Ilgai lauktas dėmesys dainavimo menui

Rugsėjo 16–22 d. Vilniuje rengiamas pirmasis Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas. Jo laukimo intrigą stiprina didžiulis pasaulinės dainininkų bendruomenės susidomėjimas – organizatoriai gavo per 180 norinčiųjų dalyvauti paraiškų iš daugiau nei 30 šalių. Apie konkurso atsiradimo idėją, svarbą ir ateitį Rasa Murauskaitė kalbėjosi su viena jo iniciatorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore SIGUTE STONYTE, konkurso organizacinio komiteto nariu, žiuri sekretoriumi docentu DEIVIDU STAPONKUMI ir VšĮ Natų knygyno direktoriumi VYGINTU GASPARAVIČIUMI.

– Prašyčiau papasakoti, kaip kilo mintis, kad Lietuvai reikia profesionalaus tarptautinio dainininkų konkurso.

Sigutė Stonytė: Mes, dainininkai, esame ambicingi, bet turbūt nepakankamai – labai vėluojame. Lietuvoje organizuojami tarptautiniai smuikininkų, pianistų, pūtikų konkursai, o dainininkų konkurso iki šiol nebuvo, nors mūsų dainininkai yra aukštos klasės, pasaulyje gerai žinoma mūsų vokalo mokykla. Tai, kad konkursas, nors ir vėluodamas, įvyks, yra labai svarbu. Diskusijos apie konkurso reikalingumą vyko jau anksčiau, nėra taip, kad tik dabar kilo tokia mintis. Seniai sklandė idėjos, bet nevyko nieko konkretaus.

Deividas Staponkus: Pritariu profesorei S. Stonytei – idėja ilgai brandinta. Būta įvairiausių siūlymų, kieno vardu konkursas turėtų būti pavadintas. Siūlyti ir Kiprui Petrauskui, ir operos atsiradimui Lietuvoje skirti konkursai, tačiau ilgainiui išsikristalizavo mintis organizuoti Virgilijaus Noreikos konkursą – juk tokį dainininką turime tik vieną.

S. S.: Noreika vadinamas legenda, o man asmeniškai jis atrodo tarsi kometa, turinti didžiulį spindintį šleifą. Jis yra ne tik aukščiausios klasės dainininkas – tokia vokalinė intuicija ir talentas retai pasitaiko, bet ir puikus pedagogas, išugdęs daugybę aukštos klasės tenorų. Toks universalumas nuostabus, todėl man dėl konkurso vardo nekilo jokių abejonių.

D. S.: Profesorės mintys materializavosi. Būtent tada, kai ji vadovavo LMTA Dainavimo katedrai, konkursas įgavo ryškesnį kontūrą, rektoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kuri pradėjo susitikinėti, diskutuoti. Aišku, tai ir rektoriaus, palaikiusio konkurso idėją, nuopelnas.

– Akivaizdu, kad tokio masto konkursai yra didelis įvykis visai šaliai, jos kultūrai ir ypač Lietuvos dainavimo mokyklai.

S. S.: Kiekvienas nori gerai dainuoti. XXI a. vokalas nebėra toks, koks buvo XVIII a. – nuo to laiko labai daug nuveikta siekiant balso kokybės. Turėsime progą pamatyti įvairių mokyklų ugdytinius, jų klausydamiesi šį tą pritaikyti ir sau. Manau, kad konkursas svarbus visuomenei, kuri mėgsta klasikinį dainavimą, – jai tai bus savotiška edukacija.

Visi pasaulyje vykstantys konkursai turi tikslą iškelti talentinguosius. Galbūt tarptautiniame kontekste šalia kitų suspindės mūsų, lietuvių, jaunieji solistai. Turime daug talentingų atlikėjų, kurie čia, atrodo, dainuoja neblogai, bet tarptautiniame kontekste gali atsiskleisti kaip nepaprastai įdomūs. Taigi įžvelgiu naudą ir profesionalams, ir publikai. Manau, susidomėjimas bus didžiulis.

D. S.: Tai bus operos meno puota tiek klausytojams, tiek vokalo pedagogams, kurie turės progą pergalvoti kai kuriuos savo darbo aspektus. Studentams patirtis bus milžiniška. Aišku, nenuginčijama nauda bus ir Lietuvos žinomumui, mūsų operos meno sklaidai visame pasaulyje. Įsivaizduokite, kad žinia jau dabar taip plačiai pasklido, paraiškos atkeliavo iš daugiau nei 30 pasaulio šalių.

S. S.: O juk tai tik pirmas konkursas!

Vygintas Gasparavičius: Konkurse norinčiųjų dalyvauti skaičius liudija, kad maestro Noreikos vardas pasaulyje žinomas geriau nei kartais įsivaizduojame. Pirmą konkursą organizuoti yra ir labai smagu, ir kiek neramu, nes nežinai, kaip plačiai pavyks paskleisti garsą apie naują renginį, kiek bus susidomėjusių. Tačiau pasibaigus pirmajam organizavimo etapui akivaizdu, kad susidomėjimas didžiulis, dalyvių daug ir jų geografija labai plati – po atrankos, rodos, liko 26 pasaulio šalių, įskaitant Braziliją, Meksiką, Jungtines Valstijas, Pietų Korėją, Japoniją, Mongoliją, Kiniją, Europos šalis, atstovai.

– VšĮ Natų knygynas jau turi didelę patirtį rengiant kitus Lietuvoje vykstančius profesionaliosios muzikos konkursus. Kuo V. Noreikos dainininkų konkursas bus kitoks?

V. G.: Man teko prisidėti net ir prie pirmojo Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso 2001 m. organizavimo. Dabar valstybės, Kultūros ministerijos, Kultūros tarybos požiūris yra smarkiai pasikeitęs, nebereikia įrodinėti, kad konkursai prisideda prie Lietuvos kultūros sklaidos pasaulyje, mūsų meno eksporto. Kuo dainininkų konkursas skirsis nuo kitų, dar sunku pasakyti, nes ne taip seniai baigėsi registracija. Daugiau naujovių pamatysime paties konkurso metu. Tiesa, naujas iššūkis – finalas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

D. S.: Jis vyks per maestro Virgilijaus Noreikos gimtadienį!

Smagu, kad konkurso atidaryme visiems dalyviams ir žiūrovams profesorius žadėjo pats padainuoti ir parodyti, kaip tai reikia daryti, nes iki šiol yra puikios vokalinės formos.

S. S.: Būta nemažai diskusijų dėl Operos teatro akustikos. Ji nėra pati geriausia, bet mes, ten dainuojantys, jau išmokome prisitaikyti per daug savęs neeikvodami ir nesierzindami. Man asmeniškai mūsų teatre labai patogu ir gera dainuoti. Tačiau kalbėjome, kad konkurso metu bus reikalinga akustinė kriauklė, kurios buvimas labai pasiteisino per Vilniaus festivalį, dainuojant Elīnai Garančai. Tikiuosi, kad ši akustinė kriauklė pasitarnaus ir V. Noreikos konkurso finale.

– Pirmasis turas pasibaigė, buvo atrinkta per 70 dainininkų, kurie rugsėjį atvyks į Vilnių. Kokie pirmieji įspūdžiai?

D. S.: Intriguoja – lygis bus labai aukštas, atvyksta fenomenalūs balsai. Kadangi amžiaus riba yra 35 metai, nemažai dainininkų jau brandūs atlikėjai. Daug dalyvių turi teatrinės praktikos, gali džiaugtis rimta tarptautine karjera. Išties bus ko pasiklausyti ir į ką pažiūrėti.

S. S.: Pasaulinė tendencija – vyrų balsų trūkumas. Panašu, kad bus sopranų konkursas. Tačiau yra ir vyrukų, o moterų balsai – dramatiniai, lyriniai sopranai, vienas kitas mecosopranas – labai įdomūs. Atrodo, daugelis dainuoja neturėdami jokių problemų, lengvai valdo balsą. Manau, konkurso lygis gali būti labai aukštas.

D. S.: Tai, kad dalyvaus rimtų atlikėjų, lėmė ir laureatams siūloma normali, tarptautinius standartus atitinkanti piniginė premija, ją skiria Kultūros ministerija ir Kultūros taryba. Vilioja ir debiuto 2018–2019 m. LNOBT sezone galimybė.

V. G.: Dėl koncertinių prizų esame pradėję kalbėtis ir su Kauno muzikiniu teatru bei Estijos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Tikslios koncertinių prizų sąlygos dar nesutartos, gali būti, kad atvykę teatrų atstovai patys ką nors iš finalininkų pakvies koncertui ar vaidmeniui. Aišku, norėtume pasiūlyti ir daugiau koncertinių prizų, tačiau, kaip rodo organizacinė patirtis, ne taip paprasta dėl jų susitarti, kol neaišku, kas bus laureatas. Nugalėtojų stengsimės nepamiršti ir po konkurso – jei tik galėsime, prisidėsime prie jų karjeros. Bus labai džiugu matyti konkurso laureatą ar laureatus Lietuvoje, neprarasti kontakto su jais. Tikimės, kad jie taps žinomi mūsų publikai.

S. S.: Nereikia manyti, kad Lietuvos teatro nėra ko lyginti su didžiausiais Europos operos teatrais. Galiu pasakyti, kad pas mus į perklausas atvyksta solistų iš įvairių šalių. Galbūt ne visada jie aukščiausios klasės, bet Vilnius tikrai nėra tik kažkoks gelbėjimosi šiaudas.

D. S.: Jeigu nugalės svečias iš užsienio, jis automatiškai taps mūsų konkurso ambasadoriumi – jo gyvenimo aprašyme jau bus Virgilijaus Noreikos konkurso ir Lietuvos vardai.

– Ar yra renginių, į kuriuos lygiuojatės, kurių patirtimi būtų verta remtis?

S. S.: Nežinau, kas rengė konkurso programą, tačiau man ji atrodo kiek ribota, nes sutelkta tik į operinį dainavimą. Pats V. Noreika yra puikus kamerinės muzikos atlikėjas, tad ateityje vertėtų pamąstyti dėl platesnio požiūrio į dainininką, nes tai būdinga daugeliui kitų konkursų. Man Amerikoje yra tekę dalyvauti tarptautiniame Marianos Anderson konkurse, kuriame buvo keturi turai. Tai buvo žiaurus konkursas.

D. S.: Tai buvo pirmasis konkursas, o profesorė – pirmoji jo laureatė. Renkantis V. Noreikos konkurso profilį, sąmoningai buvo krypstama į operos pusę, kadangi finalas numatytas teatre. Ilgai diskutavome dėl finalinio turo programos, bet galiausiai nusprendėme parinkti tai, kas yra teatro repertuare. Nežinojome, kiek bus dalyvių, tad struktūros požiūriu konkursą padarėme gana liberalų. Dainininkai turi daug laisvės dainuoti tai, kas jiems geriausiai tinka.

V. G.: Reikia tikėtis, kad konkursas augs, ir mes turėsime ne tris, o keturis turus, įtraukiant ir kamerinį repertuarą. O kalbant apie konkursus, į kuriuos galėtume lygiuotis organizacine prasme, jų yra daug. Norėtųsi, kad atrankos vyktų kaip Monrealio, Seulo konkursuose, išvažiuojant į užsienį ir ten vykdant „gyvas atrankas“. Reikia lygiuotis į geriausius konkursus.

D. S.: Noriu pridurti, kad džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su Natų knygynu, turinčiu milžinišką patirtį organizuojant profesionalų konkursus. Tai patikimas, solidus partneris.

S. S.: Savo patikimumą įrodęs darbais.

V. G.: O mes savo ruožtu labai džiaugiamės, kad diriguoti finale sutiko maestro Modestas Pitrėnas.

– Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį vertinant atlikėją?

S. S.: Kartais užtenka išgirsti vieną natą, ir aišku – talentingas žmogus ar ne. Man labai įdomu į dainininką pažvelgti įvairiose situacijose. Konkurse nebus nė vieno bebalsio, išlavinta technika pasigirti, neabejoju, taip pat galės dauguma. Man svarbiau įdomi, motyvuota asmenybė, kuri ne tik dainuotų autoriaus parašytas natas, bet ir būtų organiška, charizmatšika, įtaigi, perteiktų mintį, dainuotų spalvingai, espressivo con passione, t. y., kad užtektų ir ekspresijos, ir aistros. Dainininkas turi turėti visą tą rinkinį, o ne tik gražiai dainuoti.

– LMTA dainavimo katedra atsakingai rinkosi, ką kviesti į konkurso žiuri. Kas rugsėjį atvyks vertinti dainininkų?

D. S.: Siekėme, kad komisijoje dalyvautų ryškios asmenybės, geri dainininkai. Labai norėjome matyti Violetą Urmaną, bet dėl savo kūrybinių planų ji negalės atvykti. Tačiau džiaugiamės, kad iš šiuo metu Kammersängerin titulą (Vokietijoje ir Austrijoje operos solistėms suteikiamas garbės vardas. ­– Red.) turinčių dviejų lietuvių – Violetos Urmanos ir Lijanos Šukytės – bent viena dalyvaus konkurso komisijoje, be to, prof. L. Šukytė sutiko jai pirmininkauti. Buvo kviesta ir Éva Marton, bet gavome pranešimą, kad tuo metu Budapešto muzikos akademijoje vyks rektoriaus rinkimai, o ji – viena pretendenčių. Komisijoje dalyvausiantis Rudolfas Piernay turi sąsajų su Lietuva – dar tarybiniais metais jis Filharmonijoje buvo surengęs rečitalį, yra išlikusi nuostabi Giedrės Kaukaitės recenzija. Tai puikus dainininkas ir pedagogas, kviečiamas į žymiausių pasaulio konkursų žiuri. Atvyks amerikiečių dramatinis sopranas Michèle Crider, slovėnų solistė Marjana Lipovšek. Žinoma, dalyvius vertins ir pats profesorius Virgilijus Noreika bei dabartinė LMTA Dainavimo katedros vedėja profesorė Asta Krikščiūnaitė.

V. G.: Atvyksta ir atlikėjų vadybininkas Robertas Gilderis iš Didžiosios Britanijos. Norėjome, kad dalyvautų ne tik garsūs dainininkai, pedagogai, bet ir muzikos industrijos atstovai, kurie, tikimės, vėliau galės prisidėti prie mūsų laureatų sėkmės.

– Kokia, jūsų nuomone, konkursų reikšmė dainininko karjeroje? Vieni atlikėjai nuolat važinėja po konkursus, kiti to vengia.

D. S.: Kiekvienas turi savo kelią, bet dažnai yra taip, kad laimėjęs konkursą gauni debiuto, stipendijos, koncerto, stažuotės prizus. Jaunam žmogui tai labai svarbu. Kartu konkursas yra ir savęs patikrinimas, privalai konkrečiu momentu mobilizuotis, parodyti geriausią variantą. Pasaulyje dabar pastebima tendencija, kad dainininko be patirties nelabai kas nori, nors ir kaip gerai jis dainuotų. Privaloma savo gyvenimo aprašyme turėti įspūdingų faktų.

S. S.: Mano nuomonė kiek griežtesnė. Būtina atskirti studijas ir karjerą. Aš netoleruoju dalyvavimo konkursuose bakalauro studijų metu. Tuo metu formuojamas instrumentas ir nėra tikslo savęs tikrinti ar kažką įgyti. Bergždžias dalykas dalyvauti konkursuose neturint stiprios vokalinės bazės. Pažįstu žmonių, kurie dalyvauja konkursuose, bet kaip nedainuoja, taip nedainuoja. Jaunam žmogui verta eiti ramiau, crescendo principu, o ne nuolat save barstyti ir tikrinti. Jeigu konkurse dalyvaus techninį pagrindą, patirtį turintis žmogus, jis bus daug ryškesnis ir įdomesnis nei jaunas, apie kurį sakoma: „perspektyvus, bet dar žalias“. Konkursas turėtų būti laiptelis į profesionalumą, jame reikia parodyti subtilybes, ypač jei tai tarptautinis konkursas. Bet nieko nėra geriau už sąžiningą darbą klasėje, savęs ieškojimą. Viename kitame konkurse galima dalyvauti, tačiau ne studijų metu.

– Kokios Virgilijaus Noreikos konkurso galimybės tapti tradiciniu šalies kultūriniu įvykiu?

D. S.: V. Noreikos konkursas privalo tapti tradiciniu! Reikia uždėti tokią vyšnią ant torto, kad visi dar ilgai kalbėtų ir prisimintų.

V. G.: Ne tam darome pirmąjį konkursą, kad jis būtų paskutinis. Žiūrint objektyviai, šio konkurso startinės pozicijos labai stiprios. Didelis dalyvių skaičius, nemenki resursai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos požiūris, nacionalinės televizijos indėlis... Svarbu, kad šis požiūris nepasikeistų. Turime visas galimybes tobulėti ir konkursą auginti.