Fortepijonų karai

2017 Nr. 5–6 (472–473), Motiejus Bazaras

Labiausiai atpažįstamo fortepijono tembro beieškant

Sceninis jaudulys, emocijos, pripažinimas, aukščiausio lygio menas – toks nuostabus pianisto kūrybinis gyvenimas. „Skambėjo tarytum orkestras“, „jo pirštų miklumui neprilygsta niekas“, „tobula technika“, „žėrintys pasažai“ – taip apibūdinamas atlikėjo talentas. Tačiau gal kiek rečiau susimąstoma, kad pianisto sėkmę lemia ir instrumentas, kad kliautis vien atlikėjo talentu bei gebėjimu pravirkdyti akmenį nėra labai išmintinga. Nors fortepijono menas gali atrodyti kaip tikras individualistų ir vienišių rojus, taip tikrai nėra. Tai sėkmingas ir darnus komandinis darbas, ir tą komandą sudaro pianistas ir jo instrumentas. Daugiau besidomintiems fortepijono menu instrumento pasirinkimas yra gerai suprantamas dalykas, diskusijos dėl jo verda pianistų konkursuose, fortepijono modelis yra neatsiejama kai kurių žymiausių pianistų karjeros dalis, todėl šis trikojis ne mažiau kaip 500 kilogramų sveriantis monstras sėkmės atveju taip pat nori pasidžiaugti teigiamomis emocijomis ir būti vadinamas tikruoju vardu ­– tuo, kuriuo buvo pakrikštytas gamykloje.

Techninis fortepijono tobulėjimas glaudžiai susijęs su repertuaro ir koncertinio gyvenimo formų raida, trunkančia kelis šimtmečius, ir keletu gamybos tradicijas puoselėjančių meistrų, kurių vardas dažnai tampa fortepijono sinonimu. Rinkoje ir toliau vyksta kaitos procesai: vieni fortepijonų gamintojai, turėję šlovingą praeitį ir vertinti profesionalių muzikų, dėl įvairiausių priežasčių nueina į užmarštį, kiti, nors ir neturėdami šimtamečių tradicijų, šauna į elitinių gamintojų olimpą.

Tarp gamintojų vyksta intensyvi konkurencinė kova, labiausiai pastebima aukščiausio lygio koncertinėje sferoje. Čia galima išskirti kelis aiškius lyderius, tarp kurių ryškiausiai šviečia „Steinway & Sons“. Šią absoliučią lyderystę patvirtina gausūs šaltiniai, teigiantys, kad įvairiais laikotarpiais iš visų koncertinėse salėse stovėjusių fortepijonų 95–98 % buvo su „Steinway“ ženklu, o mūsų dienomis apie 1300 geriausių pianistų renkasi būtent šią markę.

Kai lyderis toks akivaizdus, galima manyti, kad egzistuoja nusistovėjęs fortepijono tembro standartas – pianisto meninės raiškos pagrindas. Tačiau kai kurių muzikos pasaulio autoritetų apsisprendimas pasirinkti kitą fortepijonų gamintoją skatina įsiklausyti, diskutuoti ir lyginti. Vizualios informacijos netrūksta – koncertuose nesunku pastebėti gamintojo emblemą, reklamos ir atlikėjų refleksijų pasirinkimo klausimu taip pat netrūksta. Tačiau ar gebame atskirti subtilias instrumentų tembro ypatybes, jas apibūdinti kliaudamiesi tik klausa?

 

Pasaulinio koncertinio tinklo plėtra ir jo lyderiai

Skaičiai liudija, kad fortepijonų gamyba – pelninga sritis. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pabaigoje buvo per 300 gamintojų, o pasaulyje per visą fortepijono istoriją jų būta apie 12000 (Piano Brand Names).

Skambinti fortepijonu kadaise buvo ir madingas laisvalaikio užsiėmimas, ypač iki XX a., garso atkūrimo technikos eros pradžios, tačiau tikroji instrumento vertė patikrinama tik profesionalioje koncertinėje scenoje. Tai dar XIX a. pabaigoje puikiai suprato kompanija „Steinway & Sons“, kuri, įkvėpta manufaktūros „Chickering“ sėkmės populiarinant savo vardą gausiais koncertais, taip pat surengė didelio masto koncertinius turus pasitelkdama žymiausius pianistus. Kompanijos tikslas, kaip sakė Henry Z. Steinway´us – ugdyti muzikinį supratimą ir kaip įmanoma geriau įsiklausyti į muzikantų keliamus reikalavimus fortepijonui ir juos išpildyti (Mohr 1992: 7–8). Per pirmąjį tokį turą 1872–73 m. sezoną Antonas Rubinšteinas JAV surengė 215 koncertų. Tokios apimties ir lygio turo Amerika dar nebuvo mačiusi. Kiek kuklesnis buvo Ignaco Paderewskio 60 koncertų turas 1892–93 m. sezoną, tačiau kompanija jau turėjo ką pasiūlyti žymiausiems pianistams. Apie 1920 metus ėmė plisti šūkis „Steinway“ – nemirtigųjų instrumentas“ (The instrument…).

„Steinway & Sons“, siekdama, kad jos instrumentai būtų labiau matomi, prieinami platesniam pianistų ratui, sukūrė visą koncertų salių ir fortepijonų priežiūros tinklą, skirtą profesionalams. Gamintojas pats investuodavo į salių statybą ir įrengimą, nuomodavo instrumentus. Įžymiems pianistams būdavo sudaromos galimybės pasirinkti kruopščiai atrinktus ir suderintus, išskirtinėmis tono savybėmis išsiskiriančius instrumentus iš „Steinway“ fortepijonų banko. Koncertų departamentas atlikėjams lengvatinėmis sąlygomis nuomodavo instrumentus, rūpindavosi jų transportavimu ir kvalifikuotu techniniu paruošimu. Tokioms sąlygoms dažnas pianistas turbūt net nemąstydavo apie kitos markės instrumentą. Buvo sukurta ištisa „Steinway“ sistema, apimanti visas grandis, nuo kurių priklauso koncerto sėkmė.

„Steinway“ rūpinimąsi savais atlikėjais geriausiai iliustruoja išskirtiniai Vladimiro Horowitzo ir kompanijos santykiai. Galima sakyti, kad gamintoją dar labiau išaukštino ultimatyvus pianisto noras groti tik nuosavu instrumentu bet kurioje pasaulio vietoje, todėl jo pasirinktas „Steinway D“ modelis netruko apaugti legendomis.

Apžvelgiant kitų fortepijonų gamintojų produkciją, reikia pastebėti, kad dauguma dabartinių gamintojų kurti aukščiausios kokybės instrumentus pradėjo gerokai vėliau negu „Steinway“: „Yamaha“ koncertinio dydžio fortepijono „CF“ pirmieji bandymai datuojami 1950 metais, „Shigeru Kawai“ tokių fortepijonų gamybai pradėjo ruoštis tik apie 1970 metus, o „Fazioli“ kompanija susikūrė tik 1979 metais. Rimtą konkurenciją „Steinway“ sudariusių senųjų Europos gamintojų „Blüthner“ ir „Bechstein“ likimą paveikė karas ir politinės aplinkybės. „Bechstein“ reputaciją sugadino šeimos prielankumas nacistinės Vokietijos režimui, todėl per Antrajį pasaulinį karą sąjungininkams subombardavus gamyklą, gamyba ilgam sustojo, į amerikiečių kontroliuojamą zoną patekusi nuosavybė buvo konfiskuota. „Blüthner“ istorija po karo taip pat klostėsi nekaip: atsidūrę sovietų kontroliuojamoje zonoje jie turėjo prisitaikyti prie planinės ekonomikos ir kokybiškų medžiagų stokos. Tai sužlugdė „Blüthner“ reputaciją. O štai „Steinway“ Europoje po karo negandų atsigavo greitai, nes tai buvo amerikiečių gamintojas ir turėjo pirmumo teisę naudotis Maršalo planu (Hundley 2008).

 

Kovoje dėl pianisto sielos pateisinamos visos priemonės

Dabartinė „Steinway“ politika orientuotą į naujų, perspektyvių vardų pritraukimą. Gamintojas pabrėžia, kad už dyka instrumentų nedalina, menininkas jau turi turėti fortepijoną ir, žinoma, atitikti profesionalius meninius kriterijus. Atrodytų, kad priklausyti tokiai šeimai yra šaunus įvertinimas, tačiau kyla klausimas, ar jauni muzikantai, kurių didieji laimėjimai, tikėkimės, išryškės ateityje, turėtų stipriai susisaistyti įsipareigojimais su fortepijono gamintoju? Ar ribota jo patirtis leidžia pasirinkti deramą instrumentą?

Talentų medžioklė būdinga visiems gamintojams, pritraukti įžymius ir perspektyvius meninkus bandoma įvairiausiomis priemonėmis. Nevengiama pasipuikuoti ir statistika, liudijančią absoliutų dominavimą. Tačiau „Steinway“ lyderiavimas sulaukia nemažai kritikos. Paolo Fazioli mano, kad „jie riboja pianistų laisvę, naudojasi atlikėjų silpnumu ir baime sulaukti neigiamų pasekmių. Jie įbaugina, atbaido atlikėjus, ketinančius išbandyti kitų gamintojų instrumentus“ (Wise: 2004). Juolab kad ir pats gamintojas, naudodamasis savo begaliniu autoritetu, nesibodi pamokyti nepaklusnių įvairaus rango atlikėjų. Kai kurie nutikimai skamba tiesiog neįtikėtinai.

Viena iš tokių skandalingų istorijų įvyko daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, kai dar visai jaunas amerikiečių pianistas Garrickas Ohlssonas, tarptautinių F. Busoni ir F. Chopino konkursų nugalėtojas, viešai pareiškė, kad „Bösendorferˊis“ yra fortepijonų rolsroisas. Išsišokėliui kompanija „Steinway“ buvo negailestinga – jam kurį laiką buvo uždrausta groti šios firmos fortepijonais, kartais iš pastato, kuriame būdavo numatytas G. Ohlssono koncertas, kompanijos atstovai išveždavo savo instrumentą. Tačiau pianisto tokios akcijos neįbaugino, jo nuomone, „atlikėjo užduotis yra groti pačiu geriausiu instrumentu, o ne užsiimti parama gamintojui“ (Wise: 2004).

Sutramdyti jauną ir dar didelio autoriteto neturintį artistą nėra labai sunku. Bet kartais kito gamintojo instrumento pranašumus įvertina ir apie tai atvirai diskutuoja žinomi artistai. Angela Hewitt sakė: „Aš noriu fortepijono, kuriuo galėčiau pasiekti geriausią muzikinį rezultatą, kuris mane nudžiugintų... Kai groju „Steinway´ais“, ypač amerikietiškais, matau, kokie jie nesubtilūs. Ir mane šiek tiek liūdina, kad tiek daug pianistų jais grodami mano, jog tai geriausias instrumentas“ (Kolasis: 2009). Įžvelgusi „Fazioli“ pranašumų pianistė buvo negailestingai išbraukta iš kompanijos „Steinway“ atlikėjų garbės sąrašo.

Panašių istorijų yra nutikę ir daugiau žymių „Steinway“ sąrašo (angl. roster) pianistų. Specialiai ar atsitiktinai atsidūrę prie kitos firmos instrumento, daugelis sulaukia sankcijų arba pašaipios kritikos iš kompanijos atstovų, tokį faktą vertinančių kaip nesusipratimą arba atlikėjų kvailumą, esą, kaip galima rinktis kažkokios neaiškios markės instrumentą, kai turi išskirtines galimybes groti geriausiu iš geriausiųjų.

Konkurencinėje kovoje naudojami metodai kartais panašūs į kur kas kasdieniškesnių produktų reklamas ar net nešvarias politines agitacijas. Muzikos kritikui Gregui Sandowui atrodo, kad didelėse salėse masyvus, dizaino specifikacijų neatitinkantis gamintojo užrašas STEINWAY yra nepadorus ir skandalingas (Wise: 2004). Pastebėtina, jog toks gamintojo triukas puikiai pasiteisino – analizuojant archyvinę medžiagą, knygas ar išblukusias nuotraukas, pavadinimas šviečia kuo ryškiausiai. „Steinway“ agentai visais įmanomais būdais bando įtikinti kitai firmai atstovaujantį atlikėją pasirinkti jų fortepijoną. Pianistė Valentina Lisitsa, atstovaujanti „Bösendorfer“, tikina susidūrusi su virtine sunkumų JAV koncertų salėse: „Steinway“ visokiais būdais bandė mane priversti groti jų instrumentu, įskaitant ir agentų lūkuriavimą mano persirengimo kambaryje prieš koncertą bei gana nemandagų klausinėjimą, kodėl pasirinkau kitą instrumentą“ (Wise: 2004).

Vienas radikalesnių būdų menkinti kitą gamintoją yra šališkos recenzijos, kuriomis mėginama įtikinti, kad kitu instrumentu atliekamas kūrinys būtų skambėjęs kur kas geriau. Šiuo atveju vėl kliuvo Garrickui Ohlssonui, toliau drąsiai ieškančiam labiausiai patinkančio fortepijono ir „Steinway D“ iškeitusiam į „Fazioli F308“. Muzikos kritikas Joshua Kosmanas nepagailėjo vaizdžių epitetų, aiškiai nukreiptų prieš pasirinktą instrumentą: „Tačiau pirmoji koncerto pusė buvo šiurkšti ir kankinamai sunki Beethoveno Imperatoriškojo koncerto interpretacija, pianistas Garrickas Ohlssonas daužė didįjį „Fazioli“ stengdamasis sutramdyti muziką. Šitas 10 pėdų ilgio monstras yra prišertas anabolinių steroidų. Jo įspūdingi raumenys, regis, jaudina pianistus, tačiau Ohlssono grojimas atrodo mažų mažiausiai keistas: garsūs pasažai virsta nepakeliamai garsiais, tylesni įgyja metalinį ir grėsmingą skambesį. Kai Ohlssonas prieš metus šią šlykščią mašiną pristatė su Karališkosios filharmonijos orkestru siaubingai atlikdamas Brahmso Antrąjį koncertą, maniau, kad tai tiesiog vienkartinis eksperimentas. Bet jeigu jis tapo atsivertėliu, tada reikalai prasti. Visi, kurie daugelį metų žavėjomės jo meistriškumu, galime tikėtis nebent Aukščiausiojo įsikišimo“ (Kosman: 2005).

Ne ką silpnesnė kova ne tik tarp atlikėjų, bet ir tarp instrumentų gamintojų vyksta pianistų konkursuose, kartu su jų nugalėtoju laimi ir instrumento gamintojas. Jungtinėse Amerikos Valstijose rengiamuose konkursuose dominuoja, žinoma, „Steinway“. Pasak Juilliardo mokyklos profesoriaus Jerome´o Lowethal´io, per konkursus tarp gamintojų vyksta tikras karas. „Steinway“, turėdamas išplėtotą koncertinių salių ir derintojų infrastruktūrą, stengiasi dominuoti ir šiame sektoriuje.

Europos pianistų konkursuose gamintojai taip pat varžosi, tačiau jėgų santykis čia kitoks. Be abejo, „Steinway D“ modelis yra etalonas, bet greta rikiuojasi „Yamaha CFX“, kartais „Fazioli F278“, „Shigeru Kawai“, labai retai „Bösendorfer 280“. Europoje ypač platus „Yamaha“ tinklas. Turėdama didelę logistikos bazę ir priežiūros centrą Hamburge, firma gali aprūpinti konkursus instrumentais ir kvalifikuotais technikais. 2010 m. Juliana Avdejeva F. Chopino konkursą Varšuvoje laimėjo grodama būtent „Yamaha CFX“. Šis naujausias „Yamaha“ flagmanas po triumfo 2010 metais sėkmingai keliauja per Rytų ir Centrinės Europos šalių konkursus, pristatomas kaip Chopino konkurso nugalėtojų instrumentas. Jį buvo galima išvysti tarptautiniuose 2011 metų M. K. Čiurlionio ir 2013 metų J. Vītolo konkursuose. Įdomu tai, kad juose vienintelė „Yamaha“ turėjo visą aptarnavimo komandą, galinčią išpildyti visus dalyvio pageidavimus, ir tobulą hidrauliniu būdu pakeliamą kėdę, kurios nebuvo galima skolintis grojantiems kitais instrumentais. „Steinway“ tokio saptarnavimo neturėjo, nors patobulinti tikrai buvo ką. Vis dėlto abiejuose minėtuose konkursuose triumfavo „Steinway“.

Pianistų prieraišumas kurio nors gamintojo produkcijai kartais menkina jų, kaip universalių menininkų, įvaizdį. Be to, reklamuojant ar geru žodžiu paminint instrumentą ne visada pavyksta įtikinti, kad pasirinkimą lėmė vien jo tobulumas. Kartais fanatiškas gyrimas ir akivaizdžių faktų neigimas atrodo naiviai ir nenuoširdžiai. Pavyzdžiui, Chickas Corea pasirinko „Yamaha“ fortepijonus bei elektroninius klavišinius, atsisakydamas jau klasika tapusių nebegaminamų elektromechaninių klavišinių instrumentų „Fender Rhodes“ arba „Höhner Clavinet“, ir tai menininko įvaizdžiui balų nepridėjo. Eltonas Johnas, kurio įrašai ir koncertai visada pasižymėjo instrumentų markių įvairove (pavyzdžiui, legendinė „Your Song“ įrašyta naudojant seną „Bechstein“ fortepijoną, porą dešimtmečių atlikėjas koncertuose grodavo „Steinway´umi“), vėliau apsiribojo „Yamaha“.

Apibendrinant galima teigti, kad įtampa tarp instrumentų gamintojų vis stiprės, nes dauguma siekia sukurti savo produkcijos flagmaną – koncertinio dydžio fortepijoną. Mažų gamintojų, tokių kaip „Fazioli“, sėkmingas įsitvirtinimas rinkoje bei puikus fortepijono meno autoritetų įvertinimas įkvepia ir kitas firmas. Kaip pripažino pats „Steinway“ prezidentas Bruceˊas Stevensas, kiti gamintojai naudoja laiko patikrintą „Steinway“ strategiją ir kuria techninės priežiūros bei koncertinių salių tinklus (Wise: 2004). Konkurencija privers pasitempti visus rinkos dalyvius ir, pasak J. Lowenthalio, „nuo to muzikai bus tik geriau“ (ten pat).

 

Kukli profesionalų nuomonė

Kalbant apie geriausią fortepijono pasirinkimą, objektyvumo dėlei pravartu įsiklausyti ir į derintojų, ruošiančių instrumentus pasirodymams, nuomonę. Dažnas aukšto lygio meistras ir pats turi solidų muzikinį išsilavinimą, pavyzdžiui, Franzas Mohras, vyriausiasis „Steinway“ technikas, nuo pat mažumės buvo ugdomas kaip muzikantas (Mohr: 1992). Tačiau verta pastebėti ir atvirkščią dalyką – tik nedaugelis gerų pianistų puikiai išmano fortepijono sandarą ir techninius reguliavimo niuansus, todėl derintojas turi sugebėti pianistų pageidavimus išsiversti iš jų poetinės kalbos į techninę. Tokie apibūdinimai, kaip lengva ar sunki klaviatūra, užkimęs balsas, šviesus ar tamsus (o gal spalvotas) tembras, žmogui, išmanančiam fortepijono konstrukciją, mintyse sukelia šypseną. Malonios išimtys – pasaulinio lygio pianistas ir „Steinway“ reprezentantas Rudolfas Kerreris arba Krystianas Zimermanas, iš koncertų organizatorių išsireikalaujantis kaip įmanoma daugiau laiko repeticijoms, kurių metu pats sureguliuoja instrumentą pagal savo poreikius. Zimermanas, kaip ir V. Horowitzas, ilgą laiką gabendavosi asmeninį „Steinway D“ modelį, bet 2001 m. Niujorko J. Kennedy oro uoste jo išskirtinis instrumentas saugumo sumetimais buvo sulaikytas ir apgadintas, o 2006 m. viskas baigėsi absurdišku nesusipratimu – įtarus, kad instrumente yra klijų komponentų, naudojamų sprogmenims gaminti, fortepijonas buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Po šių nutikimų pianistas į koncertus JAV veždavosi tik pagal jam tinkamus parametrus sureguliuotą „Steinway D“ modelio plaktukų mechanizmą, kurį prisitaikydavo prie vieno fortepijonų salono jam nuomojamo „Steinway D“ (Stoppard: 2008).

Šių eilučių autorius neteigia, kad kiekvienas pianistas privalo mokėti susikonstruoti fortepijoną, bet žinoti elementarius dalykus būtina. Juk turbūt sunku būtų rasti gitaristą, nemokantį pasikeisti stygų ar stiprintuvo lempos, susilituoti nutrūkusio laido. Dauguma pūtikų puikiai žino, nuo ko priklauso gera jų instrumento būklė. Pianistas neturėtų lįsti prie fortepijono mechanizmo (dirbant derintoju autoriui yra tekę susidurti su tragikomiškai pasibaigusiais atvejais), tačiau žinojimas, kad instrumento viduje ne nykštukai gyvena, padėtų tapti geresniais pianistais.

Visiškas fortepijono veikimo ir sandaros nesupratimas kartais lemia tiesiog groteskišką rezultatą. 2010 m. Kauno filharmonijoje vykęs Miroslavo Kultyševo rečitalis buvo išskirtinis ir tuo, kad specialiai jo pasirodymui buvo atgabentas „Fazioli“ fortepijonas. Tiek atlikėjas, tiek fortepijonas pademonstravo puikią sinergiją, nepalikusią abejingų nei muzikiniam vyksmui, nei techniniam instrumento tobulumui. Tačiau teko nusivilti keliais šalutiniais reiškiniais. Visų pirma, instrumento firmos reklama buvo labai rėksminga, o tai visai neatitinka Paolo Fazioli filosofijos – kukliai elgtis, leidžiant pačiam instrumentui įrodyti savo pranašumą. Antra, nemaloniai nustebino ilgamečių fortepijono dėstytojų techninis neišprusimas – tarp jų ėmė sklisti gandas, kad instrumentas taip gerai skamba dėl trigubos plaktukų mechanizmo repeticijos! Ką tai galėtų reikšti, sunku įsivaizduoti. Tačiau autorius yra įsitikinęs, kad kiti gamintojai taip pat nestovi vietoje, ir jų slaptuose koncepcinių modelių projektavimo biuruose dabar aktyviai testuojama mechanika su penkiaguba repeticija.

Franzas Mohras, vienas labiausiai išgarsėjusių fortepijono technikų, turėtų būti dėkingas Vladimirui Horowitzui. Pianisto reiklumas, kaprizingumas įpareigojo derintoją visada būti šalia ir gebėti išpildyti visus reikalavimus. Anot F. Mohro, joks kitas atlikėjas nekeldavo tiek daug reikalavimų. F. Mohro knygoje „Mano gyvenimas su geriausiais pianistais“ atskleidžiama gana daug fortepijono techninio paruošimo detalių (Mohr: 1992). Kaip teigia derintojas, nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors išskirtinis. Tiesiog fortepijonai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal Horowitzo pageidavimus. Fortepijonai toli gražu nebuvo patys naujausi, ir šis iškalbingas faktas patvirtina „Steinway“ instrumentų kokybę. Pavyzdžiui, 1968 m. sugrįžimo koncertuose „Carnegie Hall“ naudotas fortepijonas buvo pagamintas apie 1943-iuosius (serijos nr. 314503), o 1983 m. koncertiniam turui Japonijoje buvo atgabentas 1911 metų „Steinwayˊus“ (Mohr: 1992).

Tačiau būtų naivu tikėtis kokių nors teigiamų arba bent neutralių atsiliepimų apie kitus fortepijonų gamintojus iš „Steinway“ technikų šefo, lygiai kaip negalėtum laukti objektyvumo iš kitų firmų technikų. Taigi teko paieškoti šios srities specialistų, nesusijusių su kuria nors konkrečia bendrove. Verta įsiklausyti į Georgeˊo Kolasio nuomonę (Kolasis: 2009). Šis derintojas gali pasigirti ne mažiau įspūdingu aptarnautų pianistų ir kitų muzikantų, su kuriais dirbo, sąrašu. Savo internetiniame puslapyje G. Kolasis visą skiltį paskyrė diskusijai apie geriausius šiuolaikinius fortepijonus. Viena svarbiausių minčių – tarp daugumos gamintojų produkcijos gali pasitaikyti tikrai gerų instrumentų. Vis dėlto jis išskiria keturis gamintojus (nė vienam neteikdamas pirmenybės): „Bösendorfer“, „Fazioli“, „Shigeru Kawai“ ir Hamburgo „Steinway & Sons“. Kiekvienam iš šių gamintojų meistras negaili argumentuotų pagyrų, pabrėždamas gerą naudojamų medžiagų ir surinkimo kokybę, inovatyvumą, išskirtinį skambesį, tradicijų puoselėjimą bei ilgaamžiškumą.

Derintojo nuomone, techniniu dizainu labiausiai išsiskiria „Bösendorfer“ – europietiškas konstrukcijos tradicijas puoselėjanti ir tobulinanti firma. XIX a. pabaigoje tai buvo vienas labiausiai atsilikusių gamintojų, tačiau vėliau rado pusiausvyrą tarp tradicijų ir naujovių, tad dabar galime girdėti, kaip skamba XIX amžiaus pradžios konstrukcinių principų palikuonis. G. Kolasis iškelia svarbią mintį – nėra universalaus, bet kokiai muzikai groti tinkamo, instrumento, o „Bösendorferį“ renkasi išskirtinį skonį turintys atlikėjai. Šių fortepijonų pasaulyje palyginti nedaug – beveik 200 metų gyvuojanti firma tik 2013 m. pabaigoje pagamino 50000-ąjį instrumentą, tad jie tapo prabangos, kartais visai nesusijusios su muzika, etalonu. Rankų darbo technologija žavisi labai turtingi klientai, užsakantys unikalaus dizaino instrumentus. „Bösendorfer Imperial“ užsakovams imponuoja dydžiu – jo ilgis siekia beveik 3 metrus, fortepijonas turi 97 klavišus. Beje, gamintojas nuo 2007 m. priklauso „Yamaha“ koncernui.

„Fazioli“ meistras giria už išskirtinę kokybę ir visų elementų tobulumą. Ši firma yra labai jauna palyginti su kitais gamintojais, įsteigta tik 1979 m., pianistui Paolo Fazioli subūrus puikią inžinierių, fizikų, matematikų ir medžio technologų komandą. Reikėjo milžiniškų pastangų norint per trumpą laiką įsitvirtinti perpildytoje fortepijonų gamybos rinkoje ir konkuruoti su gamintojų elitu. G. Kolasis, remdamasis techniniais ir technologiniais parametrais, tikina, kad „Fazioli“ nepaprastai ištobulino tradicinį „Steinway“ tipo fortepijoną. Taip pat neliko nepastebėta ir „Fazioli“ rinkodaros politika – gamintojas nesistengia įpiršti savo produkcijos įžymybėms, atlikėjai renkasi patys. Bet tarp jų vis daugiau garsenybių.

Dideliu siurprizu G. Kolasiui tapo „Shigeru Kawai“. Turėjus reikalų su „Koichi Kawai“ produkcija, tikėtis išskirtinės kokybės buvo sunku, bet Koichi sūnus Shigeru įgyvendino tėvo siekį sukurti konkurencingą instrumentą. Ir tai pavyko padaryti pasitelkus geriausias fortepijonų gamybos tradicijas bei naujausias technologijas. Akustinė instrumento dalis gaminama atrenkant geriausią medį, jį ilgai džiovinant natūraliu būdu. Mechanikos atžvilgiu „Shigeru Kawai“ yra moderniausias pasaulyje fortepijonas. Sukurtas naujos kartos plaktukų mechanizmas, daug mechaninių medinių detalių pakeista anglies pluošto gaminiais. Iki šiol kitų gamintojų (taip pat ir „Steinway“) bandymai pakeisti medį kompozicinėmis medžiagomis baigdavosi fiasko, tad ilgainiui imta manyti, kad medžio pakaitai naudotini tik pigiausiems instrumentams. „Shigeru Kawai“ paneigė šį stereotipą, ir rezultatai yra puikūs: sumažėjęs jautrumas klimato kaitai, komponentų tvirtumas, reguliavimo parametrų stabilumas ir tikslumas bei tylesnis mechanizmo darbas.

G. Kolasis pritaria tiek Henrio Z. Steinwayˊaus, tiek Franzo Mohro teiginiams, kad pasaulis dabar groja „Steinway“ tipo fortepijonais. Žinoma, tai ne pirmoji sėkminga ar tobuliausiai fortepijonus gaminanti firma, tačiau darbštumo, talento ir įžvalgumo čia yra daugiausia. Būtent „Steinway“ kompanijos išvystytos technologijos, ištobulinti patentai, konstrukcijos dizainas yra pagrindas, kuriuo naudojasi visi kiti į aukščiausią sektorių pretenduojantys gamintojai. Atidžiau apžiūrint „Yamaha“ flagmanus „CFX“ ar „CFIIIS“, „Shigeru Kawai EX“ ar „Fazioli F278“ matyti, kad pagal konstrukciją jie visi yra „Steinway D“ modelio kopijos. O jis buvo pristatytas dar 1884 metais ir nedaug patobulintas iki šių dienų. Nė vienas iš minėtų gamintojų nesiryžta keisti ko nors iš esmės, todėl „Steinwayˊus“ ir yra supratimo, koks turi būti fortepijonas, atskaitos taškas.

Deja, tenka pripažinti, kad toks absoliutus dominavimas užmigdė kompaniją „Steinway“ ant laurų. Ryškėja akivaizdus Hamburgo ir Niujorko gamyklų produkcijos kokybės skirtumas. Atrodo, kad Europos padalinyje puikiai suprantama, jog dirbti atmestinai negalima, nes rinkoje per paskutinius 20 metų iškilo nauji vardai („Fazioli“, „Kawai“, „Yamaha“), o senieji gamintojai („Bechstein“, „Blüthner“) taip pat nori susigrąžinti bent dalį praeities šlovės. Tačiau Niujorko gamykla šių grėsmių neįvertino. Larry Fineˊas knygoje „The Piano Buyer Guide“ paskelbė instrumentų kokybės tyrimus, kuriuose amerikietiškasis „Steinway“ įvertintas dviem lygmenimis žemiau negu vokiškasis (Fine: 2013). Tiek G. Kolasis, tiek L. Fineˊas nurodo surinkimo, galutinio paruošimo ar net elementarius darbo kultūros trūkumus. Taigi patyrę meistrai turi įdėti nemažai darbo, kad instrumentas galėtų konkuruoti su kitų gamintojų fortepijonais. G. Kolasis reziumuoja: „Mano nuomone, „Steinway“ didelę dalį savo milžiniškos šlovės prarado dėl nepakankamos kokybės. Jeigu tvirtinama, kad tai yra geriausias, brangiai kainuojantis ir turintis pranašesniojo įvaizdį instrumentas, tuomet kiekvienas gaminys turi būti akivaizdi tokio tvirtinimo apraiška. Realybėje vis daugiau žmonių pastebi neatitikimą. Mano nuomone, tik Hamburgo fabriko produkcijos reputacija vis dar gali palaikyti gamintojo žavesį“ (Kolasis: 2009).

 

Testas: atpažinkite fortepijoną iš jo skambesio

Aptarus daugybę fortepijonų gamintojų kovas lemiančių aplinkybių, norisi patikrinti, ar pianistai gali atskirti skirtingų instrumentų tembrą remdamiesi vien klausa.

Tokį eksperimentą inspiravo smuikininkų patirtis – keletu „aklųjų“ testų įrodyta, kad smuikininkai dažnai negali atskirti Stradivarijaus nuo gero naujo smuiko. Dar daugiau – atlikus grojimo testus įvairiomis aplinkybėmis, objektyviai įvertinus kiekvieno išbandomo instrumento savybes, paaiškėjo, kad daugiau atlikėjų rinktųsi naują smuiką (Fritz: 2014). Straipsnio autoriaus atliktas eksperimentas daug paprastesnis, tai tik planuojamų išsamių tyrimų užuomazga. Norėtųsi surengti panašų testą pianistams, siekiant išsiaiškinti kuo daugiau ne vien instrumento skambesio, bet ir ne mažiau svarbių pojūčių bei individualių instrumento valdymo subtilybių.

Testui skaitmeniniu būdu buvo įrašyti fortepijonai „Steinway D“, „Bösendorfer Imperial“, „Fazioli F278“, „Yamaha C7“. Skirtingus tembrinius niuansus siekta kuo objektyviau perteikti remiantis tuo pačiu kūriniu – Billo Evanso „My Bells“, jis buvo paskambintas kiekvienu išbandomu instrumentu.

Eksperimente dalyvavę pianistai[1] turėjo išklausyti įrašus ir atpažinti instrumentus, paskui buvo prašoma plačiau argumentuoti savo pasirinkimą. Nors tyrimo imtis nebuvo didelė, paaiškėjo įdomių dalykų:

  • Labiausiai tarpusavyje buvo painiojami „Bösendorfer“ ir „Yamaha“.
  • Nė vienas iš respondentų nesupainiojo „Bösendorfer“ ir „Fazioli“.
  • Tiksliausiai atpažinti „Fazioli“ ir „Steinway“ įrašai (7 iš 15 ir 7 iš 15).

Vis dėlto vertingiausia eksperimento dalis buvo ne statistika, bet respondentų išreikštos nuomonės ir komentarai, nes jie išryškino svarbų dalyką: kai kurios tembro charakteristikos yra neatsiejamos nuo konkrečių instrumentų gamintojų, tačiau ne visada atitinka realybę. Ypač komiškai atrodė tie atvejai, kai įrašams buvo priskirti ne tie instrumentai, tačiau aiškinimams pasirinkti stereotipiniai epitetai. Tarkim, „Yamaha“ garsas – sterilus, dirbtinis, „Steinway“ – galingi ir sodrūs bosai, skaidrus ir „nešantis“ viršus, puikus valdymas, spalvų išgavimo įvairovė, garso sodrumas ir galia, „Bösendorfer“ – skardus ir lėkštokas tonas, „Fazioli“ – minkštas garsas, daug obertonų. Tokios klišės liudija, kad vertinant tembrą egzistuoja tam tikros išankstinės nuostatos, galinčios kenkti instrumento įvaizdžiui.

 

***

Apibendrinant galima pasakyti, kad tarp fortepijonų gamintojų tradiciškai vyksta kova, kartais ne visai garbinga, tačiau verčianti tobulinti instrumentus. Tenka pripažinti, kad aiškus koncertinio gyvenimo lyderis yra „Steinwayˊus“ – jis labiausiai vertinamas dėl išskirtinių ir geriausiai atpažįstamų tembrinių savybių bei puikių techninių charakteristikų. Linkėtina, kad sumani gamintojo rinkodara nenustelbtų dėmesio kokybei, kad būtų įsiklausoma į artistų pageidavimus.

Visi gamintojai stengiasi pritraukti kuo daugiau autoritetingų ir perspektyvių, galinčių jų produkciją garsinti muzikų. Vladimiro Horowitzo ir „Steinway & Sons“ draugystė fortepijono menui padovanojo legendą, tačiau atlikėjo apsiribojimas vieno gamintojo instrumentais kartais gali pakenkti muzikos kokybei, kompanijų pasiūlytos išskirtinės sąlygos – apsukti galvą jauniems, palyginti dar nedaug nuveikusiems muzikantams. Įvairovės paieškos visada atveda prie brandesnio meninio rezultato. Ko vertos unikalios akimirkos, kai tas pats V. Horowitzas skambina Skriabino „Bechsteinˊu“ arba Čaikovskio muziejuje stovinčiu „Beckerˊiu“...

 

Šaltiniai

 

Artists of Shigeru Kawai. Prieiga internete: https://shigerukawai.com/accolades.html
(žiūrėta 2017 05 01)

Bösendorfer Artists. Prieiga internete: http://www.cunninghampiano.com/bosendorfer-artists/ (žiūrėta 2017 05 01)

Callahan J. J. 2005: Beautiful instrument or “nasty machine”? Prieiga internete: http://www.cunninghampiano.com/bosendorfer-artists/ (žiūrėta 2017 05 01)

Fazioli Pianos. Prieiga internete: http://www.fazioli.com/en/fazioli/philosophy (žiūrėta 2017 05 01)

Fine L. 2013: Piano Buyer Guide. Prieiga internete: http://www.pianobuyer.com/current-issue/04-piano-buying-basics-introduction.html (žiūrėta 2017 05 01)

Hundley T. 2008: Aftermath favored Steinway. Prieiga internete:

http://articles.chicagotribune.com/2008-04-30/features/0804280403_1_steinway-sons-piano-making-factory (žūrėta 2017 05 01)

Johnson E. 2013: The Problem with Sports. Prieiga internete: http://www.highendpianoguy.com/the-problem-with-sports/#more-875 (žiūrėta 2017 05 01)

Kolasis G. 2009: Piano Expert. Prieiga internete: http://www.georgekolasis.com/piano-expert.html (žiūrėta 2017 05 01)

Kosman J. 2005: An elegant and forceful statement. Prieiga internete: http://www.sfgate.com/music/article/An-elegant-and-forceful-statement-2699547.php (žiūrėta 2017 05 01)

Mohr F. 1992: My Life with the Great Pianists: Baker Books

Piano Brand Names. Prieiga internete:

http://www.concertpitchpiano.com/PianoBrandNames.html (žiūrėta 2017 05 01)

Spanswick M. 2013: There are no Fazioli artists, only artists who play Fazioli. Prieiga internete: http://melaniespanswick.com/2013/08/02/there-are-no-fazioli-artists-only-artists-who-play-fazioli// (žiūrėta 2017 05 01)

Steinway Artists. Prieiga internete: http://www.steinway.com/artists (žiūrėta 2017 05 01)

Stoppard T. 2008: Piano Legends: Krystian Zimmerman BBC Radio interview summary. Prieiga internete: http://pianosage.blogspot.com/2011/04/piano-legends-krystian-zimmerman-bbc.html (žiūrėta 2017 05 01)

The history behind the creation of the Yamaha CFX Part 1. First Yamaha concert grand pianos: FC and CF models. Prieiga internete: http://grandpianohaus.com/news/the-history-behind-the-creation-of-the-yamaha-cfx-part-1-first-yamaha-concert-grand-pianos-fc-and-cf-models (žiūrėta 2017 05 01)

Wakin D. J. 2012: For More Pianos, Last Note Is Thud in the Dump. Prieiga internete: http://www.nytimes.com/2012/07/30/arts/music/for-more-pianos-last-note-is-thud-in-the-dump.html (žiūrėta 2017 05 01)

Wise M. Z. 2004: Piano versus Piano. Prieiga internete:

http://www.nytimes.com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-piano.html?mcubz=2&_r=0 (žiūrėta 2017 05 01)

Yamaha Artists. Prieiga internete: http://www.yamaha.com/artists/ (žiūrėta 2017 05 01)

 

 

 

[1] Duomenys tyrimui rinkti 2015 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais, klausimus su garso įrašais pateikus apklausų platformoje www.manoapklausa.lt ir išplatinus per asmeninius kontaktus bei socialinį tinklą www.facebook.com.