Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina

Žiūrėdama pro troleibuso langą matau Mokytoją. Kaip visada – bėgantį. Pasitikslinu „Muzikos enciklopedijoje“: nesuklydau, Vytautui Skripkauskui jau devyniasdešimt! Prieš gerą mėnesį netikėtai jį su žmona sutikau Panevėžio Gabrielės Petkevičaitė-Bitės bibliotekoje vykusiame vakare. Tą kartą nebėgo, susirinkusiai auditorijai ekspromtu pasakė kelias šmaikščias mintis apie bendradarbiavimą su dainininku Jonu Stasiūnu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kurio orkestre grojo klarnetu. Ir pagriežė iš kišenės išsitraukta lūpine armonikėle. Žmona Palmira, panevėžietė, taip pat ilgametė LNOBT orkestro arfininkė, nusipelniusi artistė.

Vytautą Skripkauską mokė gyvenimas. Būti išmintingam – reiškia mąstyti, siekti lankstumo, kritiškai žvelgti į save ir nuolat tobulėti. V. Skripkauskas įsitikino, kad doras elgesys neatsiejamas nuo asmenybės gebėjimo nugalėti savuosius demonus, vadovautis padorumo, pagarbos kitam kriterijais. Ir nesvarbu, ar tas kitas mažas, ar senas. Gal Mokytojui lemta išlikti jaunatviškam todėl, kad yra nuolat prisimenamas, laukiamas? Gal giminės genas sėkmingai susijungė su išsiugdytu nepaprastu smalsumu, noru pažinti, girdėti, džiaugtis savo pastangų rezultatais? O gal jėgas palaiko ir tas nuolatinis bėgimas, nugalintis tingumą, apatiją? Gal meilė savo Išrinktajai, noras vis dar ją puoselėti ir jai padėti? Trūksta laisvesnio laiko ramiai pasėdėti, išsikalbėti apie tėvų namus ir patirtis, praeitį ir dabartį. Visa tai V. Skripkausko žodžiuose tarsi pražįsta ironija, sarkazmu, sumišusiu su liūdesiu dėl išėjusiųjų, džiaugsmu, mokėjimu pasišaipyti iš savo klajonių.

Kalbantis su Vytautu, ne veltui vadintu teatro orkestro siela, puikiu organizatoriumi, šmaikštuoliu, visada matai jo žvalų žvilgsnį, jauti, kaip pasąmonėje tarsi kino juostoje sukasi trūkinėjantys epizodai, tai, kas per nugyventus metus atsispaudė atmintyje. Jo gyvenimas jau tampa legenda, atgimsta kalbėjimuose, žiūrėjimuose, tylėjime, popieriaus skiautėse, nuotraukose.

***

Vytautas Skripkauskas prieš 90 metų vasario 11 d. gimė Klaipėdoje. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė, Hitlerio įsakymu iki gegužės 1 d. kraštas turėjo būti integruotas į Reicho administracinę bei juridinę sistemą. Dvylikametis stovėjo ir žiūrėjo į teatro balkone kapotais sakiniais žodžius beriantį Hitlerį. Pavasarį jo šei­mą, kaip ir vi­sus že­mai­čius bei žy­dus, hitlerininkai pri­ver­tė iš­si­kraus­ty­ti.

Tė­vai Vytautą su penkerių metų bro­liuku įso­di­no į trau­ki­nį, kad va­žiuo­tų pas gi­mi­nes į Dar­bė­nus Kre­tin­gos ra­jo­ne. Ta­čiau prie lai­ki­no­sios sie­nos vaikai bu­vo iš­lai­pin­ti, li­ku­sius tris ki­lo­me­trus ėjo pės­čio­mis. Tė­vai su vi­su tur­tu iš­va­žia­vo į Pa­ne­vė­žį pas gimines. Panevėžys tapo Mokytojo paauglystės miestu. „Būtent čia prasidėjo mano muzikinė ir sportinė „karjera“, – šypsodamasis pasakoja. Šviesuolis mokytojas Rakšnys paskatino mokytis. Pirmasis mokslo suolas – vakariniuose kursuose. Karo metais, pokariu tai buvo paklausi mokymosi forma. Vytautas mokslus tęsė Panevėžio vidurinėje ekonomikos mokykloje. „Greitai išmokau atlikti įvairias operacijas to meto skaičiavimo „technika“: mediniais skaitytuvais, patobulintais, sukamais ant volelio prietaisais.“ Reikėjo dirbti, padėti šeimai. Sąžiningam vyrukui buvo patikėtos pareigos „Lietūkyje“, turėjusiame plačią tiekimo, sandėliavimo sistemą. Iš pradžių vokiečių kalbą mokantis pasiuntinukas, paskui atsakingas sąskaitininkas „Lietūkio“ valdžiai dažnai tarnaudavo ir kaip oficialus vertėjas.

Vyrukas mėgo muzikuoti viskuo, kas po ranka pakliūdavo. Ekonomikos mokykloje subūrė liaudies ansamblį „Skudutis“, jo koncertai teikė paguodą karo išvargintiems miestelėnams ir kėlė tautinio pasididžiavimo dvasią. Jausdamas muzikos žinių stoką Vytautas pradėjo mokytis. Karo metais – Panevėžio muzikos kursuose, reiklios, gal net despotiškos Kauno konservatorijoje studijavusios pianistės Sofijos Gasiūnaitės-Petkūnienės klasėje. V. Skripkauskas muzikos mokyklos pastogėje gyveno drauge su kitais Mykolo Karkos priglaustais mokytojais. Vytautas Smilga, Stasė Dievaitytė, Mykolas Karka, Antanas Belazaras, Juozas Miltinis – mintyse driekiasi su šiais žmonėmis susijusių įdomiausių atsitikimų virtinės. Režisierius J. Miltinis jaunuolius kviesdavo į spektaklių generalines repeticijas, skatindavo pasakyti savo nuomonę – jam būdavo įdomu, ką mąsto nepatyręs žiūrovas. Muzikos mokyklos mokinius kompozitorius Antanas Belazaras paruošdavo gyvai groti ar dainuoti  spektakliuose. Užaugo miesto ir meno patriotai. V. Skripkauskas prisimena jaunutį chorvedį Vytautą Vilkončių, klarnetininką Joną Buką, garsųjį akordeonistą Algirdą Ločerį.

1948–1953 m. V. Skripkauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje. Stojo tarsi į fortepijono specialybę, bet su Kuhlau sonatina ir tada pianistu tapti buvo sunku... Kažkas pasiūlė muzikaliam ir keliais instrumentais grojančiam vyrukui paimti klarnetą. Pedagogu tapo įdomi asmenybė – buvęs grafų Oginskių dvaro, Lietuvos valstybės operos orkestrų muzikantas Mykolas Ženstavičius. Stambi figūra, didžiuliai ūsai išsiskirdavo kiekvieno orkestro panoramoje. Kaip pasakodavo jį girdėjusieji, tai buvo puikus klarnetininkas. Dažnai kartodavo: kuo daugiau groti, visur, kur tik galima. Kitas pedagogas buvo Juozas Jasenka.

Bet reikėjo užsidirbti duoną. 1948–1950 m. V. Skripkauskas birbyne grojo Filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje (dabar – „Lietuva“). Nuo 1953-iųjų keturis dešimtmečius V. Skripkauskas buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro klarnetininkas, solistas. „Orkestras nedidelis, pasikeisti neįmanoma. Stengiausi tą kasdienę rutiną paįvairinti. Rytą repeticija, vakare spektaklis. Tai papokštaudavau, tai bandydavau muzikantus sportu sudominti. Nelengvai sekėsi. Kas kortavo, kas žvejojo... Įdomūs būdavo susitikimai su įvairiais dirigentais, scenoje vaidmenis kuriančiais artistais.“ Kaip muzikantas ir teatro visuomeninių organizacijų veikėjas V. Skripkauskas daug gali papasakoti apie jaunųjų dainininkų kelią į sceną, savo bendraamžius, gastroliavusius menininkus, kompozitorius, spektaklius Lietuvoje ir gastrolėse.

1960 m. Vilniaus specialiosios vidurinės meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) direktoriumi tapęs Dainius Trinkūnas entuziastingai ir sumaniai ėmė burti pedagogų kolektyvą. Vadovauti pūtikų skyriui pakvietė V. Skripkauską, kurį pažinojo ne tik kaip muziką, bet ir matė jo gebėjimą sutarti su žmonėmis, pedagogo talentą. Nenusivylė. „Ką darai, daryk gerai“, – su tokiu priesaku V. Skripkauskas dirbo ne tik teatre. Pats išugdė perspektyvių specialistų ir organizavo kitų pedagogų darbą. Į pagrindiniuos Lietuvos kolektyvus įsiliejo jų auklėtiniai. „Ir iš manęs žmogų padarė“, – kartą pokštaudamas prisipažino vienas ryškiausių solistų, orkestrų koncertmeisteris Romas Taločka.

Tačiau kad taip ilgai užsibus mokyklose, pats netikėjo. „Pagalvok tik – 50 metų!“ Iš pradžių reikėjo duoną pelnyti, tad pirmieji žingsniai žengti Vilniaus trečiojoje vidurinėje, Subačiaus gatvėje buvusioje rusų mokykloje. „Vaikai triukšmingi, pramaniūgai. O tu juos muzikos mokyk!“ Bet reikėjo pinigų – šeimai išlaikyti, žmonos Palmyros arfai. Atlyginimai maži, išmoko taupyti, sumuštiniais maitintis. Bet svarbu buvo kitkas: neprarasti vilties, geros nuotaikos, pozityvaus požiūriu į gyvenimą ir profesiją, nenusivilti žmonėmis. Gal todėl sukūrė savas darbo su neklaužadomis metodikas. Mokyklos aikštelėje jis – futbolo treneris, mokantis suintriguoti išdykėlius. O paskui klasėje... „Dabar pakalbėsime apie muziką! Padainuosime, vyručiai! O gal pagrosime?“ Ir atsirado po laiptais dūdų kampas. Mokytojas sako, kad kuo talentingesnis žmogus, tuo sunkiau vaikystėje auklėjamas.

Didžiausia V. Skripkausko pergalė – Vilniaus septintojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Žirmūnų gimnazija) įkurtas mokinių orkestras „Septima“. O gal kiekvieno neklaužados tapsmas žmogumi? Ir nesvarbu, ar tas vaikas pažįsta gaidas, svarbu, kad instrumentas ir muzikavimas, buvimas draugėje padeda suprasti, jog reikia gerbti kitą žmogų, darbą, kuris tau ir kitiems turi teikti pasitenkinimą. Pasakojama, kad dar sovietmečiu į svečius atvykę vokiečių orkestro muzikantai pabandė pagroti „Septimos“ instrumentais ir buvo priblokšti: „Jais neįmanoma groti!“ Prastas instrumentarijus, bet vaikų širdyse išugdytas muzikavimo pojūtis, gebėjimas pažinti muzikos prasmes, ja gėrėtis. Tėviškai rūpestingas V. Skripkauskas nepatingėdavo ryte atbėgti į mokyklą ir pasidomėti, kaip tą dieną gyvens jo auklėtiniai: ar sveiki, ar drausmingi, ar pažangūs?

Lietuvoje, įvairiose pasaulio šalyse buvo daugybė koncertų, švenčių, įrašyta plokštelių. Per 50 metų keitėsi mokinių veidai, pirmieji jau tapo seneliais, dabar atveda savo vaikaičius. Koncerto metu nedrąsiai galvas kaišo ir iš širdies SAVO orkestrui ploja gaidžių skiauterėmis pasipuošę pankai, vos prieš dvejus metus dar koncertavę mokykloje. O jų didysis Mokytojas su žmona Palmira vakarais vis galvoja apie ateitį. Saulei leidžiantis išsitraukia fleitukę ir tarsi Panas mergina savąją Nimfą.