Azijos publikos ovacijos Lietuvos filharmonijos orkestrantams

2017 Nr. 11–12 (478–479), Remigijus Vitkauskas

Spalio vidurys Lietuvoje buvo vėsus ir lietingas, o didžiausias Indijos miestas Mumbajus ir Tailando sostinė Bankokas gastrolių atvykusį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą pasitiko trisdešimt dviejų laipsnių karščiu. Koncertai, kuriais pradėtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirtų renginių ciklas, Azijos salėse sulaukė didelės sėkmės.
Ypač šiltai kolektyvą priėmė Indijos klausytojai. Prie koncertų didžiausioje šalies, o gal ir visos Azijos Mumbajaus nacionalinio scenos menų centro salėje organizavimo labai daug prisidėjo vienas žymiausių pasaulio dirigentų Zubinas Mehta, gimęs ir muziko kelią pradėjęs šiame mieste. Lietuvos orkestro koncertinę kelionę parėmė jo paskatinta Indijos žydų bendruomenė. Po labai sėkmingo pirmojo pasirodymo visas orkestras buvo pakviestas prabangios vakarienės, joje dalyvavo Indijos ir Lietuvos politiniai veikėjai, žydų bendruomenių vadovai bei kelios dešimtys koncertinės kelionės rėmėjų. Vakaro dalyviai šį pobūvį lygino su prašmatniomis indiškomis vestuvėmis.

Baigiantis kelionei paprašiau gastrolių įspūdžiais pasidalinti Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinę direktorę Rūtą Prusevičienę, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrąją koncertmeisterę Rasą Vosyliūtę ir orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

 

– Gerbiamoji direktore, malonu Jus matyti keliaujančią ne verslo klase ar atskiru limuzinu, bet drauge su muzikantais, klegančiame jų būryje... Prašyčiau trumpai papasakoti apie orkestro gastroles tolimose Centrinės ir Pietryčių Azijos šalyse.

– Ši kelionė pradėta organizuoti padedant mūsų ilgametei partnerei – Martyno Kėvišo vadovaujamai agentūrai „Riverside Music“. Agentūra ne kartą yra rengusi pasaulio orkestrų koncertus mūsų lankomame regione. Pirmosios LNSO gastrolės Japonijoje 2010 metais buvo labai intensyvios ir netrumpos, beveik mėnesį orkestras koncertavo kone visose didžiausiose šalies koncertinėse erdvėse, net du kartus – tobulos akustikos „Suntory Hall“ salėje Tokijuje.
Kūrybinė kelionė, kurią dabar sėkmingai baigiame, nėra ilga, bet nuo Tėvynės nutolome per dešimtį tūkstančių kilometrų, gyvenome trijose laiko juostose. Per aštuonias dienas įvyko du koncertai didžiausiame Indijos mieste Mumbajuje ir vienas koncertas Tailando sostinėje Bankoke. Šie renginiai pradeda Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtų koncertų ciklą. Pirmasis pasirodymas Mumbajuje buvo dedikuotas ir Lietuvos ir Indijos diplomatinių santykių užmezgimo dvidešimtpenkmečiui.
Šie trys koncertai mus buvo ilgai laukti ir svarbūs. Tai ilgalaikių ryšių ir bendro darbo su koncertinių salių vadovais, mecenatais rezultatas. Tarp mūsų partnerių ir rėmėjų – žinomas Indijos kultūros veikėjas ponas Yusufas Hamiedas, intensyvius prekybinius ryšius su Lietuvos verslininkais palaikanti firma Dr. J. K. ir Sahil Tandonų šeimos įmonė „A&Z Exports International“, taip pat ilgametė Lietuvos partnerė Tailando įmonė „Indorama“.
Dviem koncertams Mumbajaus nacionalinio scenos menų centro salėje mecenatas Yusufas Hamiedas, salės direktorius Khushroo N. Suntookas, Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša subūrė komandą, gebėjusią du vakarus visiškai užpildyti didžiausią Indijos koncertų salę. Tai nebuvo paprasta, atsitiktinė publika. Didžioji jos dalis – Lietuvos bičiuliai ar tiesiog žmonės, kuriuos su Lietuva sieja istoriniai ryšiai. Yusufo Hamiedo mama – litvakė, gimusi ir augusi Lietuvoje, su būsimu vyru, musulmonu iš Indijos, susipažino Berlyne, o sūnus Yusufas 1936 metais gimė Vilniuje. Biotechnologijų mokslininkas, didžiulės farmacijos kompanijos savininkas Y. Hamiedas dar vadinamas šiuolaikiniu Robinu Hudu, kadangi nenuilstamai kovoja dėl pigių, bet efektyvių vaistų gamybos ir prieinamumo skurdžiausiems pasaulio gyventojams. Mecenatas Lietuvoje lankėsi su Lietuvos operos ir baleto teatre koncertavusiu Izraelio filharmonijos simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja žymus pasaulio dirigentas, pono Yusufo bendraklasis Zubinas Mehta. Svečią sužavėjo gimtasis Vilnius, atgimė kraujo ryšių žadinami jausmai, ir filantropas priėmė sprendimą padėti organizuoti LNSO ir dirigento Modesto Pitrėno koncertus Indijoje.
Į vieno iš dviejų koncertų programą buvo įtrauktas žymusis žydų kilmės kompozitoriaus Makso Brucho Koncertas smuikui, kurį atliko Maratas Besingalijevas, kazachų kilmės smuikininkas, šiuo metu einantis Indijos simfoninio orkestro koncertmeisterio ir orkestro direktoriaus pareigas. Mumbajaus nacionalinis scenos menų centras skatina vakarietiško profesionaliojo meno plėtrą, kasmet čia vyksta apie šeši šimtai renginių, įskaitant ir kino premjeras. Tai nepaprastas darbas, nes Indijoje vis dėlto labiau domimasi tradicine etnine muzika ir kinu, taigi menų centras yra tarsi Vakarų meno forpostas Indijoje.
Organizuoti tokias tolimas gastroles nėra paprasta ne vien menine prasme – kyla daug grynai techninių uždavinių. Juos sėkmingai sprendė LNSO gastrolių vadybininkė Vaiva Bukytė. Per labai trumpą laiką reikėjo pateikti aštuoniasdešimt tris pasus Tailando konsulatui ir Indijos ambasadai Varšuvoje, kad būtų gautos vizos. Mums nepaprastai daug padėjo Indijos garbės konsulas, šiuo metu žinomo restorano „Sueˊs Indian Raja“ Vilniuje savininkas Rajinderis Kumaras Chaudhary. Jis pats ne katrą vežė mūsų kolektyvo narių pasus į Varšuvą ir atgal.
Indijoje jautėme didžiulę šilumą ir svetingumą. Kiekvienu orkestro nariu buvo pasirūpinta, pasidomėta, visur jautėme indiškąją namaste kultūros gaivą, kai svečias į namus – Dievas į namus. Gal dėl to šiame kontinente klesti turizmas, apimantis ne tik pažintines-poilsines, bet ir kultūrines keliones. Aplankėme daug nuostabių šventyklų, kitų įdomių kultūros objektų.

– Trumpam grįžkime į pirmąjį koncertą Mumbajuje ir po jo vykusį grandiozinį priėmimą, kuriuose matėme žymius Lietuvos politikus, kultūros veikėjus. Kaip derėjo muzika ir politika?

– Labai prasminga, kad tuo metu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Mumbajuje ir Delyje, kur pasirašė ypač svarbią, net dvidešimt metų derintą ekstradicijos sutartį, taip pat vyko Lietuvos verslo atstovų delegacijos vizitas Indijoje. Reikšminga ir tai, kad koncerte lankėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Vilniuje susipažinusi su Yusufu Hamiedu. Ši pažintis išaugo į labai šiltą draugystę, kurios atgarsiai pasiekia ir mūsų kolektyvo esamas bei būsimas gastroles Azijos šalyse. Diplomatinių, ekonominių, kultūrinių ryšių įtvirtinimas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertais – unikalus įvykis ir indėlis į dviejų valstybių santykių plėtrą. Pamenu, po mūsų orkestro koncerto Brazilijoje, San Paule, Lietuvos generalinė konsulė išreiškė padėką sakydama, kad neįsivaizduoja geresnio Lietuvos prisistatymo kaip ką tik nuskambėjusi muzika, kurioje skleidėsi aukštas profesionalumas, tautos kultūra ir mažos šalies gebėjimas bendrauti su didelėmis pasaulio valstybėmis. Tai labai svarbus mūsų pažangios šalies įvertinimas.
Antrajame koncerte Mumbajuje skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, simboliškai įprasmindama Lietuvos ir Indijos diplomatinių santykių 25-metį. Publikos puikiai įvertintose koncertinėse programose dar skambėjo Edvardo Griego siuita iš muzikos dramai „Peras Giuntas“, Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 4, Sergejaus Prokofjevo Simfonija Nr. 5, Ferenco Liszto antroji Vengriškoji rapsodija ir nepamainomas bisas – J. Brahmso penktasis Vengrų šokis. Šiuos dramatiškus ir kartu romantiškus simfoninius kūrinius ryškiai, įtaigiai, atskleisdamas jų emocines gelmes, perteikė orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas. Maestro sulaukė ne tik nuoširdžių klausytojų ir gastrolių organizatorių padėkų, bet ir kvietimo sugrįžti bei padirbėti su Indijos simfoniniu orkestru.

– Girdėjome, kad po šio koncertinio turo namo dar negrįžtate. Kurgi veda tolesni kūrybiniai maršrutai?

– Rytoj vykstu į Kinijos miestą Šanchajų. Nuo 2006 metų beveik kasmet keliauju į vieną svarbiausių Azijoje Šanchajaus menų festivalį, kurio metu organizuojama ir didelė scenos menų mugė. Lietuvos nacionalinė filharmonija čia pristato savo ir geriausius šalies kolektyvus. Užsimezgė nepaprastai šilti tiesioginiai ryšiai su daugeliu Kinijos salių, festivalių, prodiuserių, net ir su Vakarų šalių agentūromis, turinčiomis padalinių Kinijoje. Dėl šių ryšių Kinijoje ne kartą koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko ir Modesto Barkausko, publiką džiugino Artūro Noviko vadovaujamas vokalinis ansamblis „Jazz Island“, kasmet Kinijoje lankosi Baltijos gitarų kvartetas.
Kinijos meno pasaulis neapsieina be režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo trupės pastatymų. Kinijoje pasirodė Andželikos Cholinos šokio teatras, o man viešint Šanchajaus festivalyje su kinų teatro trupe dirbo ir premjerą parodė režisierė Ramunė Kudzmanaitė bei kompozitorius Faustas Latėnas. Žymiausiose Kinijos scenose gastroliavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė su P. Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras“. Dabartinėse LNSO gastrolėse po Azijos šalis dalyvavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris Algirdas Januševičius, su juo drauge keliausime į Kiniją, kur trimitininkas atliks muzikinę partiją Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Mūsų klasė“.
Kinijos scenos menų rinka intensyviai profesionalėja ir plečiasi. Suburti nuolatiniai kolektyvai, sukurta ypatingo modernumo infrastruktūra. Sėkmingai gyvuoja didžiuliai, šiuolaikiškai įrengti operos teatrai, koncertų salės, multifunkciniai kultūros centrai. Šias erdves reikia prasmingai užpildyti ir užsienio kultūrą propaguojančiais kolektyvais. Rinka yra begalinė, tad džiaugiamės, kad ir Lietuvos menininkai joje randa savo vietą ir perspektyvius kontaktus. Pagrindinis mano kelionės į Šanchajaus scenos menų festivalį uždavinys – pristatyti galimas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, dirigento Modesto Pitrėno ir pianisto Luko Geniušo gastroles ateinantį pavasarį. Jau vyksta intensyvios derybos su keletu Kinijos miestų. Derybos su Azijos šalių atstovais nėra paprastos, tačiau manome, kad partneriai patikimi, ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga aplankysime ne tik keletą didžiausių Europos koncertinių salių, bet ir Kinijos simfoninės muzikos mylėtojus.

 

Kalbinu LNSO antrąją koncertmeisterę smuikininkę Rasą Vosyliūtę.

– Kada sužinojote apie šią koncertinę kelionę, kaip Jus ši naujiena nuteikė? Kaip jaučiatės dabar, kai nelengva, bet orkestrui labai sėkminga koncertinė išvyka jau praeityje?

– Apie kelionę sužinojau dar pavasarį, ji iš karto mane labai sudomino. Su įvairiais kolektyvais aplankiau kone visą pasaulį, tačiau Indijoje ir Tailande dar nebuvo tekę būti.
Kalbant apie koncertus galima sakyti, kad jie skambėjo vis geriau – gastrolėse taip būna neretai. Antrasis koncertas buvo puikus, na, o trečiasis pasirodymas Bankoke labiau pavyko nei pirmasis. Publika plojo stovėdama, jautėme visuotinį susižavėjimą, nors orkestras griežė po lėktuvuose praleistos nakties, tad artistams ir dirigentui reikėjo labai susiimti.
Kelionė buvo organizuota taip, kad turėdavome vieną kitą valandą pažinčiai su vietos kultūra, architektūra, socialine aplinka. Stebino Indijos kontrastai, kur greta dangoraižių prabangos klesti neturtas. Matėme tokį skurdą, kokio daugelis negalėjome net įsivaizduoti. Keista, bet tai teikė vidinės stiprybės, viltį, kad jei ištiktų negandos, prisimintume, jog yra kur kas blogiau gyvenančių žmonių, nuolankiai susitaikančių su likimu.
Griežiant Indijoje, vaikščiojant po Mumbajaus gatves manęs neapleido klausimas – kiek šioje šalyje reikalinga klasikinė muzika? Čia tiek daug tradicinių menų, labai savita ir giliai įsišaknijusi vietinė sociokultūra... Taip ir grįžtu namo su tuo dideliu klaustuku.
Tailandas – labai įdomi šalis, tačiau joje pasigedau dvasingumo. Dar niekada nemačiau tokio masto prekybos ir gerąja, ir blogąja prasme. Labai prislėgė matyti naktinio gyvenimo vaizdai, prekyba žmogaus kūnu, taip pat ir vaikų.
Mūsų gastrolių metu Tailandas minėjo pirmąsias savo karaliaus Ramos IX mirties metines. Dėl šio įvykio buvo nukeltas mūsų koncertas, tad orkestras laisvą dieną išnaudojo kultūriniams poreikiams. Visi sostinės gyventojai tą dieną vilkėjo juodus drabužius, miesto gatvėse kabojo gedulo kaspinai, nedirbo parduotuvės. Neužmirštamą sukauptumo įspūdį paliko Budos šventyklos, tačiau ir tai sunkiai derėjo su begaliniu prekeivių noru kuo daugiau pasipelnyti.
Dabar, sėdint į Lietuvą skraidinančiame lėktuve, galima pasakyti, kad patyrėme daug įspūdžių, kelionė buvo labai įdomi tiek muzikine, tiek pažintine prasme.

 

Pasidalinti įspūdžiais paprašiau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

– Grįžtame iš sėkmingų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolių į tolimas Azijos šalis. Kiek žinome, tai nėra pirma Jūsų koncertinė kelionė su LNSO.

– Koncertavome Lenkijoje, Prahoje, tačiau į tokius tolimus kraštus leidomės pirmą kartą. Šias gastroles pavadinčiau gana komfortiškomis – jos truko tik šiek tiek ilgiau nei savaitę, surengėme tris koncertus. Išvykos metu mėgavomės ir galimybe pajausti tolimųjų Azijos kraštų dvasią, užčiuopti gyvenimo pulsą, pažintį įvairiabriaunę kultūrą.

– Jūsų diriguojamas kolektyvas sulaukė didelio publikos dėmesio – žmonės plojo pagarbiai stovėdami, aidėjo sveikinimo šūksniai.. Kaip Jūs pats vertinate kolektyvo koncertinius pasirodymus ir jo būsenas nelengvos kelionės metu? Gal jau yra naujų koncertų Azijos salėse planų?

– Koncertų planavimas Azijos šalyse gana komplikuotas. Prodiuseriai sako, kad kol kontraktas nėra pasirašytas, nieko planuoti negalima. Net jei sutartis pasirašyta, tai dar ne viskas.
Kalbant apie mūsų koncertus, labai aiškiai jaučiamas susidomėjimas, gauta gerų atsiliepimų, sudaryta puiki opinija. Kaip orkestro vadovas, gavau ir asmeniškų pasiūlymų. Nuojauta sako, kad bendradarbiavimas su Azijos koncertinėmis organizacijomis turėtų tęstis.
Gastroles vertinu puikiai. Kolektyvas grojo susitelkęs, be kokybinio bangavimo. Po ilgos kelionės pirmajame pasirodyme gal ir buvo juntama šiokia tokia įtampa, tačiau nugalėjo sutelktumas ir repeticijų darbo prasmė.

– Kelionė buvo ilga – orkestras nukeliavo dvidešimt tūkstančių kilometrų. Ar atsirado naujų bendravimo patirčių, ar nebuvo netikėtumų?

– Išvadas daryti gana nelengva, nes jos gali remtis akimirkos įspūdžiu. Keliaudamas orkestras pereina į neretai sunkiai nuspėjamą vadinamąjį gastrolių režimą. Ar tai būtų Latvija, ar Lenkija, ar Indija, muzikantai patenka į nepažįstamas koncertines sales, keičiasi paros režimas ir visa aplinka. Tai verčia kitaip funkcionuoti organizmą, keičiasi socialiniai pojūčiai. Įvykę puikūs koncertai atskleidė, kad kolektyvas yra stabilus, nepasitaikė nė vieno didesnio sunegalavimo, ko paprastai neišvengiama šiltuosiuose Azijos kraštuose. Man susidarė įspūdis, kad kolektyvas yra brandus ir solidus, o tai stiprina tikėjimą, kad esme teisingame bendrame kelyje.

– Turėjome tris koncertus – du Mumbajuje ir vieną Bankoke. Gal kuris nors pasirodymas paliko ryškesnių įspūdžių?

– Apie pirmąjį nenorėčiau daug kalbėti, tai buvo koncertas po varginančios kelionės, orkestras dar kvėpavo lėktuvo oru, nors publika to nepajuto, salėje skambėjo ovacijos. Kiti du koncertai visais požiūriais atskleidė orkestro pajėgumą. Mane labai nudžiugino puikiai atlikta Prokofjevo Penktoji simfonija Mumbajuje, Bramso Ketvirtoji Bankoke, nepriekaištingai atlikta Listo Vengriškoji rapsodija... Griežti tokiose salėse – ne vien iššūkis, bet ir didelis malonumas bei rimta atsakomybė. Pastudijavęs bukletą sužinojau, kad Bankoko muzikos ir šokio festivalyje dalyvavo Izraelio filharmonijos simfoninis orkestras, šiuo metu mes konkuruojame su Šanchajaus orkestru. Tai žymiausi kolektyvai, tarp kurių yra pagerbtas ir mūsų orkestras. Manau, kad tai – geras ženklas, nušviečiantis kūrybinius ateities maršrutus.

– Kur driekiasi tolesni Jūsų keliai?

– Tik grįžęs turiu galvoti apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo šimtmečio renginius. Ruošiuosi koncertui Šveicarijoje, kurio pirmoje dalyje skambės Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ bei latvių kompozitoriaus P. Vasksˊo Koncertas anglų ragui ir simfoniniam orkestrui, solo partiją atliks vietinis solistas. Antroje dalyje skambės Čaikovskio Šeštoji (Patetinė) simfonija h-moll. Baltijos regiono sąskambiai labai domina šveicarus, manau, kad tai spalvinga ir puiki Baltijos jūros šalis reprezentuojanti programa.
Netrukus su šeimyna keliausime į Vokietiją, kur Ievos Prudnikovaitės laukia pastatymas Eseno operoje, na, o man teks atsakingas rūpestingo šeimos tėvo ir vyro vaidmuo...

– Dėkoju už įdomų pokalbį, linkiu kuo geriausios kūrybinės ir šeimyninės sėkmės!

 

 

Birštono vasaros menų akademija