„Carmina Burana“ – pasivaikščiojimas malonumų sodu
Muzikinė Pažaislio festivalio vasara tarsi pagal protokolą būtinai lydima permainingų orų: vakaro gaivos, vandens purslų, švelnaus vasariško brizo ir žaibų. Žinoma, ir muzikine prasme. Birželio 16 dieną Kauno valstybinės filharmonijos scenoje prie išskleistų Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ partitūrų griaudėjo tikra muzikinė audra.
Egzistuoja net kelios oficialiai pripažintos kantatos atlikimo versijos, jos varijuoja nuo minimalios atlikėjų sudėties iki perdirbinio pučiamųjų orkestrui. Savitą versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo C. Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris.
Būtent šios versijos klausytis pakvietė pianistai broliai Motiejus ir Mykolas Bazarai, Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) Andrius Apšega (baritonas) ir mušamųjų grupė (Vladas Šeibakas, Zenonas Bagavičius, Konstantinas Akopianas, Saulius Astrauskas, Artūras Zimblys). Muzikines aistras scenoje valdė dirigentas Petras Bingelis.
Tokių profesionalų būrys vedė klausytojus į žemiškų malonumų sodą, kuriame gaivališkus ritmus keičia jautri lyrika, pabarstyta satyros prieskoniais, pulsuojančia aistra, atvira saviironija ir iš pirmo žvilgsnio galinčiomis pasirodyti paprastomis melodinėmis linijomis. Iš tiesų tai muzika, kurianti 4D vaizdinius, nesvarbu, kelintą sykį kūrinio klausytum. Neatsitiktinai šios kantatos fragmentai mėgstami rinkodaros specialistų kaip įtaigus ir pagavus reklamų garso takelis.
XIII a. lotyniški tekstai, naujam gyvenimui penklinėje prikelti XX a., paliečia daugelį pasaulietinių temų, neprarandančių svarbos iki šiol: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, grįžtančio pavasario džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia svaigalai, valgymas, azartiniai žaidimai ar kūniška meilė.
Nors iš pirmo žvilgsnio kantatos muzikinė forma paprasta ir visiems suprantama, kūrinys esmingai prabyla apie žmogaus sielą. Kompozitorius į muzikinį audinį įaudė daugybę plonučių gijų, filosofinių įžvalgų, kurias kas kartą taip malonu užčiuopti.
Centrinė kūrinio tema – žmogaus silpnumas. Nors nuodėmė suvokiama kaip tam tikras žmogiškosios prigimties defektas, kūrinys nebarsto druskos ant žaizdų. Dievas čia suvokiamas kaip tas, kuris tikisi mūsų nuodėmingo elgesio. O tai, sutikite, lengvinanti aplinkybė, todėl „Carmina Burana“ kupina pirmapradžio gaivališkumo, ji kviečia ir toliau džiaugtis gyvenimu.
Vargu ar galima rasti tinkamesnį metą mėgautis C. Orffo kantata „Carmina Burana“ nei tuomet, kai sirpsta braškės. Pažaislio festivalio koncerte emocijomis, aistromis, jaudinančiais ritmais tarsi prinokusiomis uogomis skonėjosi tiek atlikėjai, tiek klausytojai.