 2004 metų, bet didžiausias sielos atokvėpis yra Klaipėdos džiazo festivaliai, kuriuose kaskart tenka pagroti. Be abejo, tai proginiai pasirodymai viešumoje, jiems ruošiuosi, kiek leidžia jėgos ir laikas. O jo dabar lieka mažai: groju 3–5 kartus per savaitę po pusvalandį, kad palaikyčiau muzikinę formą. Jaunystėje grodavau tai, ką norėjau, o dabar groju tai, ką galiu. Išeiti į sceną nepasiruošęs negalėčiau vien iš pagarbos ir meilės muzikai.

– Šiemet įvyko jau XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Ką jis Jums reiškia?

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad tai tam tikra prasme mano kūdikis, ir vienas mylimiausių. Turbūt niekada negalėčiau būti jam abejingas ar nusišalinti. Manau, jis nėra vien mano mylimas renginys, tai visos Klaipėdos kultūrinio gyvenimo savasties, identiteto ženklas ir vizitinė kortelė, kuri nedaro gėdos Lietuvai. Festivaliui dvidešimt vieni metai, jis išliko nemokamas, jame groja pasaulinės džiazo žvaigždės. Festivalis tapo pasididžiavimo vertu daugiabriauniu, klaipėdietiškos dvasios ir stiliaus reiškiniu, garsinančiu miestą visame pasaulyje. 

 – Tikriausiai esate turėjęs išskirtinių koncertų, pasirodymų, kuriuos ypač malonu prisiminti.

 – Kalbant apie festivalius, didžiausią įspūdį paliko grojimas su legendiniu džiazo saksofonininku  Ericu Marianthaliu. Prisimenu, grojom „Mercy, Mercy, Mercy“. Ta versija man tikrai brangi, o jeigu dar ir klausytojai atsimena, tai labai smagu. Taip pat puikiai pamenu festivalio sceną ir susitikimą su Maynardu Fergusonu, bet tada neradau savyje drąsos groti kartu su juo. Per daug buvau sukrėstas, kad būčiau drįsęs šalia jo stovėti ir pūsti trimtą. Tačiau jo trimitą rankose laikiau...

Ypatingas kiekvienas  išėjimas į Klaipėdos pilies džiazo festivalio sceną. Net jei pagroji tik porą kvadratų, pats festivalio vardas palieka ryškią žymę tavo atmintyje. Neseniai, ne  festivalio scenoje, teko unikali galimybė muzikuoti drauge su Louis Armstrongo anūku Charlie Armstrongu. Tokie išskirtiniai pasirodymai palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

– Armstrongu ypač žavitės.  Ar turite ir kitų ryškių autoritetų, nebūtinai iš muzikos srities?

 – Kalbant apie Louis Armstrongą, jis nėra vien tik dainininkas ar trimitininkas – visų pirma labai šviesi ir daugialypė asmenybė. Net nežinau, ar aš jį suradau, ar jo muzika surado mane. Negalėčiau pasakyti, kada pirmą kartą pabandžiau dainuoti gergždžiančiu balsu ar kada pradėjau groti jo muziką. Jeigu reikėtų apibendrinti Armstrongo įvaizdį, svarbą mano gyvenime ir apskritai muzikoje, viską sudėčiau į legendinę jo atliekamą dainą ,,What a Wonderful World“. Nepamenu, kada pirmąkart ją grojau, bet turbūt tai kūrinys, kurį daugiausia kartų esu atlikęs. Tai ne tik daina, sakyčiau, tam tikra meninė konstitucija, kurioje telpa visa L. Armstrongo filosofija ir vertybių visuma: paprastumas, nuoširdumas, atvirumas. Tai ir mano pamatinės vertybės, kurias vertinu žmoguje. Ir muzikoje taip pat – jeigu groji, turi būti nuoširdus, kitaip apgaudinėsi klausytoją.

Klasikinėje muzikoje randu ne ką mažesnę atgaivą nei džiaze. Gal nuskambės paradoksaliai, bet tą grojimo pusvalandį ar didžiąją jo dalį skiriu klasikai – groju W. Wurmo, V. Brandto etiudus. Skiriu laiko G. P. Telemanno, A. Vivaldi, H. Purcellio koncertų ,,pakrapštymui“. Nors man tai labai sunku, bet žinau, kad šie kūriniai yra tas lakmuso popierėlis, kuris visada parodys, ko esi vertas, nes čia neturi galimybės improvizuoti.

Kalbant apie autoritetus politikoje – gal tai nuskambės pompastiškai – labai žaviuosi J. F. Kennedy. Pirmoje kadencijoje patiko B. Obama.

– Ar tenka susidurti su politikos ir muzikos priešprieša?

– Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad Klaipėdos mero postas nebuvo šuolis iš įkaitusios džiazo lavos į šaltą politikos eketę. Pirmiausia tapau miesto tarybos, vėliau Seimo nariu. Pradžioje kolegos kreivokai žiūrėdavo į mano pasirodymus muzikinėje scenoje. Dramatiškų potyrių gal ir neturėjau, bet politikos atsiejimas nuo muzikos nebuvo lengvas. Politika džiaze man nepadeda, bet džiazas politikoje ir gyvenime padeda visuomet. Gebėjimas improvizuoti, operatyviai ir labai greitai orientuotis aplinkoje, netikėtai besiklostančiomis aplinkybėmis – tai savybės, kurios džiaze yra kasdienybė, o politikoje taip pat labai praverčia.

– Ar neketinate grįžti į aktyvų sceninį gyvenimą? Galbūt ieškosite dar kitokių savęs įprasminimo formų?

 – Šis klausimas, ko gero, pats sunkiausias, jis man dažnai kyla. Artimiausius ketverius metus matau sudėliotus politinėje perspektyvoje, tačiau gyvenimas, noriu tikėti, tuo nesibaigs. Ar tęsiu politinę karjerą, griežto atsakymo neturiu.

Grįžimas į profesionalios muzikos kelią, manau, būtų dar labiau komplikuotas. Tai būtų ne grįžimas, o greičiau įsiliejimas į esamą situaciją, nes bristi į upę, kuri jau senokai nutekėjo, matyt nėra prasmės. Arba įžengi į muzikinės, kultūrinės raiškos lauką ir ten randi save ne grįždamas, bet naujai kurdamas, realizuodamas save dabartyje, arba to nedarai. Ar pakaktų tam galimybių, labai sunku atsakyti. Tie metai, per kuriuos nutolau nuo scenos, išsklaidė profesinius įgūdžius, suvokimą bei jautrumą. Reikėtų rasti aiškų savąjį raiškos lauką. Gal bandyčiau būti „Kongas“, džiazo muzikantas, bet tam reikėtų labai stipriai ruoštis ir labai labai daug ką prisiminti. Ar įmanoma, bijau šiandien pasakyti.

Artimiausiu metu švęsiu tam tikrą jubiliejų. Labai norėčiau koncerte pagroti M. Fergusono, L. Armstrongo, galbūt ir M. Davisono kūrinių ir pačiam sau pasakyti, kad dar turiu parako parakinėje. Bet į grįžimą prie profesionaliosios muzikos žiūrėčiau labai atsargiai...