Penktoji Birštono akademija. Vis ryškiau šviečiantys pažinimo takai
Birštono vasaros menų akademijos dienoraštis
Kai 2013 metais startavo Birštono vasaros menų akademija (BVMA), dar sunku buvo prognozuoti, kokiais keliais pasuks Muzikų sąjungos ir jos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės inicijuotas renginys. Šiemet liepos 28 – rugpjūčio 7 d. surengta jau penktoji BVMA, taigi – mažasis jubiliejus.
Birštonas iš kitų Lietuvos miestų ir kurortinių vietovių akivaizdžiai išsiskiria savo sėkmės istorija. Ją lėmė ne tik unikalios Nemuno kilpos, tarp kurių driekiasi visa Birštono savivaldybės teritorija, ne tik didžiausias gamtinis turtas – natūralūs, iš žemės gelmių trykštantys mineraliniai vandenys ar taip pat unikalūs sveikatinimo objektai, purvo vonių gydyklos, bet ir čia gyvenantys bei čia besilankantys žmonės.
Šįsyk į Birštoną keliavau autobusu, įsimetęs sudedamą dviratį, nes Birštono dviračių takai savo kokybe lenkia bene visus Lietuvos miestus. Važiavau pro Trakus, Aukštadvarį, Jiezną. Kai pakeliui matai metų metus riogsančias krūvas išraustų žemių ar apdulkėjusią autobusų stotelę, įvažiavęs į Birštoną ir išvydęs išpuoselėtus gėlynus, žaliuojančias vejas bei jaukius pušynėlius, supranti, kad čia gyvena tikri šeimininkai, puoselėjantys ir mylintys savo kraštą. O jauki, švari ir sveika aplinka yra geriausia mūzų palydovė.
Liepos 28 d., penktadienis
Penktadienio vakare Birštono vasaros muzikos akademijos koncertų maratoną atidarė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai“. Vieno geriausių Lietuvos obojininkų prof. Roberto Beinario vadovaujamas ansamblis klausytojus pakvietė į muzikinę kelionę per laikmečius – skambėjo XVI–XXI a. muzika.
Liepos 29 d., šeštadienis
Profesorius Vladimiras Prudnikovas savo meistriškumo klasės dalyvius „įdarbino“ jau iš pat ryto. Paskui – laikas poilsiui ir naujiems meniniams įspūdžiams. O įspūdžių šeštadienį buvo daug.
„Skambančioms skulptūroms“ LMTA profesorius Eduardas Gabnys ir Karjeros ir kompetencijų centro vedėja Aldona Juodelienė subūrė 21 akordeonisto „desantą“. Muzikiniam renginiui buvo sėkmingai pritaikytas parodos principas – žiūrovai (klausytojai) keliavo po visą Birštoną nuo skulptūros prie skultūros išgirsdami vis kitokio stiliaus muziką. Maršrutas baigėsi jaukiame amfiteatrą primenančiame skverelyje tarp kurhauzo ir bažnyčios, kur liejosi vieno ryškiausių šių dienų Lietuvos akordeonininkų Nerijaus Bakulos džiazinės improvizacijos.
Iš Nerijaus estafetę perėmė jau visiškai kito žanro atstovai. Tame pačiame skverelyje kompozitorius ir karilionininkas Kazimieras Arvydas Karaška pristatė unikalų instrumentą – elektroninį karilioną. Jam talkino obojininkas Robertas Beinaris ir karilionininkė Veronika Girininkaitė.
Analogo neturintį instrumentą sumeistravo alytiškis inžinierius Saulius Stulpinas. Iš pirmo žvilgsnio 4–5 oktavų elektroninės klaviatūros valdymas atrodo paprastas , tačiau sunkumai prasideda grojant ansamblyje ir norint akustinėje erdvėje gerai pajusti šį instrumentą. Manau, kad tame skvere muzika skamba gerai, čia galima rengti koncertus po atviru dangumi.
Ieva Prudnikovaitė tiesiog sukurta ispaniškajai ir prancūziškajai muzikinei kultūrai. Nepriekaištinga tartis, įspūdingo tembro ir diapazono balsas, įtikinama sceninė laikysena Peterio Liebersono dainas pagal Pablo Nerudos tekstus pavertė mini spektakliais, kuriuose skleidėsi moters paslaptys (toks buvo ir šeštadienio atidarymo koncerto Birštono kultūros centre pavadinimas). Ievai talkino ansamblis „4Tango“: vienas ryškiausių ir įdomiausių mūsų smuikininkų, Lietuvos kamerinio orkestro primarijus Džeraldas Bidva (tą vakarą pakeitęs ansamblio altininkę Birutę Bagdonienę), savo virtuoziškumu ir subtiliu skoniu visada žavintis džiazo pianistas Feliksas Zakrevskis, ansamblio siela akordeonininkė Kristina Žebrauskaitė ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas. Manau, kad dabar prasideda šio ansamblio aukso amžius. Suburtas nemirtingos Astoro Piazzollos muzikos, „4Tango“ nuolat plečia savo repertuarą, žvalgydamas dar mažiau pažįstamus muzikos plotus. Tai ir tos pačios Liebersono dainos, originalios stilizuotos operų arijos (Verterio arija iš to paties pavadinimo Julesˊio Massenet operos – tenoro arija, bet kodėl gi ne?), pagaliau šio žanro Ievos „topas“ – arija iš Astoro Piazzollos tango operetės „María de Buenos Aires“, kurioje solistė kaskart atranda vis naujų spalvų ir atspalvių.
Liepos 30 d., sekmadienis
Sekmadienis Birštone išaušo gaivus ir saulėtas, tarsi užsakytas jau penkioliktą kartą vykusiems Stanislovo Moravskio skaitymams Jundeliškėse (10 kilometrų nuo Birštono), pievoje prie Moravskių dvarelio. Šiemet BVMA pirmąkart prie puikaus renginio prisidėjo nedideliu koncertu – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai“ grojo 19 a. muziką. Istorikė dr. Reda Grikšaite kalbėjo apie Vilniaus universiteto auklėtinio Stanislovo Moravskio mokslinę veiklą, o aktorius Petras Venslovas skaitė šio XIX a. šviesuolio, gydytojo, etnografo, rašytojo, teisininko tekstus.
Aktorius P. Venslovas BVMA dalyviams vedė scenos kalbos pamokas – tai Birštono akademijos naujovė. Ir aš papuoliau į P. Venslovo „pinkles“, nes jis yra tas aktorius, kurio įtaigai ir skaitomų tekstų emociniam poveikiui sunku atsispirti. Rezultatas – mažas savęs atradimas skaitant Čiurlionio laišką jo bičiuliui Eugenijui Moravskiui. Ačiū Petrui Venslovui už tas kelias, bet labai svarbias sceninės kalbos pamokas, kurios reikalingos ne tik aktoriams profesionalams, bet ir kiekvienam muzikos atlikėjui, nes juk iš scenos su klausytojais tenka pabendrauti ir žodžiu.
Sekmadienio vakarą su Petru, Raimonda ir Julija Čiurlionio laiškais pradėjome fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertą kurhause. Beje, Raimonda, fortepijono mokytoja, su savo mokine į Birštoną atvykusi iš Šiaulių, mano manymu, atrado dar vieną savo talentą – pasirodė esanti puiki koncertų vedėja.
Trio „Kaskados“ parengė lengvai klausomą vasarišką programą: skambėjo elegantiškasis J. Haydno Fortepijoninis trio, aistringi A. Piazzollos tango iš jo ciklo „Metų laikai“, o programos ašimi tapo Enrique Granados Fortepijoninis trio, stilistiškai artimas J. Brahmsui.
Liepos 31 d., pirmadienis
„Interpretacijos paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje“ – toks buvo šiųmetės akademijos moto.
Trijose klasėse nuo pat ryto su studentais vokalistais pluša Jūratė Švedaitė, Vytautas Juozapaitis ir Vladimiras Prudnikovas.
Jauniesiems pianistams skirta dirigento Modesto Pitrėno paskaita apie interpretaciją virsta gyvu pokalbiu apie muziką, kompozitorių mokyklas ir įvairių epochų muzikos instrumentus. Žibančiomis akimis jaunieji pianistai Jonas Benjaminas Balsys, Kotryna Baltrimaitė, Kamilė Kaučikaitė, Simonas Miknius, Adomas Morkūnas-Budrys, Vasarė Kalinaitė dalyvauja Modesto Pitrėno pasiūlytame dispute. Prisimenamas legendinis austrų dirigentas Nicolausas Harnoncourtˊas ir jo fundamentalus veikalas „Musik als klangrede“ („Muzika – garsų kalba“), kurią vertėtų perskaityti kiekvienam muzikos atlikėjui. Galų gale prieinama prie išvados, kad bene svarbiausias interpretacijos elementas yra pasirinktas kūrinio tempas ir... pauzės, nes muzika yra laiko menas.
Vokalinės klasikos hitų koncerte „O sole mio“ kurhauzo salė buvo kone sausakimša, nors Birštone pirmadienis po savaitgalinio poilsiautojų antplūdžio atrodė ramesnis ir tuštesnis. Astos Krikščiūnaitės atliekama prancūzų vokalinė klasika – Claudeˊo Debussy, Franciso Poulencˊo, Ernesto Chaussono dainos – žavėjo paprastumu, elegancija ir tuo solistei būdingu vidiniu, bet labai aiškiai juntamu teatrališkumu. Jai kaip visada puikiai talkino pianistė Audronė Kisieliūtė.
Vakaro programą, anaiptol nepretendavusią į jokius konceptualumus, gražiai nuspalvino Elenos Daunytės violončelė. Džiugu, kad prof. Vytautas Juozapaitis, kiek pakoketavęs su publika (ak, tie politikai...), įrodė, jog įstatymų leidyba iš jo neatėmė geros vokalinės formos, tad Figaro (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“) buvo nuostabus. Koncerte pasirodė ir Eglė Juozapaitienė, Vladimiras Prudnikovas, Ieva Juozapaitytė. Jiems talkino pianistai prof. Nijolė Ralytė (man ji –koncertmeisterio etalonas scenoje), Justas Čeponis ir Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė.
Birštono „Eglės“ sanatorija alsuoja jaukumu ir saikinga prabanga. Akademija ten rado puikią erdvę – jaukų ir erdvų pagrindinio korpuso holą su įspūdingu gyvų augalų pano, – kur nuo 21 val. pasiklausyti vakarinių akademijos koncertų „Vakaro serenados“ kviečiami ne tik sanatorijos gyventojai. Pirmadienio vakarą beveik pusantros valandos koncertą surengė BVMA studentai.
Jį F. Chopino Herojiniu polonezu pradėjo Simonas Miknius, dainavo Beatričė Sekonaitė, Dominykas Urba, Roberta Daugėlaitė, Julija Karaliūnaitė, Kamilė Bagdonaitė, jiems akompanavo Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė ir Lauryna Lankutytė. Visus tiesiog užbūrė akademijos dėstytojos arfininkės Joanos Daunytės su pianistu Justu Čeponiu paskambinta Claudeˊo Debussy pjesė.
Pirmadienį prasidėjo ir kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijos kursai. Lietuvos kultūros lauke Giedrius Kuprevičius yra išskirtinė asmenybė, sunkiausia būtų apibūdinti ir išvardinti visas jo kūrybinės ir kultūrinės veiklos sritis. Beveik niekada nepraleidžiu aktualių ir aštrių G. Kuprevičiaus komentarų šeštadieninėje Lietuvos radijo „Kultūros savaitėje“. Kadaise jis subūrė pirmą Lietuvoje elektroninės muzikos grupė „Argos“ (jų vinilo diską iki šiol turiu savo kolekcijoje), daina „Kregždutės“ iš kompozitoriaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ tapo nacionaline popklasika, o kur dar Kauno vyriausiojo varpininko pareigos, skambinimas varpais festivalyje „Kaunas Jazz“, originalios improvizacijos ir t. t.
Rugpjūčio 1 d., antradienis
Antradienį oro temperatūra Birštone kilo, bet akademijos dalyvių darbingumas nemažėjo. Prie pedagogų prisijungė ilgametis Lietuvos baleto primarijus ir šokio pedagogas Petras Skirmantas, toliau tęsėsi Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijos kursas. Kaip tik antradienį Giedriaus Kuprevičiaus kursuose vyko ir tam tikras pasiruošimas vakariniam improvizacijų koncertui, nors improvizacija tuo ir ypatinga, kad jai negali pasiruošti, nebent apgalvoti kai kuriuos elementus ar idėjas, o kaip iš tiesų bus koncerte, niekas nežino...
Pirmajame vakariniame koncerte kurhauze – Jūratės Švedaitės-Waller vokalinis rečitalis. Jo tema „Kompozitorės, mylimosios, mūzos“ atspindėjo šiųmetės akademijos ne viename koncerte išryškėjusią potemę „Moters vieta ir reikšmė meno pasaulyje“.
Jūratės Švedaitės muzikinės šaknys gilios, ji – lietuvių kompozitoriaus, dirigento, dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo prof. Jono Švedo anūkė. Studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1998 m. su šeima gyvena JAV, Konektikuto valstijoje, tapo Konektikuto lyrinės operos (Connecticut Lyric Opera) soliste. J. Švedaitės kūrybinis kraitis – daugiau nei 20 vaidmenų operos scenoje, nuo lyrinio soprano (Rozina, Džilda, Violeta) iki dramatinių partijų (Toska, Čio Čio San, Margarita, Dona Ana, Dezdemona). J. Švedaitė dainuoja ir Händelio, Mozarto, Bacho, Pergolesi oratorinio žanro kūrinių soprano partijas. Ji dėsto Konektikuto koledže bei Thames Valley muzikos mokykloje, dažnai veda meistriškumo kursus Italijoje ir Lietuvoje.
Koncertą vedusi Audronė Žigaitytė-Nekrošienė kėlė moteriškumo ir vyriškumo santykio kompozitorių vyrų ir kompozitorių moterų kūryboje klausimą. Ar skiriasi vyrų ir moterų kūryba? Ar genijų vyrų šešėlyje buvusios moterys yra tik jų mūzos ir įkvėpėjos? J. Švedaitės-Waller rečitalio programa leido atrasti stiprias, savo talentą ir asmeninę karjerą dėl meilės paaukojusias moteris – Clarą Schumann, Almą Mahler, tačiau pasirodė, kad jos buvo jautrios ir subtilios kūrėjos. Išgirdome tikrus vokalinės lyrikos šedevrus – Claros Schumann (1819–1896) „Ich stand in dunklen Träumen“ (,,Stovėjau tamsiame sapne“), „Liebst du um Schönheit“ (,,Jei myli dėl grožio“), „Liebeszauber“ (,, Meilės burtai“). Savo grožiu ne tik sutuoktinį Gustavą Mahlerį žavėjusi Alma Schindler-Mahler (1879–1964) turėjo ir neabejotiną kompozitorės talentą. Koncerte skambėjo puikūs jos vokalinės lyrikos pavyzdžiai – „Die stille Stadt“ (,,Tylus miestas“), „Lauer sommer nacht“ (,,Rami vasaros naktis“).
O štai visiškai kitokios kompozitorės: savarankiškos, maištaujančios, emancipuotos. Nadios Boulanger (1887–1979) kompozicijos klasėje mokėsi XX a. korifėjai. Iš jos kūrybinio palikimo išgirdome dvi labai lyriškas (bet visiškai kitokio stiliaus nei prieš tai skambėjusi vokiečių lyrika), elegantiškas ir prancūzų muzikai būdingu gaivumu alsuojančias dainas „Cantique“ (,,Himnas“), „Sˊil arrive jaimais“ (,,Jei kada nors kas atsitiks“. Skambėjo du puikūs vokalinės romantinės lyrikos pavyzdžiai – dainos „Forgotten“ (,,Pamiršta“), „Ah, love but a day“ (,,Meilė kaip diena“). Jų autorė – amerikietė pianistė ir kompozitorė Amy Beach (1867–1944), nepaklususi savo vyro chirurgo diktatui.
Koncertą J. Švedaitė-Waller užbaigė dviem amerikiečių kompozitoriaus Ernesto Charleso dainomis „My lady walks in loveliness“ (,,Mano mylimoji vaikšto mėnesienoje“) ir „Wood and so goodbye“ (,,Sudie“), kurios žymi vokalinės lyrikos posūkį link lengvesnių žanrų.
Sudainuoti koncertą, kurio programą sudaro išimtinai lyrinė vokalinė muzika, ir išlaikyti klausytojų dėmesį nėra lengva, tačiau J. Švedaitė-Waller pažėrė visą pluoštą subtilių spalvų, atspalvių ir nuotaikų. Koks švelnus jos piano! O solistei akompanavusi Audronė Kisieliūtė iš nelabai spalvingo kurhauzo „Yamahos“ „išspaudė“ subtilių tembrų, tad abiejų muzikių duetas vertas aukščiausio įvertinimo. Visa konceptuali koncerto programa, (kurioje, aišku, skambėjo ir vyrų kūrybos...) darniai susijungė į dramaturginę visumą, tad įspūdžiai patys geriausi.
Antradienio vakarą užbaigė kultūringas Giedriaus Kuprevičiaus ir jo jaunųjų improvizatorių siautėjimas „Eglės“ sanatorijos hole. Anot G. Kuprevičiaus, improvizuojant svarbiausia išlaisvinti savo mąstymą, nestokoti humoro ir ironijos (ką lietuviai labiau linkę pakeisti patyčiomis), tik tuomet klausytojui bus įdomu. Manau, kad improvizacijų vakaras pavyko, nes „Eglės“ sanatorija ūžė nuo klausytojų šūksnių ir ovacijų, linksmybių ir geros kūrybiškos auros bei laisvos minties buvo per akis. Klausytojams teko plojimais balsuoti dėl Birštono merės Nijolės Dirginčienės įsteigtų prizų padalijimo. Didijį prizą – Merės taurę – laimėjo Elena Daunytė, bet, maestro Giedriaus Kuprevičiaus nuomone, ir Mato Zaleckio, Adomo Morkūno-Budrio, Robertos Daugėlaitės, Izabelės Jankauskaitės, Julijos Karaliūnaitės pavardes tikrai regėsime afišose.
Rugpjūčio 2 d., trečiadienis
Į unikalios sudėties ansamblį „Regnum musicale“ susibūrusios seserys Daunytės –M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos auklėtinės, savo žinias gilinusios Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų aukštosiose mokyklose. Vyriausioji Joana skambina arfa, Vita Marija griežia fleita, Elena – violončele, jauniausioji Kotryna Ugnė – smuiku. Prieš keletą metų Joana su Vita Marija Birštono akademijai jau buvo parengusios labai įdomią teatralizuotą programą su šokiu ir judesiu „Arfos glissando“, su ja pasirodė ir Didžiajame muzikų parade. Apskritai teatrališkumas yra išskirtinis šio ansamblio bruožas.
Trečiadienio vakare į kurhauzą pasiklausyti seserų muzikavimo susirinko gausi akademijos ir Birštono bendruomenė. Merginos parengė labai spalvingą, kurorto aplinkai tinkamą, tačiau pasižyminčią ir tam tikra vidine logika programą „Žėrintys sąskambiai muzikos karalystėje“. Koncertą pradėjo Joana Mauriceˊo Ravelio Pjese arfai, klarnetui ir styginiams, jai talkino pianistas Justas Čeponis. Toliau buvo efektingas Elenos violončelės solo – Giovanni Solvos „Rauda“, seserų kvartetas atliko italų renesanso kompozitoriaus Tarquinio Merulos grakščią ir stilingą Čakoną.
Davidas Popperis, pats būdamas puikus violončelininkas, šiam instrumentui sukūrė itin gausų ir efektingą repertuarą. Elena Daunytė su pianistu Justu Čeponiu atliko D. Popperio Vengriškąją rapsodiją – žavėjo nepaprastai ryškus kūrinys, puikus ansamblis, žaižaruojantis Elenos temperamentas. Vita Marija teatrališkai, pasitelkdama judesį, atliko kamerinę Arthuro Honeggerio pjesę fleitai „Ožkytė“. Koncertą ansamblis užbaigė dviem specialiai ansambliui Boriso Traubo aranžuotais orkestriniais opusais: įspūdingąja N. Rimskio-Korsakovo Ispaniškąja uvertiūra ir Fausto Latėno Pasodobliu. Tokios sudėties ansambliui ryžtis atlikti orkestrinius kūrinius reikia didelės drąsos ir profesionalumo, bet abu kūriniai skambėjo puikiai, žavėjo netikėtomis spalvomis ir nuotaikomis. Sesutės sulaukė absoliučiai pelnytų publikos ovacijų, o bisas buvo visai netikėtas – a cappella sudainuota liaudies daina „Kas bernelio sumislyta“.
Rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis
Šiemet fatališkai pakrypo pianistų meistriškumo kursai. Lietuvos pianistų labai gerbiama ir mėgstama pianistė bei pedagogė iš Sankt-Peterburgo Nina Seriogina, staiga pablogėjus sveikatai, į Birštoną nebegalėjo atvykti, tačiau organizatoriams rekomendavo pakviesti savo buvusį mokinį pianistą ir pedagogą Jurgį Aleknavičių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantą.
Pianistų meistriškumo kursuose dalyvavo 8 jaunieji pianistai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Birštono. Visi skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių, tačiau akademijos kursų vadovas Jurgis Aleknavičius džiaugėsi, kad visi užsiėmimams buvo atsakingai pasiruošę, parengę rimtas programas. Teko stebėti keletą J. Aleknavičiaus pamokų, ir man labai imponavo jo gebėjimas rasti gerą kontaktą su kiekvienu mokiniu, platus požiūris į fortepijono meną ir muzikinė erudicija. Galima tik pasidžiaugti, kad Jurgis Aleknavičius, dar pats priklausydamas jaunesniajai pianistų kartai, taip prasmingai savo solidžia pianistine patirtimi ir erudicija dalijasi su jaunaisiais muzikantais.
Pianistų koncertą ketvirtadienio vakarą kurhauze pradėjo kursų vadovas Jurgis Aleknavičius A. Skriabino Valsu, op. 38. Pianistas skambino labai techniškai, atskleisdamas visus sudėtingus specifinės Skriabino ritmikos ir spalvų sluoksnius. Iš kursų dalyvių ketvirtadienio koncerte pasirodė Jonas Benjaminas Balsys, Matas Zaleckis (abu – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai), Kamilė Kaučikaitė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokinė), Meda Kučinskaitė (Birštono meno mokyklos mokinė) ir Adomas Morkūnas-Budrys (taip pat buvęs čiurlioniukas, netrukus pradedantis studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje).
Meda Kučinskaitė paskambino Čiurlionio Preliudą h-moll, jauniausias, vienuolikmetis, koncerto dalyvis Matas Zaleckis – J. S. Bacho Tribalsę invenciją C-dur ir N. Vygodskio Variacijas a-moll N. Paganini tema. Jonas Benjamimas Balsys atliko S. Rachmaninovo Etiudą-paveikslą g-moll ir E. Griego Sonatos e-moll, op. 7 I dalį. Nors Jonui dar ne viskas pavyko skambinant sudėtingą E. Griego sonatą, tačiau akivaizdu, kad romantinė muzika jam artima, jis puikiai jaučia muzikos tėkmę laike ir bendrą kompozicinę visumą, muzikaliai išgroja atskiras frazes. Penkiolikmetė šiaulietė Kamilė Kaučikaitė 2014 ir 2016 m. sėkmingai pasirodė Nacionaliniame B. Dvariono pianistų konkurse, o šiemet laimėjo I premiją V tarptautiniame konkurse „Olimpo musicale“. Kamilė koncerte paskambino M. K. Čiurlionio Noktiurną cis-moll ir F. Mendelssohno-Bartholdy Rondo capriccioso, op. 14. Koncertą užbaigė Adomas Morkūnas-Budrys dviem S. Rachmaninovo Etiudais-paveikslais – cis-moll, op. 33, ir es-moll, op. 39. Adomas išsiskiria plačiu muzikiniu akiračiu: mokėsi groti ir smuiku, altu, klarnetu, lankė kompozicijos pamokas pas N. Galiamovą, choro dirigavimo – pas R. Gražinį. Natūralu, kad tokios įvairialypės studijos palieka prasmingą pėdsaką jo fortepijoninėse interpretacijose.
Rugpjūčio 4 d., penktadienis
Tą dieną Birštono akademijoje buvo išskirtinis koncertas – Kultūros centre dainavo Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, daugybės tarptautinių konkursų laureatas.
Spalvinga programa apėmė kone visą muzikos istoriją – nuo religinių baroko epochos giesmių iki populiarios Georgo Davido Weisso dainos „The lion sleeps tonight“, kurios klausydamiesi tiesiog netekome amo, kaip tobulai jaunieji choristai imitavo įvairių gyvūnų balsus ir džiunglių garsus. Turint omenyje, kad chorą koncertui Birštone jo vadovas Remigijus Adomaitis turėjo surinkti pačiame mokinių atostogų įkarštyje, ne tik mane, bet ir visus kalbintus klausytojus sužavėjo jaunuolių susikaupimas, atsidavimas atliekamai muzikai, dėmesys dirigentui, jų spindinčios akys ir šviesūs veidai. Puikaus įvertinimo nusipelno koncertmeisterė Daiva Šulcaitė, stilingai ir muzikaliai, su didele įtaiga akompanavusi chorui.
Toks choras šiandieninėje mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra tikras stebuklas, kurį gali sukurti tik tokie muzikai ir pedagogikai atsidavę žmonės kaip Remigijus Adomaitis.
Penktadienio „Vakaro serenadose“ pasirodė pianistai. Koncertą „Eglėje“ jau tradiciškai pradėjo kursų vadovas Jurgis Aleknavičius, šįsyk efektinga F. Liszto Vengriškąja rapsodija. Ypač džiugu, kad gerai pasirodė Kamilė Kaučikaitė, pirmą kartą viešai skambindama naujai išmoktą kūrinį – F. Chopino Ekspromtą fantaziją cis-moll. Jonas Benjaminas Balsys maloniai nustebino atlikdamas jau girdėtą E. Griego Sonatą: šįsyk grojo techniškai, labai įkvėptai ir muzikaliai, atskleidė sudėtingą kūrinio visumą. Puikiai skambėjo Adomo Morkūno skambinami S. Rachmaninovo Etiudai-paveikslai, op. 33 (Nr. 8, 9). Buvo malonu stebėti, kaip ne vienąkart Birštone atliekamų kūrinių interpretacija tobulėja. Tai ir yra vienas iš meistriškumo kursų tikslų.
Rugpjūčio 5 d., šeštadienis
Rugpjūčio 6 d., sekmadienis
Šiemet į Birštono akademiją registravosi 17 dainininkų, kurių amžius buvo nuo 17 iki 32 metų, ir 6 jaunesni nei 17 metų. Visi labai skirtingų patirčių, gebėjimų, tačiau vienijamų didelės meilės scenai. Pavyzdžiui, Julija Karaliūnaitė yra apsigynusi matematikos daktaro disertaciją, dėsto VGTU. Keli dalyviai atvyko iš tolimesnių kraštų, bet yra vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kristina Petrauskas gimė Detroite, tačiau vokalą studijavo Lietuvoje, o iš Jerevano atskridęs septyniolikmetis Tigranas Grigorianas (jauniausioji šviesaus atminimo tenoro Gehamo Grigoriano atžala) dar tik rengiasi vokalo studijoms Lietuvoje, tad Birštono akademijoje užsiėmimai pas prof. V. Prudnikovą ir prof. V. Juozapaitį jam buvo tarsi pirmasis „apsišaudymas“.
Su vokalistais darbavosi profesoriai Asta Krikščiūnaitė, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, taip pat Jūratė Švedaitė, Ieva Prudnikovaitė, su jaunaisiais dainorėliais – Eglė Juozapaitienė. Intensyviai dirbo ir vokalistų koncertmeisteriai prof. Nijolė Ralytė, Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė ir Justas Čeponis. Daugelis vokalistų, kaip ir kiti kursų dalyviai, lankė Modesto Pitrėno interpretacijos pamokas, scenos judesio pamokas pas žymius baleto artistus Petrą Skirmantą ir Neli Beliakaitę.
Beveik kas vakarą jaunųjų dainininkų klausėmės „Eglės“ sanatorijoje, o šeštadienį jie pasirodė vokalistų koncerte „Dainuojame Birštonui“ kurhauze, taip pat baigiamajame akademijos koncerte sekmadienį. Girdėtų kūrinių žanrų įvairovė – nuo baroko operų arijų iki šiuolaikinio miuziklo.
Puikų įspūdį visiems paliko mažieji akademijos dainorėliai iš Birštono meno mokyklos (tik Ieva Dekaminavičiūtė atvyko Iš Kazlų Rūdos). Nedažnai pamatysi scenoje taip darniai dainuojančius, tačiau atsipalaidavusius ir kūrybingus vaikus. Nenuostabu, nes jų mokytojos Eglės Juozapaitienės principas – žaidžiame dainuodami, dainuojame žaisdami.
Baigiamajame akademijos koncerte sekmadienį išgirdau labai svarbų dalyką – kaip per 10 dienų išaugo daugumos kursų dalyvių interpretacinis meistriškumas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad BVMA, nepaisant natūraliai neišvengiamų organizacinių netikėtumų ir nesklandumų, lydėjo neabejotina sėkmė.
Akademijos naujovės
Šiemet pirmą kartą Akademijoje vyko ir arfos meistriškumo kursai, kuriuos vedė jaunosios kartos arfininkė Joana Daunytė, taip pat pirmą kartą buvo surengta Mažoji Birštono vasaros menų akademija – liepos 28–30 dienomis vyko kamerinių ansamblių, dainavimo, fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos, obojaus, klarneto, fagoto ir valtornos meistriškumo pamokos. Savo patirtimi su jaunaisiais muzikais dalinosi fortepijoninio trio „Kaskados“ nariai Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas, medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ muzikantai Robertas Beinaris, Paulius Gefenas, Rimvydas Savickas, Darius Stoskeliūnas, Indrė Kuleševičienė.
Išskirtinis Birštono akademijos bruožas – edukacija ir draugiškas dalinimasis savo patirtimi. Čia tiktų vieno antikos filosofo posakis „Aš žinau, kad nieko nežinau“, nes sužinoti naujų dalykų galima net ir tose srityse, kuriose, regis, viską turėtume išmanyti. Su įdomumu išklausiau suomių arfininkės Katri Tikkos paskaitą apie iš Australijos kilusio aktoriaus Fredericko Matthiaso Alexanderio mokymą, vadinamąją Alexanderio techniką. Jos esmė – optimalus kūno valdymas, taisyklinga stovėsena, sėdėsena ir judėjimas. Kiekvienam aktoriui ar muzikos atlikėjui būtina išmokti pažinti savo kūną ir taisyklingai jį valdyti. Šios technikos pagrindus turėtų perprasti kiekvienas bet kurio muzikos instrumento mokytojas ir perduoti juos savo mokiniams.
Įdomi, prasminga ir perspektyvi Akademijoje man atrodo paskaitų-diskusijų pozicija. Šiemet įžvalgomis apie Prancūzijos kultūros sektoriaus administravimo patirtis dalijosi Paryžiuje gyvenanti ir dar studijuojanti Gabrielė Sližytė (ji šiame žurnalo numeryje dalinasi ir akademijos įspūdžiais), filosofijos studijas Sorbonos ir Didro universitetuose baigusi Benigna Marija Nekrošiūtė vedė diskusiją apie moters ir kūrybos santykį, akademijos meno vadovė Audronė Nekrošienė atvėrė faustiškąją temą muzikoje ir kartu nužymėjo tam tikras jau kitų metų akademijos gaires.
Birštonas ir kultūra
Jau kalbėjau apie nepaprastai jaukias ir išpuoselėtas Birštono erdves. Atskirai reikėtų paminėti ir Birštono kultūros centrą, kuriam jau nuo neatmenamų laikų vadovauja Zigmas Vileikis, festivalio „Birštonas Jazz“ įkūrėjas. Kultūros centre vyko dauguma meistriškumo pamokų, repeticijų, čia buvo įsikūręs ir akademijos štabas. Nors Zigmas Vileikis kuklinosi sakydamas, kad Birštono kultūros centras niekuo ypatingu neišsiskiria iš dešimčių kitų Lietuvos kultūros centrų, negaliu nepaminėti unikaliai jaukaus vidinio kiemelio, kuriame kasdien rinkdavosi akademijos dėstytojai ir klausytojai ne tik paskanauti vietinės kavinukės patiekalų, bet ir tiesiog pabūti, atsipūsti tarp pamokų, aptarti įspūdžių. Kultūros centras, Birštono savivaldybės biudžetinė įstaiga, per metus organizuoja apie 150 įvairių renginių. Manau, kad tai gana didelis skaičius. Be garsaus kas antrus metus vykstančio festivalio „Birštonas Jazz“, čia dar organizuojami ir kiti tradiciniai renginiai – regioninė kapelų šventė „Griežk, lietuvi”, mėgėjų teatrų ir akordeono muzikos festivaliai. Kultūros centre veikia 12 meninių kolektyvų, iš kurių net 5 yra gavę „Auksinės paukštės“ apdovanojimus.
Taigi, skaičiai iškalbingi, tačiau kai tradicinių renginių finansavimas neretai priklauso nuo mėnulio fazės ir oro drėgmės, svarstyti apie kokią nors nuoseklią valstybės kultūros politiką būtų tuščias reikalas. Vis dėlto Birštono savivaldybė yra tam tikra gerosios išimties salelė bendroje valstybės kultūros politikoje. Žinoma, Birštono kultūros terpei būtinos nuolatinės investicijos ir rūpestis, Kultūros centrui verkiant reikia naujo fortepijono, nes ketvirtą dešimtį skaičiuojanti „Estonia“ niekaip negali atitikti šiuolaikinių reikalavimų. Reikia ir kitų dalykų, tačiau tikiu, kad rūpestingų šeimininkų pastangomis jie atkeliaus į Birštoną. Taigi, Birštono vasaros menų akademija prieš penkerius metus atėjo į tam tikrą išpurentą kultūrinę dirvą, kuri taip pat prisideda prie akademijos sėkmės.
Daugelis BVMA dalyvių ir pedagogų sakė, kad 10 dienų prabėgo labai greitai, intensyviai ir kūrybiškai dirbant, kuriant bendrystės ir geranoriškumo atmosferą. Apskritai galime kalbėti apie jau susiformavusią Birštono kultūrinę bendruomenę, ir džiugu, kad Birštono akademija bei jos organizatoriai prisidėjo prie šios bendruomenės kūrimo.
Birštono akademijos sėkmės istorija ir tradicija būtų sunkiai įmanoma be Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės įdirbio, be entuziastingo Birštono merės Nijolės Dirginčienės palaikymo ir be nuolatinio Birštono kultūros centro vadovo Zigmo Vileikio ir Birštono meno mokyklos direktorės Laimutės Raugevičienės rūpesčio. Šie žmonės sutartinai tarsi keturi banginiai tas 10 dienų laikė Birštono kultūros erdvę. Nuo pat pirmųjų metų labai svarbus akademijos partneris yra Vytauto Didžiojo universitetas. Taigi Birštono vasaros menų akademija tiek Kultūros ministerijai, tiek Seimo Kultūros komitetui gali būti pavyzdys, kaip turi funkcionuoti politikų dažnai linksniuojamas (bet toli gražu ne visada suvokiamas) „kultūros laukas“, apimantis ne tik pačius menus ar įsisavintas programinio finansavimo lėšas, bet ir veikiantis kaip edukacijos, diskusijų erdvė, kurioje sugyvena įvairios kartos. Klausimo apie kartų kaitą čia net nekyla, nes jos darniai sugyvena dalydamosi patirtimi ir muzikos bendryste.