Ericas Whitacreˊis: „Kūryba – nuogas aš, dirigavimas – aš su kostiumu

Ericas Whitacreˊis – chorinės muzikos fenomenas. Jis yra vienas populiariausių ir dažniausiai pasaulyje atliekamų šių dienų JAV kompozitorių, galintis didžiuotis daugiau kaip milijonu parduotų natų kopijų ir didžiuliu domėjimusi socialinėje žiniasklaidoje. Whitacreˊui, virtualaus choro pradininkui, pavyko įrodyti, kad chore dainuoti gali visi: jauni ir vyresnio amžiaus žmonės, profesionalai ir mėgėjai. Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs kompozitorius ir dirigentas klausytojams ir muzikantams padovanojo unikalią galimybę pajusti subtiliais mostais kuriamą nepaprastą koncerto atmosferą, pakilią nuotaiką, išvysti tikros žvaigždės spindesį tiek scenoje, tiek už jos ribų.

Gražiausių švenčių išvakarėse, už lango spaudžiant šaltukui, į Lietuvą pačių karščiausių emocijų buvo atvežęs JAV žvaigždė, „Grammy“ laureatas, TED konferencijos pranešėjas, novatorius, sėkmingas savo įrašų platintojas, kompozitorius ir dirigentas Ericas Whitacreˊis. Gruodžio 11 ir 12 dienomis Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje jis, diriguodamas chorui „Bel Canto“, pristatė savo populiarią chorinę kūrybą. Scenoje chorui talkino Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos kariuomenės orkestras, mušamųjų ansamblis ,,Giunter Percussion“, pianistas Artūras Anusauskas, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, solistė Lina Dambrauskaitė. Lietuviškus kūrinius dirigavo „Bel Canto“ vadovas Artūras Dambrauskas.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Whitacreˊio kūriniai „Lux Aurumque“, „Five Hebrew Love Songs“, legendinės britų grupės „Depeche Mode“ kūrinio „Enjoy the Silence“ chorinė versija, „Goodnight Moon“ sopranui ir styginių orkestrui, „Bach (Again) Come Sweet Death“ (aranž. Rhonda Sandberg), trys lietuvių autorių kūriniai – Vytauto Miškinio „Pater Noster“, Vaclovo Augustino „Du Dob Dob“ ir „M. K. Oginskio priesakai sūnui“.

Antroje dalyje girdėjome tik naujausius amerikiečių žvaigždės kūrinius. Netikėtą ir sarkastišką kūrinį „Godzilla Eats Las Vegas!“ pats autorius vadina visiškai absurdišku ir pateikia kaip pokštą. „Deep Field“ išsiskyrė tuo, kad prieš koncertą žiūrovai buvo raginami iš anksto atsisiųsti mobiliąją programėlę, kuri skleidžia elektroninį garsą. Likus 5 minutėms iki kūrinio pabaigos, dirigentui davus ženklą žiūrovai įjungė mobiliąją programėlę savo išmaniuosiuose telefonuose, jos skleidžiamas garsas susiliejo su atliekama muzika. „Sleep“ – turbūt labiausiai kompozitorių Lietuvoje išgarsinęs kūrinys. Naujoji versija buvo skirta chorui ir orkestrui, nors paprastai jis atliekamas a cappella.

Pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs Ericas Whitacreˊis sutiko papasakoti apie save.

– Ką iki šio žinojote, girdėjote apie Lietuvą?

– Žinojau apie didžiulę dainų šventę, kurioje dainuoja tūkstančiai žmonių. Taip pat buvau šiek tiek girdėjęs apie Lietuvos nepriklausomybę. Ši istorija iš tiesų labai jaudinanti, tad nekantravau atvykti ir pamatyti šalį iš vidaus. Be to, man buvo įdomu išgirsti, kaip jaučiasi lietuviai, JAV nežinomais būdais ir keliais išrinkus naująjį prezidentą Donaldą Trumpą. Neklydau manydamas, jog tai nėra labai džiuginanti žinia.

– Kokia Jūsų paslaptis – kaip tapote toks žinomas ir populiarus visame pasaulyje?

– Nesistengiau tapti populiarus. Atvirai kalbant, manau, kad man labai pasisekė. Pradėjau kurti muziką pačiu tinkamiausiu laiku. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje muzika buvo labai moderni, atonali, daugeliui tuo metu tai buvo artima ir patrauklu. O aštuntajame situacija ėmė keistis: norėjosi tonalesnės muzikos, tiesiog švaresnės harmonijos – žmonės vėl ėmė mėgti „gražią“ muziką. Kai pradėjau kurti, taip pat buvau vienas iš tų, kurie renkasi būtent tokią muziką. Kaip minėjau, man pasisekė gimti tada, kai visiems norėjosi tiesiog paprastesnės ir skaidresnės muzikos. Šis požiūris puikiai derėjo su mano meile internetui ir naujosioms medijoms, kurios tuo metu ėmė labai populiarėti – šios bangos buvau pagautas ir sėkmingai nuneštas ten, kur norėjau ir turėjau būti.

– Kurie Jūsų kelio momentai buvo lemtingi, padėjo tapti tokiam, koks esate dabar?

– Svarbiausias momentas mano gyvenime buvo, kai aštuoniolikos pradėjau dainuoti chore. Neslėpsiu, atėjau į jį turėdamas vieną tikslą – susipažinti su merginomis. Iki tol nebuvau nei gilinęsis į klasikinę muziką, nei kaip nors su ja susidūręs. Pirmas kūrinys, kurį teko dainuoti, buvo Mozarto „Requiem“. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Davidas Weilleris, dirigavęs pirmajame koncerte, buvo mano mokytojas. Jam aš padovanojau savo pirmąjį kūrinį „Go, Lovely Rose“ – toks antrasis svarbus įvykis mano kelyje. D. Weilleris man labai daug padėjo, jam esu be galo dėkingas už daugelį svarbių sprendimų, turėjusių įtakos mano karjerai. Kitas svarbus žingsnis – studijos Juilliardo universitete. Ir paskutinis, stipriai pakeitęs mano kasdienybę, – virtualaus choro[1] sukūrimas. Iš pradžių maniau, kad tai tebus mažas eksperimentas, tačiau jis „sprogo“, pritraukė labai daug dėmesio ir staiga išpopuliarėjo visame pasaulyje.

– Įdomu, kad dabartiniame, ketvirtajame, Jūsų virtualiame chore „Fly to Paradise“ dainuoja daugiau kaip 5 tūkstančiai žmonių. Kurdama lietuvišką virtualų chorą („Virtualus choras. Lietuva“), aš susidūriau su garso takelių problema – kai kurių tiesiog negalėjau panaudoti dėl prastos kokybės. Kaip dirbate Jūs? Ar tiesa, kad „Fly to Paradise“ taip pat neišnaudojo visų takelių?

– Tiek garso takelių – tikra beprotybė! Atvirai sakant, neįmanoma jų visų suderinti ir sujungti į vieną bendrą chorą. Ką mes padarėme? Išsirinkome kokius du šimtus geriausių įrašų. Visų kitų chorų panaudojome tik vaizdą. Jokiu būdu neįmanoma sudėti tūkstančių takelių, todėl toks sprendimas, mano nuomone, buvo pats tinkamiausias.

Beje, labai sveikinu Jus sukūrus pirmą lietuvišką virtualų chorą. Linkiu idėją plėtoti, kurti ir skleisti chorinę muziką. Kūrinys man pasirodė labai lietuviškas, atspindintis jūsų šalies chorinio dainavimo istoriją.

– Nuo ko Jums prasideda kompozicija?

– Viskas prasideda nuo emocijos. Tai nėra emocija, kurią noriu aprašyti ar apie ją papasakoti. Ji – tarsi lengvas skausmas širdyje, viduje. Bandydamas suprasti, ką jaučiu, pradedu ieškoti melodijos, akordo, labai konkrečios to pojūčio muzikinės išraiškos. Kai pavyksta ją rasti, imu „statyti“ kompoziciją. Tai vienintelis man tinkamas kūrybos būdas. Skamba neįtikėtinai, kai kompozitoriai sako sukūrę ką nors tiesiog iš trijų natų. Man kūryba niekada nebus tiesiog kelios natos – tai emocija, jausmas, kuriuo noriu pasidalinti su klausytojais, kad jie pasijustų taip, kaip aš jaučiuosi kurdamas, įsivaizduodamas kūrinį.

– Ką darote, kai kurdamas užstringate, sustojate?

– Išbandau įvairiausius dalykus: ilgai vaikštinėju, maudausi duše, einu į kino teatrą ar susiveliu plaukus. Kadangi būnu jau šį tą parašęs, galiu grįžti atgal, perdėlioti mintis. Nebereikia ko nors naujo ar originalaus, būtina tiesiog ramiai pamąstyti apie tai, ką turiu, ir tęsti darbą.

– Ar dabar kuriate ką nors nauja?

– Taip, rašau labai didelę valandos trukmės kompoziciją chorui, violončelei, gitarai ir elektronikai. Ji išsiskirs iš mano kūrybos. Tai bus lėto tempo, subtilus, švelnus kūrinys, juo atskleisiu labai trapius emocinius išgyvenimus. Šiuo metu esu visiškai į tai pasinėręs, ieškau tinkamos temos ir pavadinimo, kuris perteiktų tai, ką noriu pasakyti.

– Ar turite kūrinį, kuriuo labai didžiuojatės?

– Labai įdomus kūrinio apibūdinimas... Pasididžiavimas, mano nuomone, yra tarsi gyrimasis, norėjimas būti pastebėtam ir liaupsinamam. Aš niekada taip negalvoju apie kūrybą ir apskritai apie muziką. Geriausios kompozicijos man yra tos, kurios buvo sukurtos mano išgyvenimų, stiprių emocijų pagrindu, vėliau jų klausydamasis aš vėl iš naujo viską išgyvenu. Įkvepiantis jausmas... Galiu įvardinti labai paprastą ir mielą kūrinį, turbūt patį mylimiausią ir artimiausią, – „A Boy and a Girl“. Tai tyriausia ir švelniausia, ką esu sukūręs.

– Kaip manote, kodėl esate geras kompozitorius?

– Nesu tikras, kad esu geras kompozitorius. Aš vis dar stengiuosi mokytis, atrasti ką nors nauja. Kurdamas chorui, orkestrui ar atskiriems instrumentams, visada galvoju apie kiekvieno instrumento, balso partiją ir liniją. Noriu, kad kiekvieną atlikėją jo partija jaudintų, kad jis turėtų ką dainuoti, groti, jaustųsi esąs svarbi visumos dalis. Pavyzdžiui, chore savo mėgstamiausią partiją paprastai atiduodu altams. Taigi praleidžiu daug laiko konstruodamas, dainuodamas ir grodamas kiekvieną liniją, kad ji būtų įdomi. Tada, tikiu, muzikantai jaučia pasitenkinimą, bendrystės jausmą ir jį perduoda klausytojams. Drįsčiau teigti, kad būtent dėl tokio požiūrio ir darbo mano kūryba tampa gera.

– Kokia Jūsų įprasta savaitė?

– Nėra tokios. Kiekviena diena beprotiška. Aš kuriu, dalyvauju projektuose, kartais stengiuosi pasportuoti, nuvedu sūnų į mokyklą, bendrauju su įdomiais žmonėmis, dirbu su chorais ir dar visko po truputį.

– Ką Jums reiškia būti kompozitoriumi ir choro dirigentu?

– Vien pagalvojus apie kompoziciją norisi giliai įkvėpti ir atsidusti. Kiekvieną kartą rašydamas naują kūrinį aš išgyvenu agoniją. Noriu būti tobulas, nors turiu tiek daug įveikti, kad tai pasiekčiau, labai daug ieškoti ir atrasti, o emocijų lygmeniu „kastis“ vis giliau. Kartais abejoju, ar man tikrai to reikia, bet kurdamas visada įstumiu save į tokią situaciją. O dirigavimas – tai tiesiog džiaugsmas ir atgaiva sielai, muzika, kuri kuriama bendraujant, žiūrint muzikantams į akis. Kompozicija ir dirigavimas man yra visiškai skirtingai išgyvenami dalykai, nors mėgstu abu. Vis dėlto kūryba – tai tikrasis, nuogas aš, o dirigavimas – aš su kostiumu.

– Ačiū už pokalbį!

[1] Virtualus choras – daug kolektyvų, kurių atliekamo kūrinio videoįrašai sujungiami į vieną.