Lietuvos muzikų rėmimo fonde pakeleivių nėra

2017 Nr. 1–2 (468–469), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Prieš 25 metus buvo įkurta viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nevyriausybinių organizacijų – Lietuvos muzikų rėmimo fondas. „Tūkstančiams muzikos gerbėjų Jūs atvėrėte duris į subtilų mus supančio pasaulio pažinimą, mokote ne tik klausytis, bet išgirsti, pajusti ir suprasti. <...> Šimtai fondo surengtų koncertų, įgyvendintų projektų ir konkursų svariai prisideda prie muzikinės kultūros sklaidos ir estetinio visuomenės ugdymo“, – sukakties proga sveikindama fondo darbuotojus rašė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Veikianti organizacija – pirmiausia žmonės. Programų vadovės, projektų kūrėjos ir jų įgyvendintojos, finansininkės, visų organizacinių darbų meistrės p. Irta, Genovaitė, Elvyra, Stasė, Aušra, Laima. Stasio Vainiūno namų direktorius muzikologas Vaclovas Juodpusis. Organizacijos siela ir variklis – Liucija Stulgienė.

Gyvenimas prieš ketvirtį amžiaus sukūrė keistą situaciją, fondas atsirado susiklosčius tam tikroms L. Stulgienės gyvenimo aplinkybėms. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės Kul­tū­ros sky­riu­je dirbusi di­de­lę kul­tū­ri­nio, mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo pa­tir­tį turinti valdininkė 1991 m. paliko postą, tačiau namuose be darbo negalėjo rasti vietos. Įprotis atpažinti negeras kultūros tendencijas ir padėti žmonėms jas keisti jau buvo susiformavęs nuo vadovavimo Šiaulių kultūros vyksmui laikų. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo kurtis naujos struktūros, pagaliau buvo galima įgyvendinti tai, ką iki tol žlugdė sovietinė biurokratija.

L. Stulgienė – ne muzikė, tačiau muzika ją lydėjo nuolat. Sako, mama gražiai dainavusi, ir nors dukrą Liuciją Maselskytę Pakruojo mokykloje labiau viliojo šokis, sportas, ji mėgdavo klausytis koncertų, kuriuose buvo galima susikaupti, atverti savyje emocijų gelmę. Muzika skambėjo Stulgių šeimoje: puikus smuikininkas Algirdas Stulgys buvo nuolat pasinėręs į naujų koncertinių programų sūkurį, šį instrumentą pasirinko dukra Dalia, kuri dar prieš sugriūnant Sovietų Sąjungai išvyko studijuoti į Vokietiją (dabar ji – vieno stipriausių Europoje Dresdeno simfoninio orkestro koncertmeisterė).

Taigi racionalaus proto, aukštuosius matematikos mokslus kadaise puikiai baigusi ir mokslininkės karjerai rekomenduota moteris ėmė mąstyti, kokia turėtų būti organizacija, kuri galėtų padėti muzikams. Studijavo jaunos valstybės dokumentus, tarėsi. Suprato, kad vienai ką nors nuveikti nepavyktų, nėra kapitalo. Bet sukaupti žmonių patirtį, idėjas, rasti priemonių joms įgyvendinti – galima. Tad tebūnie fondas! Šiuo prancūzišku žodžiu, reiškiančiu pamatą, pagrindą, išteklius, paprastai vadinama specialios paskirties valstybinė ar visuomeninė organizacija, kaupianti lėšas, intelektinį kapitalą, kad galėtų padėti jauniems menininkams ar mokslininkams tobulėti. Tuomet, Nepriklausomybės aušroje, apie galimą tokio fondo veiklą niekas neturėjo supratimo. „Ponia Liucija atvėrė taip paslaptingą naujos veiklos sferą, pralaužė ledus, pirmoji Lietuvoje sukūrė naują instituciją, kurios veikla šiandien didžiuojamės“, – rašė profesorius Saulius Sondeckis.

Dešiniąja direktorės ranka tapo Eglė Ugianskienė, atėjo puikus vadybininkas Saliamonas Sverdiolas, kiti muzikai neabejingi žmonės. Ir šiandien dirba Irta, Stasė, Genovaitė, Laima, Aušra. Matytumėte, kaip jos sukasi, tik pamėtėk idėją!

Jau 25 metus fondas stengiasi eiti koja kojon su pažangių tendencijų kultūros srityje puoselėtojais, padeda siekti valstybės tikslų. L. Stulgienė studijuoja kiekvienos naujos Vyriausybės programą, seka diskusijas žiniasklaidoje. Visada jaudinasi, jeigu kultūra užmirštama. Nervinasi girdėdama samprotavimus, kad modernias technologijas, industrijas reikia pritaikyti ir labai trapioje meninės kultūros – muzikos srityje. „Ar nereikėtų pirmiausia galvoti apie žmogaus dvasią, o ne apie galimybes ją pritaikyti materialaus turto kūrimui? – tiesiai klausia. – Žiūriu į naujosios Vyriausybės programą. Joje vėl kalbama apie išteklius (parengti žmogiškųjų išteklių plėtros politikos stebėsenos rodiklius ir t. t. Įgyvendinant šį uždavinį tereiktų prisikviesti kaimynų baltarusių, rusų – ištekliai bus papildyti!).“

Fondo patirtį perėmė kitos organizacijos, tarp jų ir valstybinės. Tačiau tokio judėjimo iniciatoriai ir tęsėjai šiandien tarsi baudžiami: veiklos programų lyg ir nemato valstybės rėmėjai, o gal net nesupranta jų prasmės. Bet aktyviai palaiko fejerverkų organizatorius, populiariosios kultūros renginius...

Kada mūsų valstybėje bus išgirsti Theodoreˊo Schultzo, kitų Nobelio premijos laureatų mintys: XXI a. pagrindinės investicijos turi būti nukreiptos ne į laukus ar mašinas, bet į žmogų, o žmogiškieji ištekliai privalo būti transformuojami į žmogiškąjį kapitalą. Kol to nebus, šalis neišlips iš bėdų. Žmogiškasis kapitalas – ne kiekybinis, o kokybinis požiūris į žmogų kaip į holistiškai suvokiamą valstybės, tautos perspektyvą, gyvenimo kokybės prielaidą.

Manyčiau, L. Stulgienės vadovaujamo fondo veikla deda pagrindus žmogiškajam kapitalui. Tai dvasingumo, aukštos kultūros, dorovingumo, socialumo ir tik paskui kompetencijų ugdymo kelias, prasidedantis nuo vaikystės ir besitęsiantis visą gyvenimą. XXI amžiuje svarbiausia – žmogaus problema. 2016 m. pasauliniame ekonomikos forume Davose buvo aptariama tema „Talentų pritraukimas ir tarptautinis mobilumas“. Dėmesys buvo sutelktas į talentų judėjimo ir kuriamos ekonominės gerovės koreliaciją. Mokslininkai, verslininkai, politikai pabrėžė, kad kūrybingų žmonių mobilumas – didelė ir svarbi jėga, taip realizuojamas siekis tobulėti, užpildomos įgūdžių spragos. Kuo daugiau žmogiškojo kapitalo, aukštos kompetencijos, tuo produktyvesnė kūryba ir daugiau galimybių formuoti naujas, pažangias strategijas.

Kaip Lietuvos muzikų rėmimo fondas reaguoja į dabarties iššūkius? Plėtoja savo programas. Viena ypač svarbi – „Sugrįžimai“. Jaunų žmonių parvykimas iš įvairiausių pasaulio šalių į Lietuvą – ne noras vėl prisikirsti mamos blynų. Per 18 metų tėvynėje savo pasiekimus demonstravo svetur studijuojantys ar dirbantys 265 lietuviai muzikai, 139 jų kolegos užsieniečiai, koncertuose bendradarbiavo ir 817 Lietuvos muzikų. Buvo surengta 310 koncertų, sulaukta svečių iš 39 pasaulio šalių. Festivalyje atliktas 101 Lietuvos kompozitoriaus kūrinys. Į Lietuvą atvykę Vakaruose pripažinti muzikai studentams, mokiniams rengia meistriškumo pamokas, perteikia didžiulę patirtį, išmintį. Kartu su kolegomis parengia lietuvių kompozitorių kūrinių – te plačiau skamba pasaulyje.

Programa įprasmina keitimosi protais globaliame pasaulyje idėją.

Kultūros kapitalas gausinamas ir kitomis programomis. Viena reikšmingiausių – edukacinė programa Lietuvos studentams „Alma mater musicalis“. Pilnutėlė Šv. Jonų bažnyčia kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį rodo, kad jau atsirado studentų auditorija, kuri geba atskirti grūdus nuo pelų. Nemirksta bare prie alaus, bet ateina paklausyti geros muzikos, susitikti su Nacionalinės premijos laureatais, kitais iškiliais kultūros žmonėmis. Tačiau Kultūros taryba mano, kad tokie susitikimai nieko verti ir jų neremia.

Valstybė nurodė, kad negalią turintiems žmonėms būtina plėtoti atokvėpio paslaugas (pavesta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai), didinti neformaliojo vaikų švietimo paslaugų įvairovę ir prieinamumą – plėsti švietimo teikėjų pasiūlą ir didinti galimybes ugdytis kuo įvairesnėje aplinkoje (pavesta Švietimo ir mokslo ministerijai). Tai kodėl neremiamos tos programos, kurias vykdo pelno nesiekianti organizacija Muzikų rėmimo fondas: „Alma mater musicalis“ – studentams, jaunimui, „Beauštanti aušrelė“ – miesto ir visai valstybės bendruomenei (kasmet Vilniuje, Prezidentūros aikštėje, rengiama Mokslo metų pradžios ir Laisvės dienos šventė, kuri per LTV tiesiogiai transliuojama visai Lietuvai; koncertai mokyklose rengiami visus mokslo metus), „Musica terrae Vilnensis“ – Pietryčių Lietuvos gyventojams (sudėtinė programos dalis – festivalis „Pavasario muzika“ daugiataučio Visagino ir jo apylinkių gyventojams)? Tai ir programa „Mūsų miesteliai“, skirta nuo prasto popso neapsiginantiems ir klasikinės muzikos pasigendantiems kultūros centrams.

Programa „Dainuoju Lietuvą“ buvo skirta Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, Valdovų rūmų atstatymui remti, daug renginių vyko Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių proga. „Musica sacra“ gimė Popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagės Lietuvoje 1993 m. garbei, tęsiama iki šiol.

Fondas nuolat rūpinasi jaunųjų talentų globa. Prezidentūroje ir Vyriausybės rūmuose kasmet rengiamos tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų pagerbimo iškilmės, skiriamos kilniaširdžių mecenatų paskatinamosios premijos.

1998 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį fon­das įkū­rė Sta­sio Vai­niū­no na­mus, kurie tapo tiek jaunųjų, tiek patyrusių muzikos, dailės, literatūros menininkų, veteranų traukos centru. Nuo 2004 m. pradėti rengti kassavaitiniai „Muzikiniai trečiadieniai“. Šiems namams vadovauja muzikologas Vaclovas Juodpusis. Būtent čia renkasi atskirtį patiriantys muzikai senjorai, 2000 m. ba­lan­dį įstei­gta ben­dri­ja „At­gai­va“, 2002 me­tų sau­sį – vie­šoji įstai­ga „Muzikos projektai“. S. Vainiūno namuose surengiama per 100 koncertų, muzikos švenčių, kuriose dalyvauja ir sveikieji, ir neįgalūs atlikėjai. Už projekto „Atgaiva“ vykdymą Vilniuje fondas laimėjo UNESCO Taikos miesto premiją.

„Sunku sumąstyti natūralesnį kultūros reiškinį kaip muzikos festivalis Druskininkuose, papuoštas M. K. Čiurlionio vardu, nušviestas jo dvasios”, – taip šį fondo renginį įvertino prof. V. Landsbergis. Šio keturis mėnesius trunkančio renginio metu ne tik propaguojama Čiurlionio kūryba, konferencijose analizuojamas jo menas ir kontekstai, jaunieji smuikininkai tobulinasi su geriausiais pedagogais, bet ir sudaroma galimybė neįkainojamų įspūdžių patirti besigydantiems žmonėms, neįgaliesiems.

Šiandien sunku būtų suminėti visas per 25 metus surengtas Lietuvos muzikų rėmimo fondo akcijas, renginiuose dalyvavusių kūrėjų, atlikėjų pavardes, kūrinių pavadinimus, nurodyti užaugintų klausytojų skaičių, papasakoti apie visus mecenatus, į pasaulį nusidriekusius ryšius. Ar čia ne tai, apie ką kalbėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius? „Globalios Lietuvos“ idėjos įgyvendinimo sėkmė – tautos ir valstybės pastangos bei partnerystė. Siekiama, kad išvykusieji neprarastų tarpusavio bei politinių, ekonominių, mokslo, kultūrinių ryšių su Lietuva ir juos stiprintų, garsintų jos vardą, puoselėtų lietuvybę, savo žiniomis, patirtimi ir darbais prisidėtų prie valstybės stiprinimo ir pažangos. Ši vertybinė nuostata įtvirtinta valstybės ir jos diasporos santykius įprasminančioje „Globalios Lietuvos“ programoje, kurios įgyvendinime dalyvauja valstybės institucijos ir įstaigos, Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje, užsienio lietuvių organizacijos įvairiuose kraštuose, Lietuvoje registruotos asociacijos ar viešosios įstaigos.“ Bet skaitome vieną finansuotų programų: „Ledo šou, ledo barai, pramoginių kostiumų kolekcija. Veiklos sritys: fejerverkai, pirotechnika, reklamos paslaugos...“ Ir vėl pastebime akcentus: programą galima įgyvendinti sukūrus „tarpinstitucinį veiklos planą, institucinę sąrangą, leidžiančią įtraukti į veiklą arčiausiai užsienio lietuvių esančias Lietuvos diplomatines atstovybes.“ O atstovybėms nelabai įdomu, ką veikia menininkai užsienyje, jos net negali patarti, ką reikėtų paskatinti, pakviesti. Nes kai kurie kultūros atašė malonėja aplankyti lietuvių renginius tik pakviesti...

Dar kartą klausimas dėl valstybės prioritetų. Ar galima didinti šalies konkurencingumą, inovatyvumą neugdant dvasingo, kūrybingo, turinčio moralinę atsakomybę, atskirties nejaučiančio žmogaus? Jeigu niekas neįpareigotas ugdyti pozityvaus, atsakingo, moralaus piliečio (tokia užduotis neformuluojama nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijai), tai kam gali rūpėti, ar didinamas viešojo sektoriaus efektyvumas? Ar gali būti užtikrinamas nacionalinis saugumas, jeigu valstybė nesirūpina ugdyti tai suvokiančių, įtikėjusių bendražmogiškomis vertybėmis, Tėvynę mylinčių žmonių?

Siaučiant krizei, braškant kultūros biudžetams, jau dvidešimt penkerius metus vingiuojančiame begalinių darbų karavane Muzikų rėmimo fondo komanda neša visuomenei šviesą tikėdama, kad ji bus doresnė, dvasingesnė. Neužmetė nė vienos savo pradėtos brandinti idėjos, ilgametės veiklos programos virto neatsiejama šalies kultūrinio gyvenimo dalimi. „Kad mūsų veiklos karavanas judėtų, dabar tiek daug pastangų tarsi ir nereikia. Netgi ir būdami aštuoniese galėtume gilinti ir plėsti veiklą, – pokštavo L. Stulgienė. – Gerai sustyguotam mūsų ansambliui aš galiu diriguoti visai maža batutėle, o susirgusi neiti į darbą, bet būti rami, kad viskas bus padaryta kruopščiai ir tiksliai“. Todėl, kad fonde nėra pakeleivių.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!