Kad per muziką kalbėtų dievai

2017 Nr. 7–8 (474–475), Rasa Murauskaitė

Pokalbis su pianistu Roku Zubovu apie Čiurlionio namų organizuojamus koncertus-susitikimus

Muzikos ne tik pasiklausyti, bet ir apie ją pasikalbėti – tokį kultūrinių renginių formatą praėjusio koncertinio sezono metu publikai pasiūlė Čiurlionio namai. Įsitikinę, kad susitikimai su atlikėjais klausytojams gali atverti gelmines muzikos prasmes, jų sumanytojai kvietė į du tokių renginių ciklus. Apie idėjos esmę, refleksijas ir ateinančio sezono planus – pokalbis su Čiurlionio namų direktoriumi pianistu Roku Zubovu.

 

­– Kaip gimė tokių koncertų-susitikimų ciklo idėja?

Į Čiurlionį žiūrime ne tik per jo kūrybinį palikimą – bandome gilintis ir į tam tikrus jo dvasinius polinkius. Iš jo laiškų, literatūrinės kūrybos galima susidaryti įspūdį apie jo idėjas, vertybinę sistemą, siekius ir norus. Čiurlionis nemažai rašė apie tai, kokią vietą muzika turėtų užimti mūsų gyvenime. Tuo remdamiesi ir pradėjome rengti muzikinių vakarų ciklus. Manome, kad muzika kur kas labiau veikia klausytoją, jeigu jis supranta, kodėl ji yra būtent tokia, kodėl pasirinkti būtent tie kūriniai, kokia jų vieta bendroje kultūros terpėje, apie ką mąstė kompozitorius, ką išgyveno... Mes tikime, kad žmonės turėtų ateitų ne tik muzikos pasiklausyti, bet ir joje „pagyventi“.

Pernai surengėme du vakarus. Tikėjomės, kad jeigu su įdomia programa atvyks koks geras atlikėjas iš Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, kitų kraštų, tai vieną vakarą žmonės ateis paklausyti pokalbio, o kitą – apsilankys koncerte. Tačiau tuoj pat supratome, kad šiais skubėjimo laikais niekas neaukos dviejų vakarų tam pačiam dalykui.

Šiemet perėjome prie naujos formos – kviečiame publiką vienam vakarui, kuris yra ir koncertas, ir susitikimas su atlikėju. Siekiame, kad programos skirtųsi nuo tų, kurias dažniausiai girdime Vilniuje, kituose šalies miestuose. Mums nėra svarbu muzikos žinomumas, žiūrime, kaip ji atrodo Čiurlionio minčių, jo palikimo kontekste. Remdamiesi garsiuoju Čiurlionio posakiu, kad „muzika yra dievų kalba“ ir per ją dievai kalba su žmonėmis, manome, jog muzika mus turi harmonizuoti, pasakyti tai, ko negalime sužinoti jokiais kitais būdais.

Šiemet surengėme koncertą, kuriame iš Anglijos atvykęs violončelininkas Thomas Collingwoodas kartu su mūsų pianistu Justu Šerveniku gilinosi į dramatiškus Roberto Schumanno, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir kitų skausmingo likimo asmenybių pasaulius. Pokalbyje buvo atskleista faktų ir apie kūrybinį procesą. Antrasis koncertas, kuriame skambėjo Hugo Wolfo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, buvo skirtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skirtingose šalyse, skirtingose kultūrinėse terpėse kūrusiems, bet giminingų sielų menininkams, sprendusiems aplinkos kismo klausimus. Naujojo, XX amžiaus, dalykai labai įdomiai, bet kartu ir skaudžiai reflektavo jų kūryboje. Trečiajame koncerte grojusio italų pianisto programoje labai gražiai išsiskleidė visa XX a. pradžios kultūrinė paletė nuo Amerikos iki Rusijos per Lietuvą, Vokietiją. Šiandien primiršti ar visai nežinomi kūrėjai labai įdomiai atspindėjo savo laiko idėjas.

– Kaip renkatės atlikėjus?

– Egzistuoja ir „vietinė“ Čiurlionio namų veikla – pas mus koncertuoja moksleiviai, LMTA studentai, profesionalai. Jauni, tik pradedantys muzikai, nori koncertuoti, su jais aptariame koncerto programą, tikslus. O mūsų pačių organizuojama veikla šiemet stebuklingai pavyko, bene visuose koncertuose buvo aukšto lygio menininkų iš užsienio. Mums pavyksta juos pakviesti į mūsų nedidelę salę bendradarbiaujant su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis Lietuvoje arba ištaikant progą, kai jie koncertuoja netoliese.

Surengti koncertą, kuriame pasirodė estų pianistas ir prancūzų violončelininkas, labai padėjo abiejų šalių ambasados. Lenkiškos muzikos programą geranoriškai parėmė Lenkijos kultūros institutas, o estų pianisto Stenno Lassmano koncertą – vėlgi Estijos ambasada. Šį pavasarį mums sekėsi bendradarbiauti su Lietuvos kompozitorių sąjunga, su užsienyje gyvenančiais draugais, kurie, suprasdami mūsų idėjos patrauklumą, sutinka groti tokiomis sąlygomis, kokiomis negroja niekur kitur.

Praėjusių metų rugsėjį Chodkevičių rūmuose nuskambėjo visos penkios Ludwigo van Beethoveno sonatos. Bijau suklysti, bet manau, kad tai buvo pirmas toks įvykis Lietuvoje. Ir Peteris Laulas, ir Marcas Coppey´us yra pasaulinės žvaigždės, ir tai, kad jie liko koncertui Vilniuje, manau, buvo vienas iškiliausių Vilniaus kultūrinio gyvenimo akcentų. Urszula Kryger – viena žymiausių lenkų dainos interpretatorių. Jos programa, apimanti 100 lenkiškos dainos metų, taip pat buvo unikalus įvykis Vilniaus kultūriniame žemėlapyje. Deja, tas koncertas mane nuteikė labai liūdnai – mes, lietuviai, iki šiol neatsikratome vidinio antilenkiškumo, buvo ypač sunku sudominti klausytojus, nors programa nepaprasta: nuo Moniuszkos, ilgus metus vargonavusio Vilniuje, iki Lutosławskio, kurio muzika įdomi visuose kontekstuose. Gaila, kad mes, žvelgdami į kaimynus, jaučiame tam tikrą priešiškumą, ignoruojame jų kūrybą. Manau, jau verta iš to išaugti.

– Kalbate apie lietuvių publikos abejingumą minėtai lenkų muzikos programai. Drįstu teigti, kad lygiai taip pat mažai domimės ir kitų kaimynų kultūra. Kodėl?

– Neatsimenu, koks didis mąstytojas yra pasakęs, kad norint mylėti artimą savo pirmiausia reikia mylėti patį save. Mes, lietuviai, turime nepaprastai giliai įsišaknijusią nemeilę sau. Tam, kad pripažintume kokį nors savą kultūrinį pasiekimą, mus turi įvertinti kitur. Jonas Mekas yra geras, nes gyvena Niujorke. Oskaras Koršunovas yra geras, nes jį nuolatos kviečia į užsienį. O kad patys džiaugtumės savo pasiekimais, beveik neįmanoma, esame linkę save gniuždyti. Todėl ir mums artimas latvis, lenkas, estas atrodo toks pats. Man latvių, estų, lenkų kultūra nepaprastai įdomi, nes mus sieja panaši gamta, istorija. Baltijos jūra mus visus vienija, turime labai daug panašių išgyvenimų. Estų kompozitoriaus Heino Ellerio kūrinių koncertas, matyt, irgi pirmasis toks Lietuvoje, gaila, nebuvo išgirstas taip, kaip galėjo. Aišku, šiuo metu kultūrai apskritai nėra lengva, nes dėl didžiulių informacijos srautų mums labai trūksta smalsumo. Dar neišmokome atsirinkti, ko norime, o jau dėl mus „bombarduojančios“ įvairiausios informacijos pasidarome abejingi viskam, kas vyksta.

– Akademinė muzika neretai atrodo paliekama užribyje.

– Žengiame į smagias filosofines erdves. Turbūt visi sutiksime, kad muzika – pats abstrakčiausias menas, jame mažiausiai konkrečių sąsajų su materialiu pasauliu – kiekvienas jį konstruojame savo viduje. Ta pati muzika kiekvienam klausytojui įkvepia skirtingus išgyvenimus. Bet kad muziką išgyventum, turi į ją susitelkti, o tai nėra taip paprasta. Turėtų apimti masinė psichozė, kad 500–600 žmonių vienu metu užsinorėtų išgirsti Johanneso Brahmso simfoniją, ar dar blogiau – Witoldo Lutosławskio Koncertą smuikui. Muzikos menas reikalauja iš klausytojų kur kas daugiau vidinės pastangos, nusiteikimo, koncentracijos nei daugelis kitų menų.

– Grįžkime prie Čiurlionio namų organizuotų koncertų-susitikimų ciklų. Visi jie turėjo įdomias programų paantraštes, tarsi žymėjusias laikmečio nuotaikas. Kas jas kūrė, kokią žinią jomis siekta perduoti klausytojui?

– Paantraštės – svarbus koncerto elementas. Ypač jei bandome į programas įtraukti muziką, kuri neskamba kasdien. Pamatęs užrašą „Svajonės ir peizažai“ žmogus supranta, kad nebus agresyvios muzikos, tikėsis kontempliatyvios, ramios. „Sielos broliai“ sakys, kad bus kalbama apie dvasinę giminystę. Visų rudens koncertų paantraštėse buvo Čiurlionio citatos, tarsi pažymint, kad mes koncertus rengiame atsispirdami nuo Čiurlionio minčių.

­– Ar buvo planuota, ar taip netyčia sutapo, kad daugelyje koncertų pristatyta Lietuvos publikai menkai pažįstamų kūrėjų muzika? Heino Elleris, Charlesas Tomlinsonas Griffesas, kiti.

– Norėta atverti rečiau girdimų kompozitorių pasaulį. Tas pats Hugo Wolfas, kurio pavardę muzikai žino gerai, nėra visapusiškai pažintas – jo dainos skamba retai. Tas pats pasakytina ir apie Alexanderį von Zemlinsky, kurio geriau žinoma simfoninė, bet ne fortepijoninė, kamerinė muzika. Mes manome, kad koncertas turėtų būti ne dar vienas žinomo kūrinio pakartojimas, bet galimybė atrasti naujus dalykus.

– Iš užsienio atvykusiems atlikėjams teko išgirsti ar net patiems atlikti Čiurlionio kūrybą. Tikiu, kad ne vienam tai buvo pirmas kartas. Kokie jų įspūdžiai?

– Galiu papasakoti istoriją apie italų pianistą Emanuele Torquati. Su juo bendravome per Kompozitorių sąjungą – jis buvo atvykęs į DAR rezidenciją. Man labai patiko Emanuele XX a. pradžios programa, kurioje daug negirdėtų balsų. Taigi organizuojant koncertą pasakiau, kad jeigu programoje dar atsirastų vietos Čiurlioniui, ji būtų tiesiog puiki. Pianistas išsirinko triptiką „Marios“. Nusiunčiau jam natas, ir tai buvo šio pianisto pirmasis prisilietimas prie Čiurlionio. Po vėlesnio koncerto Druskininkuose, kur jis atliko tą pačią programą, Emanuele pasakė, kad tikrai įtrauks Čiurlionį į kitus savo koncertus. Jis taip pat paprašė visų Čiurlionio fortepijonui perdirbtų liaudies dainų.

Čiurlionis po truputį sklinda. Liepos mėnesį pas mus viešėjusi pianistė iš Izraelio į savo programą taip pat buvo įtraukusi Čiurlionio kūrybą. Reikia pasakyti, kad jo muzika, nors vis dar „nišinė“, tampa vis labiau tarptautinė.

– Minėjote, kad kito renginių pobūdis – iš pradžių kvietėte pokalbio su atlikėjais, kitą dieną – į jų koncertą, bet vėliau pokalbis vykdavo iškart po koncerto.

– Geriausios formos ir toliau ieškosime. Veikiausiai kiekvieną kartą reikia atsižvelgti į koncerto programą. Kai kuriuose koncertuose būtų įdomu kalbėtis tarp kūrinių, kituose – įterpti poezijos ar videoprojekcijų. Labai norėčiau, kad muzika taptų skirtingas sritis jungiančia materija. Bachas yra pasakęs: muzika turi tik du pagrindinius tikslus – šlovinti Viešpatį ir atgaivinti žmogaus sielą. Bet kad muzika veiktų sielą, turime padėti pastangų, juk prieš 100 ar 200 metų parašytus kūrinius ne visada lengva suprasti, prireikia tam tikro rakto. Šiandien apskritai muzika tampa tik savotišku apmušalu. Dar Čiurlionis sakė, kad nors kasdien visur girdime muziką, bet jos yra vis mažiau. Muzika kaip dievų kalba vis labiau tolsta nuo mūsų. Kartais jos daugiau girdi seno kaimiečio dainoje nei koncertų salėje.

– Ar galima sakyti, kad aptariamoji koncertų forma siejasi su Čiurlionio gyvenamuoju laiku?

– Čiurlionio laikais žmonės rinkdavosi į kultūrinius vakarus – juk nebuvo televizijos, radijo. Tokiuose vakaruose kultūra būdavo pristatoma visapusiškai. Šiandien ji vėl galėtų atgimti tokiu pavidalu. Galvojame apie senuosius Vilniaus iliuzionus – kino teatrus, kurie atsirado būtent Čiurlionio laikais. Pirmasis, rodos, būtent čia, Savičiaus gatvėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo filmai būdavo 5, 7, 11 min. ilgio. Žmonės ateidavo į kultūros vakarą, kuriame grodavo muzika, būdavo skaitoma poezija ir laukdavo kino. Mes apie tokias sueigas taip pat galvojame. Pavyzdžiui, pernai gruodį, Algimanto Švėgždos parodos uždarymo metu, vyko koncertas, skambėjo Marcelijaus Martinaičio ir paties A. Švėgždos poezija, prieš tai turbūt niekada neskaityta viešai.

– Pabaigai prašyčiau trumpai anonsuoti naujo koncertinio sezono renginius.

– Rudenį skiriame Lietuvių dailės draugijos 110-osioms metinėms. Kaip tik šiame kambarėlyje, kuriame dabar šnekamės, Čiurlionis iš esmės pats vienas surengė antrąją lietuvių dailininkų parodą. Pats atrinko darbus ir juos rėmino, rašė skelbimus į laikraščius, važiavo į Varšuvą spausdinti plakato...

Rotušėje bus rengiamas vakaras, skirtas Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio jubiliejui. Skambės jo laikų chorinė muzika, dalyvaus labai įdomūs pašnekovai. Spalio 7 d. bus nepaprastai įdomus šeštadienis – vyks du koncertai ir penkios paskaitos. Pagrindinis akcentas – Egidijaus Aleksandravičiaus paskaita apie lietuviškų sambūrių reikšmę centrinės Europos tautinio atgimimo kontekste. Lapkritį ir gruodį taip planuojame koncertų ciklą, bet dar ne visos detalės aiškios.

Birštono vasaros menų akademija