XXI Vilniaus festivalio štrichai

2017 Nr. 7–8 (474–475), Tomas Bakučionis

Vilniaus festivalio rengėjai, pristatydami 21-ąjį renginį, pasirinko lordo Yehudi Menuhino žodžius „suartinti tautas ir vienyti jas muzikos dvasia“ ir moto „Harmonijos sodai“. Tai žadėjo turinio ir formos darną, kurios, festivalio organizatorių teigimu, išsiilgęs visas pasaulis. Festivalio moto konsonavo ir su vieno iš dalyvių – italų baroko ansamblio „Il Giardino Armonico“ – pavadinimu.

Jau beveik nepajudinama tradicija – festivalio pradžios koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tačiau kaskart klausydamasis mūsų ar atvežtinio simfoninio orkestro Operos scenoje, su pavydu žiūriu į mūsų kaimynes Latviją ir Estiją ir su apmaudu galvoju apie Lietuvos kultūros politiką, kuri veikiau primena blogą sapną arba kreivų veidrodžių karalystę. Šiemet tokius jausmus paskatino ne tiek emocinė reakciją į valdančiųjų planus kultūros finansavimą sumažinti 17 mln. eurų, kiek permanentinė krizinė Lietuvos aukštosios kultūros būklė. Ar daug žinote civilizuotų valstybių sostinių, kurios turėtų du aukšto lygio simfoninius orkestrus, du puikius kamerinius orkestrus ir neturėtų nė vienos šiuolaikinius akustinius reikalavimus atitinkančios koncertų salės? Jau nesyk rašyta, kad Filharmonijos salė tinka tik kamerinei muzikai ir kameriniam orkestrui. Nors šiemet Operos scenoje atsirado naujovė – vadinamoji akustinė kriauklė (tikiuosi, įsigyta ne per ofšorą ir ne už 20 milijonų), sumontuota iš specialių garsą atspindinčių plokščių, kas leido orkestrams sėdėti ne prieš tą klaikią ugniasienę virš orkestro duobės, o pačioje scenoje (gal net ir per giliai), esmės tai nekeičia, nes mes neturime Mahlerio, Brucknerio, Brahmso, Wagnerio, Čaikovskio opusų ir mūsų puikių orkestrų vertos salės! 1974 metais pastatytus ir tiems laikams beprotiškus pinigus kainavusius Operos ir baleto teatro rūmus galima vertinti tik kaip sovietmečio idiotizmo ir neprofesionalumo pasekmę, bet šiandieninė kultūros būklė yra mūsų nepriklausomos valstybės 27 metų kultūros politikos rezultatas.

Šioje vietoje galiu tik priminti Prezidento Antano Smetonos žodžius, pasakytus 1934 metų balandžio 19 dieną Kauno valstybės teatre: „Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti.“ Šis tekstas turėtų būti stambiu šriftu iškaltas sienoje ne tik Kultūros ar Švietimo ministerijose, bet ir Seime, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje, visose valdžios institucijose. Turėtų...

 

Tobuloji Elīna Garanča

Nors šiųmečio Vilniaus festivalio biudžetas buvo kuklesnis, rengėjai pradžios koncertui pakvietė tikrą šiuolaikinio vokalinio meno perlą – latvių mecosopraną Elīną Garančą. Savo kūrybinį kelia ji pradėjo mamos – garsios latvių vokalo pedagogės Anitos Garančos – dainavimo klasėje Rygos Jāzepo Vītolio muzikos akademijoje, ir štai jau beveik du dešimtmečius tęsiasi nuostabi dainininkės karjera. Pastarieji sezonai E. Garančai itin sėkmingi: jos pasirodymai Vienos, Berlyno, Paryžiaus, Londono, Sankt Peterburgo, Maskvos operos teatrų spektakliuose sulaukė kritikų ir publikos liaupsių, jos Karmen „Metropolitan Opera“ spektaklyje matė šimtatūkstantinė kino teatrų auditorija visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Vilniaus festivalio atidarymui dainininkė kartu su mūsų Nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė labai klasikinę, bet tikrai spalvingą, įdomią programą. Antroje koncerto dalyje išgirdome ir mažiau mūsų klausytojams žinomų, bet nuostabių opusų – italų kompozitoriaus Francesco Cileos Adrianos Lekuvrer ariją („Ecco, respiro appena...“) iš to paties pavadinimo operos, Amilcare Ponchielli „Danze della ore“ iš operos „Džokonda“. Apskritai, visa gala koncerto programa – nuo P. Čaikovskio iki neapolietiškų dainų – buvo sudaryta labai apgalvotai, išlaikant logines, dramaturgines ir stiliaus sąsajas tarp atskirų numerių, nuotaikos ir būsenos svyravo nuo švelnios lyrikos iki aistringos dramos. Kaip jautriai skambėjo orkestro atliekamas latvių klasiko Emīlio Dārziņšˊo Melancholiškas valsas (sukurtas 1904 m.) po Joanos arijos iš P. Čaikovskio „Orleano mergelės“! Labai džiugino mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Karelas Markas Chichonas (Šišonas). Tokį dirigento, orkestro ir dainininkės susiklausymą retai išgirsi. Galima numanyti, kad ir dėl to, jog dirigentas ir dainininkė yra ne tik scenos partneriai. K. M. Chichonas neabejotinai rado puikų psichologinį ir dvasinį kontaktą su mūsų orkestru. Dirigentas pasižymi savita santūria maniera, jis tarsi būna šalia orkestro. Elīna Garanča, regis, turi absoliučiai viską, ką gali turėti tikra diva – nepakartojamo lygaus tembro galingą balsą, įgimtą muzikalumą ir muzikos tėkmės pojūtį, aristokratišką išvaizdą, sceninį patrauklumą ir laikyseną, kurioje dera aistringumas ir šiaurietiškas santūrumas. Gal ir buvo keletas intonacijos ar kvėpavimo slystelėjimų, tačiau tai visiškos smulkmenos, nė kiek nekenkiančios bendram pritrenkiančiam įspūdžiui. Jos tobulos savybės ir yra jos savitumas, todėl bandymas lyginti su kitomis mezzo dainininkėmis būtų beprasmis.

 

Sėkminga festivalio premjera

Birželio 7 d. Filharmonijos scenoje vėl griežė Nacionalinis simfoninis orkestras, šį kartą diriguojamas jo meno vadovo Modesto Pitrėno. Koncerto ašimi turėjo tapti Justės Janulytės „Vidurnakčio saulė“ violončelei ir orkestro styginiams su naktinėmis surdinomis. Jaunesniosios kartos kompozitorė kūrinį parašė specialiai šiųmečiam Vilniaus festivaliui. Pati autorė sako, kad kūrinio partitūra tarsi įgarsina mūsų dvilypį laiko suvokimą. Tembrinis rezultatas priminė akustiniais instrumentais išgaunamą sintezatoriaus skambėjimą, ką pripažino ir pati kompozitorė. Skeptikai galbūt diskutuotų, ar reikia susodinti simfoninio orkestro stygininkus, kad jie išgautų sintezatoriaus garsą. Jiems pasakyčiau, kad menas nebūtinai turi būti racionalus. Tiesa, tam tikrų eksperimentinių mechanistinių idėjų įgyvendinimas akustiniais instrumentais nėra labai naujas dalykas, ryškus to pavyzdys – prieš kokį dešimtmetį pasirodęs Ryčio Mažulio opusas „Čiauškanti mašina“ (dviem fortepijonams ir audioįrašui).

J. Janulytės kūrinio architektonika konstruojama cikliškumo principu, kuris pasireiškia per akustinį tembrinį aspektą, net ir orkestrantai buvo atitinkamai susodinti. Atlikti premjerinio J. Janulytės opuso festivalio organizatoriai pakvietė vieną žymiausių šiandienos violončelės meistrų Mario Brunello. Pasirinkimas neatsitiktinis, nes M. Brunello yra ne tik vienas ryškiausių klasikinių violončelininkų, kuris dar 1986 metais nuskynė P. Čaikovskio konkurso laurus, jis – nenuilstantis eksperimentatorius, ieškantis naujų ir neišbandytų muzikos erdvių, todėl taip pat eksperimentinės dvasios Justės Janulytės opusui jis tiko kaip niekas kitas. Beje, kompozitorės teigimu, idėja panaudoti surdinas kilo būtent violončelininkui. Ir reikia pripažinti, kad galutinis kūrybinis rezultatas pranoko lūkesčius.

Dar koncerte išgirdome tikrą vėlyvojo romantizmo perlą – Gustavo Mahlerio 5-osios simfonijos Adagietto. Sehr langsam, o antrąją koncerto dalį vainikavo du Felixo Mendelssohno-Bartholdy simfoniniai opusai – uvertiūra „Riui Blazas“ ir populiarioji, klausytojams net iš Filharmonijos koncertų reklaminių užsklandų gerai pažįstama Ketvirtoji simfonija. Reikia vėl pasidžiaugti Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru – viskas labai apgalvota, tikslu, niekas neperspausta.

 

Ilgiausių metų Maestro Osvaldui Balakauskui

Lietuvos koncertų salėse dėmesio lietuvių kompozitoriams niekada nebūna per daug, bet Osvaldo Balakausko kūryba daugelyje renginių seniai yra pelniusi ypatingą statusą. Tai, kad visas festivalio koncertas (birželio 8 d.) buvo paskirtas kompozitoriaus kamerinei kūrybai, pristatant įvairių instrumentinių sudėčių ansamblius ir solistus, yra prasmingiausias šiųmečio „Vilniaus festivalio“ pasirinkimas, nes sunku būtų pervertinti O. Balakausko įtaką visai pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kompozitorių mokyklai. Juolab šiemet yra ir proga – kompozitoriui sukanka 80!

Osvaldo Balakausko muzikinė odisėja (taip pavadintas autorinis koncertas) apėmė jo kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Šią ambicingą idėją ėmėsi įgyvendinti kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklu. Dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Vita Šiugždinienė), solistai Rusnė Mataitytė (smuikas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Giedrius Gelgotas (fleita), Andrius Žiūra (klarnetas, bosinis klarnetas), Ugnius Dičiūnas (obojus), Tomas Botyrius (tenorinis saksofonas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Giedrė Tereškinė (arfa), Jonė Punytė-Svigarienė (sintezatorius), Dainius Rudvalis (kontrabosas), Andrius Rekašius (perkusija), Sigitas Gailius (perkusija). Džiugu, kad Vykintui Baltakui pasisekė suburti tokią solidžią ir pajėgią muzikantų komandą, turinčią ambicijų ir entuziazmo imtis atlikėjams šiaip jau nelengvų Balakausko opusų.

Antai pirmasis kūrinys „Arcada“, sukurtas dideliam kameriniam ansambliui, kaip ir bet kuris sudėtingas, gausios ir įvairios atlikėjų sudėties reikalaujantis opusas jį rengiant kelia net tam tikrų „logistinių“ sunkumų. Galbūt dėl šios priežasties kūrinys gyvai yra skambėjęs gal tik kartą kitą. Savo laiko sulaukė ir Styginių kvartetas Nr. 5, dedikuotas „Chordos“. Penkerius metus kvartetas kūrinį tarsi brandino, ir to brandinimo rezultatas išties stulbinamas. Beje, buvo dar viena graži intencija – „Chordos“ šiemet pažymi savo dvidešimtmetį (jau!). Kvartetas įvairiais pjūviais puikiai atskleidė sudėtingą kūrinio daugiasluoksniškumą, dramaturgiškai nuosekliai užaugino įspūdingą kulminaciją. „Chordos“ – neabejotini šiuolaikinės muzikos interpretacijos lyderiai.

Lietuvos kamerinis orkestras griežė Balakausko „Odyssey-2“ ir „Adagio cantabile“ – tikrą jo kūrybos lyrinį „ekskliuzyvą“. Abiejų opusų krikštatėviu galima laikyti Donatą Katkų, mat pirmasis yra jam dedikuotas, o antrasis gimė jo iniciatyva. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Vykintas Baltakas, interpretaciją apibūdinčiau keliais žodžiais – entuziazmas ir dėmesys autoriui, koncentruotumas ir aistra. „Mozaika“ akordeonui solo sukurta prieš trejetą metų. Instrumento pasirinkimas gali pasirodyti netikėtas, tačiau Raimondo Sviackevičiaus meistrystė (jam ir dedikuotas kūrinys) atskleidė šio struktūriškai ir ritmiškai sudėtingo kūrinio paslaptį.

Osvaldo Balakausko kūrybos vakarą vainikavo 1997-ųjų opusas „Concerto RK“ smuikui ir kameriniam orkestrui. Pavadinimas primena, kad jis buvo sukurtas Raimundui Katiliui, bet nuskambėjo kokį kartą ir nepelnytai nugrimzdo užmarštin. Gal atlikėjai vengė kūrinio dėl jo sudėtingumo, o gal vos po trejų metų Raimundui Katiliui netikėtai išėjus anapilin neliko kam jo imtis? O kūrinys tikrai sudėtingas savo estetiniu konstruktyvizmu, kuris įkandamas tikrai ne kiekvienam. Taigi Vykinto Baltako ir smuikininkės Rusnės Mataitytės ryžtas prikelti šį išskirtinį opusą verti didžiausios pagarbos. Jie meistriškai supynė daugiasluoksnį garsų audinį, tai buvo dramaturgiškai ir emociškai stipri, konceptuali interpretacija.

Klausantis koncerto vis sukosi mintis, kas yra Osvaldas Balakauskas. Juk ne tik kompozitorius. Jis – tas tikrasis Tautos elito atstovas, autoritetas, muzikos filosofas ir architektas; architektas, statantis ne tik savitą muzikos pasaulį, bet ir kaip tikrasis patriotas savo kūrybinę energiją skyręs mūsų Valstybės statybai. Tad ilgiausių Jums metų, Maestro!

 

Bel canto paikybė ir puikybė

Du vakarus (birželio 9 ir 11 d.) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma premjera – Vincenzo Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“. Prancūzų režisierius Vincentˊas Boussardˊas ir belgų scenografas Vincentˊas Lemaireˊas šią operą prieš keletą metų pastatė Barselonos, Miuncheno ir San Francisko teatruose. Premjeriniuose spektakliuose Vilniuje pagrindines partijas atliko Viktorija Miškūnaitė (Džuljeta), Eglė Šidlauskaitė (Romeo), portugalų tenoras Carlosas Cardoso, Liudas Mikalauskas, Žygimantas Galinis. LNOBT orkestrui dirigavo italas Sesto Quatrini, kostiumų autorius – prancūzų dizaineris Christianas Lacroix.

Įdomu tai, kad operos libreto autorius Felice Romani rėmėsi ne garsiąją Shakespeareˊo tragedija „Romeo ir Džuljeta“, bet populiaria renesanso laikų meilės legenda (kuria, be abejo, rėmėsi ir Šekspyras). Savo septintąją operą kompozitorius sukūrė 1830 m. pradžioje Venecijos teatro „La Fenice“ užsakymu per stebėtinai trumpą laiką, tad kitų dešimties Bellini operų kontekste šioji – tarsi greito maisto užkandis ar beprotiškai saldus ir išpuoštas tortas, kurio iš pradžių norisi, bet daugiau užvalgius apsąla širdis. Įdomu ir tai, kad Romeo partiją kompozitorius patikėjo mecosopranui, tai lėmė istorinės aplinkybės ir tuometės muzikinės mados. Reikia prisiminti, kad tai buvo bel canto klestėjimo metai, ir kompozitoriai tiesiog varžėsi, kuris prikurs įmantresnių ir sunkesnių pasažų dainininkams, kurie savo ruožtu tik tam ir „dirbo“... Tokie buvo laikai, tokie buvo snobiški publikos skoniai, o gal to pageidavo ir teatras „La Fenice“. Paskui į operos sceną žengė prancūzų romantikai, Verdi, Wagneris, savo kūrybą tarsi priešindami bel canto paikybei ir puikybei...

Atiduodamas pagarbą už tikrai nepriekaištingą vokalą ir sceninę plastiką Viktorijai Miškūnaitei, kuriai, be V. Bellini kompozicinių bel canto įmantrybių, teko „atkentėti“ ir kaskadininko įgūdžių reikalaujančias mizanscenas (kukliai neklausiu apie honorarą...), taip pat Eglei Šidlauskaitei, kuri pasirodė kaip tikra bel canto meistrė (būtų įtikusi ir pačiam Bellini), vis savęs klausiau – kam ir kodėl tokios operos atkeliauja į XXI amžiaus scenas? Ar kaip muziejinis eksponatas, ar todėl, kad mūsų klausytojas tapo bel canto laikų snobu, besižavinčiu įspūdingais vokalo pasažais? Atleiskite už subjektyvumą, bet kur čia MUZIKA? Ir ar nepasiklydo tarp tų pasažų DRAMA? Gal todėl į operos istoriją ir atėjo Bizet, Massenet, Verdi, Wagneris?..

 

Muzika tikram poilsiui

Italų kompozitorius ir pianistas Ezio Bosso Vilniaus publikai jau gerai pažįstamas. Vilniaus festivalyje jo muziką girdėjome 2012 m. amerikiečių šokio trupės „Ailey II“ spektaklyje, o 2016-ųjų Filharmonijos sezone E. Bosso pasirodė su Lietuvos kameriniu orkestru, su kurio vadovu Sergejumi Krylovu bendradarbiauja nuo 2014 m. E. Bosso kūrybą itin vertina teatrai, filmų kūrėjai, šokio trupės.

Šįsyk Vilniaus festivalio scenoje (birželio 12 d.) E. Bosso dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui, paskambino Dvi pjeses fortepijonui su orkestru. LKO atliko du J. S. Bacho kūrinius iš savo įprastinio repertuaro – Brandenburgo koncertą Nr. 5 (solistai Vaiva Storastienė (klavesinas), Giedrius Gelgotas (fleita), Sergejus Krylovas (smuikas) bei Koncertą smuikui ir orkestrui g-moll, BWV 1050. Vakaro finalui atlikėjai parengė Ezio Bosso Koncertą smuikui ir orkestrui „The Esoconcerto“. E. Bosso stilių apibūdinčiau kaip supertonalų minimalizmą. Tiesą sakant, jo muzikai skambant Filharmonijos scenoje, pasigedau kokio ekrano, kuriame būtų rodomas filmas su šio kompozitoriaus muzika. Vakaras man greičiau priminė tam tikrą chronometražinį festivalio programos užpildymą, kita vertus, klausytojai liko patenkinti ir laimingi, juk ir jiems reikia tikro poilsio...

 

Neeilinė muzikos šventė

Vakarų Vokietijos radijo (WDR) simfoninio orkestro koncertas – visada išskirtinis įvykis bet kuriame muzikiniame renginyje, jo vardas siejamas su nepriekaištinga kokybe. Prie orkestro vairo yra stovėjęs legendinis Christophas von Dohnány ir kiti žymiausi pasaulio dirigentai. Birželio 14-ąją Vilniuje orkestrui dirigavo nuo 2010–2011 m. sezono kolektyvui vadovaujantis suomis Jukka-Pekka Saraste. Muzikos kritikai J.-P. Saraste atėjimą į WDR beveik vienu balsu įvertino kaip išskirtinį įvykį ir naujos eros pradžią, nes dirigentas iki tol sėkmingai vadovavo Toronto, Oslo filharmonijos, Suomijos radijo simfoniniams orkestrams, buvo kviestinis Londono, Miuncheno, Roterdamo filharmonijų, „Staatskapelle Dresden“, BBC, Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrų dirigentas.

Koncerto Vilniuje programa – pabrėžtinai klasikinė: Ludwigo van Beethoveno „Egmontas“, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui h-moll ir Johanneso Brahmso Trečioji simfonija F-dur. Dvořáko Koncertą violončelei griežė ypatingas svečias – prancūzų violončelininkas Gautier Capuçonas. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Dvořáko koncertas yra vienas sudėtingiausių opusų violončelės repertuare tiek technine, tiek ir muzikinės dramaturgijos prasme, orkestrui iškyla sunkus uždavinys neužgožti violončelės (žemesnės tesitūros styginiai nėra tokie ryškūs kaip, pavyzdžiui, smuikas), todėl suvaldyti sudėtingas faktūras, dramatiškus dialogus su galingu orkestru gali tik dideli meistrai. Čia labai svarbu ir dirigento meistrystė, ir orkestrantų santykis su solistu. Visa tai buvo tą vakarą, todėl Dvořáko Koncerto solinė partija sužėrėjo visomis spalvomis nepaisant LNOBT salės akustikos. Buvome liudininkai tų ypatingų savybių ir bruožų, kuriuos kritikai priskiria Gautier Capuçonui ir kas šį atlikėją išskiria iš kitų. Pirmiausia tai ištobulinta stryko valdymo technika, leidžianti atskleisti subtiliausius violončelės dinaminius niuansus. G. Capuçonas tiesiog tobulai „išgraviruoja“ žavias melodikos detales, bet kartu puikiai perteikia visą galingą Dvořáko koncerto architektūrą. Atlikėjas griežia labai savito tembro instrumentu, kurį 1701 m. pagamino Matteo Goffrileris. G. Capuçono violončelė išsiskiria labai raiškiu ir šviesiu viršutiniu registru. Pačioje pradžioje mano ausims ji skambėjo net per aštriai, bet vėliau gal klausa priprato, o gal ir pats atlikėjas, atsižvelgdamas į salės akustikos ypatybes, koregavo kai kuriuos savo technikos niuansus (o tai gali tik didžiausi meistrai!).

Galima drąsiai sakyti, kad dabar WDR orkestras išgyvena aukso amžių, jis patenka į pasaulio geriausiųjų dešimtuką. Peržiūrėjus orkestro interneto svetainę galima matyti, kad kolektyvas užsiima ir edukacine veikla, nes maždaug trečdalis Kelno filharmonijos salėje jo rengiamų koncertų yra nemokami. Kas kita – gastrolės, bet Vilniuje turėjome neeilinę muzikos šventę, dar vieną progą išgirsti, kaip skamba aukščiausio lygio orkestras. Bene vienintelis minusas, kad žymusis orkestras birželio 14-ąją griežė ne kur kitur, o LNOBT scenoje, naujoje akustinėje kriauklėje, bet tai jau kita istorija...

 

Meistrystės paslaptys

Austrų pianistas Rudolfas Buchbinderis laikomas vienu iškiliausių L. van Beethoveno interpretatorių. Jis scenoje – jau 50 metų, bet nepaliauja stebinti aktyvumu: šį koncertinį sezoną skambina Niujorko „Carnegie Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonijos salėse; gastroliuoja su garsiausiais orkestrais – Berlyno ir Vienos filharmonijų. 2007 m. R. Buchbinderis įkūrė Grafenego festivalį, yra jo meno vadovas. Visas 32 Beethoveno sonatas jis yra skambinęs daugiau kaip 50 kartų. Pianisto diskografijoje – daugiau kaip 100 kompaktinių diskų, daugelis jų įvertinti apdovanojimais. R. Buchbinderis parašė knygą „Mano Beethovenas – gyvenimas su meistru“, išleido autobiografinę knygą „Da Capo“.

Birželio 15 d. Vilniaus festivalyje pianistas skambino rečitalį „Appassionata pagal Rudolfą Buchbinderį“. Pirmoje dalyje girdėjome J. S. Bacho Angliškąją siuitą Nr. 3, g-moll. Tiesą sakant, ieškojau Bacho, bet radau tik fragmentus, todėl pavadinti tai romantine interpretacija būtų per švelnu, nes, mano nuomone, tai nebuvo Bachas, tai buvo Rudolfas Buchbinderis, naudojantis Bacho sukurtą muzikinę medžiagą. Suprasčiau, kai taip romantiškai laisvai (daug pedalo, svyruojantys tempai, absoliuti 19–20 a. romantizmo stiliaus dinamika ir artikuliacija) Bachą traktuoja rusų mokyklos atstovas, bet labai sunku suprasti, kai taip interpretuoja pianistas iš Europos. Kita vertus, R. Buchbinderis gali sau tai leisti, nes jo vardas dirba jam.

Po Bacho siuitos klausėmės L. van Beethoveno „Appassionatos“, o antroje dalyje – F. Schuberto Sonatos B-dur (D. 960). Bendras įspūdis toks, kad pianistas tarsi taupė save įspūdingam ir virtuoziškumu pritrenkusiam bisui – J. Strausso valsų parafrazei. Ką gi, reikia ir pasitaupyti, tai – taip pat meistrystės paslaptis, nes koncertas Vilniuje įsiterpė tarp daugelio kitų šiame sezone – Lilis, Lincas, Bazelis, Maskva, Viena, Niujorkas, Neapolis, Šanchajus, Londonas, Lisabona, Roma, Praha, Filadelfija, Pitsburgas, Sankt Peterburgas, Štutgartas, Barselona, Alikantė, Hanoveris, Kelnas, Berlynas, Breša, Bergamas, Miunchenas, Viena, Baden Badenas, Peterburgas...

 

Harmonijos sodų palaima

Daugiau kaip prieš 30 metų susibūręs italų baroko ansamblis „Il Giardino Armonico“, kuris įkvėpė šiųmečio festivalio moto „Harmonijos sodai“, yra laukiamas svečias solidžiausiuose senosios muzikos renginiuose. Jo repertuaro pagrindą sudaro 16–17 a. muzika, daugiausia italų barokas. Pagrindinėje sudėtyje groja 7 muzikantai ir jo meno vadovas fleitininkas Giovanni Antonini, kuris 1985 m. šį ansamblį įkūrė kartu su liutnia grojančiu Luca Pianca.

Į Vilnių ansamblis (koncertas vyko birželio 19 d.), be tokių populiarių italų baroko opusų kaip A. Vivaldi koncertas fleitai „Naktis“, atvežė ir rečiau mūsų scenose skambančios vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo bei vėlyvojo baroko italų meistrų kūrybos: Giovanni Legrenzi Sonatą Nr. 15 keturiems instrumentams iš ciklo „Citra. Sonatos dviem, trims ir keturiems instrumentams“, op. 10, Aurelio Virgiliano Ričerkarą Nr. 3 fleitai iš ciklo „ Ričerkarai, pasažai ir kadencijos“, Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“, Antonio Vivaldi Koncertą violončelei, styginiams ir basso continuo c-moll, RV 401, Pietro Nardini Koncertą išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo G-dur. Tai – tikri itališkojo muzikinio baroko brangakmeniai, dar vienas nuostabus atradimas mūsų klausytojams. Giovanni Antonini pasižymi ypatinga grojimo maniera ir charizma, jo muzikos pojūtis kalba visu jo kūnu, klausantis jo mažosios išilginės fleitos net sunku patikėti, kad toks iš pažiūros kuklus instrumentas gali išgauti tiek spalvų ir nuotaikų. Visa „Il Giardino Armonico“ interpretacija yra tarsi nedidelis teatras, leidžiantis išgyventi įvairiausius jausmus, būsenas, veiksmą ir nuotykius, lydimus nuostabių muzikos garsų.

 

Finalui – būgnai ir šokiai

Šiųmečio Vilniaus festivalio pabaigai rengėjai atvežė japonų šokio ir perkusijos ansamblį „Dadadadan Tenko“ su šokio ir perkusijos šou programa „Sniegas, mėnuo ir gėlės“. Kolektyvo meno vadovas ir choreografas – Isaya Mondori, spektaklio režisierė – Sawako Kitabayashi.

Japoniškų būgnų grupę „Dadadadan Tenko“ 1987 m. įkūrė žymus japonų šokėjas Isaya Mondori. Šie būgnai yra labai svarbus tradicinės japonų muzikos instrumentas, lydintis šokius bei religinius ritualus, būgnai skamba ir teatrų No ir Kabuki spektakliuose.

Pripažįstant japonų atlikėjų meistriškumą, abejonių sukėlė tai, kad neapibrėžto pramoginio žanro (būta ir paikos klounados, ir cirko) spektaklis vyko Operos scenoje, ir dar prestižiniu save laikančio festivalio pabaigos koncerte! Sutinku, kad tokio žanro koncertas gali būti rodomas ir Vilniaus festivalyje, bet tinkamu laiku ir tinkamoje erdvėje.

Beje, šių metų festivalyje labai pasigedau gero džiazo koncerto. Daugelį metų tai buvo puiki festivalio tradicija, tad rengėjams nuoširdžiai linkiu kitąmet prie jos grįžti.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!