Lietuvos istorinių vargonų gausmas

2017 Nr. 9–10 (476–477), Tomas Bakučionis

Istoriniai Lietuvos vargonai yra ta nacionalinio kultūros paveldo dalis, dėl kurios, skirtingai nei dėl kitų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų, nevyksta nei teisminiai ginčai, nei visuomenė protestuoja, kad yra netinkamai prižiūrimi ar kaip nors į juos kėsinamasi. Dažnai nuostabus instrumentas tyliai stovi provincijos bažnytėlėje laukdamas, kad kas nors jį prakalbintų. Tačiau tai nereiškia, kad šiuo paveldu negalime didžiuotis. Lietuvos istoriniai vargonai, neretai pergyvenę karus ir suirutes, vis dažniau džiugina bažnyčių bendruomenių širdis.

Nuo 2004 metų VšĮ „Naujasis vargonų forumas“ kasmet rengia koncertų ciklą „Gaudžia istoriniai vargonai“. Koncertai vyko jau daugiau nei penkiasdešimties miestų ir miestelių šventovėse – Adakavo, Akmenės, Alytaus, Birštono, Daujėnų, Dotnuvos, Griškabūdžio, Jiezno, Jurbarko, Kartenos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Kretingos, Lazdijų, Leliūnų, Linkmenų, Linkuvos, Mosėdžio, Paįstrio, Pakruojo, Panevėžio, Platelių, Pumpėnų, Ramygalos, Raseinių, Salako, Seinų, Skirsnemunės, Šakių, Šateikių, Šilalės, Šiluvos, Švėkšnos, Švenčionių, Tytuvėnų, Tverų, Vabalninko, Vanagų, Varnių, Vaškų, Žemaičių Kalvarijos ir kt.

Šiemet vyko ne tik koncertai, bet ir pirmą kartą Nacionalinės vargonininkų asociacijos nariams buvo surengtos dvi pažintinės ekspedicijos po istorinių vargonų vietoves. Vargonininkai, lydimi vargonų istoriko dr. Girėno Povilionio, susitiko su vietos bendruomenėmis, joms pristatė jų parapijose esančius istorinius vargonus. Artimesnė praktinė pažintis su mūsų žymiausių praeities vargonų meistrų M. Jansono, M. Miknevičiaus, B. Goebelio, M. Masalskio, J. Radavičiaus, J. Garalevičiaus kūriniais plečia vargonininkų akiratį, skatina ieškoti naujo repertuaro. Pirmoji ekspedicija buvo surengta rugpjūčio 20 d., aplankyti istoriniai vargonai Dotnuvoje, Šiluvoje, Tytuvėnuose, o ekspediciją vainikavo improvizuotas vargonininkų koncertas didžiausiais istoriniais Lietuvoje Kauno Arkikatedros vargonais, pastatytais J. Radavičiaus.

Rugsėjo 23 d. su 13 vargonininkų aplankėme ir prakalbinome dar ketverius istorinius vargonus. Ekspediciją pradėjome Šešuoliuose (Ukmergės r.), kur vargonus medinėje Šv. Juozapo bažnyčioje apie 1770–1780 pastatė nežinomas meistras. 1983 m. instrumentą restauravo Vilniaus vargonų dirbtuvės, po restauravimo instrumento skambesį vinilo plokštelėje įamžino žinomi mūsų vargonininkai Bernardas Vasiliauskas ir Gediminas Kviklys. Šešuolių instrumentas nedidelis – vieno manualo, pedalinė klaviatūra tik vienos oktavos, apatinė manualo oktava – vadinamoji netipinė trumpoji oktava, tad vargonams reikia parinkti tinkamą repertuarą ir „pasitreniruoti“ su trumpąja oktava, be to, nustatėme, kad dar ir klavišų menzūros siauresnės už įprastas. Tačiau vargonai pasižymi tauriu skambesiu, visi balsai gražiai ir lygiai intonuoti, atsidarius vargonų vidų matyti kruopštaus restauratorių darbo ženklai, nors iš esmės visos pagrindinės instrumento dalys ir didžioji dalis vamzdyno išlikusios originalios ir tai dar labiau džiugina. Vis dėlto vargonai jau prašosi nedidelio „higieninio“ remonto.

Šešuoliuose juntama darnios bendruomenės aura, miestelio centrinė dalis ir bažnyčios prieigos tvarkingos ir su meile puoselėjamos, toks pat šventorius. Devynerius metus Šv. Juozapo parapijoje klebonavo monsinjoras Juozas Dabravolskas, šių metų birželį tarnystę parapijoje perėmė 34-erių kunigas Egidijus Kazlauskas. Jis su ekspedicijos dalyviais mielai dalinosi savo planais ir idėjomis, kaip puoselėti ir stiprinti vietos bendruomenę. Supratome, kad vargonininkai čia visada laukiami. O juk didžiausias vargonų priešas yra ne kokios kinivarpos ar pelėsis, bet žmonių abejingumas. Šešuoliuose matėme susidomėjusius parapijiečių žvilgsnius, kai jie užplūdo apžiūrėti istorinių vargonų ir pasiklausyti dr. G. Povilionio pasakojimų.

Po geros valandos kelio pasiekėme Biržų rajono pakraštyje esantį Vabalninką. Miestelis žymus ne tik savo įdomia istorija, skaičiuojama nuo XVI a. vidurio, bet ir svarbus muzikos ir vargonų istorikams. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje apie 1890 metus mūsų klasikinės muzikos patriarcho Juozo Naujalio rūpesčiu žinomas vargondirbys Juozapas Radavičius čia pastatė trijų manualų 32 registrų mechaninius vargonus. G. Povilionio vertinimu, tai vienas puikiausių Lietuvos vargondirbystės pavyzdžių. Instrumentas niekada nebuvo restauruotas, tačiau yra patenkinamos būklės, visos dalys ir mazgai autentiški, puikiai sukonstruoti. Vis dėlto vargonams jau verkiant reikalingas esminis tvarkymas, ir tuo patys įsitikinome, nes kone valandą G. Povilionio vadovaujama vargonininkų „brigada“ šalino traktūros gedimus, dėl kurių nebuvo galima groti pedaline klaviatūra.

Vabalninke mus pasitiko tik klebonas, bendruomenės atstovų nebuvo. Statistika iš dalies paaiškina, kodėl ten tokia padėtis: 1897 m. Vabalninke gyveno 2333 gyventojai, 1979 m. – 2205, šiuo metu – 905... Tad nenuostabu, kad nei groti nuostabiais vargonais, nei jų prižiūrėti paprasčiausiai nėra kam. O būtent šie vargonai yra bene žymiausias Vabalninko kultūros paveldo objektas, galintis sudominti kultūrinio turizmo mėgėjus, turint omenyje ir palankią Vabalninko geografinę padėtį.

Kitą ekspedicijos vietą, jau Pasvalio rajone esančius Pumpėnus, aplankėme pakeliui į Panevėžį. Vėlyvojo baroko stiliaus Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta XVIII a. pabaigoje. Čia vėl turėjome progą prisiliesti prie puikaus Lietuvos vargondirbystės pavyzdžio. Dabartinius vargonus bažnyčioje pastatė Martynas Masalskis apie 1898 metus. Nedidelis mechaninis 20 registrų, dviejų manualų su pedaline klaviatūra instrumentas specialistų ypač vertinamas dėl to, kad visi vamzdžiai yra rankų darbo, spėjama, išlieti paties M. Masalskio dirbtuvėje. 2007 m. instrumentą restauravo Antanas Šauklys, todėl Pumpėnų vargonai yra geros būklės, pasižymi tauriu skambesiu, geru intonavimu ir derėjimu. Išimtinai romantinė vargonų dispozicija (dominuoja 8 pėdų registrai, iš 20 registrų tik vienas alikvotinis, viena mikstūra ir vienas liežuvėlinis registras – trompetas) diktuoja ir atitinkamo repertuaro parinkimą.

Galutinis ekspedicijos tikslas buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Jos vargonų istorija tokia pat vingiuota, kaip ir pačios katedros. Šventovė pradėta statyti dar 1908 metais kaip nauja Kankinio šv. Stanislovo bažnyčia, tačiau netrukus statybas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1926 metais popiežius Pijus XI apaštališkąja Konstitucija įsteigė Panevėžio vyskupiją ir būsima vyskupo katedra paskyrė pradėtą statyti Šv. Stanislovo bažnyčią, suteikdamas jai Kristaus Karaliaus vardą. 1930 m. bažnyčią pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, o 1933 m. katedrą konsekravo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. Naujajai katedrai reikėjo vargonų, bet įdomu, kad jų istorija prasidėjo dar XIX a. pabaigoje, Karaliaučiaus meistrui Bruno Goebeliui instrumentą pastačius vieno Karaliaučiaus dvaro privačioje koplyčioje. Buvusiam dvarininkui išparduodant savo turtą (veikiausiai bankrutavus), instrumentą pagaminęs Bruno Goebelis 1931 metais šiuos vargonus perkėlė į Panevėžio katedrą. Tuo metu vargonai turėjo 2 manualus ir tik 25 registrus, tačiau meistras ketino juos padidinti. Pritaikydamas Panevėžio katedros erdvei jis pagamino naują 3 manualų griežyklą, kurioje jau buvo numatyti 38 registrai. Tačiau pritrūkus pinigų projektas taip ir nebuvo iki galo įgyvendintas, netrukus prasidėjo sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas, vėl okupacija...

2008–2014 m. Panevėžio katedros vargonus restauravo Antano Šauklio dirbtuvė. A. Šauklys restauravo visą vargonų pneumatinę traktūrą, paklodamas daugiau kaip kilometrą specialių švininių vamzdelių, todėl dabar vargonai yra puikios techninės būklės. A. Šauklys yra bene vienintelis Lietuvos vargondirbys, statantis ir restauruojantis pneumatinius vargonus. Deja, šių vargonų didinimo darbai nėra atlikti iki šiol, priežastis įprasta – lėšų trūkumas. Antai iš numatytų devynių antrojo manualo registrų sumontuoti tik trys (dvi 8 pėdų fleitos ir 8 pėdų obojus). Padidinus vargonus iki B. Goebelio numatytų 38 registrų, jie būtų didžiausias pneumatinis instrumentas Lietuvoje. Vis dėlto jau dabar vargonai gerai funkcionuoja, jais įmanoma atlikti pakankamai platų repertuarą. Nors visais pneumatiniais vargonais groti sunkiau nei mechaniniais dėl specifinio „nefiksuoto“ tušė ir vėluojančio garso, tačiau Panevėžio katedros vargonai gerai valdomi (reikia tik įprasti), puikiai dera, gana lygiai intonuoti, įgudus lengva pasiekti virtuozišką grojimą. Trūksta nedaug – kelių vamzdžių eilių. Tam reikia lėšų, taigi palankaus bažnyčios hierarchų ir miesto valdžios požiūrio ir supratimo, kas yra kultūros politikos dalis.

Nors bendra vargonų ir vargonų meno būklė Lietuvoje pastaruosius 10 metų santykinai gerėja – pastatyta ir statoma nemažai naujų instrumentų, restauruoti vieni kiti istoriniai vargonai, turime aukšto profesinio lygio Marijampolės vargonų dirbtuvę, tačiau bendrame kultūros politikos lauke bei bažnyčios bendruomenių gyvenime vargonai dar neretai nustumiami į podukros vietą. Tam yra bent keletas priežasčių. Sovietinės okupacijos laikotarpiu profesionalūs bažnyčios vargonininkai nebuvo ugdomi, net atvirkščiai – valdžia darė viską, kad profesionalūs vargonininkai į bažnyčias nepatektų. Tokiomis aplinkybėmis bažnyčiai nebebuvo poreikio turėti kokybiškus instrumentus, geri vargonai net ir aukštesnio rango šventovėse buvo išimtis. Nuo 1990 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) pradėtas bažnytinio vargonavimo ugdymas, tačiau vargonams ir vargonininkams nuo to lengviau nepasidarė. Daugeliui vyresnės kartos kunigų atrodė, kad vargonų reikia tik keliems liturgijos garsams, neretai net bažnyčių vargonininkai, siekiantys aukštesnio vargonavimo ir bažnyčių chorų lygio, sulaukdavo priekaištų, esą šie nori bažnyčias vėl paversti koncertų salėmis (tarsi koncertų salė yra blogiau už kokį nors vaistų sandėlį, sporto salę ar ateizmo muziejų, sovietmečiu įkurtą Šv. Kazimiero bažnyčioje). Tačiau palaipsniui padėtis keitėsi bažnyčiai ir bendruomenėms ateinant tarnauti naujai, išsilavinusiai ir platų akiratį turinčiai kunigų kartai, kunigų, kurie supranta, koks svarbus profesionalaus vargonininko bei parapijos choro vadovo vaidmuo ugdant bendruomenės muzikinį skonį ir kartu per bendrą giedojimą buriant ir stiprinant pačią bendruomenę. Tad šviesos tunelio gale jau daugiau.

Birštono vasaros menų akademija