Iškilius pedagogus prisimenant

2017 Nr. 1–2 (468–469), Aistė Bružaitė

 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedroje yra dirbę daugybė iškilių asmenybių. Praėjusių metų pabaigoje katedra paminėjo prof. Valento Leimonto (g. 1926), prof. Antano Smolskaus (1951–2003) ir doc. Povilo Samuičio (1896–1989) gimimo sukaktis. LMTA Juozo Karoso salėje vykusiuose renginiuose dalyvavo sukaktuvininkų artimieji, liaudies instrumentų atlikėjų bendruomenės atstovai iš visos Lietuvos.

2016 m. rugsėjo 22 d. paminėtas LMTA profesoriaus, tautodailininko Valento Leimonto 90-metis. Vakarą vedė ilgametis profesoriaus kolega ir bičiulis, buvęs V. Leimonto studentas prof. Eduardas Gabnys.

 

V. Leimonto kelią į muziką nulėmė kaime skambėjusi liaudies daina, pomėgis dainuoti chore. Dainuota pradinėje mokykloje, progimnazijoje ir gimnazijoje. Vargingą pokario dalią praskaidrindavo dalyvavimas Panevėžio geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų ir miesto mokytojų choruose. Į muzikos mokyklą V. Leimontas įstojo 1948 m., mokėsi griežti smuiku ir dainuoti. Baigęs mokyklą buvo paskirtas į Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblį. Nuo 1952 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), studijavo dirigavimą ir birbynę. Pedagoginę veiklą, kuri truko 47 metus, V. Leimontas pradėjo 1955 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Dėstė dirigavimą, ugdė birbynininkus, įsteigė liaudies instrumentų orkestrą. 1962 m. pakviečiamas dėstyti konservatorijoje, joje dirbo 40 metų, iš jų 26 metus ėjo kelių fakultetų dekano pareigas. Jo klasėje dirigavimo kursą baigė 38 studentai, parengiamąjį kursą – 60 studentų.

Dvidešimt metų V. Leimontas vadovavo liaudies instrumentų orkestrui, su juo koncertuota Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauta dainų šventėse, festivaliuose, įrašytos dvi plokštelės. Steigdamas studentų kamerinį ansamblį, V. Leimontas siekė populiarinti lietuvišką muziką ir liaudies instrumentus. Ansamblis koncertuodavo Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse, važinėdavo po Lietuvą. Išskirtinę reikšmę turėjo koncertai Rygos, Talino, Sankt Peterburgo, Minsko, Kijevo, Jerevano, Kišiniovo, Baku konservatorijose, Maskvos Gnesinų institute.

Ketvertą metų V. Leimontas dėstė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) Muzikos katedroje. 1957 m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar – „Ugnelė“). Kurį laiką pats grojo ansamblyje „Sutartinė“, su Lietuvos atlikėjų grupe koncertavo Dubline ir Londone. 1974 m. V. Leimontui suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo, 1978 m. ­– docento, 1991 m. – profesoriaus vardas.

Dar jaunystėje V. Leimontas pradėjo domėtis daile. Mokydamasis Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje lankė parodas, kaupė reprodukcijų albumus, bandė piešti pats. Vilniuje bendravo su tapytoju A. Motiejūnu, kuris ir paskatino lieti akvareles. Pirmieji rimtesni darbai sukurti 1969 m. Respublikinėje liaudies meno parodoje 1975 m. eksponuotos dvi jo akvarelės. Tais pačiais metais Lietuvos konservatorijoje V. Leimontas surengė pirmąją personalinę parodą. Į tautodailininkų sąjungą buvo priimtas 1976 m.

V. Leimontas yra surengęs per 50 personalinių parodų, aktyviai dalyvauja bendrose ekspozicijose. Po Lietuvą yra pasklidę per du šimtus, užsienyje – daugiau kaip kelios dešimtys jo akvarelių. V. Leimonto kūryboje vyrauja šviesus koloritas. Jo peizažai apibendrinti, abstraktesniuose darbuose nevengiama simboliškumo. V. Leimonto kūrybą įdomiai papildo retesne technika – tušu ­– pieštos akvarelės.

Profesoriaus Valento Leimonto biografija išties įspūdinga, per savo netrumpą gyvenimą jis daug nuveikė puoselėdamas ir populiarindamas liaudies instrumentų žanrą. Jubiliejinį vakarą iš profesoriaus lūpų nuskambėjo daugybė smagių istorijų, žavėjo jo šviesus protas ir gyvybingumas. Vakarą papuošė kanklių ir birbynės muzika, atliekama Liaudies instrumentų katedros pedagogų Reginos Marozienės ir Kęstučio Lipeikos, jiems talkino koncertmeisterė Violeta Vaičiulienė (fortepijonas).

2016 m. spalio 20 d. įvyko kitas Liaudies instrumentų katedrai reikšmingas renginys – profesoriaus Antano Smolskaus 65-ųjų ir docento Povilo Samuičio 120-ųjų gimimo metinių minėjimas. Vakarą vedė prof. A. Smolskaus mokinys, Liaudies instrumentų katedros lektorius Kęstutis Lipeika.

Petras Juodelė knygoje „Skamba kankliai“ rašė: „1945 m. P. Samuitis, grieždamas Vilniaus filharmonijos simfoniniame orkestre, netikėtai sutiko seną kolegą J. Švedą, kuris prikalbino pereiti dirbti į Filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblį, klasikinį instrumentą klarnetą iškeisti į paprastą diatoninę birbynę.“ Ansamblyje atsiskleidė P. Samuičio kaip pedagogo, birbynių modifikuotojo talentas, lėmęs tolesnį jo gyvenimą: tapo ansamblio koncertmeisteriu ir Lietuvos konservatorijos pedagogu.

P. Samuitis, trylika metų išdirbęs ansamblyje, sukūrė (su meistru Pranu Serva) aukštąją chromatinę birbynę. Tai reikšmingiausias išradimas visiems birbynininkams. P. Vaišnoras diplominiame darbe „Povilas Samuitis“ rašė: „Patobulintą birbynę pirmas įvaldė ansamblio birbynininkas Ignas Brazdeikis. Tačiau rimčiausią egzaminą laikė ansambliečiai konservatorijos studentai Vladas Bartusevičius, Algimantas Balčiūnas ir Petras Juodelė. Jie pirmieji įrodė, kad chromatinė birbynė yra techniškai paslankesnė, didesnės skambesio jėgos instrumentas. Baigdami konservatoriją jie grojo G. F. Hendelio, V. A. Mocarto koncertus, parašytus obojui ir fortepijonui, Povilo Samuičio pritaikytus birbynei. Tuo jis įrodė, kad patobulinta birbyne galima pagroti ne tik paprastas liaudies melodijas, bet ir sudėtingus klasikos kūrinius.“

1946 m. Liaudies instrumentų katedroje įsteigiama birbynės specialybė, dėstyti pakviečiamas P. Samuitis. Jo sukurtai chromatinei aukštajai birbynei (vėliau tenorinei ir kontrabosinei) reikėjo specialaus repertuaro, metodinės literatūros. Docentas P. Samuitis kartu su savo mokiniu A. Vyžintu parengė vadovėlį „Birbynės“, kurio metodinė dalis ir naujas repertuaras reikšmingai pasitarnavo mokomajam procesui bei koncertinei praktikai.

Povilo Samuičio mokiniui Antanui Smolskui šiemet būtų sukakę 65 metai. Nuo pat studijų metų A. Smolskus buvo vienas ryškiausių Lietuvos birbynininkų. Tai liudija tarptautinių konkursų laureato diplomai ir labai aktyvi koncertinė veikla. A. Smolskus buvo puikus pedagogas, parengė daug profesionalių birbynininkų. Vidinė kultūra, aukštas intelektas, išsilavinimas, pagarba klausytojui ir muzikai, puikus humoro jausmas – tai savybės, kuriomis pasižymėjo profesorius.

1989 m. A. Smolskus tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedros vedėju, į studijų programas įtraukė ansamblinio muzikavimo discipliną.

Koncerte pasirodė buvę A. Smolskaus mokiniai ir jo „anūkai“ – mokinių mokiniai. Kūrinius atliko birbynininkai Algirdas Jedemskis, Vytautas Kiminius, Darius Klišys, Eugenijus Čiplys, Arvydas Jankus, Agnius Daubaris, Kęstutis Lipeika, birbynių ansamblis: Nikodemas Vaineikis, Darius Virbickas, Agnius Daubaris, Viktoras Rimša. Jiems talkino pianistės Lina Šatkutė, Violeta Vaičiulienė ir Viktorija Avdejeva kanklininkė Aistė Bružaitė.

Prisiminimais apie liaudies muzikos kultūrai gyvenimą paskyrusius pedagogus pasidalijo profesorius Algirdas Vyžintas, docentas Kastytis Mikiška, ilgametis kolega, Akordeono katedros profesorius Eduardas Gabnys, P. Samuičio sūnus Valdas Samuitis.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!