Prasmingos kūrybos keliu

2017 Nr. 5–6 (472–473), Algytė Merkelienė

Docento Vytauto Alensko jubiliejaus sulaukus

Santūrus, įžvalgus, kruopštus, darbštus, atsakingas – toli gražu ne visi žodžiai, kuriais galima apibūdinti kolektyvų vadovą, dainų švenčių dirigentą, meno kolektyvų konsultantą, straipsnių ir leidinių autorių, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentą Vytautą Alenską, šiais metais minintį gražų 70 metų jubiliejų. Ta proga rūpėjo sužinoti, kas visais muziko gyvenimo tarpsniais lėmė ryžtą saugoti ir puoselėti tautines vertybes, propaguoti tautinę muziką.

 

– Gerbiamas docente, teko girdėti Jus labai pagarbiai, su meile pasakojant apie tėvelį, išleidote prisiminimų knygą „Jurgiui Alenskui – 100“. Tad koks buvo Jūsų tėvelis?

– Meilę muzikai tėvelis paveldėjo iš nuostabiai liaudies dainas dainavusios ir bažnytines giesmes giedojusios močiutės. Giedodamas bažnyčios chore atidžiai stebėdavo griežiantį vargonininką ir pats mėgindavo prisiliesti prie vargonų. Dar prieškariu mūsų namuose atsirado kažkurio kunigo atiduota fisharmonija, tad jau buvo galima praktikuotis. Nors tėvelis buvo savamokslis, dažnai pavaduodavo susirgusius Skriaudžių ar kitų bažnyčių vargonininkus. Gaidas jis pažino, puikiai orientuodavosi visose tonacijose, parėjęs iš bažnyčios sakydavo: „Šiandien kunigas aukštai užgiedojo.“ Jam rūpėjo ne tik pati muzika, bet ir tai, kas yra instrumento viduje, tad taisydavo bei derindavo kaimo bažnytėlių vargonus. Kunigai kviesdavosi į Kauną derinti pianinų ir fortepijonų.

1943 metais į Veiverius rengėsi atvažiuoti dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir pianistas Balys Dvarionas. Iš okupacinės vokiečių valdžios tėvelis gavo nurodymą suderinti gimnazijos pianiną. Atvažiavusiam B. Dvarionui vokiečių valdininkas liepė: „Patikrink, kaip tas žmogus suderino.“ B. Dvarionas ilgais pirštais perbėgo per klaviatūrą ir pasakė: „Gerai.“ Tada valdininkas išrašė kortelę ar čekį kostiumo medžiagai nusipirkti. Tą atlygį – kostiumą smulkiais dryželiais – prisimenu iki šiol.

Tėvelis buvo ir kanklininkas, padarė apie šimtą suvalkietiškų kanklių. Kankliavo P. Puskunigio mokinio Antano Degučio vadovaujamame kanklių ansamblyje, vėliau jam pats vadovavo.

– Nuo ko prasidėjo Jūsų meilė tautinei muzikai?

– Mano pažinties su muzika pradžia buvo kanklės, jų skambesį girdėdavau nuo vaikystės. Pirmieji prisilietimai prie kanklių buvo griežtai ribojami – tik vienu pirštu ir labai atsargiai, kad nenutraukčiau stygų. Iki šiol prisimenu džiaugsmą, kada pirmą kartą vienu pirštu „surinkau“ dainelę „O kai aš pas močiutę buvau“.

Kita paskata buvo fisharmonija, iškėlęs rankas pradėjau spaudyti klavišus. Pramokęs įjungdavau visus registrus, kad visi girdėtų, kaip aš gražiai groju.

Skriaudžių septynmetės mokyklos direktorius ir kanklių ansamblio atkūrėjas Kazys Orlauskas norėjo, kad mokiniai taip pat kankliuotų. Jis po pamokų nusivedė mane į savo butą, parnešė kelerias kankles, sukvietė gabesnių mokinių ir pasakė: „Mokysi juos.“ Laukiant, kol vyresniesiems baigsis penkta pamoka, direktorius net leido triratuku pasivažinėti. Po paskutinės pamokos susirinkusias kanklininkes aš, jaunesnis už jas, pradėjau mokyti kankliuoti. Iš to mano kuklaus „mokytojavimo" išaugo dabartinis vaikų ansamblis „Kankliukai“.

Vėliau buvau pakviestas į suaugusiųjų ansamblį „Kanklės“. Kaip įdomu būdavo vasaros vakarais eiti į repeticijas ir grįžti vos ne naktį. Paaugliui tai buvo didžiulis pasitikėjimas. 1960 m. sunkvežimiu važiavome į dainų šventę. Nors miegojome mokykloje ant grindų, viską atpirko pasirodymas Vilniaus filharmonijos salėje. Man, trylikamečiui, tai buvo didžiulis įvykis. Kanklininkų ansamblis konkurse laimėjo pirmąją vietą.

Tokia mano kelionės į muzikos pažinimą pradžia.

­– Kodėl pasirinkote muziko kelią? Ar nebuvo minčių rinktis kitą profesiją?

­– Buvo. Kaimynų sūnus, įstojęs į Kauno profesinę mokyklą, grįžęs pasakojo būsiąs tinkuotojas-mozaikininkas ir uždirbsiąs 600 rublių. Aš irgi labai norėjau uždirbti tuos 600 rublių, bet tėvelis rūgpjūčio pabaigoje, paskutinę dokumentų priėmimo dieną, pasakė: „Na, važiuojam į Kauną, į muzikos mokyklą“. Juozo Gruodžio muzikos technikume parašiau prašymą priimti į kanklių klasę. Sekretorės kabinete buvęs buhalteris sako: „Vaikeli, vyrui kanklės nei šis, nei tas. Rašyk į pučiamuosius, kariuomenėje lengviau bus.“ Paklausęs buhalterio perbraukiau žodį kanklių“ ir užrašiau „į pučiamuosius“. Stojamojo egzamino dieną visi vaikšto su instrumentais, o aš nieko neturiu. Komisija klausia, kuo groju. „Niekuo“, – atsakau. Komisijos nariai pakraipė galvas, o tuometinis direktoriaus pavaduotojas ir birbynės dėstytojas Vytenis Balčiūnas paprašė parodyti dantis, pakraipė lūpas ir sako: „O tu birbynės nenorėtum?“ Sakau: „Jei būt galima, norėčiau“. Taip ir tapau birbynininku.

Mokytis groti birbyne pradėjau pas dėstytoją V. Balčiūną. Tuo metu liaudies instrumentų orkestrui vadovavo Lionginas Gadliauskas, jis buvo ir Kauno medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio orkestro vadovas, į jį kviesdavo groti vyresniųjų kursų moksleivius. Ten patekau ir aš. Tai buvo naudinga praktika, bendravimo su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis mokykla. Prasidėjo koncertai Lietuvoje, kelionės į Krymą, Kaukazą. Ansamblio meno vadovas buvo mano dirigavimo dėstytojas Rapolas Vindašius. Atidžiai stebėdamas, kaip jis diriguoja kolektyvui, mokiausi.

Teko groti ne vien minėtame mėgėjų kolektyve. Bendramokslis birbynininkas Romualdas Apanavičius vadovavo šokių kolektyvo „Suktinis“ instrumentinei grupei, talkinti pakviesdavo ir mane.

– Baigęs Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą, stojote į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje. Kaip atsidūrėte Marijampolėje?

– Baigiant J. Gruodžio muzikos technikumą į specialistų skirstymą iš Marijampolės pedagoginės mokyklos atvažiavo „pirkliai“, su jais ir žymus chorvedys, pirmosios dainų šventės dirigentas Kostas Gurevičius. Marijampolės pedagoginėje mokykloje buvo įsteigtas moksleivių dainų ir šokių ansamblis, jam reikėjo orkestro vadovo, tad mane ant laiptų susitikęs K. Gurevičius pasiūlė: „Tai tu birbynę baigęs? Atvažiuok į Marijampolę, uždirbsi šimtą rublių, būsi orkestro vadovas.“ Tuomet, jau po rublių sustambinimo, tai buvo nemaži pinigai. Vis dėlto baigęs muzikos technikumą išvažiavau stoti į Valstybinę konservatoriją. Išlaikęs egzaminą konservatorijos koridoriuje atsitiktinai sutikau kraštietį režisierių ir konservatorijos dėstytoją Juozą Gustaitį (jis grįžęs į tėviškę užsukdavo pas mano tėvelius, tad buvom pažįstami). Papasakojau apie viliojantį darbo pasiūlymą Marijampolėje. J. Gustaitis, būdamas praktiškas suvalkietis, sako: „Važiuok tu į Marijampolę, tokie darbai nesimėto, o konservatorijoje gali studijuoti ir neakivaizdžiai.“ Dar pridūrė: „Ką tu čia bendrabutyje sausą duoną grauši.“

Paklausęs J. Gustaičio patarimo pradėjau dirbti Marijampolės pedagoginėje mokykloje ir neakivaizdžiai studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Aukštojoje mokykloje groti birbyne mane mokė docentas Povilas Samuitis, paskutiniais metais – ką tik mokslus baigęs Romualdas Apanavičius. Dirigavimą studijavau pas docentę Reginą Tamošaitienę.

­– Kaip Jūsų kūrybinėje veikloje atsirado kapela?

– Tais laikais Lietuvos miestai ir miesteliai draugaudavo su užsienio valstybių miestais. Marijampolės (tuomet Kapsuko) draugai buvo Lukas (lenk. Ełk; Lenkija) ir Kokola (Suomija). Miesto vadovai sugalvojo, kad koncertuoti į Kokolą reikėtų pasiųsti nedidelį kolektyvą, tad buvo suburta kaimo kapela. Į ją buvau pakviestas ir aš. Lietuvoje tai buvo pirmoji kapela, kurioje grojo ne du klarnetai, bet klarnetas ir birbynė.

Grįžę iš Kokolos nutarėme neišsiskirstyti ir repetuoti toliau. Rinkdavomės maisto pramonės automatų gamykloje. Po kelerių metų buvau išrinktas kapelos vadovu. Algos negaudavau, tik vėliau buvo pradėtas mokėti menkas atlygis, bet jį ir už koncertus uždirbtus pinigus dėdavome į bendrą „juodąją“ kasą, kurią tvarkė būgnininkas, lėšas naudodavome bendroms kolektyvo reikmėms. Labai daug koncertuodavome, stengėmės, kad programos būtų kuo įvairesnės. Kapeloje buvo vyrų ir moterų vokaliniai duetai, vėliau trio. 1974 m. dalyvavome Lietuvos kultūros dienose Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, laimėjome aukso medalį. 1975 metų dainų šventės konkurse laimėtas absoliučiai geriausio kapelų žanro kolektyvo vardas. Šis laimėjimas nulėmė ir tolesnį mano gyvenimą.

Netrukus profesorius Algirdas Vyžintas ėmė kviesti į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų akademija) ką tik įkurtą Liaudies muzikos katedrą. Buvo sumanyta plėsti programas studentus supažindinant ne tik su liaudies instrumentais, bet ir su kapelos žanru. 1977 metais nuvažiavau į Klaipėdą apsižiūrėti. Tuometinis fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis iš karto atvedė į salę, kur su choru ir vargonais repetavo Vytautas Pučinskas. Aš ir išsižiojau – kokia graži salė, ir netgi vargonai yra! Nuleidau galvelę, sakau: „Važiuoju“. Vėliau uošvė sakė: „Vaikeli, tai toliau negalėjai važiuot, jau jūra...“

Marijampolė padarė dideles išleistuves, kuriose dalyvavęs trečiasis partijos sekretorius, atsakingas už kultūrą, dar bandė atkalbėti: „Alenskai, grįžk, aš tau sakau. Tavo mašina stovės šalia mano „Volgos“. Grįžk į Kapsuką.“ Tačiau aš jau buvau davęs žodį Klaipėdai.

Klaipėdoje studentams pradėjote dėstyti aranžuotę, dirigavimą, vadovauti kapelai. Dirigavimo ir darbo su kapela patirties jau turėjote, o kuo rėmėtės dėstydamas aranžavimą?

– Konservatorijoje aranžavimas buvo dėstomas formalokai. Pirmieji aranžavimo bandymai buvo grojant ir vadovaujant kapelai Marijampolėje. Pasikonsultuodamas su ankstesniu kapelos vadovu Regimantu Žuku, produktyviu aranžuotoju, gerai pažįstančiu kapelos instrumentus, pats padariau keletą aranžuočių. Tačiau didžiausią patirtį sukaupiau dirbdamas Klaipėdos fakultetuose, profesoriaus Juozo Gudavičiaus vadovaujamo šokių ansamblio „Vėtrungė“ kapelos vadovu. Kolektyvas statė labai daug šokių, kapelos repertuaras gausėjo gana greitai. Būdavo, paduoda klavyrą arba tik melodiją ir – daryk. Nesinorėjo, kad tos aranžuotės būtų formalios, stengdavausi pamatyti patį šokį: kas šoka – merginos, vaikinai ar poromis, koks siužetas; tada galėdavau tiksliau panaudoti instrumentus.

Kitas aranžavimo mokymosi šaltinis buvo literatūra. Labai daug skaitydamas lietuvių ir užsienio kalbomis supratau, kas yra melodija, kas kontrapunktas, kas pobalsis, harmoninė figūracija ir kt. Grodamas kapelose neblogai išmaniau instrumentus, žinojau, ką gali smuikai, ką klarnetai, kas patogu trimitui. Taigi mano aranžavimo mokslai susidėjo iš teorinių žinių ir praktikos. Padarai aranžuotę, pagroji ir iš karto girdi – skamba ar neskamba. Didžiausia patirtis – repeticijos ir dirigavimas Lietuvos dainų šventėse, studentų šventėse „Gaudeamus“.

Kaip apibūdintumėt dabartinę kapelų situaciją?

– Matau labai daug energijos ir laisvės. Visi daro, ką nori, kaip jiems atrodo, ir nelabai paiso, kaip galbūt derėtų daryti, nes tai liaudies ar bent jau liaudiška muzika. Kuria visi, kurie gali ir kurie nelabai gali, vis daugiau pasitaiko kičo apraiškų.

Dar vienas dalykas – kapelos instrumentų maišymas su liaudiškais instrumentais. Dainų švenčių partitūrose dažnai matome, kad nei iš šio, nei iš to panaudojamas vienas ar du kapelos instrumentai, nors vargu ar jų ten reikia. O ką tada veikti kitiems kapelų muzikantams, atvažiavusiems į dainų šventę? Juk istoriškai kapelos yra vėlyvas atneštinis žanras ir jų maišymas su tradiciniais instrumentais, kurie atstovauja giluminei tautinės muzikos kultūrai, ne visada pateisinamas. Dabar jau neapsieinama ir be sintezatoriaus...

Kapelos vis dažniau virsta pramoginio žanro ansambliu. Garsiai trenkia būgnai, neišryškinami atskiri instrumentai. Dainininkai dainuoja į mikrofonus, dėl to prarandamas betarpiškumas, dvasingumas, ansambliškumo pojūtis.

– Ar Jums priimtinos kapelų pasirodymų dainų šventėse formos?

– Nelabai. Kalnų parke jos rado savo erdvę, bet kituose šventės režisūriniuose sprendimuose kapelos tampa nebereikalingos. Baiminuosi, kad dainų šventės nevirstų vien koncertais. Juk dainų šventė – jungtinis visų Lietuvos kolektyvų pasirodymas, o ne atskirų prie mikrofonų pastatytų kolektyvų pristatymas, daugumai kitų dalyvių liekant grojančius vaidinančiais statistais.

– Kaip kapelos galėtų sugrįžti į savito žanro kelią?

– Yra įvairių bandymų išgryninti kapelų žanrą. Rengiamos diskusijos, seminarai, tačiau nedaug kapelų vadovų juose dalyvauja. Dažnai pasitikima savo skoniu, einama pataikavimo publikai keliu. O viskas priklauso nuo specialistų parengimo. Vadovas turi gerai pažinti tradiciją, jausti atsakomybę kolektyvui ir, žinoma, publikai. Nesakyčiau, kad kiekviena kapela turėtų būti tokios sudėties, kaip kadaise buvo įprasta, ar kad neįmanoma kūrybos laisvė, tačiau negalima visiškai nepaisyti tradicijos. Televizijos laidoje „Duokim garo“ teko girdėti kapelos atliekamą kanklininko Prano Puskunigio sukurtą dainą „Ar tu žinai, mano broli“. Iš baladės buvo padarytas paprastas valsiukas, ir ta daina prarado beveik viską, ką norėjo perteikti jos autorius.

– Labai ačiū už pokalbį, už išsakytas prasmingas mintis. Visų kolegų vardu jubiliejaus proga noriu palinkėti neblėstančios energijos, kūrybinių sumanymų ir sveikatos jiems įgyvendinti.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!