Petras Kunca: „Esu ansamblio žmogus“

Vasario 26 profesorius Petras Kunca šventė 75 metų jubiliejų. Žymus lietuvių smuikininkas ir pedagogas didelę savo gyvenimo dalį paskyrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijai: čia studijavo, vėliau dėstė, vadovavo Kamerinio ansamblio katedrai (1996–2008), rūpinosi LMTA tarptautinių ryšių plėtra, o dabar yra alumnų draugijos prezidentas. Tris dešimtmečius (1968–1999) antruoju smuiku griežė Vilniaus kvartete, su juo prestižiniame Lježo (Belgija) konkurse 1972 m. laimėjo I premiją, gastroliavo daugelyje Europos, Amerikos, Afrikos, Azijos šalių. Apie gyvenimą ir karjerą su profesoriumi kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.

– Koks didžiausias Jūsų karjeros pasiekimas? Kuo didžiuojatės, džiaugiatės?

– Man atrodo, esu ansamblio žmogus, būti ir veikti tarp kūrybiškų asmenybių yra didelė laimė: įdomu išklausyti kitus, pasimokyti iš jų, kartu pasvarstyti ir pateikti savo nuomonę siekiant visiems priimtino rezultato. Prie tos minties artėjau palaipsniui nuo mokslų Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – J. Naujalio muzikos gimnazija) pradžios, paskui Valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) ir P. Čaikovskio konservatorijos kvarteto klasės aspirantūroje Maskvoje. Be abejo, 31 intensyvūs kūrybinės veiklos metai su Vilniaus kvarteto kolegomis ir šiandien veikia mano gyvenimo nuostatas. Iš visų griežtų styginių kvarteto muzikos ciklų artimiausi man liko „Visi Jozefo Haydno styginių kvartetai“ ir „Lietuvių kvarteto muzika“.

– Kas paskatino pasirinkti muziko kelią?

– Lemiamą reikšmę turėjo tėvai ir aplinka, kurioje augau. Tėvai buvo siuvėjai, jų profesija turėjo poveikio mano estetinių pažiūrų formavimuisi. Jie mėgo gerą muziką, patys mokėjo liaudies ir populiarių dainų. Iš namuose turėtų radijo aparatų, vėliau ir plokštelių nuolat skambėdavo klasikinė muzika. Tėvelis pats mėgo smuikuoti, vėliau iki jo smuiko priaugau ir aš. Nors man atrodė, kad muzikos kelią pasirinkau pats, vis dėlto šiandien manau, jog paskatino aplinka, mūsų šeimai persikėlus iš gimtosios Veliuonos į Kauną. Abu tėvai kurį laiką dirbo Kauno muzikinio teatro siuvykloje, taip iš mažens pripratau prie teatro aplinkos, susipažinau su menininkais. Nei aš, nei mano šešeriais metais vyresnis brolis Romualdas, tapytojas, niekada nesuabejojome pasirinkto kelio patrauklumu. Daug padėjo geri mokytojai – puikūs žmonės ir profesionalai: smuikininkai Vladas Varčikas, Antanas Rauchas, altininkas Eduardas Satkevičius, pianistė Birutė Karosienė, teorinių dalykų mokytojai Aleksandras Bogdanas, Aldona Babinienė, Birutė Minkevičienė, Vilniuje – profesoriai smuikininkas Viktoras Radovičius, pianistas Eugenijus Ignatonis, altininkas Jurgis Fledžinskas ir kiti. Jie paskatino mano polinkį į styginių kvarteto žanrą ir kamerinę muziką. Negaliu pamiršti ir puikių bendrojo lavinimo mokytojų, ypač vokiečių kalbą dėsčiusios Elenos Holcmanienės – man atrodo, kad bendravimo kultūros, pagarbos vaikams iš jos tebesimokau ir šiandien. Iš vėlesnio savo mokslų laikotarpio aukštai vertinu P. Čaikovskio konservatorijos profesorių Asaturo Grigorjano, Viktoro Gvozdeckio paskaitas – jie atvėrė europietiškuosius Vilniaus kvarteto kelius. Budapešte 1968 m. studijuojant Bélos Bartóko kūrybą stiprų poveikį darė F. Liszto muzikos akademijos profesorius Andrásas Mihály. Man atrodo, šią Mokytojų galeriją galėčiau papildyti dar daugeliu portretų, bet pirmiausia norėčiau su dėkingumu konstatuoti, kad jų kadaise paskatintas gyvenimo meno mokslus tebestudijuoju ir šiandien.  

– Jūsų repertuarą daugiausia sudaro klasikinė muzika. Vis dėlto kuo labiausiai mėgaujatės?

– Styginių kvarteto žanras man patrauklus nuo mokyklos laikų. Tiek metų einant kamerinės muzikos keliu įgauni patirties, kuria norisi pasidalinti su kitais. Su švelniu humoru norėčiau pasakyti, kad, nors tame kelyje prisikvėpuoji ir dulkių, gali pamatyti visokių pakelės plėšikų, vis dėlto pavyksta užtikti ir tyresnių įkvėpimo šaltinių. Būdamas Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos valdybos narys šiandien keliu klausimą dėl naujesnio požiūrio į kamerinės muzikos reikšmę visuomenei puoselėjimo. Kamerinės muzikos ansamblio modelis čia labai tinka: reikia mokytis išgirsti vienam kitą, suprasti, papildyti ir siekti bendro harmoningo rezultato. Žiūrint profesionalo akimis, kiekvienoje geros kamerinės muzikos partitūroje yra užfiksuotas žmogaus jausmų ir elgesio etikos kodas. Prie jų nuolat norisi grįžti, studijuoti ir atradimais dalintis su kitais.

Kiekvienam muzikos žanrui reikia talentingų atlikėjų, profesionalumo ir gero skonio. Randu ko pasimokyti ir iš kitų žanrų muzikos atlikėjų. 

– Iš kur semiatės energijos ne tik muzikai, bet ir visuomeninei veiklai?

– Laisvoje Lietuvos valstybėje galima daug ko mokytis, įgyvendinti naujas idėjas. Meno srityje vyksta nauji procesai, įdomu juos ne tik stebėti, bet ir juose dalyvauti. 

– Kokiais principais vadovaudamasis gyvenate?

– Netrukdyti kitiems, dirbti kartu, kiek tik įmanoma – mokytis iš gamtos.

– Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė LMTA ir Lietuvos muzikinis gyvenimas?

– Mano kartai tikriausiai labai pasisekė – mes gerai jaučiame mūsų profesionaliosios kultūros šaknis. Valstybinėje konservatorijoje klausiausi prof. Jadvygos Čiurlionytės skaitomo kurso, teko laimė kalbinti ją ir jos seserį Valeriją dėl Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetinės kūrybos palikimo. Tuo metu dėstė ir profesoriaus Juozo Naujalio duktė docentė Sofija Didenkienė, ir daug kitų ankstesniosios Kauno konservatorijos auklėtinių, kurių paveldėta aukšta kultūra veikė ir mus, tuometinius jų studentus.

Šiandien problemos bendros visai visuomenei: technologijų vystymosi tempai pralenkė žmonių gebėjimą greitai jas suvokti ir įsisavinti, todėl visuomenė susiskaldė: jaunimas priima jas beatodairiškai, nes neturi kitos patirties, o vyresnieji dėl užimtumo nespėja jų priderinti prie savo reikmių. Atrodo, nyksta vertybiniai kriterijai ir visuomenė jaučiasi stovinti ant nestabilaus grunto. Be abejo, tai laikinas reiškinys.

Kaip jau sakiau, kamerinė muzika ir muzikavimas ansamblyje turi socialinę prasmę, nes nuolat primena mums apie pozityvaus kūrybinių žmonių bendravimo džiaugsmą, jų veiklos harmoningumo siekį. Apie tai reikėtų kalbėti plačiau. Mano manymu, LMTA studijų programose būtinas kamerinės muzikos psichologijos kursą. 

– Gerbiamas profesoriau, kokie Jūsų ateities planai?

– Šiandien – laiku suspėti į styginių kvarteto „Akademija“ repeticiją (juokiasi).

– Ačiū už pokalbį!