Daugiaveidis instrumentas

2017 Nr. 11–12 (478–479), Rasa Murauskaitė

Akordeonas yra tas instrumentas, kuris niekada nepaskęs tarp kitų – jį visada atpažinsime. Nors viešojoje erdvėje dar kartais tenka išgirsti nuomonę, kad jam reikia „įtvirtinti savo statusą“, mano nuomone, Lietuvos profesionaliojoje scenoje akordeonas jau yra radęs savo vietą. Tai, be abejonės, yra ir iniciatyvios, vieningos akordeonistų bendruomenės nuopelnas, ji nepailsta ieškoti įvairių šio instrumento reprezentacijos būdų. Vienas jų – Lietuvos akordeonistų asociacijos Vilniuje rengiamas Tarptautinis akordeono festivalis (meno vadovas Raimondas Sviackevičius). Šiais metais, rengdami jau dvidešimtą festivalį, organizatoriai siekė instrumentą parodyti skirtingais stilistiniais rakursais – nuo world muzikos, itin keisto džiazo ir folkloro mišinio iki šiuolaikinių akademinės muzikos eksperimentų, reikalaujančių ausies ir proto kantrybės. Per dvi savaites, lapkričio 10–24 d., surengta 11 koncertų, kurių dalį ir noriu apžvelgti.

Gražios muzikos virpesiai
Tarp festivalio renginių nemažai būta tokių, kuriuose galėjai tiesiog mėgautis muzika. Prie jų priskirčiau italų atlikėjų Daniele di Bonaventuros (bandoneonas) ir Giovanni Ceccarelli (fortepijonas) koncertą. Programa „Mare Calmo“ dvelkė jūra, ramybe, intymumu, net savotiška nostalgija vietoms, erdvėms ir kvapams, kurių galbūt dar nėra tekę matyti ir pajausti, tik įsivaizduoti. Švelnaus jaukumo kupinas D. di Bonaventuros bandoneono melodijas lydėjo ypač subtilus ir paprastas fortepijono akompanimentas. Dueto atliekamą muziką sunku būtų priskirti prie akademinės – jos turinys nebuvo nei sudėtingas, nei perdėm originalus, galbūt todėl koncertas, iš pradžių teikęs ypatingą malonumą, šiek tiek prailgo.
Prie panašios muzikos priskirčiau ir Vilniaus rotušėje prancūzų dueto Jeano-Louis Matinier (akordeonas) ir Kevino Seddiki (gitara) atliktą programą. Prieš koncertą intrigavęs įdomus tembrinis derinys – aštraus, intensyvaus akordeono ir silpnesnio, švelnesnio gitaros garso – maloniai nustebino. Prancūzų atlikėjų muzika tarsi artima world stilistikai, tačiau galima buvo girdėti ir kitokio stiliaus elementų. Gitaros partijos šiek tiek priminė delikatų žymaus džiazo gitaristo Al di Meolos (su juo, beje, K. Seddiki yra dirbęs) grojimą, o J. L. Matinier akordeono intonacijos kartais padvelkdavo prancūziškų šansonų romantika.

Lietuviai kvėpuoja šiuolaikine muzika
Dauguma užsienio svečių pristatė lengviau klausomos, nuo rimto akademizmo nutolusios muzikos programas. Lietuvių akordeonistų koncertuose vyravo šviežios idėjos ir šiuolaikinė akademinė muzika. Štai kad ir įdomi idėja trijų Europos aukštųjų mokyklų – Danijos karališkosios ir Helsinkio Jeano Sibelijaus muzikos akademijų bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – akordeonistus sujungus virtualiu tiltu, surengti gyvą koncertą, kurį girdėtų visų trijų valstybių publika. Gaila, bet technika šįkart pakišo koją, ir sumanymo įgyvendinti nepavyko. Kad LMTA Didžiojoje salėje susirinkusi publika neliktų nuskriausta, lietuvių atlikėjai buvo paprašyti papildyti savo programą. Ji pademonstravo mūsų atlikėjų susidomėjimą šiuolaikinės akademinės muzikos procesais. Beje, tiek danai, tiek suomiai mus lyg ir girdėjo.
Koncentruotą šiuolaikinės muzikos programą paruošė du ryškūs jaunosios kartos lietuvių akordeonistai Tadas Motiečius ir Agnė Dūkštaitė. Net ir jų koncerto pavadinimas – „Intelektualios muzikos koncertas“ – bylojo apie tai, kad šiai muzikinei patirčiai reikia susikaupimo ir atidos. A. Dūkštaitė, koncertą pradėjusi Toshio Hosokawos „Melodia“, nėrė į melodijos koncepto suvokimo paieškas; meditatyviai nuteikė Bento Lorentzeno „Ašaros“. T. Motiečių, atliekantį bene žymiausios šiandienos rusų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos Sonatos „Et Exspecto“ III ir V dalis, jau girdėjome koncerte LMTA, šįkart jos publikai buvo pristatytas dar kartą. S. Gubaidulinos muzika ne veltui pripažinta visame pasaulyje – ji išraiškinga, bet neaukojanti meninės vertės dėl eksperimento. Programoje skambėjo ir šiuolaikinės muzikos klasika – italų kompozitoriaus Luciano Berio žinomo ciklo „Sequentia“ XIII dalis akordeonui, neseniai Lietuvoje viešėjusio ir savo mikrotoninę kūrybą pristačiusio suomių kompozitoriaus Juhani Nuorvalos Preliudas ir tokata. Šio kūrėjo muzika daugiaveidė, kupina skirtingų, netgi paradoksalių įtakų, o ypač įdomi tuo, kad įprasmindama originalią mintį, reikalaudama puikios technikos, ji vis vien gana lengvai klausoma. Plati kūrinių amplitudė leidžia šį koncertą pavadinti savotišku edukaciniu projektu, šiandien rašomos muzikos apžvalga. Be kita ko, nepataikaujant – abu jauni akordeonistai yra brandūs atlikėjai, panašu, gebantys suvokti ne taip lengvai perprantamą šiuolaikinės kūrybos ideologiją.
Tradiciškai festivalyje būta vietos ir jaunųjų lietuvių kūrėjų muzikai, „ACCOpremjerų“ koncertas yra festivalio tradicija nuo 2013 m. Neaišku, ar jaunieji autoriai taip dažnai prisiliestų prie šio instrumento, jeigu neturėtų tiesioginės galimybės išgirsti savo kūrinį skambant ir dirbti kartu su atlikėjais, galinčiais padėti perprasti akordeono specifiką. Šiais metais prie LMTA Akordeono katedros studentų prisijungė ir šiuolaikinės muzikos magistro studijų programos studentai, o jiems visiems premjerinius kūrinius parašė LMTA Kompozicijos katedros studentai Aleksejus Kalininas, Andrius Šiurys, Monika Sokaitė, Jolanta Grinevič, Viltė Žakevičiūtė. Klausantis koncerto buvo galima pastebėti skirtingus autorių žvilgsnius į akordeoną. Nuo visiškai tradicinės, populiariosios muzikos, kupinos tango intonacijų (J. Grinevič „Recuerdo“), iki daugiau eksperimentinių, instrumento galimybių tyrimą primenančių (A. Šiurio „Tears in Music“), istoriją ir kultūrą interpretuojančių (A. Kalinino „Černovylis 1986“, M. Sokaitės „George – Gorgeus Georgian“) ar sodrų instrumentinį dialogą įkūnijančių (V. Žakevičiūtės „Begalybės“) kūrinių.

Festivalio pabaigai – keista muzika
Festivalio baigiamajame koncerte grojo labai įdomus kolektyvas iš Švedijos „Lars Karlsson Band“. Jis gyvuoja jau du dešimtmečius, yra apkeliavęs bene visą pasaulį, reprezentuodamas savitą folkmuzikos interpretaciją, o kartu ir švedų muzikinę mąstyseną (tokio stiliaus muziką lietuviškose radijo stotyse sunku įsivaizduoti, o štai Švedijos radijuje šio kolektyvo kūriniai buvo ypač populiarūs). Skiriamasis ansamblio ženklas – diatoninis akordeonas, švedų ypač mėgstamas instrumentas, kuriuo groja grupės lyderis Larsas Karlssonas, kuriantis ir didžiąją dalį jų atliekamos muzikos. O ta muzika sunkiai telpa į žodžių rėmus, kadangi net ir patys kolektyvo nariai juokiasi, kad groja... viską. Jų kūriniuose akordeono partija raiški, bet labai paprasta, kai kurias intonacijas leisčiau sau pavadinti visiškai banaliomis ir tarsi šimtą kartų girdėtomis. Kartais netgi atrodė, kad ką nors panašaus galėtum išgirsti kokioje kaimo šventėje, armoniką pagriebus vietiniam muzikantui mėgėjui (tik kad L. Karlssono pirštai bėgioja daug kartų greičiau ir tiksliau). Tačiau šį „paprastumą“ sujungus su džiazo, roko intonacijų kupinomis partijomis, nepaprastai profesionaliai ir techniškai atliekamomis gitaristo Thomo Anderssono, muzika pakyla į kitą lygį. Išėjus iš koncerto net sunku suvokti, ar ji patiko, bet, šiaip ar taip, Šv. Kotrynos bažnyčioje polką išgirsti galima tikrai ne kiekvieną vakarą.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!