Vargonų gausmas iš tolimų erdvių

Pradedant kalbėti apie Vytenį Vasyliūną mintys nejučiomis nukrypsta į jau praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurį, kada, šių eilučių autoriui dar besimokant penktoje ar šeštoje klasėje, šeimą pasiekdavo laiškai iš užatlantės. Mums Amerika tada atrodė pasakų šalis, kur viešpatauja teisingumas ir visuotinė gerovė.

Laiškus rašydavo tėvo Leonardo Vasiliausko brolis, garsus išeivijos smuikininkas Izidorius Vasyliūnas, ir juose daugiausia vietos užimdavo ne gyvenimo būdo ar sąlygų aprašymas (to išvis nebūdavo), bet informacija, kur, kada, su kuo koncertuota, kokios programos buvo atliekamos. Ir vis minimas sūnus, tuo metu Harvardo universiteto studentas Vytenis, kurio veikla man, mokiniui, atrodė neįtikėtina, o patys laiškai kiek nuvildavo, nes vis laukdavau, kada gi pasakys, kaip Amerikoje gera.

Prieš kiek laiko Vytenis, jau kaip nuolatinis Lietuvos svečias, buvo atvykęs su nauja, kaip visada netikėtai įdomiai (keturių autorių jubiliejai; jei ne jis, nebūtume atkreipę dėmesio) sudaryta programa. Ilgai kalbėjomes viešbučio kambaryje, bet kaip jų šeima ten, Amerikoje, gyveno, nesužinojau, nes jie apie tuos dalykus ne tik su kitais, bet ir tarpusavyje nešnekėdavo, – dėmesys visada būdavo sutelktas ties kuo kitu. Tiesa, tėvas sūnui vieną kartą vis dėlto užsiminė, kad šeimoje užtektų ir vieno muzikanto.

O kaip buvęs mokinys šiandien įsivaizduoja išeiviją? Jei reikėtų atsakyti trumpai, išeiviją lyginčiau su dideliu nuo žemyno atskilusiu ir per vandenyną nudreifavusiu plotu, virtusiu sala. Plotu, kur derlingiausios žemės, įdirbti laukai, nesudarkyti miškai.

Matyt, reikėtų grįžti į pačią išeivijos kelio pradžią – į pabėgėlių stovyklas. Šiandien per naujausių modelių televizorius taip pat matome pabėgėlių stovyklas. O kokios jos buvo 1945–1946 metais subombarduotoje Vokietijoje?

Nekalbėsiu apie tuometinių pabėgėlių gyvenimo sąlygas, pasakysiu tik tai, kas šiandien kelia didžiausią nuostabą – stovyklose kūrėsi chorai, vyko koncertai, buvo rašomos recenzijos (kur rasti recenziją apie vakar Vilniuje įvykusį koncertą?), gimė nauji simfoniniai kūriniai, kartais partitūras rašant ant suliniuotų karinių žemėlapių (Juliaus Gaidelio simfoninė poema „Aliarmas“, 1945 m.). O juk žmonės buvo palikę gimtuosius namus, atsidūrę nežinioje, niekas svetimame karo nuniokotame krašte jų nelaukė. Atrodytų, pirmiausia jiems turėjo rūpėti materialūs dalykai, bet anų laikų pabėgėliai su mums sunkiai suvokiamu entuziazmu rūpinosi dvasiniais reikalais. Taigi verta susimąstyti apie nuostatas ir prioritetus esant kritinei situacijai.

Tokioje aplinkoje Vytenis Marija Vasyliūnas atsidūrė sulaukęs vos penkerių (gimė 1939 metais Kaune). Šiandien su juo kalbantis atrodo, kad šeimos gyvenimas karo pabėgėlių stovykloje buvo ramus, be ypatingų sukrėtimų. O apie sunkią, nediagnozuotą ligą, kurią persirgo tuo metu, jis kalba lyg ir su tam tikra pašaipa, kaip, beje, ir apie kitas gyvenime pasitaikiusias negandas. Lyg jų ir nebūtų buvę. Galime tik įsivaizduoti, kiek dvasios tvirtybės prireikė jaunai šeimai, sunkiai susirgus sūneliui it tvyrant visiškai nežiniai dėl ateities. Gal padėjo nė akimirkai per visas sėkmes ir nesėkmęs nesusvyravęs katalikų tikėjimas?

Dar sykį grįštu prie fakto, kuriuo šiandien sunku patikėti: kad ir kokios buvo aplinkybės, Izidorius Vasyliūnas nuolat koncertavo. Vėliau panašiai driekėsi ir sūnaus Vytenio gyvenimo kelias.

Vasyliūnų šeima pabėgėlių stovykloje Dilingene (Bavarija) gyveno iki 1949 metų, Vytenis ten baigė lietuvišką pradžios mokyklą. 1950 m. Izidorius ir Elena Vasyliūnai su vaikais Vyteniu ir Rasa visam laikui palieka Europą, laivu per Atlantą persikelia į Kolumbiją (vizą gavo tarpininkaujant ten gyvenančiam kunigui saleziečiui Nikodemui Saldukui).

Kolumbijoje prasidėjo Vytenio muzikos pamokos. Jokios specialios mokyklos nebuvo, bet tėvas, gavęs profesoriaus pareigas Popadžano (Popayán) miesto konservatorijoje, turėjo teisę abu vaikus leisti nemokamai mokytis muzikos. Vytenis ėmė lankyti Lulú Ayerbe (kurios mokytoja Montserrat Ribas akompanuodavo Izidoriui Vasyliūnui) fortepijono pamokas, pas Carlosą Espinosą mokėsi groti violončele. Fortepijono pamokas, kuriose nebuvo keliami jokie ypatingi profesiniai reikalavimai, Vytenis lankė tik trejus metus, nes vėliau nebuvo galimybių, bet to pakako, kad vėliau įvaldytų didžiulį kamerinės muzikos repertuarą, nuolat koncertuotų „Carnegie Recital Hall“, sulauktų puikių kritikos atsiliepimų. Kaip paaiškinti šį fenomeną? Aplinka, požiūris, atsakomybė?

Vytenis prisimena, kad Kolumbijoje per atostogas kartu su seserimi skaitydavo iš lapo L. van Beethoveno simfonijas, o violončele jis jau buvo pradėję mokytis J. S. Bacho siuitų...

Šeima namie neturėjo nei fortepijono, nei pianino, instrumentas atsirado daug vėliau, persikėlus gyventi į JAV. Klausiu, ar eidavo vienas kur nors groti, mokytis, juk valandos pamokos nepakanka, kad įvaldytum tekstą. Vytenis atsako: „Ne, nepamenu, to nebūdavo.“ Tik prisimena, kad priešais konservatoriją stovėjo universiteto rūmai su puikia sale, kur tėvelis ne sykį koncertavęs. 1950 metais minint J. S. Bacho 200-ąsias mirties metines visus nustebino Izidoriaus Vasyliūno Bacho Čakonos d-moll atlikimas.

Vasyliūnų šeima Kolumbijoje atsirado, galima sakyti, atsitiktinai, nes 1949 metais, Vokietijoje pabėgėliams skirstantis po įvairias šalis, iš karto buvo pateiktas prašymas persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėl nežinomų priežasčių leidimą gavo tik Elenos Vasyliūnienės motina Marija Janušauskienė, ji 1949 m. išvyko į Bostoną. Po šešerių metų šeimai atsirado galimybė susijungti, nes 1954 metais pagaliau buvo gautas leidimas gyventi JAV. Ten Vasyliūnai atvyko 1954 m. kovo 19 d.

Iš pradžių šeima kiek pagyveno Pietų Bostone (Bostono priemiestis), kur Vytenis lankė lietuvių parapinę mokyklą, bet netrukus persikėlė į kitą Bostono priemiestį Lorensą (Lawrence; ten Vasyliūnų šeima gyveno iki 1959 metų), Izidorius Vasyliūnas gavo vargonininko vietą Šv. Pranciškaus bažnyčioje, lietuvių parapijoje.

Lorense Vytenis lankė katalikišką (kaip ir Kolumbijoje) gimnaziją. Kasmet pažangiausi mokiniai būdavo surenkami į vieną klasę, ir Vytenis kaskart į ją patekdavo, mokyklą pagal pažangumą baigė trečias. Bandžiau pašnekovo klausti, ar tarp mokinių (mokykloje mokėsi vien berniukai) kildavo konfliktų, peštynių. Ne, nieko panašaus nebūdavę, mokykla ugdė atsakingą požiūrį į mokymąsi. Beje, muzika nebuvo dėstoma.

Izidorius Vasyliūnas Kauno konservatorijoje buvo įgijęs ir chorvedžio specialybę, todėl, eidamas bažnyčios vargonininko pareigas, vadovavo chorui. Vytenis padėdavo tėvui grodamas vargonais, retkarčiais jį pavaduodavo giedant mišias. Taip Vytenis pasuko nauja kryptimi, galima sakyti, įgijo solisto vargonininko specialybę.

Šalia Lorenso, Metueno (Methuen) miestelyje, buvo garsi vargonų salė (Methuen Memorial Music Hall) su puikiu instrumentu. Keturiolikmečio Vytenio motina kreipėsi į netoliese gyvenantį profesorių Arthurą Howesą klausdama, ar sūnus galėtų studijuoti vargonus. Jis jau buvo išmokęs keletą C. Francko kūrinėlių. Profesoriui abejonių nekilo, tik tuo metu jis kėlėsi gyventi į kitą miestą, todėl rekomendavo savo mokinę vargonininkę Catherine Byers. Vytenis pradėjo kartą per savaitę lankyti jos vargonų pamokas, o kartą per mėnesį gaudavo ir paties prof. A. Howeso pamoką.

Izidorius Vasyliūnas, atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, netruko imtis koncertinės veiklos. Šiandien, vertinant pagal įprastus kriterijus, gal ir atrodytų keista, kad solidžią koncertinę patirtį ir pripažinimą turintis smuikininkas, koks tuo metu jau buvo I. Vasyliūnas, kviestų paauglį sūnų kartu muzikuoti profesionalioje scenoje. Bet toks yra faktas.

Vytenio koncertinė veikla su tėvu prasidėjo 1955 metų liepos 29 dieną koncertu Broktone (Brockton). Jie atliko visą C. Corelli sonatų ciklą.

Izidorius Vasyliūnas paliko išsamų, tikslų visų koncertų sąrašą, į kurį žiūrėdamas matai gana intensyvią koncertinę veiklą. Repertuaras pildomas aukšto profesinio meistriškumo reikalaujančiais kūriniais – Mozarto, Beethoveno, Griego, Banaičio sonatomis. (Neužmirškime, kad Vytenis tuomet buvo šešiolikos metų gimnazistas svetimoje šalyje, kurioje, šiaip ar taip, reikėjo adaptuotis.)

Klausiu Vytenio, kada spėdavo išmokti kūrinius, kurie nelengvai įveikiami net profesionalams. Jis atsako, kad reikėdavo pasėdėti prie instrumento, daug laiko atimdavo vargonai. Bet kritika būdavo palanki.

Tuo laiku lietuvių parapijose buvo stiprių chorų, jie neretai imdavosi stambių veikalų. Štai ir Izidoriaus Vasyliūno vadovaujamas choras su entuziazmu atliko L. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“, kiek vėliau – A. Dvořáko „Stabat Mater“. Kasmet gavėnios metu choras surengdavo koncertą, kuriame giedodavo didelės apimties mišias ar kitus veikalus. Vargonų partiją paprastai patikėdavo Vyteniui. Jis padėjo tėvui su choru ruošiant K. V. Banaičio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Jų harmonija buvo labai originali ir mėgėjų chorui gana problemiška, todėl fortepijonas buvo tarsi savotiškas kelrodis, padedantis išlaikyti neįprastas balsų linijas.

Pasitaikydavo, kad tėvas negalėdavo dalyvauti bažnytinėse apeigose, tada Vytenis imdavosi vargonininko pareigų. O jos nėra visai paprastos, nes būtina gerai išmanyti liturgiją, pačiam vargonuoti ir giedoti. Tėvas buvo tenoras, o Vytenis – bosas, tad muzikinį tekstą reikėdavo pritaikyti savo balsui. Apie Vytenio gebėjimą bet kurį natų tekstą tuoj pat atlikti įvairiose tonacijose teko girdėti iš kartu su juo muzikavusių žmonių kaip apie retą, nuostabą keliantį fenomeną. Negana to, Vytenis vėliau pasireiškia ir kaip puikus improvizatorius, jis dažnai improvizuoja mišiose grodamas giesmių įžangas (Vokietijoje tai sena tradicija, o Lietuvoje vargonininkas dažniausiai tik paduoda toną), dalijant komuniją ar plėtodamas baigiamosios giesmės tema po mišių. Rekarčiais improvizuoja ir koncertuose laisvai pasirinkta ar pasiūlyta tema.

Šių eilučių autoriui vis knietėjo suprasti, kokiu būdu ir fortepijoną, ir vargonus pavyko įvaldyti tiek, kad būtų drąsu eiti į profesionalią sceną. Nejučiomis atėjo atsakymas: kuklus vuderkindas, sekdamas šeimos tradicijomis, savo neeilinį prigimtinį talentą suvokė kaip pareigą, o darbo vaisius – kaip dosniai žmonėms dalinamas dovanas. Ir tai yra viskas.

Vasyliūnų šeimoje nuoseklios vaikų muzikos studijos dėl gyvenimo aplinkybių nebuvo įmanomos, bet rimtas požiūris ir atsakomybė lėmė, kad kiekviena privati pamoka, kiekviena pastaba buvo priimama su begaliniu dėmesiu. Vis dėlto daugiausia muzikos žinių gauta iš tėvo, sūnų iš esmės profesionalaus muziko keliu jis vedė švelnia, bet griežta ranka, be jokių kompromisų.

1958 metais Vytenis baigė gimnaziją ir įstojo į Bostono Naujosios Anglijos konservatoriją mokytis vargonų specialybės pas prof. Donaldą Willingą (jo pamokas lankė iki 1966 m.), nors tėvai norėjo, kad sūnus rinktųsi kitą specialybę.

Apskritai Vytenio Vasyliūno akademinių studijų eiga nebuvo įprasta. Baigęs gimnaziją jis kreipėsi iš karto į keturis universitetus, tarp jų į Bostono koledžą bei Harvardo universitetą, ir visur buvo priimtas. Ir Bostonas, ir Harvardas pasiūlė stipendiją. Vytenis norėjo studijuoti Masačusetso technologijos institute, bet pasirinko Harvardą kaip aukščiausio lygio universitetą. „Būčiau padaręs klaidą, jeigu būčiau ten nėjęs“, – neabejoja Vytenis. Būsimasis fizikas trečiais studijų metais dar ėmėsi muzikos istorijos kurso, skirto muzikos specialistams.

1962 metais Harvardo universitetą su pagyrimu (cum laude) Vytenis baigė kaip fizikas, bet formuluotė diplome mums neįprasta: „Meno bakalauras“. Nuo 1962 iki 1966 metų metų tęsė fizikos studijas Masačusetso technologijos institute, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Čia turiu paaiškinti mums vėl ne visai įprastą formuluotę – Amerikoje nesuteikiamas fizikos ar kitokių mokslų daktaro laipsnis.

1959 metais Vytenis pirmą kartą kaip būsimasis vargonininkas pasirodo Naujosios Anglijos konservatorijos mokinių koncerte, o jau po metų čia surengia pirmąjį rečitalį. Programoje – D. Buxtehude ir J. S. Bacho preliudai, C. Francko Didžioji simfoninė pjesė (Grande Piéce Symphonique) – sudėtingas stambios apimties kūrinys, reikalaujantis tobulo instrumento valdymo. 1961 m. jaunasis vargonininkas pasirodo jau minėtoje garsiojoje Metueno salėje.

Bet jei pažvelgsime į Izidoriaus Vasyliūno koncertų sąrašą, pamatysime, kad 1959 m. Vytenis kartu su tėvu toje pačioje Metueno salėje grojo įspūdingą programą, kurią sudarė W. A. Mozarto Sonata B-dur, Nr. 15), J. Brahmso Sonata A-dur, op.100, Nr. 2, J. Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui. Repertuaras, nelengvas ir patyrusiam meistrui... Broktono, Kembridžo, Bostono salėse jiedu grodavo ir kitas programas, o juk tuo metu Vytenis studijavo Harvardo universitete, sekmadieniais vargonuodavo bažnyčioje. Regime stebėtiną jauno talento proveržį, bet į visus pasiekimus žiūrėta santūriai, kaip į Dievo dovaną, kurios intencijos privalo būti kur kas aukštesnės nei puikavimasis net ir prieš pačius artimiausius.

Toliau sklaidydami Izidoriaus Vasyliūno koncertų sąrašo puslapius pastebime dažnai besikartojančią Bostono „Jordan Hall“. Ši Naujosios Anglijos konservatorijos salė, pastatyta 1903 metais, yra viena prestižiškiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose, apie jos akustiką sklando legendos. Čia yra pasirodę Pablo Casalsas, Ferrucio Busoni, Kurtas Masuras, Béla Bartókas, Benjaminas Brittenas, Olivier Messiaenas, Aaronas Coplandas ir kitos garsenybės. Izidorius ir Vytenis Vasyliūnai, kaip jau minėjau, buvo nuolatiniai šių garbingų meno rūmų svečiai. Nuostabu, kad jų dėka Bostono publika išgirdo J. Gruodžio, K. V. Banaičio, J. Gaidelio, J. Kačinsko, A. Račiūno, J. Gaižausko, B. Budriūno ir kitų lietuvių autorių kūrinius.

Pirmasis dueto koncertas Niujorko „Carnegie Recital Hall“ įvyko 1965 metais. Kazimiero Viktoro Banaičio mirties metinių proga skambėjo jo kūriniai. Koncerte dalyvavo ir klarnetininkas Davidas Mottas. Vėliau šioje be galo prestižinėje salėje Vasyliūnai pasirodydavo iš esmės kasmet, dažnai su įvairių sudėčių ansambliais. Koncertuota daugybėje mažesnių Masačusetso, Konektikuto, Pensilvanijos, Naujojo Hampšyro miestų ir miestelių, Filadelfijoje, Čikagoje, kitose Bostono ir Niujorko salėse.

Dueto veikla nenutrūko ir sūnui persikėlus gyventi į Europą, ji tęsėsi iki 1982 metų, iki Izidoriaus Vasyliūno mirties. Deja, Lietuva dueto taip ir neišgirdo. Laimė, išliko įrašai, plokštelės.

Šalia studijų universitetuose ir kamerinės muzikos koncertų su tėvu Vytenis neatsisakė ir profesionalo vargonininko veiklos. Nnuo 1965 iki 2015 m. surengtas 441 solinis vargonų muzikos koncertas – tokio skaičiaus galėtų pavydėti bet kuris pripažintas artistas. Repertuaras nepaprastai įvairus: J. S. Bachas, W. A. Mozartas, O. Messiaenas, R. Schumannas, F. Mendelssohnas, F. Lisztas, C. Franckas, lietuvių autoriai M. K. Čiurlionis, S. Vainiūnas, J. Juzeliūnas, V. Laurušas, R. Žigaitis, V. Bacevičius, J. Kačinskas, J. Gaidelis, T. Makačinas, V. Barkauskas, O. Narbutaitė, K. Vasiliauskaitė. Jei Vytenis koncertuoja Rygoje, programoje tikriausiai bus P. Vasko, jei Buenos Airėse – A. Ginasteros opusų. Pietų Amerikos autorių vargonininko repertuare ne tiek jau mažai, nes ne kartą koncertuota Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje.

Sudarant koncertų programas plati erudicija kartais nurodo netikėtų sąsajų. Štai praėjusių metų pabaigoje Vytenio Vasyliūno Lietuvoje pristatytoje programoje greta J. S. Bacho muzikos skambėjo anglų kompozitoriaus Samuelio Wesley (1766–1837), airio Charleso Woodo (1866–1926) ir argentiniečio Alberto Ginasteros (1916–1983) kūriniai. Taip Vytenis priminė iškilių vargonų muzikos pasaulio atstovų 250, 150 ir 100 metų sukaktis. Gaila, kad puikus menininko sumanymas liko įamžintas tik kuklioje koncerto programėlėje, nes mūsų visagalė žiniasklaida tokioms idėjoms kurčia ir abejinga...

1966–1973 metais koncertinė vargonininko veikla buvo pristabdyta gana ilgam laikui, nes visos jėgos buvo atiduotos mokslui, disertacijai. 1975 m. Vytenis persikėlė gyventi į Vokietiją.

Mėginu suprasti, kaip įmanoma suderinti mokslininko, atsakingo vadovo ir daug koncertuojančio menininko veiklą. Vytenis niekada nė nebandė savo meninių pasiekimų sieti su konkurencija grindžiama muzikų aplinka, kur viešpatauja agresija ir kova už būvį. Jam to nereikėjo, jo profesija kita. Bet, kita vertus, juk tokia ryški veikla negalėjo likti visuomenės gyvenimo nuošalėje. Neliko. Jo koncertai tapo lietuvių bendruomenės kultūros dalimi, ir čia daug padėjo Vokietijos lietuvių sielovada rūpinęsis kunigas Vaclovas Šarka (Vasyliūnams pažistamas nuo pabėgėlių stovyklos laikų), rengdamas vargonų koncertus bažnyčiose. Nereikia pamiršti, kad Vytenis rasdavo laiko laiko nuvykti į Ameriką, kur su tėvu repetuodavo naujas programas, koncertuodavo prestižinėse salėse, lietuvių kolonijose.

Įvyksta permainų ir asmeniniame Vytenio gyvenime – jis veda. Sutuoktinė Lilija Šukytė – pasaulinį pripažinimą pelniusi operos solistė. Pora kartu koncertuoja, daro įrašus.

Stengiausi glaustai apibūdinti Vytenį Vasyliūną kaip muziką, bet juk pagal profesiją jis fizikas...

Baigęs studijas Masačusetso technologijos institute, įgijęs daktaro laipsnį, tęsė pradėtą temą, iki 1975 m. dėstė fiziką, gavo docento (associate professor) vardą. Taip pat dirbo Los Alamos (Naujosios Meksikos valstija) mokslinių tyrimų laboratorijoje, kaip vizituojantis profesorius – Raiso (Hjustonas, Teksaso valstija) ir Kalifornijos (Berklis) universitetuose.

Beje, vienas Vytenio, dar Masačusetso technologijos instituto studento, darbų buvo amerikiečių dirbtinio žemės palydovo „Explorer 10“ prietaisų kalibravimas. Pirmasis didelis straipsnis, susijęs su Vytenio daktaro disertacijos tema, buvo „Žemos energijos elektronų tyrimas vakariniame magnetosferos sektoriuje su OGO-1 ir OGO-3“. Taigi lietuvis studentas iš karto pateko į mokslo elitą, buvo įtrauktas į Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso tyrimų programą, kurioje ir toliau darbavosi.

Vytenis Vasyliūnas dalyvavo kosminių erdvėlaivių „Voyager 1“, „Voyager 2“, „ISEE 1“, „ISEE 2“ (1977 m.), „Galileo“ (pirmasis dirbtinis Jupiterio palydovas, paleistas 1989 m.) ir kt. užfiksuotų plazmos, Žemės ir kitų planetų magnetinio lauko duomenų tyrimuose. Iki 2017 m. yra paskelbęs 137 mokslinius straipsnius.

Jau pirmieji jauno mokslininko žingsniai buvo pastebėti, jis gavo ne vieną darbo pasiūlymą. Persikėlęs į Vokietiją, tris dešimtmečius, nuo 1977 iki 2007 m., ėjo labai atsakingas Maxo Plancko aeronomijos instituto (dabar – Maxo Plancko saulės sistemos tyrimų institutas; Max Planck Institut für Sonnensystemforschung) vieno iš direktorių pareigas. Nuo 2007 m. – šio instituto direktorius emeritas. Nuo 2005 m. Viešojo Masačusetso universiteto (University of Massachusetts Lowell) garbės profesorius.

V. Vasyliūno mokslinių tyrimų kryptis – Žemės magnetosferos ir jonosferos sąveika, kitų planetų (Jupiterio, Saturno) magnetosferos. Mokslinėje terminijoje vartojama sąvoka „Vasyliūno ciklas“ („Vasyliunas Cycle“), apibūdinanti plazmos judėjimą besisukančių didžiujų planetų magnetosferose.

Tyrėjas bendradarbiavo su mokslo žurnalais „Rewiews of Geophysics and Space Physics“, „Journal of Geophysical Research“, „Comments of Astrophysics and Space Physics“, priklausė Tarptautinei Geomagnetizmo ir aeronomijos asociacijai (International Association of Geomagnetism and Aeronomie, IAGA). Iki šiol dalyvauja daugybėje tarptautinių mokslinių konferencijų, simpoziumų ir dažnai juose kolegas, svečius, muzikos mylėtojus pakviečia į vargonų muzikos koncertą.

Nežinia, kaip atlikdamas Bacho ar Messiaeno kūrinius juos girdi žmogus, kurio kasdienė duona yra erdvės sandara iki Saturno, Jupiterio planetų, kuris apskaičiavo tokį paprastą stebuklą, kaip magnetinio lauko, nutolusio per dešimt Žemės rutulio skersmenų, buvimą. Lauko, kuris saugo mūsų planetą nuo palyginti silpno Saulės vėjo ir nuo milijonus kartų didesnio kosminio spinduliavimo. Žmogus, kurio Namų suvokimo ribos milijoną kartų viršija mūsų supratimo ribas – mūsų, nežinančių, kad esame apsaugoti dieviško stogo, kad visos mūsų vertės, palyginti su gyvybės stebuklu, yra niekas. Žmogus, kurio vidinė harmonija, dvasios ir materijos pažinimo darna yra unikalus pavyzdys, ir juo, palikę mus supančio triukšmo ir menkystės beprasmybę, turėtume sekti.

O jis pats dirba savo kasdienį darbą...