27-asis „Kaunas Jazz“

Festivalis „Kaunas Jazz“ turi kelias nepajudinamas ir, mano manymu, labai gražias tradicijas. Daugelį metų festivalio pradžią skelbia varpai, o jais skambinančių Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio vardai yra festivalio vizitinė kortelė. Lietuvos karilionininkų gildijos prezidentas Julius Vilnonis šiemet atšventė savo 60-metį, tad ir jo pasirodymas „Kaunas Jazz“ starto pozicijoje buvo ypatingas. Kita vertus, balandžio 28-ąją J. Vilnonio kauniečiai ypač laukė, nes nuo praėjusių metų žymusis varpininkas dažniau skambina Vilniaus karilionu.

J. Vilnonis pakvietė į autorinį koncertą „Muzika penkiems“ kartu su Liutauru Janušaičiu (saksofonas), Enriku Slavinsku (gitara), Pauliumi Vaicekausku (bosas) ir Jonu Gliaudeliu (mušamieji). Visi kviestiniai muzikantai – tarsi iš skirtingų planetų, tad eksperimento dvasios ir spontaniškumo festivalio startui tikrai netrūko, juolab ir orai pateikė ne pačių maloniausių siurprizų.

Kita tvirta tradicija – iš varpininkų estafetę perimantis Kauno bigbendas (šįsyk vadovaujamas Liutauro Janušaičio) pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete. Šiemet su orkestru pasirodė turbūt jauniausia festivalio istorijoje solistė šešiolikmetė Sabina Mustaeva iš Uzbekistano. Prieš dvejus metus Sabina triumfavo Rusijos vaikų dainų konkurse, ten ji įveikė kelis tūkstančius varžovų, o „Kaunas Jazz“ organizatoriai ją pastebėjo prieš metus Latvijoje vykusiame vokalistų konkurse „Riga Jazz Stage“ ir pakvietė į Kauną. Jei kam dar neteko girdėti jaunosios dainininkės, labai rekomenduočiau įsijungti kanalą „YouTube“ ir perklausyti ten sudėtus pastarųjų dvejų metų jos įrašus, tuomet suprasite, kokiu talentu ji apdovanota, kaip sparčiai tuos dvejus metus tobulėjo jos vokalas. Pasirodo, stebuklų šioje žemėje būna... Taigi, spalvingai ir virtuoziškai džiazo standartų paletei toks pat virtuoziškas ir spalvingas tą vakarą Kauno bigbendas turėjo tikros žvaigždės titulo vertą solistę Sabiną Mustaevą. Neabejoju, kad muzikos pasaulis jos vardą greitu laiku tars su pagarba ir meile.

Nicholas Paytonas – viena ryškiausių šiandienos JAV džiazo žvaigždžių. Ilgai lauktas „Kaunas Jazz“ scenoje N. Paytonas pagaliau atvyko su naujausio albumo muzika.

Būtų sunku apibrėžti muzikanto kūrybos sritį. Jo tėvas – žinomas bosistas Walteris Paytonas. Būdamas vos ketverių Nicholas pradėjo mokytis groti trimitu, sulaukęs 21-erių įrašų kompanijoje „Verve“ išleido pirmąjį albumą „From This Moment“. Šioje įrašų kompanijoje jis išleido 7 albumus, 1997-aisiais jau laimėjo savo pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą. N. Paytonui dar tik 43-eji, o jis jau dalyvavo įrašant per 100 albumų su tokiomis įžymybėmis, kaip Rayˊus Charlesˊas, Herbie Hancockas, Nancy Wilson. Yra išleidęs apie 20 solinių albumų, 2014 m. įsteigė savo įrašų kompaniją „Payton Records“. Joje šį vasarį pasirodė ir naujausias jo albumas „Afro-Caribbean Mixtape“.

Pasakyti, kad N. Paytonas yra multiinstrumentininkas, būtų per maža, kaip ir bandyti keliais sakiniais apibūdinti jo muzikinį stilių ar asmenybę. Jis – ir pedagogas, ir piliečių teisių gynėjas, ir publicistas, rašantis aštrius straipsnius. 2012 metais B. Smetanos salėje Prahoje N. Paytonas kartu su Čekijos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko pirmąjį savo monumentalų kūrinį „The Black American Symphony“.

Pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje išgirdome tai, dėl ko muzikos kritikai, bandydami apibrėžti N. Paytono kūrybinį stilių, sutrinka. Tie, kurie tikėjosi išgirsti ryškius karibiškus calypso, turėjo nusivilti. N. Paytonas klausytoją intriguoja tarsi užmindamas mįsles, daug ką pasakydamas, pagrodamas tarp eilučių. Kažkoks kalbinių intarpų iš radijo ir televizijos žinių įrašų mišinys, ir staiga karštas bibopo gabalas. Išgirdome ir tai, kas muzikos kritikams imponuoja kaip neįtikėtinai laisva grojimo technika (dešine ranka laikomas pučiamas trimitas, kairė akompanuoja fenderiu). Neabejoju, kad „Kaunas Jazz“ scenoje Nicholas Paytonas visada bus laukiamas.

Balandžio 29-ąją, šeštadienį, vyko dar keli intriguojantys susitikimai pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje. Festivalio senbuviai neabejotinai prisimena 2001 metų Lino Adomaičio projektą „7 spalvos“. Šiemet savo kūrybinės karjeros 20-metį pažymintis Linas subūrė iš pirmo žvilgsnio (bet tik iš pirmo) margą kompaniją – pasikvietė styginių kvintetą „G-Strings“ ir pianistą bei kompozitorių Egidijų Buožį. Negaliu atskirai nepaminėti šio projekto „katalizatoriaus“ „G-Strings“ violončelininko Vytauto Sondeckio, kurio iniciatyva prie kompanijos prisijungė ir Egidijus Buožis. Pernai rugsėjį „G-Strings“ su Linu Adomaičiu surengė du absoliučiai anšlaginius koncertus Hamburge ir Kylyje. Sėkmė Vokietijoje paskatino šią idėją plėtoti, tada ir prisidėjo Egidijus Buožis. Sakydamas „marga kompanija“ turėjau omenyje, kad visi atlikėjai yra iš skirtingų muzikos sričių ir atstovauja skirtingiems stiliams, tačiau visus vienija bendras bruožas – visi jie puikų klasikinį išsilavinimą turintys profesionalai. „G-Strings“ griežia Vytauto Sondeckio kolegos Stefanas Pintevas, Rodrigo Reichelis ir Janas Larsenas iš Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro bei kontrabosininkas Frankas Skriptchinskis. Egidijus Buožis yra baigęs klasikinio fortepijono studijas, Linas Adomaitis, kaip žinome, – Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos auklėtinis ir klasikinių smuiko studijų LMTA absolventas.

Savo pasirodymą grupė pradėjo vienu populiariausių klasikinio džiazo hitų – Coleˊo Porterio „Night and Day“. Įdomios kūrinio aranžuotės pagrindą sudarė elegantiškos salsos ritmas ir judėjimas, bet – galite mane vadinti nuoboda ir konservatoriumi – mano ausims Lino vokalas šiam hitui netiko. Ta vokalo spalva ir retorika puikiai tiktų fankui, soului, tačiau minkštas Porterio harmonijas, svajingą melodiką sunku užtraukti ant kitokio kurpalio. Tai ir būtų, ko gero, vienintelis kritinis mano pastebėjimas, nes visa kita buvo tiesiog tobula – dramaturgija, skoningos, apgalvotos aranžuotės, o, svarbiausia, neįtikėtinas visų muzikantų susiklausymas, tarsi tai būtų etatinis kolektyvas, kasdien repetuojantis 20 metų... Taip, Linas Adomaitis yra neeilinis kūrėjas, ir tai jis įrodė nepaprastai įtaigiai atlikdamas populiarųjį Richardo Rodgerso standartą „My Funny Valentine“. Išgirdome ir ankstesnių Lino kūrinių – 2008 metų „Eagle Heart“ (iš albumo „Window of My Soul“), labai jausmingai nuskambėjo „Aš pavydžiu sau“, kurį Linas atliko akompanuojant tik Egidijui Buožiui, nors sakyti „akompanavo“ būtų netikslu – toks įspūdingas ir ekspresyvus buvo vokalo ir fortepijono duetas su prabangiomis Egidijaus Buožio improvizacijomis. Pasirodymas sukėlė furorą...

„Jaudinantis tylių garsų šedevras“, „Skambanti tyla“, „<...> tarp free džiazo ir romantinės dainos. Įvairialypis stilius, kaip anglų poetų“, – taip ir panašiai apie pirmą kartą į Lietuvą atvykusį norvegų pianistą Tordą Gustavseną rašo džiazo kritikai „Jazzpodium“, „Wiener Zeitung“, „The Gardian“ ir kituose autoritetinguose leidiniuose. „Kaunas Jazz“ pianistą ir jo kvartetą pristatė antrame šeštadienio koncerte (tradiciškai išskirtinė pozicija). Galiu pasirašyti po kiekvienu cituotu kritikų įvertinimu. Manau, kad T. Gustavseno kūryba daro didžiulį, hipnotizuojantį poveikį klausytojui. Tai buvo akivaizdu ir „Kaunas Jazz“ koncerte, juk nedažnai publika taip įdėmiai klausosi iš esmės muzikinio minimalizmo. Gal ne veltui T. Gustavsenas turi psichologo diplomą, yra parašęs šios srities mokslinį darbą apie improvizacijos paradoksus.

Ypatingas vaidmuo T. Gustavseno kvartete skiriamas būgnininkui Jarle Wespestadui – jis veikiau poetas, būgnais kuriantis tylos ir ramybės oazes. Abu muzikantai bendradarbiauja jau daugiau kaip dešimtmetį, groja ir su kitais ansambliais. Bosistas Sigurdas Hole, prie kvarteto prisijungęs prieš keletą metų, randa netikėtų ir neįprastų kontraboso spalvų, daugiau naudoja arco, o ne pizzicato techniką. Saksofonininkas Tore Brunborgas kvartete rado puikią meninę terpę savo įvairiapusiai patirčiai, kurią sukaupė grodamas su kitais muzikantais, realizuoti. Jo, kaip ir kitų ansamblio narių, kūryboje atsispindi norvegų folkloro ir tradicinio džiazo sintezė.

Tordo Gustavseno kvarteto pasirodymas Kauno festivalyje klausytojams neabejotinai paliko gilių įspūdžių. Nors, kaip minėjau, jis pasirodė „ekskliuzyvinėje“ šeštadienio pozicijoje, kuri dažnai leidžia prognozuoti Didįjį festivalio prizą, tačiau šįsyk „Kaunas Jazz“ apdovanojimas atiteko sekmadienį (balandžio 30 d.) „Žalgirio“ arenoje koncertavusiai amerikietei Dianneˊai Reeves. Manau, atiteko pelnytai, nes tai buvo jau trečia dainininkės viešnagė „Kaunas Jazz“, priminusi ir įspūdingus jos pasirodymus 2006 ir 2008 m.

D. Reeves yra pelniusi 5 „Grammy“ apdovanojimus (2001, 2002, 2004, 2006 ir 2015 m.), dvi prestižiškiausios JAV studijų įstaigos – Berklio muzikos koledžas ir Juilliardo mokykla – jai suteikė garbės daktarės vardą, nuo karjeros pradžios 1982 m. dainininkė išleido 19 solinių albumų. Paskutinį „Grammy“ ir „Jazz FM“ apdovanojimą D. Reeves pelnė kaip tik už 2015 metų albumą „Beautiful Life“. Nuo pat savo įspūdingos karjeros pradžios dainininkė visus kritikus ir kolegas žavi prigimtiniu balso grožiu, giliu tembru ir plačia amplitude. Savo patirtimi ji mielai dalinasi su jaunimu, šios viešnagės metu tokią progą suteikė ir jauniesiems Lietuvos atlikėjams, gausų jų būrį pasikvietė ant scenos tradiciniam „ilgam bisui“. Dianneˊos Reeves universalumas nepaliauja stebinti – koncertui pasirinkusi grynai instrumentinius kūrinius (pavyzdžiui, Pato Metheny), pademonstravo nepaprastą improvizacinę laisvę.

Dianne Reeves „Kaunas Jazz“ klausytojams surengė šventę tiesiogine prasme, nes būtent balandžio 30 d. nuo 2012 m. muzikinis pasaulis švenčią Tarptautinę džiazo dieną. Prieš metus dainininkė tą dieną prezidento B. Obamos kvietimu kartu su šiemet anapilin išėjusiu Al Jarreau ir kitomis džiazo žvaigždėmis šventė Baltuosiuose rūmuose.

27-asis festivalis „Kaunas Jazz“ klausytojams padovanojo puikių įspūdžių. Visko, kas skambėjo tradicinėse renginio erdvėse, apžvelgti būtų neįmanoma (nors norėtųsi). Nuo balandžio 21 iki 30 dienos festivalis aplankė dar 7 Lietuvos miestus – Vilnių, Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Birštoną, Raudondvarį, Žaslius. Tiesa, gaila, kad šiemet nebuvo tradicinio koncerto Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, tačiau festivalio dalyvių pasirodymai kituose miestuose sulaukė didelio klausytojų susidomėjimo. Kasmet festivalis atranda naujų erdvių ir, tikėtina, naujų klausytojų, tad lieka laukti 2018-ųjų „Kaunas Jazz“.