Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė

Per Lietuvą nuskambėjo pirmasis Muzikuojančių šeimų festivalis-konkursas „Gaidų pynė“. Prasidėjusį praėjusių metų pavasarį renginiais Lietuvos regionuose, rudenį festivalį vainikavo labdaringi koncertai pažeidžiamiausioms socialinėms grupėms – tėvų globos netekusiems vaikams, vienišiems senoliams ir neįgaliesiems.

Atsigręžę atgal jau galime apžvelgti įvykius ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais. Kalbamės su Šv. Kazimiero ordino nariais – festivalio iniciatore ir projekto vadove muzikologe Aldona Juodeliene bei festivalio organizacinio komiteto ir vertinimo komisijų nariu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentu kompozitoriumi Kaziu Daugėla.

– Kodėl nusprendėte rengti festivalį muzikuojančioms šeimoms?

Aldona Juodelienė: Į šį klausimą puikiai atsako mūsų festivalio šūkis „Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė“. Pagrindinis festivalio organizatorius Šv. Kazimiero ordinas, kurio šūkis yra „Vivere bonum faciendo“ (Gyventi darant gera), jau daugelį metų vykdo kultūrinius, socialinius, labdaros projektus, juos įgyvendina ordino nariai ir savanoriai rėmėjai. Šį kartą dėmesio centre buvo šeima, jos gyvybingumo, kūrybiškumo ir kultūrinių tradicijų puoselėjimas. Projektu siekta stiprinti šeimos svarbos individo ir visuomenės gyvenime suvokimą, skatinant Lietuvos šeimas muzikuoti drauge.

Ilgus amžius muzika buvo neatsiejama mūsų tautos kasdienybės ir švenčių, papročių ir apeigų dalis. Muzikavimo tradicijos itin puoselėtos šeimoje, kurios aplinka turi didelę įtaką asmens kūrybiškumui. Čia formuojasi asmens nuostatos ir vertybės, estetinis skonis, tad muzikavimo galia vertintina kaip šeimos saitų stiprinimo, jaunosios kartos, taip pat ir kultūringos visuomenės ugdymo priemonė. O kūrybinis džiaugsmas, kai bendrų interesų suburiami šeimos nariai dovanoja vieni kitiems gražų ir prasmingą buvimą drauge, tampa neišblėstančiais vaikystės prisiminimais, jie kuria šeimos kultūrinę tradiciją, perduodamą iš kartos į kartą.

Apie muzikos galią labai gražius žodžius yra pasakęs M. K. Čiurlionis, kuris, beje, mokytis muzikos taip pat pradėjo šeimoje: „Muzika – tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis <...>. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba.“

– Muzikuojančios šeimos susirinko iš visos Lietuvos, užsiregistravo net 35 šeimų ansambliai, daugiau nei 100 dalyvių. Muzikuojančios Lietuvos šeimos – kokios jos?

A. J.: Tai ypatingi, unikalūs, originalūs, verti žavėjimosi, palaikymo ir paramos šeimų ansambliai. Vienų muzikavimo šeimose tradicija tęsiasi iš kartos į kartą, kitus paskatino susiburti muzikos mokyklose besimokantys vaikai ar jų mokytojai, trečius – muzikos mokyklas baigę ar muziko profesiją įgiję tėvai, meilę muzikai perdavę ir savo vaikams. Ypatingų padėkos žodžių nusipelnė mokytojai, kurie skyrė daug laiko ir jėgų padėdami ansambliams pasiruošti. Jie skatino ir drąsino šeimas muzikuoti drauge, net subūrė visiškai naujus ansamblius. Tokiomis šeimomis, kurias muzikuoti drauge paskatino mūsų festivalis-konkursas, ypač džiaugiamės. Pradedančiųjų ansamblių tarp festivalio dalyvių buvo net devyni.

Paskatinti šeimas muzikuoti drauge buvo vienas iš mūsų uždavinių ir, manau, jį pavyko sėkmingai įgyvendinti. Tad festivalio ir projekto idėja, pasklidusi po visą Lietuvą, įvairiomis spalvomis suskambo dalyvių pasirodymuose – nuo tradicinio lietuvių folkloro iki džiazo muzikos, nuo klasikos perlų iki populiarių lietuviškų šlagerių.

– Muzikavo skirtingos profesinės ir sceninės patirties ansambliai. Ar nebuvo sunku juos palyginti ir įvertinti? Pagal kokius kriterijus vertinote pasirodymus?

Kazys Daugėla: Muzikuojančių šeimų ansambliai buvo vertinami pagal tokius kriterijus: muzikalumas, intonacija, ritmas, meniškumas, originalumas, ansambliškumas bei sceninis įvaizdis. Bendras pasiruošimo lygis pasirodė aukštas, ypač akademinės muzikos kategorijoje. Džiugino, kad daugelis ansamblių pasižymėjo puikia intonacija ir muzikalumu, kas labai svarbu darniam ansambliui. Gal kiek skurdesnis repertuaras bei atlikimo lygis buvo jaučiamas pramoginės muzikos kategorijoje, tačiau visos muzikuojančios šeimos nuoširdžiai stengėsi pagal galimybes ir sugebėjimus pasirodyti kuo geriausiai. Juk tai buvo ne tik festivalis, bet ir konkursas su piniginėmis premijomis. Todėl ruoštasi rimtai ir atsakingai.

A. J.: Komisijos narių vertinimu, visi ansambliai, nesvarbu kokiai krypčiai – pramoginės, akademinės ar liaudies muzikos – atstovavo, buvo atsakingai ir puikiai pasiruošę. Nors iš mėgėjiškai muzikuojančių šeimų ansamblių nebuvo reikalaujama aukšto profesionalumo, tačiau muzikuojant, kaip ir užsiimant kita veikla, visada pravartu turėti tikslą ir judėti į priekį, nesustoti tobulėti. Tad po perklausų regionuose, įvykusių gegužės mėnesį, komisijos nariai individualiai teikė patarimus ne vienam ansambliui, ypač jei dalyviai neturėjo profesionalių talkininkų ir muzikavo savarankiškai. Tai padėjo tobulėti ir geriau pasiruošti baigiamajam festivalio renginiui.

Rugsėjį festivalio baigiamajame koncerte muzikuojančios šeimos varžėsi dėl laureatų vardo. Kai kurie dalyviai pateko į nugalėtojų grupę, kiti buvo apdovanoti diplomais, padėkos raštais ir dovanėlėmis. Konkursas parodė, kad Lietuvoje gausu gražių, originalių muzikuojančių šeimų, o kai kurios jų atstovauja mūsų šaliai ir tarptautiniuose renginiuose.

– Ką galėtumėte išskirti iš girdėtų ansamblių, atliktų kūrinių? Neįprastos aranžuotės, retesni instrumentai, ypatingi talentai, išskirtiniai balsai?

K. D.: Išklausius daug nuostabių ansamblių ir išgirdus įvairiausio žanro kūrinių, norėtųsi paminėti visus dalyvius – visi jie verti susižavėjimo, palaikymo ir paramos. Tačiau ypač įsiminė keletas ansamblių. Pirmiausia tai Beinarių trio ir „Mudu abudu“ iš Vilniaus. Jiems skirti aukščiausi balai akademinės muzikos kategorijoje. Sužavėjo Lietuvoje žinomos muzikų Beinarių dinastijos atstovų – obojininko Roberto Beinario ir kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės – dukrų Brigitos ir Gabrielės nepaprastai muzikaliai ir profesionaliai atliekama Christopherio W. Glucko „Melodija“ iš operos „Orfėjas ir Euridikė“, pritaikyta fleitai ir arfai. Atliekant Piotro Čaikovskio Neapolietišką dainelę prie sesučių su tambūrinu prisijungė broliukas Laurynas, dar tik pradedantis muzikanto kelią.

Maloniai nustebino brolių Algirdo Leonardo ir Augusto Poškų ansamblis „Mudu abudu“ – berniukai puikiai groja klasikine gitara ir fortepijonu, įdomūs ir gražūs buvo jų pasirinkti kūriniai. Taip pat norėčiau paminėti kornetininkų trio iš Vilniaus, pelniusį apdovanojimą „Už įdomiausią interpretaciją“, Germanavičių šeimos kvartetą iš Raseinių rajono Viduklės miestelio, įvertintą už kūrybiškiausią pasirodymą. Nors šis kvartetas ir nesurinko aukščiausių balų finaliniame ture, tačiau sesutės Lyja ir Vėja visus sužavėjo ne tik gražiais balsais, bet ir puikiu grojimu smuiku ir fortepijonu. Pramoginės muzikos kategorijoje itin artistiškai pasirodė vilniečiai „Linksmieji trimitai“ – vienas jauniausių festivalio atlikėjų šešerių metų Jonas Školnas su savo tėčiu Vladimiru.

– Prašyčiau apibūdinti renginio rezultatus. Kokių tikslų pavyko pasiekti?

K. D.: Rezultatai puikūs jau vien dėl to, kad renginyje dalyvavo įvairus ir gausus būrys muzikuojančių šeimų iš visos Lietuvos. Daugelis ansamblių žavėjo savo entuziazmu, nuoširdumu, noru muzikuoti. Prieš organizuojant festivalį-konkursą „Gaidų pynė“ buvo baimintasi, kad jame dalyvaus nedaug šeimų, tačiau abejonės netrukus išsisklaidė.

Manau, kad pirmas blynas neprisvilo, buvo pasiekti sumanyto renginio tikslai – skatinti muzikavimo šeimoje tradicijos atgimimą, siekiant stiprinti šeimos ryšius, ugdyti jos narių kūrybiškumą ir puoselėti šeimos kultūrines tradicijas. Tikiuosi, kad šis gražus ir reikalingas renginys sėkmingai vyks ir kitąmet, įtrauks dar daugiau muzikuojančių šeimų iš Lietuvos regionų, o gal bus patrauklus ir užsienyje gyvenančioms šeimoms.

Gyvename laikais, kai visko, regis, yra, tačiau didžiausiu deficitu tampa žmogiškosios vertybės. Visais laikais, nesvarbu, kokios auklėjimo mados tuo metu populiariausios, didžiausia vertybė yra ta pati – šeima. Festivalis „Gaidų pynė“ parodė, kad Lietuvoje turime kuo džiaugtis – gražiai ir darniai muzikuojančiomis šeimomis.

– Festivalio renginiai vyko beveik visus metus daugelyje Lietuvos miestų – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Dotnuvoje. Organizuojant tokį renginį reikalingos nemažos pajėgos.

A. J.: Būtina projekto sėkmingo įgyvendinimo sąlyga – gera komanda ir partnerių palaikymas. Festivalis išskirtinis tuo, kad subūrė gausų bendraminčių ir partnerių būrį, tarp kurių – ir žymūs menininkai, pedagogai, dovanoję savo laiką ir paramą, ir institucijos. Projektą pradėję su viena partnere, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“, baigėme su aštuoniais partneriais. Didžiausios pagalbos sulaukėme iš muzikos mokyklų, kurios muzikavimo šeimoje idėją savo bendruomenėse puoselėja jau ne vienus metus. Ypač esame dėkingi mokykloms, priėmusioms festivalio dalyvių perklausas Panevėžyje, Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Festivalio baigiamajam koncertui puikias sąlygas sudarė Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla.

Bendri tikslai ir idėjos bendradarbiavimo saitais ordiną susiejo ir su festivalio „Muzikuojame šeimoje“ organizatoriais. Šis jau daugiau kaip dešimtį metų vykstantis festivalis, prasidėjęs kaip nedidelis Kauno mikrorajono bendruomenės, vėliau miesto renginys, jo iniciatorės muzikologės Gražinos Dainauskienės pastangomis palaipsniui išaugo į visos šalies (nuo 2008 metų) festivalį, o šiemet sulaukė muzikuojančių šeimų ir iš kitų valstybių. Siekiame atskiras iniciatyvas suvienyti į bendrą judėjimą ir planuojame, kad ateinančiais metais „Gaidų pynė“ ir „Muzikuojame šeimoje“ susilies į vieną, dar didesnį ir įspūdingesnį, visą Lietuvą apimantį renginį.

Esame dėkingi Lietuvos kultūros ministerijai ir Kultūros tarybai už finansinę pagalbą, dėl kurios galėjome surengti tiek daug renginių visoje šalyje, muzikos garsais pradžiuginti labiausiai socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Labdaringi koncertai vyko Vilniaus SOS vaikų kaime, Panevėžio senelių globos namuose ir Dotnuvos slaugos namuose. Koncertuose, kurių klausėsi per 100 globos namų gyventojų, skambėjo ir instrumentiniai, ir vokaliniai kūriniai, klasikinė, liaudies ir populiarioji muzika. Šeimų ansambliams pavyko sukurti namų jaukumu alsuojančią nuotaiką ir pasidalinti muzikavimo džiaugsmu.

Dalyvių ir žiūrovų atsiliepimai byloja, kad toks festivalis labai prasmingas, kad būtent tokio pobūdžio renginio mūsų šalies kultūriniame gyvenime trūko.

– Kokių naujovių esate numatę kitiems metams?

A. J.: Stengsimės įtraukti dar daugiau šeimų iš visos Lietuvos, užmegzti ryšius su užsienyje gyvenančiomis muzikuojančiomis šeimomis, sutelkti didesnį partnerių ir rėmėjų būrį. Siekiame suburti muzikuojančių šeimų bendruomenę, kurioje būtų dalinamasi pasiekimais, mokomasi, bendraujama ir bendradarbiaujama, gaunama pagalba. Todėl subrendo idėja ateityje kviesti šeimas į vasaros stovyklą, kur gamtoje tėvų ir vaikų ansambliai, padedami profesionalių mokytojų, pažintų ansamblinio muzikavimo paslaptis, ugdytų savo kūrybiškumą, puoselėtų šeimos kultūrines tradicijas, kauptų muzikinę patirtį.