Ko Matsushita: „Emocija – svarbiausias muzikos dėmuo“

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjo garsus japonų chorinės muzikos kūrėjas ir dirigentas Ko Matsushita. Sostinėje su valstybiniu choru „Vilnius“ jis pristatė savo kūrybą.

Ko Matsushita gimė ir augo Tokijuje. Svarbiausią išsilavinimą gavo Kunitačio muzikos koledže, ten studijavo kompoziciją. Vėliau choro dirigavimo mokėsi Ferenco Liszto akademijoje Budapešte ir šios akademijos Kodály institute Kečkemete prof. Jánoso Reményi ir prof. Péterio Erdei klasėse. Šiuo metu dirigentas Tokijuje turi net 14 chorų, su jais gastroliuoja po visą pasaulį. Matsushitos kūryba labai įvairi ir daugiabriaunė – japonų tradicinė, religinė muziką, originalūs stambios formos kūriniai, etiudai chorams. Kompozitoriaus darbai plačiai žinomi ir atliekami visame pasaulyje, juos leidžia žinomos kompanijos „Ongaku no tomo sha Corp.“, „Pana Musica“, „Edition KAWAI“, „SULASOL“, „Santa Barbara Music Publishing“ ir kt.

Su Ko Matsushita Vilniuje kalbėjosi Ingrida Alonderė.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė į Lietuvą?

– Na, ši kelionė man labai įdomi. Pirmiausia vykau į Estijos sostinę Taliną, ten buvau pakviestas į 15-ojo tarptautinio chorų konkurso „Talinas 2017“ vertinimo komisiją. Po šio didžiulio renginio atvykau į Lietuvą, kuri man iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai graži ir žavinga.

– Ką iki tol žinojote apie mūsų šalį?

– Viskas man labai nauja ir nepažįstama. Apie Lietuvą žinojau nedaug, bet čia turiu du draugus – Vytautą Miškinį ir vieną japoną, kuris pas jus gyvena ir dirba jau ketverius metus. Jis – buvęs mano choro narys. Galimybę šiek tiek iš arčiau susipažinti su Lietuva turėjau 2015 metais, kai iš choro „Vilnius“ gavau užsakymą parašyti kūrinį lietuvių liaudies tematika pagal lietuvišką tekstą. Sukūriau „Dvi dainas broliams“. Man tai buvo labai reikšmingas ir įsimintinas nuotykis, nes turėjau laimę prisiliesti prie visai kitokios kultūros.

– Kaip tapote kompozitoriumi ir choro dirigentu?

– Atvirai sakant, iš pat pradžių, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, labai norėjau tapti choro dirigentu. Ėmiau ieškoti, kur galėčiau mokytis šio amato. Bet ar galite įsivaizduoti, kad mano pastangos buvo bergždžios? Japonijoje nė viename universitete ar muzikos akademijoje nebuvo tokios specialybės, jos nėra iki šiol. Teko rinktis kompozicijos klasę.

Be abejo, mano svajonė tapti dirigentu niekur nedingo. 1994 m. su žmona ir sūnumi išvykau į Budapeštą, ten pusantrų metų studijavau choro dirigavimo pagrindus ir techniką pas dėstytoją Jánosą Reményi. Jo vadovaujamo choro koncertas Tokijuje mane tiesiog pakerėjo, po pasirodymo aš nuėjau į persirengimo kambarį ir paprašiau Jánoso, kad jis mane mokytų. Nuostabi kelionė į Vengriją pakeitė mano gyvenimą.

Kaip kompozitorius tapau žinomas taip pat studijuodamas Vengrijoje. Mokydamasis choro dirigavimo Budapešte gavau užsakymą iš Tokijo parašyti kūrinį chorui. Japonų liaudies muzikos tradicija grįstas kūrinys „Ki-no-kuni“ susilaukė didžiulio Japonijos vaikų chorų vadovų susidomėjimo.

– Kokios savybės būtinos choro dirigentui?

– Pats svarbiausias dalykas – puiki klausa. Antroje vietoje – dirigavimo technika, trečioje – emocionalumas ir choro jautimas.

– Papasakokite, kaip susiklostė, kad vadovaujate keturiolikai chorų.

– Po studijų Tokijuje pradėjau mokyti muzikos akademijoje. Nuo pirmų dienų iki šiol mano studentų skaičius vis auga, o chorai plečiasi ir didėja. Taip atsitiko, kad dabar Tokijuje vadovauju keturiolikai chorų. Žinoma, suspėti visur turbūt būtų neįmanoma, bet aš turiu gerus asistentus – choro dirigentus, kuriuos pats išugdžiau. Jie man padeda dirbti.

– Atvykęs pirmiausia susitikote su choru „Vilnius“. Papasakokite, kaip sekasi dirbti, kaip dainininkai reaguoja į Jūsų pastabas ir dirigavimą.

– Esu labai laimingas galėdamas dirbti su tokiu profesionaliu choru. Per repeticijas prašau choristų parodyti emocijas, įsijausti į tai, ką jie dainuoja, bandau savo žodžiais ir kūno kalba „ištraukti“ kuo daugiau jausmo. Nuostabiausia, kad choras įsiklauso.

– Pakalbėkime apie kompoziciją. Nuo ko paprastai pradedate?

– Jei kūrinys užsakomas, užsakovas dažniausiai pasako, ko norėtų: ar tai turėtų būti religinė, ar pasaulietinė muzika, kokio turinio tikisi ir pan. Tačiau visas detales kuriu pats, sprendžiu, kokį tekstą pasirinksiu, išskyrus atvejus, kai man pateikiami konkretūs posmai. Kuriant viskas dažniausiai priklauso nuo mano gyvenimo tuo metu, nuo mano būsenos. Kartais esu labai laimingas, kartais – liūdžiu ar svajoju, ir visa tai lemia konkrečiu metu rašomo kūrinio nuotaiką. Būtent emocija yra pats svarbiausias muzikos dėmuo.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybą?

– Ji beveik visa skirta chorams. Ją galima suskirstyti į penkias grupes: sakralinė muzika; tradicinės japonų muzikos stiliaus dainos; pratimai ir etiudai chorams; linksmos ir nuotaikingos džiazo aranžuotės; didelės apimties originalūs darbai.

– Ar esate labiau dirigentas, ar kompozitorius?

– Turbūt po lygiai. Kai kuriu muziką, noriu dirbti su choru, o diriguojant kartais apima noras likti vienam ir pasinerti į kūrybą, nes nuolatinis kontaktas su dainininkais ir žmonių gausa aplinkui vargina.

– Papasakokite apie savo įprastą darbo dieną.

– Keliuosi 8 valandą, papusryčiavęs ir išgėręs kavos einu pasivaikščioti. Kasdien per valandą nueinu iki 5 kilometrų. Parėjęs imuosi kūrybos, pavakare keliauju į savo chorų repeticijas, kiekvieną savaitės vakarą su dainininkais dirbu iki 10 valandos. Grįžęs namo pavalgau vėlyvą vakarienę, pasivaišinu japoniška sake ir einu ilsėtis. Šeštadieniais dar mokau vaikus, sekmadieniais su choru giedame bažnyčioje, po mišių turiu dvi ar tris repeticijas.

– Kas Jus liūdina ir kas teikia džiaugsmą?

– Liūdna būna turbūt kiekvienam iš mūsų, taip sutvarkytas pasaulis. Tačiau aš Japonijoje turiu daug priešų, ir tai iš tiesų mane verčia liūdėti. Galbūt taip yra todėl, kad Japonijoje kaip dirigentas ir kompozitorius toks esu vienas.

Džiugina ir laimę teikia viskas aplink... Kiekviena pasaulio detalė, gamta, žmonės, mano chorų nariai, o ypač mano mažieji dainininkai, iš kurių jauniausiam tik ketveri. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką man suteikia ir dovanoja gyvenimas.

– Dėkoju už pokalbį!