Ignas Jonynas: „Tėvas buvo šviesus, šiltas, linksmas žmogus“

2017 Nr. 1–2 (468–469), Beata Baublinskienė

Žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas sausio 7 dieną būtų šventęs 75 metų sukaktį. Deja, sulaukti jubiliejaus jam nebuvo lemta – po sunkios ligos lapkričio 29 d. menininkas iškeliavo į amžinybę.

Siūlome pokalbį su J. Andrejevo sūnumi kino ir teatro režisieriumi Ignu Jonynu.

 


– Kaip prisimenate savo tėtį? Koks jis buvo žmogus?

– Skirtingais gyvenimo laikotarpiais prisimenu jį skirtingai – nuo absoliučiai pasinėrusio į muziką menininko iki susirūpinusio, atsakingas pareigas einančio visuomenininko, nuo barokiniu peruku pasidabinusio pianisto, grojančio klavesinu ansamblyje „Musica humana“, iki studentams visa širdimi atsiduodančio pedagogo. Žinoma, namuose mes jį matydavome labai įvairių emocinių būsenų. Šeima, matyt, yra vienintelė aplinka, kur žmogus nusiima visus apsauginius sluoksnius, saugančius jį viešumoje. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, tėčiui būdavo ir tamsesnių, ir šviesesnių periodų, bet jam išėjus liko stiprus šviesaus, šilto, pozityvaus žmogaus įspūdis.

Tėtis buvo labai altruistiškas, demokratiškas ir linksmas. Niekada žmonių neskirstydavo pagal socialinę ar kitokią hierarchinę padėtį, nedemonstruodavo priešiškumo ar negatyvaus santykio, kad ir koks žmogus būtų. Aš kartais negalėdavau suvokti, kaip jis sugeba atleisti tiems, kurie akivaizdžiai jam kenkia. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą ir, jei tik būdavo įmanoma, stengdavosi visus negatyvumus paversti juokais. Jam tiesiog buvo svetimas noras konfrontuoti ar jausti priešiškumą. Tai buvo žmogus, kuris visada pirmiausia galvodavo apie kitus, o ne apie save.

– Kiek jam buvo svarbi profesija?

– Gal reikėtų susitarti, apie kurią profesiją kalbame. Jis buvo ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir pedagogas. Na, nebent kaip profesiją įvardintume pačią muziką. Tada turbūt tai buvo jo gyvenimo esmė. Manau, muzika, bet kokiu savo pavidalu, jam buvo idealus pasaulis. Toks, kurio nerasi anapus partitūros lapų ar Muzikos akademijos sienų. Skirtingai nuo dažnai varginančios visuomeninės veiklos ar buities rūpesčių, į muziką jis nerdavo noriai ir visiškai atsidavęs. Džiaugiuosi, kad spėjau kartu su tėčiu sukurti spektaklį „Kaligula“ (Valstybiniame jaunimo teatre. – Red.), jam jis parašė labai jautrų, subtilų ir tikslų garso takelį. Negalėčiau teigti, kad tai buvo lengvas procesas. Tik dirbdamas kartu supratau, koks tėvas reiklus sau. Jam visą laiką norėjosi tobulinti atskiras dalis, ieškoti reikiamo skambesio ar ritmikos, tada viską sujungti į visumą, kurią jis suvokė kaip unikalų tik šiam spektakliui priklausantį pasaulį. Man tai buvo su niekuo nepalyginama patirtis. Tėvas retai kada kritiškai atsiliepdavo apie mano kūrybą, bet visada turėjo aiškią nuomonę dėl jos muzikinės dalies. Kai kada aš tai priimdavau atlaidžiai, nes man atrodė, kad turime gana skirtingas muzikines patirtis. Bet tik dirbdamas kartu supratau, koks universalus ir globalus yra jo muzikos supratimas. Visos jo pastabos, įsigilinimas į dramaturgiją, atmosferos ir veiksmo dinamikos jutimas buvo galingo kultūrinio, muzikinio, jausminio bagažo rezultatas. Darbas su tėčiu buvo neįkainojama profesinė pamoka.

– Julius Andrejevas buvo pianistas, kompozitorius, pedagogas. Kuri sritis jam buvo svarbiausia? Žiūrint nuotraukas atrodo, kad gana ryškus jo, kaip pianisto, veiklos laikotarpis buvo su ansambliu „Musica humana“, galbūt ypatingas buvo išvažiavimas į Ispaniją...

– Sunku pasakyti, kuri sritis jam buvo artimiausia. Tėvas buvo emocingas žmogus. Man atrodo, kad kai kada jo sprendimus ir pasirinkimus lemdavo labiau jausminis, o ne racionalusis pradas. Pavyzdžiui, į Ispaniją jis išvažiavo visiškai neplanuotai. Tuo metu jis jau nebenorėjo tęsti savo darbo Kompozitorių sąjungos pirmininko poste. Priminsiu, kad tėčio vadovaujama Kompozitorių sąjunga viena pirmųjų iš Lietuvos kūrybinių organizacijų atsisakė sovietinės priklausomybės. Tam, beje, reikėjo ir drąsos, ir diplomatinių gebėjimų. Taigi po intensyvaus ir emociškai alinančio pirmininko darbo jis norėjo grįžti į pedagoginę veiklą ir kreipėsi į tuometinį Muzikos akademijos rektorių Juozą Antanavičių dėl dėstytojo etato. Rektorius lyg tarp kitko paklausė, ar tėvas nenorėtų pabandyti dėstyti Ispanijoje, „Mayeusis“ konservatorijoje. Ir tėvas, nemokėdamas nė žodžio ispaniškai, pasakė taip. Manau, kad jam pati Ispanija, kaip nepažinta šalis, buvo labiausiai intriguojantis apsisprendimo veiksnys. Bet iš pirmo žvilgsnio impulsyvus sprendimas atskleidžia kitą labai svarbią tėvo savybę – valingumą. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo išmokti ispanų kalbą tokiu lygiu, kad puikiai galėjo perduoti profesines žinias savo naujiesiems studentams. Kaip suprantu, tėtis turėjo ypatingą pedagogo dovaną. Tai turbūt paliudytų ir jo studentai Lietuvoje. Žinau, kad dėstymas jam buvo ypač svarbus, nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis su kartėliu užsimindavo apie suplanuotus, bet nespėtus parašyti muzikos kūrinius.

– Kas buvo Jūsų tėčio artimiausi kūrybiniai bendraminčiai – iš atlikėjų, dėstytojų, kompozitorių?

– Man sunku pasakyti, nes tėvą visą laiką supo kūrėjai. Ir ne tik iš muzikos pasaulio. Be to, tėvas buvo kompanijos žmogus, mėgo bendrauti ir mokėjo save dalinti kitiems. Žinau tik, kad du iš jo draugų liko ištikimi ir artimi iki paskutinio atodūsio – smuikininkas Jurgis Dvarionas ir violončelininkas Arvydas Griškevičius. Nepaisydami įvairių gyvenimo peripetijų šie žmonės sugebėjo išlaikyti ne tik profesinį, bet ir ypatingą žmogišką artumą su tėčiu. Ypač esu dėkingas Jurgiui Dvarionui ir jo žmonai Ilonai už jautrumą, pagalbą ir taktą paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis.

­– Daugelis Julių Andrejevą artimiau pažinojusiųjų akcentuoja jo inteligentiškumą, sako, kad jis buvo nekonfliktiškas žmogus, nesiveliantis į intrigas, švelnaus charakterio. Vis dėlto jis imdavosi ir įvairios visuomeninės, administracinės, vadybinės veiklos (dalyvavo Sąjūdyje, buvo LKS sekretorius ir pirmininkas, LNOBT direktorius). Kaip Jūs manote, kodėl? Ar jam tai daugiau davė – ambicijų realizavimo, garbės ir pan., ar daugiau atėmė – laiko, energijos? Kaip jis pats vertino tokią veiklą?

– Per drąsu man už tėvą spręsti, bet jaučiu, jei kas paklaustų tėčio, dėl kurios iš Jūsų čia išvardintų veiklų jis nesigaili, manau, tik dėl Sąjūdžio jam nekiltų didelių abejonių. Na, gal dar dėl Kompozitorių sąjungos laikotarpio, kai buvo atsiskirta nuo Sovietų Sąjungos organizacijos. Aš mačiau, kokios tėvui buvo kokčios ir svetimos visokiausios intrigos, apkalbos ir varžytuvės, kurios neišvengiamai atsirasdavo turint matomesnį postą. Iš prigimties jis buvo idealistas ir kiekvieną veiklą, manau, suvokdavo labiau kaip tam tikrą kūrybinę misiją, išreikštą pasitikėjimą juo, o ne dar vieną karjeros laiptelį. Bet čia tik mano spėjimai, niekad su tėvu apie tai rimtai nesu diskutavęs.

– Labai daug energijos Julius Andrejevas atidavė pedagogikai, nemaža jo kūrybos dalis skirta vaikams. Ar jis mokėjo bendrauti su vaikais, jaunimu? Gal yra įstrigę kokių nors epizodų, susijusių su pedagoginiu darbu?

– Kiek žinau, mokiniai verždavosi pas tėvą, ar jis būtų dėstęs Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Ypatinga dovana sulaukus garbaus amžiaus vis dar būti mylimam ir reikalingam jauniems žmonėms. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų užlipti laiptais ir mano brolis Balys rasdavo jį sėdintį laiptinėje. Praktiškai parnešdavo jį namo, bet po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas studentus.

– Kodėl Jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – Jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

– Mes su broliu esame turbūt didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tad visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašarom. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė tam tiktus gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

– Kiek Jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

– Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, ta garsų laboratorija greičiau buvo baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai pereinantis iš kartos į kartą.

– Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Birštono vasaros menų akademija