Fortepijono rečitalis pagal Pierreˊą-Laurentˊą

Visiškai netikėtai lemtingąjį festivalio „Gaida“ akordą sugrojo prancūzų pianistas Pierreˊas-Laurentˊas Aimardˊas. Tačiau toks sakinys galbūt suteikia pernelyg daug dirbtino patoso praėjusių metų gruodžio 16-osios vakaro koncertui, kuris buvo jaukus ir klausytojus gaubė žaisminga elegancijos aura.

Garsusis prancūzas šmaikščiai sugrojo paskutinę koncerto aukšto registro natą, tarsi padėdamas mažytį taškelį savo nuotykių nestokojančiame dienoraštyje. Publika neslėpė emocijų: pasigirdo ir linksmo juoko, ir pasigėrėjimo šūksnių.

Iš tiesų Nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą įvyko neeilinis fortepijono rečitalis. Ar kada girdėjote atliekant György Kurtágo „Žaidimus“ vienu įkvėpimu kartu su Johanno Sebastiano Bacho preliudais ir fugomis iš „Gerai temperuoto klavyro“? Ar teko pastebėti, kaip organiškai pianistas nata po natos jungia dviejų skirtingų epochų muzikas? Pati atlikimo idėja priminė šį rudenį Vilniuje matytą Lenkų kino festivalio filmą, kur vienos šeimos istorija pateikiama skirtingais laikotarpiais, tačiau ne chronologiškai, o mozaikiškai. Panašiai nuskambėjo ir pirmoji prancūziško rečitalio dalis. Pianistas lyg režisierius trina ribas tarp mūsų dienų ir Bacho laikų meistriškai pasitelkdamas įvairius šrichus ir savąjį tušė, nevengdamas legato ir saikingai naudodamas pedalą Bachui. Viskas priešingai, nei esame įpratę.

Kiekvienas pianistas savaip ekstravagantiškas. Tariant šį žodį, norisi prisiminti Ivo Pogorelićių, kuris 1980-aisiais Fryderyko Chopino konkurse išdrįso pralaužti tradicinės, nusistovėjusios interpretacijos ribas. Tada gal tai buvo netgi kiek per drąsu, tačiau taip novatoriška, neįprasta to meto ausims. P.-L. Airmardˊas Vilniuje atliko kažką panašaus, tik tarsi nepastebimai, tyliai. Niekaip nepasakytum, kad tai buvo įžūlu ar šventvagiška.

Turbūt nė negalėjo būti kitaip. Juk György Kurtágo „Žaidimai“ – pjesės, kurias inspiravo vaikų spontaniškumas. Pasak kompozitoriaus, jos turėtų paskatinti vaikus ar suaugusiuosius nebijoti instrumento, eksperimentuoti ir laisvai muzikuoti. Tad grafinė kūrinio notacija kaip tik orientuota į intuityvų muzikos pajautimą kur kas labiau nei į intelektualią ir sąmoningą partitūros analizę. Grodamas Kurtágo „Žaidimus“ atlikėjas turėtų pažadinti savo spontaniškumą. Pianistui tai pavyko taip natūraliai, lyg kūrinys būtų kuriamas čia ir dabar, nors iš tiesų pjesės buvo rašomos 1975–1979 metais, vėliau tapo medžiaga kitiems György Kurtágo kūriniams.

Pirmoje koncerto dalyje pianistas pasirinko groti austriškuoju firmos „Bösendorfer“ fortepijonu, kuris esą labiau pritinka aštresnio charakterio kūriniams. Sklando legenda, kad tik „Bösendorfer“ instrumentas kadaise sugebėjo atlaikyti virtuozo Ferenco Liszto grojimą... Tačiau šiandien ne kiekvienas pianistas renkasi šį fortepijoną, daugelis tradiciškai pasilieka prie „Steinway“. Antrajai koncerto daliai P.-L. Aimardˊas nusprendė rinktis „Steinway“, nes turėjo skambėti švelnesnio charakterio kūriniai: Claudeˊo Debussy, Juliano Andersono ir Pierreˊo Boulezo.

Kaip įtaigiai sudėliota rečitalio programa! Vėlgi tarsi vienu atsikvėpimu buvo atlikti net trijų skirtingų kompozitorių opusai, nuo pradžios iki pabaigos sutelkę visišką klausytojo jautrumą. Trūksta žodžių nusakyti, kaip puikiai pianistas moka žaisti pedalu, absoliučiai įrodydamas fortepijono galimybių universalumą. Vienur traktuodamas jį kaip styginį instrumentą, kitur paversdamas mušamuoju. Tačiau viskas aukščiausio lygio, jokių sutirštinimų ar perlenkimų. Tiesiog nuostabu buvo gerėtis ateminės muzikos lengvumu. Glotnus staccato, itin preciziškai išlaikoma sudėtinga ritmika, sutampanti su pianisto judesių taupumu ir koordinacija.

Atlikęs tris Debussy etiudus pianistas atsistojo ir nusilenkė, tačiau J. Andersono ir P. Boulezo kūrinius pagrojo iš esmės nesustodamas. Įdomu tai, kad Debussy etiudus Aimardˊas atliko neįprasta tvarka – Nr. 11, 7, 3. Akivaizdu, pianistas nebijo programos derinti taip, kaip jam pačiam atrodo geriau, lyg siekdamas kiek įmanoma labiau sujungti skambančius kūrinius, tačiau išlaikydamas stilistinius epochų bruožus.

Debussy interpretacija pasirodė labai elegantiška savo paprastumu. Dažnai pianistai, įpratę prie romantinio repertuaro, impresionistų kūrybą taip pat ima romantizuoti. Tačiau P.-L. Aimardas savo interpretacijai suteikė lengvo ir gaivaus vėjo įspūdį, čia negalėjai išgirsti jokio nuvalkioto patoso. Tiesa, kad paprastumas visuomet žavi.

Juliano Andersono kūrinio „Sensation“ lietuviškoji premjera įvyko itin sklandžiai ir tyliai. Šis kūrinys nuskambėjo tarsi mediumas tarp Debussy etiudų ir dviejų Boulezo opusų, lengvai perleisdamas savo dėmesį Boulezo „Efemeridės puslapiui“. Pastarasis opusas – bandymas suderinti tokias priešybes kaip dinamika, artikuliacija ir registrai. Iš tiesų Aimardˊas nėra vienintelis pianistas, savo programose derinantis Debussy ir Boulezą. Ukrainiečių kilmės Jegoras Ševcovas yra įrašęs kompaktinę plokštelę, sudarytą iš Boulezo kūrinių fortepijonui solo ir Debussy etiudų. Panašu, kad šių laikų rečitalių iššūkiu tampa mokėjimas pasirinkti programą taip, kad ji sukurtų vientisumo įspūdį, nesvarbu, kokio stiliaus, kokios epochos kūriniai tai būtų. Galbūt šiuo atveju tarp Debussy ir Boulezo turėtume ieškoti prancūziškumo esmės, kuri sieja šiuos du kompozitorius?

Antrosios dalies programą Pierreˊas-Laurentˊas Aimardˊas užbaigė Boulezo „12 notacijų“. Kiekviena iš šio ciklo miniatiūrų labai trumpa, trunka vos apie minutę. 1945 m. sukurtas kūrinys panašus į variacijas, tad skamba lyg vientisa muzikinė mintis, prisodrinta įvairiausių tembrinių ir spalvinių elementų. Čia galėjai pajusti, kaip fortepijonas virsta mušamuoju instrumentu.

Nuaidėjus paskutiniam obertonui, publika neslėpė susižavėjimo ir jai pavyko priversti pianistą sugroti dar vieną Debussy etiudą „pour les huit doigts“ (aštuoniems pirštams). Bisas – tokia jau jo paskirtis – leido dar kartą pasigėrėti pianisto įtaiga. Iš tiesų žavinga šių metų „Gaidos“ festivalio pabaiga! Tokia paprasta, elegantiška, šiek tiek atsiskyrusi nuo paties festivalio. Akimirką pasirodė, kad tokie koncertai Filharmonijoje vyksta dažnai. Tačiau tai buvo neeilinis vakaras, labai norėtųsi tokių rečitalių ateityje sulaukti daugiau.