Baletas „Piaf“. Proceso ir rezultato akistata

2017 Nr. 5–6 (472–473), Audronė Žiūraitytė

Teatras netampa muziejumi, yra gyvas, kai žiūrovui suteikia galimybę pamatyti skirtingus veikalus, o teatro artistai, įsisavindami įvairios stilistikos kūrinius, plečia savo profesinį akiratį ir tobulina meistriškumą. Šiuo požiūriu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro patrauklumas laipsniškai didėja įtraukiant šiuolaikinius pasaulinio garso operos ir baleto pastatymus, užsienio bei lietuvių kompozitorių, režisierių, baletmeisterių darbus.

Žymaus italų choreografo Mauro Bigonzetti baleto „Piaf“ premjera balandžio 21 d. ­– neabejotina šio proceso puošmena. Hanoveryje 2010 m. pastatytą baletą į mūsų sceną perkėlė choreografo asistentė, buvusi jo trupės solistė Macha Daudel (Prancūzija), šviesų ir dekoracijų dailininkas Carlo Cerri, šviesų dizaino bendraautoris Massimo Consoli (Italija), kostiumų dailininkai – pats choreografas ir Ugnė Tamuliūnaitė.

Rezultatas taip pat geras, gal kiek netikėtas, nes ­spektaklis nėra tragiškas, greičiau jausmingai lyriškas, elegiškas, kartais net sentimentalus. ­­Prancūzų šansonos dievaitės Édith Piaf (1905–1963) gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuosmukių, meilės ir mirties, vienatvės ir šlovės, silpnumo ir begalinio užsispyrimo, atkaklumo akistatų. Choreografas kampų neaštrina, „Paryžiaus žvirblelio“ jėgos atvirai nedemonstruoja, kuria savitą, pagarbiai švelnią „Piaf“ temos interpretaciją. Tokį impresionistinį suvokimą stiprina subtilus choreografinio naratyvo pagrindas – M. Bigonzetti sukurtas muzikinis baleto takelis, kuriame nepiktnaudžiaujama Piaf atliekamomis dainomis.

Balete skamba Gabrielio Fauré, Franciso Poulenco, Mauriceˊo Ravelio, Erico Satie, Dariaus Milhaud, Julesˊio Massenet opusai, dainų autoriaus ir atlikėjo Jacquesˊo Brelio tekstas. Fauré „Aprés un réve“ (Pabudimas) tarsi įrėmina baleto „rožinį gyvenimą“, jį girdime spektaklio pradžioje ir pabaigoje po dviejų Piaf dainų – „Rožinis gyvenimas“ ir „Karuselė“. Gyvenimo ratas užsisklendžia. Lyg baleto epilogas skamba J. Massenet Noktiurnas iš siuitos orkestrui Nr. 1, op. 13. Pirmame veiksme girdime keturias, antrame – penkias Piaf atliekamas dainas, tarp kurių nėra jos gyvenimą apibendrinančio, vidinę stiprybę įprasminančio himno „Non, je ne regretted rien“. Nors tikėjausi šią dainą išgirsti, nusileidus uždangai suabejojau jos būtinumu – gal iš tiesų tai būtų per daug tiesmukas subtilių impresijų prisodrinto baleto taškas.

„Piaf“ svarbus Lietuvos baletui, nes aktyvina žiūrovo pajautas, vaizduotę. Jo siužetas – nei detaliai biografinis, nei konkrečiai istorinis, labiau abstrakčiai idėjinis. Vaidmenys nepersonifikuoti, įvardinti neapibrėžtai – Solistė, Solistas, I solo moteris, II solo moteris, mergaitės. Puiku, kad į žiūrovą prabylama beveik išimtinai šokio kalba – dosnia, savita, šiuolaikine (be puantų). Vaidmenų ir atlikėjų sąrašą tęsia I, II duetas, pas de quatre, pas de trois, I, II, III IV pas de deux. Šokis kartais niuansuojamas vaidybiniais elementais (pvz., boksininko judesiais). Atpažįstama, asociatyvu, sentimentalu. Saikingas banalumas – ne visada trūkumas. Be jo neapsieinama gyvenime, kartais jis pateisinamas ir scenoje interpretuojant gyvenimą. Keletas papildomų realių, dokumentinių potėpių atsiranda girdint Piaf kalbėseną, jos pasirodymus lydinčius aplodismentus.

Šokį išryškina abstrakti, neperkrauta scenografija ir jo piešinio neužgožiantys kostiumai. Mizanscenos minimalios, sietinos su vizualiais akcentais. Be dainininkės gyvenamąjį laikotarpį atspindinčių santūrių spalvų kostiumų (vyrauja žemės, gatvės grindinio atspalviai), tai – raudona klouno (tikėtina, É. Piaf tėvo akrobato) nosis, keli svaigiųjų gėrimų buteliai ir boksininkų tvarsčiai šokėjų rankose, mergaitė, grojanti vaikišku pianinu ar apglėbusi meškiuką.

Scenovaizdyje reta privilegija suteikiama raudonai spalvai – ji išskiria mergaičių, Solistės siluetus. Raudonai nušvinta juodų šoninių sienų suspaustas takas, lyg pakylėdamas dainininkės pasirodymą, gal jos nuoširdžią meilę publikai. Jau spektaklio pradžioje išryškinama į grindis įsmeigta raudona rožė – simbolinė (É. Piaf daina „Rožinis gyvenimas“), džiugiai ir pagarbiai byranti žiedlapiais, laidojanti. Nuosaikūs veidrodžių atspindžiai – lyg atsisveikinimas su likusiais praeityje ar išėjusiais. Anot Bigonzetti, asociacijos, nuotaikos, o ne faktai sudaro šio baleto esmę. Savo susikurtą dainininkės įvaizdį lyginame su choreografo siūloma Piaf idėja, punktyru atliktą piešinį pildome, koreguojame savąjį, kuriame jį iš naujo.

Spektaklyje sąmoningai atsisakoma dainų tekstų vertimų, nes pati dainininkė jų nenorėdavo tvirtindama, kad šansonos klausomos širdimi. Ja choreografas girdi muziką, kūno judesiais įprasmindamas sielos virpesius. Gimsta plastiškai taki, lyg improvizacinė, kartais konvulsiškai aštrinama choreografija, kurios įprasminimo kriterijus nėra vien tobulai išlavintas kūnas. Su mūsų trupe dirbusi Bigonzetti asistentė Macha Daudel ne mechaniškai perkėlė anksčiau statytą baletą – ji turėjo surasti Bigonzetti viziją atitinkančių sielos bendrininkių. O jų vien pagrindinių dvylika, šokančių su partneriais ansamblius (duetus, tercetus, kvartetus), tutti – su visa baleto trupe ir vėl iš jos išnyrančių monologu ar kita šokio forma. Čia svarbūs visi dalyvaujantys, šokantys Édith Piaf gyvenimą scenoje.

Didelis baleto „Piaf“ pranašumas tas, kad ir kordebaleto artistai įsijaučia į solistų vaidmenis ­– išeidami į avansceną ar minioje neprarasdami individualumo. Tam reikia didelės motyvacijos, vidinio impulso, asmeninės interpretacijos, o ne vien tikslaus choreografinio teksto skaitymo. Tolesnės individualios raiškos puoselėjimo galimybės šiame nūdienos choreografinės kalbos spektaklyje didelės ir būtinos tiek solistams, tiek kordebaleto artistams, nes ne visų pastangos kol kas vienodai pagirtinos. Ne literatūrinio, o abstraktaus šiuolaikinio vaidmens kūrimas reikalauja ypatingo dvasinio jautrumo. Spektaklis – tarsi gyvas organizmas ir dėl kintančios atlikėjų sudėties, ir dėl jų sąmoningo siekio turtinti Lietuvos baleto meną mūsų epochos raiškos priemonėmis, kurios baleto pasauliui jau seniai žinomos, o Lietuvoje palaipsniui atrandamos. Visi šokėjai buvo nuoširdūs, daugelis – įtaigūs. Energija, aistra, atkaklumas, net dramatizmas, suponuojantys vidinę stiprybę, manau, spektaklyje galėtų kartais prasiveržti ir ryškiau. Prancūzijos žemės druska (jei toks epitetas taikytinas É. Piaf) neturėtų prarasti skonio, tapti prėska.

Emocinis baleto „Piaf“ poveikis liudija jo sėkmę. Ji – rožė, drauge spektaklis –­ rožės Jai, lyg švelni epitafija. Asociacijos kreipia į lietuvišką kontekstą, O. Narbutaitės kūrinį Epitafija, kurioje skamba R. M. Rilkeˊs eilėraštis, iškaltas jo antkapyje: „Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų...“

 

 

Birštono vasaros menų akademija