Šventė – dovanoti muziką kitiems

Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklai – 50

Iš pirmo žvilgsnio muzikos mokyklos – tik mažytės meninio ugdymo salelės, kurioms neprivalu auginti būsimų scenos profesionalų, tačiau daugeliui jos tampa pirmuoju labai svarbiu žingsniu į kitokį pasaulį – spalvingesnį, įdomesnį, kūrybiškesnį. Susipažinę su muzikos istorija ir teorija, išmokę groti vienu ar kitu instrumentu, mokiniai vėliau tampa išsilavinusiais klausytojais, vertingos muzikos koncertų lankytojais, gebančiais suprasti meną. Kiti ryžtasi pasirinkti sunkų muziko profesionalo kelią, pasukdami į specializuotas meno mokyklas ar meno akademijas. Taigi verta dažniau atkreipti dėmesį į šiuos ugdymo židinius, kurie, paprastai nereikalaudami dėmesio, kasdien dirba prasmingą darbą. Vienas tokių meilę muzikai diegiančių židinių – gražią pusės amžiaus sukaktį mininti Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla.

Muzikos mokykla Naujininkams – kaip Vilniui filharmonija

„Kai pradėdamas dirbti pirmą kartą užėjau į mokyklos patalpas, radau apleistą, likimo valiai paliktą pastatą. Visur netvarka, reikėjo žiūrėti, kur statai koją. Tai buvo 1967 m. balandžio mėnuo, o rugsėjį pastatas jau turėjo būti paruoštas pamokoms. Pora mokytojų man padėjo viską sutvarkyti, rudenį atėjo pirmieji mokiniai“, – taip pirmąsias tuomet Naujininkų 3-iosios muzikos mokyklos dienas prisimena pirmasis įstaigos direktorius Vaclovas Stradomskis. Akivaizdu, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų – pirmieji jau pusšimtį metų gyvuojančios mokyklos mokytojai V. Bačkus, N. Stradomskienė, L. Kanopkienė, I. Galkauskienė, Z. Paškevič, N. Zdanienė dirbo vos keliose krosnimis šildomose klasėse, tačiau jose mokytis muzikos galėjo tiek vaikai, tiek vyresnio amžiaus žmonės – veikė ir vakarinės klasės.

Mokykla, įsikūrusi ne pačios geriausios reputacijos Naujininkų rajone, iškart tapo svarbiu kultūros židiniu, iki šiol skatinančiu Naujininkų vaikus rinktis turiningą laisvalaikį, pažintį su muzikos menu. „Naujininkams turėti šią mokyklą yra tas pat, kas Vilniui filharmoniją“, – įstaigos reikšmę rajonui vaizdžiai apibūdina V. Stradomskis.

Iš pradžių nedidukė muzikos mokykla pamažu augo. Tai prisimena vėliau direktoriaus pareigas ėjęs Marijonas Brazdauskas: „Kai pradėjau dirbti mokykloje, joje mokėsi apie 100–150 mokinių. Anuomet mokinių skaičius būdavo griežtai nustatomas. Kai V. Stradomskis paliko direktoriaus pareigas, mokyklą jau lankė 450 mokinių, o man laikinai einant direktoriaus pareigas buvo paskirta dar 150 naujų mokinių. Man tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių.“

Vizitinė kortelė – talentingi kolektyvai

Tarpininkaujant LMTA Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjui Algirdui Budriui 1994 m. mokyklai suteiktas lietuviškų maršų karaliumi vadinamo chorų ir orkestrų dirigento, pedagogo ir kompozitoriaus Broniaus Jonušo vardas.

„Anuomet profesorius Algirdas Budrys nusprendė, kad šis vardas mokyklai tinka labiausiai, – prisimena pirmasis mokyklos direktorius V. Stradomskis. – Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Dar 1967 m. mokykloje buvo įsteigtas pučiamųjų instrumentų orkestras, kuriam pradžioje vadovavau aš, vėliau tas pareigas perėmė mano mokinys V. Jurjevas. Didelį darbą atliko R. Pašiūnas, jis išplėtė pučiamųjų instrumentų skyrių. Dabartinis vadovas R. Valančiauskas taip pat nepaprastai gabus. Ir toliau reikia plėsti pučiamųjų metodinę grupę, nes ji yra mūsų mokyklos vizitinė kortelė.“

B. Jonušo muzikos mokykloje rūpinamasi ne tik pučiamųjų instrumentų orkestru, čia visada buvo daug įvairių kolektyvų. Jaunių choro, vadovaujamo J. Petreikytės, repertuarą sudarė ne tik gerai žinomos, bet ir autorinės dainos – jas rašė choro dirigentas ir mokyklos direktoriaus pavaduotojas S. Zaleckas. Entuziastingam mokytojui S. Gedžiui pavyko suburti gerą styginių orkestrą, kuris ne tik daug koncertuodavo, bet ir padarė įrašų radijui ir televizijai. Nuo 2016 m. šiam kolektyvui vadovauja žymus dirigentas ir kompozitorius Laurynas Vakaris Lopas. Iki šiol mokykloje veikia akordeonistų orkestras, skudučių ansamblis įsijungė į tautinių instrumentų ansamblį „Jurginėlis“. Gyvuoja ir popgrupė, ir rusų folkloro ansamblis

Iš mokyklos – į didžiąsias scenas

Didžiausias kiekvienos mokyklos džiaugsmas – mokiniai. „Pasididžiavimą jausdavau per mokinių išleistuves, kai mokyklą palikdavo jau subrendę jauni žmonės. Spaudi ranką ir supranti, kad vaikas jau suaugo“, – prisiminimais apie išlydėtus mokinius dalijosi M. Brazdauskas.

Per jo ir kitų mokytojų rankas perėjo daug jaunimo, kuris muziką įsimylėjo taip stipriai, kad nusprendė susieti su ja savo gyvenimą. Vieni pasirinko akademinę, kiti – populiariąją muziką. Žymus vokalistas ir ne mažiau gerbiamas vokalo pedagogas Povilas Meškėla teigia labiausiai įsiminęs dieną, kai mama jį atvedė į stojamuosius egzaminus. „Atsimenu, kai koridoriumi ėjau į choro klasę. Buvo daug žmonių ir jie labai jaudinosi. Aišku, labiau jaudinosi būsimų mokinių tėvai, nes daugelis jų pildė savo neįgyvendintas svajones. Akordeono specialybės mokiausi pas mokytoją Marijoną Brazdauską, muzikos literatūros – pas Eleonorą Bosikienę, solfedžio mane mokė mokytojas Pranas Zaranka, o chorą lankiau pas mokytoją Ireną Paugienę. Mokyklos direktoriaus Vaclovo Stradomskio vadovaujamame pučiamųjų instrumentų orkestre grojau altu. Vaikai, kurie mokosi muzikos, yra kūrybingi, kitaip bendrauja, viską kitaip jaučia, jų akiratis gerokai platesnis“, – mintimis dalijosi žinomas atlikėjas.

B. Jonušo muzikos mokykloje pirmuosius žingsnius į sceną žengė ir dainininkė Katažina Zvonkuvienė. Ji, čia pradėjusi groti, sako nuo pat pradžių jautusi pašaukimą dainuoti. „Grodama instrumentu pati to nejausdama pradėdavau dainuoti. Mokytojos tada juokdavosi, bet kartu ir žavėdavosi. Dabar nebegroju, bet vis dar dainuoju. Mano nuomone, vaikams verta mokytis muzikos, nes meninis ugdymas lavina kūrybinį mąstymą. B. Jonušo muzikos mokykla – tam pati tinkamiausia vieta“, – gerų žodžių įstaigai negailėjo Katažina.

Jubiliejaus proga muzikavo ir mokytojai, ir mokiniai

Energingas Broniaus Jonušo muzikos mokyklos kolektyvas jubiliejaus proga savo pakilia nuotaika norėjo pasidalinti ir su sostinės publika, todėl surengė du didžiulius koncertus: kovo 20 d. rotušėje – mokytojų, balandžio 30 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje – mokinių. Kaip per pirmąjį šventinį koncertą minėjo laikinai mokyklos direktoriaus pareigas einantis Tomas Vaišė, kolektyvas savo gimtadienio proga norėjo dovanas dovanoti kitiems.

Koncertas rotušėje pasižymėjo ne tik įvairių kolektyvų gausa, repertuaro įvairove, bet ir paliudijo, kad mokykloje dirba daug jaunų specialistų – Lietuvos aukštųjų meno mokyklų absolventų. Tai gabūs, daug koncertuojantys atlikėjai, kuriems netrūksta naujų žinių ir energijos dirbti su vaikais. Vyresnioji mokytojų karta – didelę pedagoginę patirtį turintys specialistai, mielai ja besidalijantys su jaunesniais kolegomis, kas buvo matyti iš darnaus bendro muzikavimo. Renginio dalyviai ilgai prisimins tądien skambėjusios gražios muzikos valandas.

Balandžio 30 d. koncertas Filharmonijoje buvo jubiliejaus šventės kulminacija. Sulaukta dėmesio iš politikų – mokyklos pasveikinti atvyko švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius, Seimo narys Linas Balsys padovanojo įrėmintą „Tautiškos giesmės“ tekstą, Vilniaus mero sveikinimą perskaitė savivaldybės administracijos atstovas Marius Labanauskas.

Koncerte netrūko pakilios nuotaikos – juk mokiniams buvo suteikta išskirtinė proga „pasimatuoti“ vieną svarbiausių šalies scenų. Ant jos tądien lipo ne tik dabartiniai, bet ir buvę mokyklos mokiniai. P. Meškėla „akademinę“ Filharmonijos salę bandė išjudinti kviesdamas kartu padainuoti ir net pašokti. Džiazo muzikos dovanojo taip pat šią mokyklą baigęs Skirmantas Sasnauskas. Apskritai spalvingoje koncerto programoje vietos užteko ir vaikiškoms dainelėms, ir džiazui, ir klasikinei, ir liaudies, ir populiariajai muzikai. Simboliška, kad renginį, o kartu ir Broniaus Jonušo muzikos mokyklos jubiliejinių koncertų ciklą užbaigė pučiamųjų instrumentų orkestras, ilgus metus garsinantis šį muzikinio ugdymo židinį.