Donatas Katkus: „Iš dirigentų juokdavausi...“

2017 Nr. 11–12 (478–479), Audronė Žigaitytė

Rimtai nerimtas pokalbis apie rimtus dalykus, kaip kad galima kalbėtis tik su Donatu Katkumi

Neseniai septyniasdešimt penkerių sulaukęs Donatas Katkus – žymus altininkas, dirigentas, pedagogas, muzikologas, kultūros ir meno veikėjas.
Mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1965 m. baigė prof. J. Fledžinsko alto klasę) ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje (1971 m. baigė prof. A. Grigoriano ir V. Gvozdeckio kvarteto klasę).
Dirbo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Orkestro skyriaus vedėju (1964–1969 m.), griežė Lietuvos kameriniame, vėliau – Kompozitorių sąjungos kameriniuose orkestruose.
1965 m. drauge su Audrone Vainiūnaite ir Petru Kunca subūrė Vilniaus styginių kvartetą ir griežė jame iki 1994 metų. Su šio kvarteto veikla susiję nepaprastai svarbūs muziko gyvenimo įvykiai – 1969 m. ir 1971 m. stažuotės Budapešte, A. Mihály kvarteto klasėje, gastrolės Europos, Afrikos, Amerikos, Azijos šalyse, dalyvavimas daugybėje tarptautinių festivalių. 1972 m. laimėta I premija Styginių kvartetų konkurse Lježe (Belgija).
Donatas Katkus koncertuodavo ir kaip solistas, suredagavo ir pirmasis atliko daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių altui, styginių kvartetui ar kameriniam orkestrui, tarp jų – Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Antano Rekašiaus, Juozo Širvinsko, Broniaus Kutavičiaus, Boriso Borisovo, Anatolijaus Šenderovo opusus. Kai kurie jų dedikuoti asmeniškai Donatui Katkui, pavyzdžiui, O. Balakausko sonata „Do nata“ altui solo (1982).
Nuo 1968 metų D. Katkus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1995 m. – profesorius. Dėstė vasaros meistriškumo kursuose Vokietijoje (Pomersfeldene), Suomijoje, Ispanijoje.
1994 m. D. Katkus įkūrė Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, jam vadovauja iki šiol. Su orkestru koncertuota Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. 1995 m. D. Katkus pradėjo rengti Šv. Kristupo vasaros muzikos festivalį, yra šio ryškaus ir turiningo Vilniaus renginio meno vadovas.
Donatas Katkus – ir aktyvus muzikologas, yra parašęs knygas „Lietuvos kvartetas“ (1971), „Muzikos atlikimas. Istorija. Teorija. Stiliai. Interpretacijos“ (2006), apie 300 straipsnių muzikos estetikos, interpretacijos teorijos, muzikos semiotikos klausimais. Skaitė paskaitas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse estetikos ir muzikologijos konferencijose Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Parengė šiuolaikinės muzikos vakarų, koncertų. Sukūrė scenarijus muzikiniams filmams „Vilniaus kvartetas“ (1982) ir „Smuikininkas“ (1984, apie R. Katilių), vaidino keliuose kino filmuose.
D. Katkus yra apdovanotas Lietuvos kultūros ir meno premija (1986), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2001), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2012), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2012), Lietuvos kompozitorių sąjungos Čiurlionio premija (2012).

 

Tą lapkričio vakarą su profesoriumi susitikome jo namuose. Ilgai derinome laiką, ir štai įdėmiai nagrinėju aplinką, kurioje nerimstantis Donatas Katkus sumąsto visas savo idėjas ir veiklas. Man nespėjus įžengti į kambarį, profesorius pradingsta tarp knygų lentynų ir didžiuodamasis parodo „Mozarto laiškus“ vokiečių kalba.

– Kai groju Mozartą, visada pasiskaitau to laikotarpio, kada parašytas atliekamas kūrinys, laiškus. Mokausi, visą laiką mokausi!

– Jaučiatės jaunas?

– Jaučiuosi jaunas, bet kai atsistoju ir reikia eiti, pradeda skaudėti sąnarį. Tada sakau, Dieve, kaip aš pasenau. Atsisėdu – ir vėl viskas gerai.

– Jūsų gyvenime labai daug veiklos: altininkas, dirigentas, galite įdomiai pasakoti bei rašyti. Kaip save apibūdintumėte, kokia Jūsų specialybė?

– Esu labai savimi nepasitikintis žmogus. Nerandu sau vietos, nes visur esu nevykėlis. O norėčiau būti vykėlis. Julius Juzeliūnas sakydavo: „Donatai, rašyk disertaciją, ko tu blaškaisi?“. O aš va – tingėjau ir neparašiau.

– Nesigailite?

– Dar noriu parašyti „Lietuvių muzikos atlikimo istoriją“.

– Ar tai būtų trečia Jūsų knyga? Yra „Muzikos atlikimas“, straipsnių rinktinė...

– Dar yra tokia knyga „Lietuva išėjo iš mados“ – aš atsakinėjau vienai žurnalistei. Ateidavo, išgerdavom du butelius vyno, ji manęs klausdavo, o aš šnekėdavau...

Esu surinkęs daug medžiagos Lietuvių muzikos atlikimo istorijai. Oi, kokių įdomybių prisirinkau... Pavyzdžiui, apie Mykolo Bukšos interpretacijas.

– Teko su juo susitikti?

– Su Bukša neteko. Kol sugalvojau, kad reikia rašyti lietuvių muzikos atlikimo istoriją, pražiopsojau aibę įdomių žmonių. Jie dar gyvi buvo, dirbo, o aš jau galėjau su jais kalbėtis apie muziką. Bet nekalbėjau! Pražiopsojau tiek vertingų patirčių! Vienintelis, kurį dar iškvočiau, buvo Abelis Klenickis, turiu pokalbio su juo kasetę. Kai pagalvoju, kiek yra užmiršta, net baisu darosi.

Kartą klausiu savo kvarteto klasės studentų: „Ar žinote, kas yra Livontas?“. O jie: „Ne, negirdėjome.“ Tuomet dar tik dešimt metų buvo praėję nuo Aleksandro Livonto mirties. Tada su siaubu ir pagalvojau: tik dešimt metų praėjo, Livontas – didžiausia Lietuvos muzikos figūra, o jo jau neprisimena...

– Net ir Raimundo Katiliaus nebežino.

– Numaniau, bet tiesiogiai dar nesusidūriau su tokia žinia. Taigi... O kiek dar yra pianistų, kurių negalima pamiršti!

– Apie pianistus rašo Liucija Drąsutienė...

– Taip, bet kai darbai išsibarsto, nejaučiame visumos. Tai ir noriu viską sudėti į vieną vietą.

– Kaip manote – ar gali atlikėjas būti kūrėju?

– Manau, tai beprasmis ginčas. Žodis „atlikimas“ suponuoja, kad kūrinį reikia tik atlikti – perskaityti iš popieriaus, ir to užteks. Absurdas. Net ir šiuolaikinėje muzikoje, kai reikalaujama labai tikslaus atlikimo. Pavyzdžiui, Igoris Stravinskis reikalaudavo atlikti tiktai taip, kaip jis parašė, ir nieko daugiau. Tačiau kiek Stravinskio muzikos interpretacijų studijuojame! Yra gyvas žmogus kūrėjas ir yra kitas gyvas žmogus – atlikėjas. Yra komunikacija, diskusija, mąstymas, mėginimas suprasti... Būtų tas pats, jei statydami Šekspyrą atsisakytume režisierių, dailininkų, aktorių – nes juk viskas parašyta, tereikia tik perskaityti.

– Skulptoriai sako, kad tie, kurie pagal eskizą iškala ar išdrožia, yra tiktai darbininkai atlikėjai.

– Skulptorius, prisiliesdamas prie akmens, modeliuoja iki pat paskutinės darbo akimirkos. Arthuras Honeggeris sakė: kai paveikslas nutapytas – viskas, nieko nebereikia pridėti. O atlikėjai, paėmę kompozitoriaus kūrinį, turi jį atgaivinti: popierius juk neskamba! Vidinė klausa – jau interpretacija, kūryba! Mes, atlikėjai, perskaitome tekstą taip, kaip jį suprantame. Bet kokia interpretacija yra įasmeninimas. Ir paskui realizuoji taip, kaip supranti.
Aš visada klausiu savo studentų: kuo skiriasi genialusis Sviatoslavas Richteris nuo geriausio Maskvos konservatorijos studento? Abu jie, atlikdami tas pačias natas, kūrinį groja tobulai. Bet milžiniškas girdėjimo skirtumas – ką girdi studentas ir ką girdi Richteris. Mes turime vidinį klausymą, vidinį įsivaizdavimą ir realų garsą. Tai labai sudėtingas dalykas. Yra šitiek mokyklų, kur vaikus gali išmokyti kaip beždžiones, šešerių metų vaikas groja kaip suaugęs. Tie visi dalykai yra susiję su realiais garsiniais procesais, kurie vyksta čia ir dabar. Muzikoje baisiausias dalykas, kai žmonės mato popierių, daugybę taškelių. Popierius, ženklai užstoja realų skambesį. Sakysim, dinaminiai procesai. Jie yra realūs, nesusiję su popieriumi. Priklauso nuo to, kaip tu girdi realų garsą. Visi studentai daro taip: parašyta crescendo – groja garsiau. Nors tai proceso pradžia. Romantinė frazė turi savitą formą. Kaip akmenį meti – jis iš pradžių skrieja, paskui nukrinta. Visos frazės tokios. Jos yra natūralios, nes susijusios su natūraliais procesais.
Dar vienas dalykas. Mes gyvename žmonių pasaulyje ir jį įsisaviname pagal žmogiškos psichologijos, fiziologijos dėsningumus, jų negalime peržengti. Mūsų fiziniai ir fiziologiniai procesai susiję su mintimis, su jausmais, emocijomis ir t. t. Visus tuos dalykus turime įgarsinti.
Įgarsinimą lemia žmogaus supratimas. Vienas pasako paprastą sakinį, ir tu pradedi galvoti, ką jis pasakė. Forma visiškai ta pati, o reikšmė priklauso nuo konteksto. Muzikoje mes kuriame kontekstus.
Kalbėti, kad tai ne kūrybinis procesas, gali tik žmonės, kurie nieko neišmano arba ne tą išmano. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas!

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad visą laiką jautėte nepasitenkinimą ir todėl taip keitėte veiklos sritis. Bet juk su Vilniaus kvartetu, regis, pasiekta tiek laimėjimų, šlovės! Apdovanojimai, pripažinimas...

– Neseniai per „Svobodos“ radiją klausiausi, kaip Gidonas Kremeris kalbėjo apie savo apdovanojimą. Labai kukliai kalbėjo apie tarnavimą muzikai ir menui. Pripažinimas yra tavo paties širdyje, kai padarei, kaip norėjai, ir niekas kitas tau negali pasakyti, kad ne taip.

– Negi savo kvarteto periodą nubrauktumėte?

– Ne, ne – jokiu būdu.

– Man labai svarbi Vilniaus kvarteto istorija – muzikoje augau kartu su juo. Svarbi Katkaus muzikinė ideologija – niekada nepamiršiu, kaip mums, čiurlioniukams, grieždavote Haydno, Beethoveno kvartetus ir išsamiai juos aiškindavote, pasakodavote. Paskui – tarptautiniai kvartetų muzikos festivaliai... Ne mažiau įdomi ir Jūsų kaip dirigento veikla. Kai palikęs kvartetą pradėjote diriguoti, tikrai netikėjau, kad taip ilgai ir sėkmingai dirbsite. Tada juokaudavom: Menuhinas pradėjo diriguoti, Rostropovičius pradėjo diriguoti, ir Donatas Katkus pradėjo diriguoti...

– Ir aš visą laiką iš dirigentų juokdavausi. Atsimenu, akademijoje studentams paleidau S. Richterio grojamos Beethoveno sonatos įrašą ir pradėjau diriguoti. Paskui nusilenkiau. Suprask, humoras.
Niekad neketinau būti dirigentu. Kartą Jurgiui Dvarionui pasakiau, kad jam reikėtų eiti į dirigentus, nes jo puikus intelektas. O kad aš pats galiu, nemaniau.
O paskui taip susiklostė... Na, 1994 metais išėjau iš kvarteto. Nes altininkas kvartete neturi jokios iniciatyvos. O aš labai norėjau groti baroko muziką. Mes juk dažniausiai grodavome vis tą patį repertuarą. Dešimtmečiais tą patį! Pavargau. Ir išėjau.
Kartą mano studentai sumanė A. Corelli kūrinių koncertą ir pasikvietė mane, kad jiems patarčiau, pakonsultuočiau, kas ir kaip. Dauguma jų buvo iš G. Rinkevičiaus Valstybinio simfoninio orkestro.
Atsisėdau salės gale. Sako – negirdim. Tada atsisėdau arčiau – į Rinkevičiaus kėdę. Išgirdo. Bet tempai buvo blogi, ir aš pradėjau mušti taktą. Jiems ta muzika buvo dar visiškai svetima. O susirinko puikūs muzikai: Artūras Šilalė, Robertas Bliškevičius, Darius Stabinskas, Mindaugas Bačkus... Och, kokie muzikai! Tai, kad D. Stabinskas tapo baroko muzikos specialistu, mano nuopelnas – aš jį sudominau.

– Taigi, buvote tikrai sėkmingas atlikėjas. Ir tapote kolektyvo vadovu, dirigentu. Paprastai muzikantas mano, kad orkestre svarbiausias yra jis. O kaip Jums atrodo dabar, kai pats diriguojate? Kas, Jūsų nuomone, orkestre svarbiausias?

– Vis dėlto tas, kuris groja. Egzistuoja dirigentų mitas. Nesakau, kad dirigentas neturi apibrėžtos organizacinės funkcijos – jis iškelia bendras idėjas. Jis sako, kad šičia jam reikia to, šičia ano, ir muzikantai tuos nurodymus vykdo. Bet reikia labai daug repeticijų, kad dirigentas galėtų savo sumanymus realizuoti.
Orkestras yra tarsi instrumentas, kuriuo dirigentas įgyvendina savo idėjas. Didelis dalykas, jeigu dirigentas sugeba pamatyti muzikantų galimybes, ką galima iš jų „ištraukti“. Esu girdėjęs tiek daug įrašų, kai dirigento nejauti, nes tai, kas skamba, – muzikantų nuopelnas.
Kai orkestrui yra 100 metų, jis turi tradiciją, muzikantai jaučia vienas kitą. Be abejo, dirigento funkcija dabar išaugusi, bet yra fantastiškų orkestrų, nepriklausančių nuo vieno ar kito dirigento: šie draskosi, nori pasirodyti gudresni. Čia ir yra paslaptis: kada kolektyvas didelis, yra hierarchija, kas turi vadovauti, išreikšti pagrindines idėjas. Štai, pavyzdžiui, barokinės muzikos aš jau seniai nebediriguoju: viską aptariame repeticijoje, o paskiau patys orkestrantai realizuoja tai, kas aptarta.
Muzikavimo procesas nėra tai, kad tu ką nors išmokai ir kartoji. Koncerte atsiranda daugybė impulsų, pokyčių. Kartais būna prasta repeticija, o išeini į sceną – ir staiga visi reaguoja vienas į kitą, į dirigentą, ir rezultatas net tau pačiam pasidaro įdomus.

– Gal baroko muzikos iš kuklumo nediriguojate?

– Baroko laikais nebuvo dirigentų, tik orkestrų vadovai. Nebūdavo didelių muzikinių funkcijų, užduočių.

– Na, nesutikčiau. Ne veltui sakoma, kad muzikoje turi būti stuburas, o tai užtikrinti gali tik dirigentas.

– Vadovas tais laikais parodydavo, kada reikia pradėti groti. Jeigu muzikantai pasiklysdavo kūrinio tekste, jis turėdavo padėti susigaudyti, kas ką turi groti.

– Čia jau arčiau Beethoveno ir Berliozo...

– Berliozas norėjo, kad jo orkestre būtų 364 žmonės! Instrumentus jis naudojo kaip spalvas. Grodavo atskiromis grupėmis...

XX a. dirigentas pasidarė dievas!

– O kaip vertinate šiandien taip madingus dirigentų „šokius“: piano rodomas iš po pulto, forte – galingais šuoliais?..

– Žinai, kaip pirmą kartą buvo atliktas L. van Beethoveno smuiko koncertas? Smuikininkas tarp pirmos ir antros koncerto dalies pagrojo savo kūrinį, smuiką laikydamas už nugaros. Cirkų būdavo visais laikais.
Kas yra dirigavimas? Gestikuliacija. J. Mravinskis ženklus rodydavo rankomis. Muzikantai, kad jų neišmestų iš orkestro, grodavo kaip žvėrys. Daug dirigentų muziką rodo kūnu. Tai sudėtingas procesas – ir, beje, labai žmogiškas.
Dirigentas savo įvaizdį turi kaip nors išreikšti. Jei rodys tik klišinius ženklus, publika nežinos, ką individualaus jis nori pasakyti. Todėl kai kurie lankstosi, lenda po pultu ir pan. Faktas: pats muzikinis sumanymas perduodamas dirigentui. Labai geras orkestras į dirigentą nežiūri. Jis turi standartus, turi klišes. Pavyzdžiui, Beethoveno simfonijos turi tam tikrus atlikimo principus, todėl dažnai dirigentai pasislepia. Bet kiekvienas dirigentas turi savo įsivaizdavimą, kurį, atsistojęs prie pulto, stengiasi išreikšti.

– Kas sunkiausia Jums?

– Pats sunkiausias dalykas yra perduoti savo įsivaizdavimą, repeticijose būti kūrybingam ir aktyviam. Iš karto duoti aiškias užduotis, įkvėpti orkestrantus, kad jie muzikuotų. Kad koncerte pajustų tą „kaifelį“. Labai svarbus dalykas atlikėjus „užkabinti“ savo idėja.

– O kaip dėl orkestro muzikantų motyvacijos? Matom, kaip groja Londono karališkojo orkestro muzikantai, per „Mezzo“ pasižiūrim pasaulinių orkestrų – visi muzikantai aktyvūs, spindi, dega. Mūsų orkestrams to noro muzikuoti ir degimo dažnai pritrūksta.

– Vienintelė motyvacija muzikantams yra muzika. Jeigu jis gali dalyvauti muzikinio įvaizdžio kūrime – tai viskas. Repeticijoje svarbiausia, kai jis ką nors padaro. Šitas atsilyginimas žmogui yra pats svarbiausias. Kartais net nereikia koncertų. Pats sau groji, ir kas nors tau išeina. Tai pagrindinis dalykas, o paskui yra ir kitų – pinigai, garbė. Reklama daug reiškia, pristatymas.

– Vienas pirmųjų viešųjų ryšių srityje pradėjo dirbti Jūsų sūnus Mykolas.

– Kai jis tik pradėjo dirbti toje srityje, laimėjo „Bitės“ kompanijos konkursą. Kaip tik jau kitą dieną kažkas nutiko ir beveik parą „Bitės“ ryšys neveikė. Sūnus turėjo bendrauti su klientais, aiškinti padėtį. Jis su draugais visą naktį suko galvas, ką sakyti. Padarė labai paprastai: atsiprašė ir pranešė, kad skiriamas milijonas litų nuostoliams padengti. Po dviejų savaičių turėjo dešimčia procentų daugiau klientų. Čia ir yra viešieji ryšiai!

– Apie Jūsų muzikologinę veiklą...

– 1962 m. „Komjaunimo tiesoje“ kažką parašiau, paskui mane sudirbo, kad neteisingai parašiau.
Tada pradėjau daugiau rašyti ir tapau nuolatiniu savaitraščio „Literatūra ir menas“ kritiku, net premijomis buvau apdovanotas. Nors jos buvo vargšiškos.
Į „Tiesą“ rašydavau, tapau jos muzikos kritiku. Vakare grįžtu iš koncerto ir apie pirmą valandą nakties pradedu rašyti. Rūkydamas. O ryte devintą sėdžiu repeticijoje. Turėjau išmaitinti vaikus. Būdavo, už straipsnį gaunu penkis, šešis rublius. Nupirkdavau pieno.
Paskui pasiprašiau dėstyti, Alfredas Bumblauskas pakvietė kultūros istorikams skaityti muzikos istorijos. Atėjau ir matau, kad tie kultūros istorikai natų nepažįsta. Visiškai sutrikau... Tada pasiūliau kursą: politikos istorija, literatūros istorija, architektūros istorija, poezija, filosofija. Tarp jų įdėjau muziką. Jiems patiko. Bet rektorius Rolandas Pavilionis nusprendė, kad mane reikia išmesti, nes ketvirčio etato negali būti.
Trejus metus skaičiau muzikos semiotikos įvadą, taip pat buvo klaikiai sunku. Vienas dalykas, ką tu pats perskaitai, kitas – ką gali pasakyti. Parašiau vieną straipsnį apie muzikos atlikimo klišes...

– Esate dviejų kūrybinių sąjungų – Kompozitorių ir Muzikų – narys, abiejose turite solidų narystės stažą. Kaip keičiasi požiūris į sąjungas? Ar jos dar reikalingos?

– Esu Kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos narys, tad nemažai rašiau ir apie kompozitorius. O Muzikų sąjungoje esu kaip atlikėjas. Tai natūralu.
Anksčiau Kompozitorių sąjunga buvo privilegijų gavimo vieta: butas, į Druskininkus važiuodavom.
Dabar jau kitaip – klasikinę muziką iš visur išstūmė popsas, todėl bendruomenė šiandien labai reikalinga. Turime bendromis pastangomis ginti savo prioritetus, idėjas, pagaliau – aukštąją muziką...

– O gal ir mes patys kalti? Štai Jūs, pavyzdžiui, nevengdavote patraukliai, įdomiais faktais koncertuose pristatyti atliekamą muziką (kartais tie pasakojimai labiau įsimindavo nei atlikta muzika). Bet po truputį darėsi nesolidu populiariai pristatyti tai, kas sudėtinga, kaip gi čia aukštoji muzikologija, mokslas...

– Manyčiau, yra dvi pusės. Viena – laikraščiuose sąmoningai sunaikinta kultūros refleksija. Ji buvo nustumta į kelis marginalinius leidinius, turinčius po 1000 egzempliorių tiražą, – „7 meno dienas“, „Literatūrą ir meną“, „Muzikos barus“. Anksčiau apie muziką būdavo rašoma net „Tiesoje“! Bet gyvam muzikos procesui komentuoti nebeliko ir žmonių – daugelis muzikologų išsilakstė rašyti monografijų.

– O LMTA Muzikos teorijos ir Muzikos istorijos katedros?

– Jaunimas negauna impulso ką nors daryti.
Juk net ir pati mūsų darbo pradžia susijusi su auka. Iš karto nieko negausi – turi prasimušti, kad apie tave rašytų „Delfyje“, ir ne skandaliukus, o normalius kritinius straipsnelius.
Bet „Delfis“ turi savo politiką, savo stilių. Ten reikia sakyti: atvažiuoja genialiausias pasaulyje atlikėjas, nors jo pavardė mums negirdėta. Viskas sumalta. Išties tragiška situacija.
Refleksijos nebuvimas yra tragedija.
Buvau sugalvojęs tokį dalyką. Nuėjau pas tuomet dar eilinį Seimo narį Gediminą Kirkilą ir jam pasakiau, kad reikia ką nors daryti, kitaip sužlugsim. Tiek dailė, tiek literatūra, teatras, kinas, muzika. Vėliau, jam tapus Ministru Pirmininku, vėl nuėjau ir pasakiau, kad jei jis iš biudžeto paskirtų kokius du milijonus litų vien kultūros refleksijai – ar „Kultūros barams“, ar kitam žurnalui, ir tie pinigai būtų skiriami tik honorarams, žmonės rašytų.
G. Kirkilas nurodė surinkti žymiausių intelektualų parašus.
Parašiau tekstą ir einu rinkti parašų. Sutinku Ališauską. Jis perskaito ir nepasirašo, nurodo kai ką pataisyti. Sutinku D. Sverdiolą – irgi nepasirašo. Nurodo kitką taisyti. Pasirašė tik A. Bumblauskas – ir viskas. Tad nieko negalėjau nunešti.
Yra dar ir kita problema, ne piniginė, – įsižeidžiame už kritiką.
Esam per maža šalis. Visi vienas kitą pažįstame, visi trinamės toje pačioje vietoje.
1991 m. muzikologų konferencijoje Kaune skaičiau pranešimą, kurio tema buvo maždaug tokia: reikia perrašyti lietuvių muzikos istoriją, nes ji parašyta asmeniškai – visi rašė istorijas apie save. Kaip tąsyk užpyko muzikologijos grandai – ir D. Palionytė, ir O. Narbutienė, ir A. Ambrazas! Aš atsistojau ir išėjau. Vėliau sužinojau, kad mane sutriuškino mirtinai.

– Jūs visada mėgote provokuoti, net Kompozitorių sąjungos suvažiavimuose.

– Kai visi miega, reikia cirko elementų.

– Kalbant apie Šv. Kristoforo orkestrą, lygiai tas pats – jo veikla visai nereflektuojama.

– Lietuvoje apie mus nežinau, kiek metų neberašoma. Reikia susiorganizuoti, reikia turėti pinigų. Nebėra kritikos, tik per reklamą informuojame apie save. Bet reklama, informacija nėra tas pats, kas refleksija.

– Ar kartais nesinori apie kokį koncertą brūkštelėti?

– Vakar buvau pianistės koncerte. Viską grojo iš natų. Atlikėjos galvoje – vien gaidos.
O štai Ferenzas Lisztas buvo beprotis... Jam dar nepradėjus groti visa publika drebėdavo. Net savo knygoje panaudojau tokį epizodą: vieno koncerto metu Lisztas taip audringai grojo, kad apalpęs nukrito nuo kėdės. Jį išnešė iš scenos, publika buvo sukrėsta. Visi tyliai sėdėjo. Išėjęs koncerto organizatorius pasakė, kad ponas Lisztas atgavo sąmonę.
Lisztas kartais grodavo taip, kad nebūdavo įmanoma suprasti, ką groja. Tai buvo improvizavimas, aistra. Vakar aš to negirdėjau, nors pianistė grojo labai gerai. Tačiau tylių ekstazinių momentų taip garsiai groti negalima. Frazavimas – nėra kur skubėti. Reikia kalbėti... Visos natos buvo puikiai sugrotos. Stipri pianistė, aš ją pirmą kartą girdėjau.
O pabaigoje ji dar nutarė publiką pamaitinti F. Chopino valsiuku. Chopinas yra vokalo meistras, grynai vokalinis kompozitorius. Reikia dainuoti... Išdainuoti...
Viešas kalbėjimas ar poezijos skaitymas negalimas iš popieriaus lapo. Vedose sakoma, kad ne loginė eilėraščio struktūra svarbiau, o garsas. Čia yra esmė.

– Donatai, regis apžvelgėm visas Jūsų veiklos sritis...

– Ne, dar ne visas.

– O ko dar nepalietėm?

– „Virtuvės“ laikraščio žurnalistė manęs prašė papasakoti apie savo hobį. Sakau, neturiu hobio, nes tam neturiu laiko: nuo ryto iki vakaro ką nors darau muzikoje. Ji pasakė, kad taip negali būti. Vis skambino ir prašė papasakoti apie hobį.
Ir tada aš jai pusantros valandos kalbėjau apie poledinę žūklę. Per televiziją buvau matęs pusantros minutės siužetą, kaip žvejojama... Tai ir fantazavau: kaip, su kuo reikia gaudyti, kur reikia gaudyti.
Kartą sutinku savo seną draugą prie „Neringos“ restorano. Jis man ir sako, kad esu idiotas, nes apie poledinę žūklę nieko neišmanau, o pasakoju. Aš atsakau: žinoma, kad neišmanau, bet, kai manęs prašo, ar gaila papasakoti...
Žmogaus gyvenimas labai sudėtingas, psichiškai komplikuotas. Aš esu nesveikai jautrus. Labai išgyvenu dėl žmonių santykių. Orkestre pakeliu balsą, mergaitė užsigauna, aš paskui graužiuosi.
O į viską reikėtų žiūrėti su ironija ir humoru. Humoras visada suteikia erdvę mąstymui.
Paradoksas: humoras savyje turi kur kas daugiau negu stora knyga. Kai kalbi su humoru, visiems lengviau.

– Tai gal ir mes baigdami pokalbį, na, jei ne apie hobį, tai apie svajones pakalbėkim?

– Dar norėčiau surengti kelis kitokius koncertus.
Sugalvojau atlikti erdvinę muziką. Pavyzdžiui, W. A. Mozarto „Aidus“ – su dviem orkestrais, O. Balakausko „Spenglą-Ūlą“ – su keturiais kvartetais. Juos galima labai efektingai išsidėstyti mūsų bažnyčioje.
O šiaip mano reikalas yra pasitraukti iš orkestro. Perduoti kam nors kitam. Karjeros daugiau nebepadarysiu. Man svarbu, kad orkestras išliktų...

 

***

…Dar jaunas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus, pasirodė kaip kokybiškas, ypač vertingas ir virtuoziškas – būtent šiai muzikai labiausiai kompetentingas kolektyvas.

„Nordwest-Zeitung“, 2005-05-21
 

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir jo vadovas Donatas Katkus – puikiausias kamerinis orkestras pasaulyje.

Björn W. Stålne, „Rikskonserter“ (Stokholmas) direktorius, „Lietuvos žinios“, 2004-02-20
 

...Tai, ką Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus, padarė iš šiuolaikinių kūrinių, reikalauja stiprių nervų. Orkestras įveikė sunkiausius kūrinius ir atliko juos nuostabiai, labai išraiškingai. …vakare, kuris vertė pašiurpti odą, atlikėjai sulaukė ilgiausių ovacijų.

„Münsterische Zeitung”, 2005-05-23
 

Kokia pora! Lietuvių dirigentą Donatą Katkų ir švedų sopraną Kerstin Avemo vienija puikus muzikinis tarpusavio supratimas.

Vestman lands tidning“, 2003-07-04
 

Sensacingas – taip neperdedant galima būtų įvertinti Grippsholmo pilyje vykusį koncertą, kuriame dainavo sopranas Kerstin Avemo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru iš Lietuvos, vadovaujamu dinamiškojo maestro Donato Katkaus.

„Eskilstuna Kuriren“, 2003-06-30
 

Čia, kartu su puikiai griežiančiu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru iš Lietuvos, vadovaujamu Donato Katkaus, Kerstin Avemo privertė stovinčią premjeros publiką šaukti iš pasigėrėjimo ir trypti kojomis.

„Boguslänningen med Dals Dagbald“, 2003-07-01

 

Birštono vasaros menų akademija