„Esu laiminga – gyvenimas buvo ir yra labai įdomus“

2017 Nr. 11–12 (478–479), Audronė Žigaitytė

Jubiliejaus išvakarėse pripažino Silvija Sondeckienė

Silvija Sondeckienė – žymi Lietuvos violončelininkė, su pagyrimu baigusi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Mstislavo Rostropovičiaus klasę. „Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“, – taip kadaise apie savo buvusią studentę rašė M. Rostropovičius.
S. Sondeckienę į muzikos aukštumas lydėjo trys profesoriai, violončelės virtuozai. Pirmasis - Sankt Peterburge dirbusio italo mokinys Levas Seidelis (1895-1961), į Lietuvą atvykęs po Antrojo pasaulinio karo. Artrasis - iš Rygos kilęs Povilas Berkavičius (1894-1975), didžiausio XIX-XX amžių sandūros vokiečių violončelininko ir pedagogo Juliaus Klengelio mokinys. Šis violončelės subtilybių sėmėsi iš maestro Karlo Davydovo (1838-1889). Tai asmenybė, kuri sieja rusiškąją ir vokiškąją violončelės mokyklas. Pas P. Berkavičių S. Sondeckienė mokėsi dvejus metus, paskui išvyko į Maskvos konservatoriją. Ten ketverius metus studijavo šviesaus atminimo muziko, Lietuvos bičiulio Mstislavo Rostropovičiaus (1927 -2007) klasėje.
Silvija Narūnaitė-Sondeckienė gimė 1942 m. Kaune. 1960 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą.1966 m. – Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, 1972-aisiais – jos aspirantūrą (T. Gaidamovič kamerinio ansamblio klasė). 1974 m. stažavosi Brno, 1977 m. – Zagrebo muzikos akademijose.
Koncertavo kaip solistė, 1964–1984 m. griežė fortepijoniniame trio (su H. Radvilaite, E. Digriu, vėliau E. Urbonu). 1960–1962 ir 1966–1995 m. buvo Lietuvos kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterė, su šiuo kolektyvu koncertavo Europoje, JAV, Azijoje, Afrikoje.
Nuo 1966 m. iki 2004 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1991 m. – profesorė), vedė meistriškumo kursus Vokietijoje, Rusijoje, Paryžiaus konservatorijoje, Briuselio, Malmės, Zagrebo, Porto aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač laukiama profesorė Kroatijoje – puikiai mokėdama krašto kalbą, profesorė savo paskaitomis ir meistriškumo pamokomis geba sudominti jaunuosius violončelininkus.
2013 metais S. Sondeckienė dalyvavo ypač reikšmingame stygininkų mokytojų forume Oksforde (Jungtinė Karalystė) – į Europos stygininkų mokytojų asociacijos (ESTA) konferenciją S. Sondeckienė buvo pakviesta kaip kelių violončelės mokyklų sekėja, tradicijos paveldėtoja. Ji – pirmoji lietuvė, savo žinias perteikusi tokio prestižinio renginio dalyviams.
ESTA buvo įkurta prieš keturis dešimtmečius smuikininko ir dirigento sero Yehudi Menuhino iniciatyva. Y. Menuhinas įkūrė stygininkų ir pianistų mokyklą pietvakarių Londone. Į jos lavinimo sistemą skiepijo rusiškos mokyklos metodiką, kurią itin vertino. Iš Rusijos į Angliją net buvo pasikvietęs pedagogų. ESTA propaguoja vakarietišką muzikinį lavinimą. Tad konferencijos rengėjams norėjosi kitokio akcento, rusiškos mokyklos požiūrio.
„Mano žmona yra padariusi keletą metodinių atradimų, ypač mokant gamos. Jie lemia greitą ir rezultatyvią pažangą. Net violončelės virtuozas Davidas Geringas pripažino jų naudą, stebėjosi, kaip pačiam tai neatėjo į galvą“, – grįžęs iš prestižinio renginio, kuriame kaip retai kada buvo buvę dalyvavo lydinčio asmens rolėje, žmonos darbu džiaugėsi maestro S. Sondeckis. „Pro konferencijos rengėjų ausis neprasprūdo garsas apie Silvijos tarptautinių kursų Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje, Briuselio karališkojoje muzikos konservatorijoje, taip pat Austrijoje, Kroatijoje, Švedijoje sėkmę“.

 

***
Gražios sukakties išvakarėse susitikome su Silvija Sondeckiene namuose, į kuriuos iki šiol eidavau domėtis Sauliaus Sondeckio koncertų maršrutais ir veiklos peripetijomis. Nors nuo vaikystės violončele kaip instrumentu susižavėjau klausydama anuomet Silvijos Narūnaitės. Ypač didelį įspūdį paliko nepaprasto grožio balta suknia vilkinti Camille Saint-Saënso „Gulbę“ griežianti... Tad pirmieji klausimai natūraliai kilo iš tų dienų prisiminimų.

 

– Pradėkime nuo pradžių: kaip ir kodėl vaikystėje pasirinkote muziką? Juolab tokį netradicinį instrumentą – violončelę.

– Mano mamytė buvo artima visiems menams. Pati labai gražiai tapė, lankydavo koncertus. Prieš karą neišdildomą įspūdį jai padarė švedės violončelininkės koncertas, man pasakojo, kokia graži buvo jos raudona suknelė. Vėliau, kai Kaune lankiau darželį, mūsų muzikos mokytoja E. Jankutė į mane atkreipė dėmesį, sakė, kad turėčiau mokytis muzikos. Mama draugavo su muzikos mokytoja Eliniene, garsios lietuvių pianistės Esteros Elinaitės, šiuo metu profesoriaujančios Šveicarijoje, mama. Kai buvo nuspręsta mane mokyti muzikos, mama parinko violončelę. 1949 metais persikėlėme iš Kauno į Vilnių – tais laikais mokytis sostinėje buvo geriau. Matyt, mamytė klaidos nepadarė, nežinau, ar galėjau ką nors geriau nuveikti.

– Ar tais laikais violončelė nebuvo prabanga?

– Vaikams instrumentą skirdavo mokykla – pagal ūgį, o vyresnėje klasėje nusipirkome tokią tirolietišką violončelę. Su ja ir į Maskvą išvažiavau. Vėliau iš Maskvos Didžiojo teatro violončelių grupės koncertmeisterio našlės nusipirkau Francesco Ruggieri instrumentą. Dabar juo griežia sūnus Vytautas.

– Ar tiesa, kad su instrumentu susigyveni, kad jis tampa juo griežiančio muziko dalimi?

– Žinoma! Instrumentas turi būti patogus, gerai skambėti, tada jis atveria daug galimybių. Geras instrumentas ne tik atliepia viskam, ką darai, bet dažnai ir „pasufleruoja“, ką dar gali padaryti. Neapsakomos emocijos, todėl atlikėjai ir prisiriša prie savo instrumentų.
Vytas kai kurias programas griežia mano violončele, bet turi ir dar kelias. Lėktuvais senųjų instrumentų geriau neskraidinti, juos reikia labai saugoti.

– Mokėtės vėliau M. K. Čiurlionio vardu pavadintoje garsiausioje Lietuvos muzikos mokykloje. Kokią ją prisimenate, gal įstrigo nekasdienių įvykių?

– Kai mokiausi trečioje ir ketvirtoje klasėse, mane kviesdavo koncertuoti radiofonas. Tada dar nebūdavo daromi įrašai, reikėdavo groti gyvai. Mano pirmieji honorarai – iš radiofono. Ypač įspūdingas buvo pats pirmasis atlygis: 40 rublių buhalterė specialiai išmokėjo po vieną rublį. Pasiėmiau pluoštą banknotų ir abi su mamyte nuėjome į komisinę parduotuvę, nusipirkome šešis sidabrinius šaukštelius!
Mūsų mokyklos orkestrui iš pradžių vadovavo Povilas Bekeris, tada vykdavo tradiciniai mokykliniai koncertai. Atėjus dirbti Sauliui Sondeckiui, orkestro pamokos iškart tapo mėgstamiausios. Sondeckis mus uždegė, daug koncertuodavome, mokykloje pradėjo lankytis garsūs svečiai, kuriems pirmiausia rodydavo orkestrą. Turėjome ir tikslą – geriausi su orkestru grieždavo solo. Mano pirmasis solo pasirodymas su orkestru įvyko 1958 m., atlikau L. Boccherini Koncertą. Pradėjome groti ir užsienyje. Iš pradžių keitėmės koncertais su Rygos muzikos mokykla, jie atvažiuodavo pas mus, mes pas juos. Tuomet susipažinau su Gidonu Kremeriu, nuo trečios klasės ėmėme susirašinėti, bendrauti. Gyvendavome ne viešbučiuose, o šeimose, taigi Vilniuje Gidonas – pas mus, aš Rygoje – pas Kremerius.
Prasidėjo kelionės ir į Maskvą, o 1963 m. orkestras pirmą kartą išvažiavo į užsienį, buvome pirmas į Vengriją išvykęs Lietuvos kolektyvas. Ten sukėlėme tikrą furorą. S. Sondeckis žinojo, kaip pavergti publiką: grojome Zoltáno Kodály kūrinį „Intermezzo“, kurį vengrai iki tol laikė siuitos dalimi. Sondeckis, kai mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, alto klasėje, grojo šį Z. Kodály opusą (natas buvo gavęs iš prof. L. Ginzburgo). Vengrams Zoltánas Kodály – kaip mums Čiurlionis. Turime nuotrauką su Kodály, tai buvo sensacija.
Pamažu orkestras įgijo vardą, apie mus pradėta kalbėti, net buvome pakviesti į Maskvos Kremliaus koncertų salę.

– Orkestro ir specialybės pamokos – ar gali tarp jų būti priešprieša?

– Specialybė yra specialybė, o orkestras yra orkestras, kokia čia gali būti priešprieša? Specialybės mokytojai formuoja profesinius įgūdžius, o vaikai juos turi panaudoti orkestre. Ansamblinis grojimas – labai svarbi disciplina. Kartais specialybės mokytojai, ruošdami vaikus konkursams, nenori, kad šie gaištų laiką orkestre. Nesąmonė – orkestras tik padeda.

– Dažnas pedagogų argumentas: mokydamasis specialybės turi groti raiškiai, o orkestre – prislopintu garsu.

– Nežinau... Kur forte, tai forte, kur piano, tai piano – reikia valdyti visas raiškos priemones. Man orkestras netrukdė. O ir orkestre būtina raiškiai groti.

– Man vaikystėje įstrigo nepaprasto grožio balta Silvijos Narūnaitės suknelė. Violončelė – „keblus“ instrumentas, o kelnių tais laikais mergaitės nedėvėdavo...

– Tarybiniais laikais visada būdavo problemų. Reikėjo plačių sijonų, net aš pati juos siūdavausi. Mano krikšto mama iš Kanados kartais atsiųsdavo kokį siuntinėlį, iškarpų. Baltoji suknelė buvo pasiūta iš atsiųstos medžiagos.

– Kiek turėjote sceninių suknelių?

– Mokykloje grodavome tik su uniformomis, ir aš jokių išeiginių drabužių neturėjau. Kai mokiausi Maskvoje, turėjau keletą suknelių. Orkestre grodavome tamsiais drabužiais.

– Išvykimas į Maskvą – didelis įvykis, juk tais laikais nedaug kas išvažiuodavo.

– 1960 m. laimėjau regioninį konkursą. Dvejus metus mokiausi Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas Povilą Berkavičių. Muziką jis studijavo Leipcige, baigė ir medicinos mokslus, dirbo Estijoje, Latvijoje, buvo pakviestas į Kauno operą koncertmeisteriu, koncertavo kaip solistas. Nuostabus violončelininkas, legenda. Įgytas medicinos žinias pritaikydavo mokydamas griežti violončele. Po dvejų metų nusprendė mane siųsti į Maskvą. Tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis parašė rekomendaciją, Lietuvai buvo paskirta vieta P. Čaikovskio konservatorijoje. S. Sondeckis norėjo, kad stočiau į Rostropovičiaus klasę, bet per stojamuosius egzaminus Rostropovičiaus nebuvo. Jis grįžo įpusėjus rugsėjui, manęs paklausė ir sutiko paimti. Vėl mokiausi antrame kurse, bet man įskaitė teorinius dalykus. Jeigu būtų tekę laikyti harmoniją, vargu ar būtų pavykę – toks aukštas teorinių disciplinų dėstymo lygis Maskvoje.
Studijų Maskvoje metai buvo labai įdomūs. Ten atvažiuodavo pasaulinių žvaigždžių, per orkestro repeticiją rinktis koncertui instrumento buvo atėjęs Artūras Rubinšteinas. Didelį įspūdį paliko tuomet dar labai jauno amerikiečių dirigento Lorino Maazelio koncertas. Koncertinis gyvenimas buvo neišpasakytas, girdėjome visą rusų muzikos žvaigždyną – D. Oistrachą, S. Richterį, M. Rostropovičių, E. Gilelsą. Buvo auksinis laikas. Mums padėdavo konservatorijos Didžiosios salės direktorius – arba įleisdavo, arba duodavo pigius bilietus, nes šiaip jie būdavo mums gerokai per brangūs.

– Esate Mstislavo Rostropovičiaus mokinė. Kuo išsiskyrė jo metodika?

– Po Rostropovičiaus pamokų galėdavau groti visur – jokia publika nebebuvo baisi.
Jis buvo griežtas, labai daug dėmesio skyrė technikai. Laikydami įskaitą turėjome pagroti keturias gamas ir du etiudus. Kažkodėl visas kursas tąsyk labai blogai grojo gamas, Rostropovičius supyko ir per dviejų savaičių atostogas liepė išmokti visas 24 gamas.
Aš tų atostogų nepamiršiu visą gyvenimą!
Jo studentė Karine Georgian, kuriai nebeužteko violončelės literatūros, ėmėsi smuiko kūrinių, grojo Paganini „Kapričus“, „Perpetuum mobile“ – dalykus, sunkius net smuikininkams. Aš klausiu Karinos, kaip atlaiko jos rankos. O ji sako: „Kol namie penkis kartus be sustojimo nepagroju, neinu į pamoką. Reikia stiprinti fizinę ištvermę“. Aš paskui pati studentams rekomenduodavau pagroti kūrinį keletą kartų be sustojimo. Tada tu fiziškai geriau jautiesi, atsiranda vietos muzikiniam mąstymui.
Rostropovičius stengėsi, kad mes pagrotume visus violončelės koncertus, net tuos, kurių neįtraukdavo į konkursų repertuarą. Pavyzdžiui, R. Schumanno – šiam koncertui reikėjo didelės brandos.
Grodavome ir šiuolaikinę muziką. O koks įspūdis ir atsakomybė buvo griežti, kai į klasę ateidavo kompozitoriai, dažnai tų kūrinių autoriai: B. Brittenas, D. Šostakovičius... Daug žymių žmonių matėm Rostropovičiaus klasėje. Pamokos būdavo kaip koncertai, visi, net ir svečiai, turėdavo sėdėti ir klausytis Rostropovičiaus pastabų.
Per savaitę būdavo viena Rostropovičiaus pamoka ir dvi asistento. Maždaug kas antrą mėnesį jis išvažiuodavo, tai per tą mėnesį būtinai reikėdavo stambios formos kūrinį išmokti atmintinai.
Aš neturėjau didelio repertuaro, man reikėdavo išmokti labai daug naujų kūrinių.

– Kodėl pas mus neprigijo praktika, kai pamokos klausosi daug žmonių?

– Mūsų konservatorijoje nelabai kas derino tvarkaraščius, todėl visi studentai negalėdavo ateiti ir stebėti profesoriaus pamokas visą dieną. O Rostropovičius dirbdavo trečiadieniais, visi tai žinojo ir tada jokių kitų paskaitų mums nebūdavo.

– Ar tiesa, kad Rostropovičius reikalaudavo išmanyti ir kitus menus?

– Jam rūpėjo mūsų intelektas, nors negaliu sakyti, kad reikėdavo duoti ataskaitą apie aplankytas parodas. Bet jis išmanė viską.
Niekada į rankas neimdavo violončelės, kad mes jo nekopijuotume, bet sėsdavo prie fortepijono ir grodavo viską. Gaila, kad nėra įrašyta, kaip jis fortepijonu improvizuodavo Bacho siuitas violončelei. Puikiai grodavo džiazą. Atsimenu, sėdime mes jo namuose, jis uždeda Gardnerio plokštelę. Praeina pusvalandis, valanda, galvoju, kaip čia tas Gardneris šiandien taip ilgai skamba – jau seniai 20 min. trukmės plokštelė turėjo baigtis. O, pasirodo, tai Rostropovičius skambina Gardnerio stiliumi...

– Kaip į studentų apsilankymus reaguodavo Rostropovičiaus žmona, garsioji operos primadona Galina Višnevskaja?

– Nesidžiaugdavo... Beje, jos knygoje radau žodžius, kurie mane pribloškė: ji „sukūrusi“ Rostropovičių! Tai jis jai skirdavo labai daug dėmesio – akompanuodavo, rengdavo programas... Apie tokį genijų taip pasakyti!.. Nežinau.
Papasakosiu vieną nutikimą. Višnevskaja užsimanė dramblio kaulo spalvos fortepijono. Atskrenda M. Rostropovičius į Tokiją, prieš tai jau iš anksto pranešęs, kokio jam reikės instrumento. Ateina pas jį „Yamahos“ atstovai, jis dar kartą paaiškina, ko jam reikia. Japonai lankstėsi, lankstėsi, atrodo, suprato. Po savaitės vėl apsilanko „Yamahos“ atstovai ir atneša albumą. Rostropovičius žiūri: pilka, ruda, nesuprantamo murzinumo spalvos. Klausia, ką jūs man atnešėt? Atsakymas: maestro, mes nufotografavome visus zoologijos sodo dramblius, nuo afrikietiško iki indiško!

– Ar sūnus Vytautas nesimokė pas Rostropovičių?

– Vytautas mokėsi pas tris Rostropovičiaus mokinius: iš pradžių sūnų mokiau aš, paskui Peterburge Anatolijus Nikitinas, o trečiasis jo profesorius – Davidas Geringas. Kai konsultavausi su M. Rostropovičiumi, pas ką turėtų mokytis Vytautas, atsakė, kad geresnio pedagogo už D. Geringą nėra.
Mudu su Davidu pas Rostropovičių mokėmės tuo pačiu metu. Prisimenu, kaip kartą į Rostropovičiaus pamoką Geringas atėjo su J. Haydno koncertu. Rostropovičius labai greitai grodavo trečiąją dalį, o Geringas pradėjo kur kas lėčiau. Rostropovičius klausia: „Kodėl tu taip lėtai groji trečią dalį?“ Davidas sako: „Maestro, kad tais laikais taip greitai niekas negrodavo.“ Rostropovičius: „Sutikau pirmą žmogų, kuris girdėjo, kaip grodavo Haydno laikais.“

– Buvote puiki solistė, o likote groti orkestre. Ar nebuvo traumos, kai atsisakėte solistės karjeros?

– Mano kolegės solistės į užsienį beveik neišvažiuodavo, Maskvoje koncertų gaudavo nedaug ir ne su pagrindiniais orkestrais, todėl keliaudavo po periferiją. Tie orkestrai nenorėdavo imtis naujų kūrinių, mokėjo tik labai ribotą violončelės repertuarą. O aš važinėdavau po pasaulį, grodavau su geriausiais solistais, man nekildavo mintis, kad esu ne solistė. Daug metų grojau fortepijoniniame trio su H. Radvilaite ir E. Urbonu. Su Lietuvos kameriniu orkestru grodavome barokinę muziką, daug J. S. Bacho kūrinių, o ten daug violončelės solo. Dažnai diriguodavo Y. Menuhinas. Tad visą laiką reikėjo būti geros formos, nes koncertai vykdavo garsiausiose pasaulio salėse.
Esu laiminga – girdėjau, kaip gerai žmonės groja, ir žinojau savo vietą gyvenime.

– Ar ne per daug savikritiška – žinoti savo vietą?

– Gal geriau truputį mažiau, netaikyti per aukštai, kad paskui nekristum. Tekėdama už Sondeckio, supratau, kad tam žmogui reikalinga pagalba, ir stengiausi daryti viską: ir dėsčiau, ir grojau orkestre, ir namais rūpinausi.

– Dėstėte, kad reikėjo, ar kad to norėjote?

– Baigusi Maskvos konservatoriją, gavau paskyrimą ir pradėjau dirbti pedagoginį darbą. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo. Išskyrus S. Richterį, visi didieji muzikai dirbo pedagoginį darbą. Dabar vakaruose koncertuoti ir dėstyti yra labai sudėtinga, o tais laikais viskas buvo derinama. Rostropovičius važinėjo, kiek norėjo, Maskvos konservatorija jam pretenzijų nereiškė.

– Kiek mokinių yra baigę Jūsų klasę?

Gal 44... Keturi griežia Filharmonijos orkestre, keturi – teatre, tiek pat dėsto, kiti po visą Lietuvą išsibarstę, daug išvažiavo.

– Jūs jau daugelį metų nedėstote. Man atrodo, kad violončelės klasė yra susilpnėjusi. Labai trūksta violončelininkų Klaipėdoje, Kaune.

– Deja, visi, kas gali, stengiasi išvažiuoti. Gal Styginių katedrai trūko stiprių pagrindų? Mes su vyru išgyvenome, kodėl nebuvo išnaudotas čia dirbęs smuikininkas Pavelas Bermanas. Jis vadovavo Kauno orkestrui, dėstė Kaune ir vedė kursus Klaipėdoje. Ten buvo labai gerų mergaičių, kurias greitai perviliojo Gracas. Jo darbas iš karto davė rezultatą. Vilnius nesugebėjo jo prisijaukinti, išvažiavo, dabar dėsto Italijoje. Puikus muzikantas ir pedagogas. Su metodika pas mus yra problemų.

– Jūs dėl šeimyninių aplinkybių gana anksti palikote pedagoginį darbą ir orkestrą.

– Orkestrą palikau 1995 m., o pedagoginį darbą 2004-aisiais. Čia jau buvo šeimos reikalai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir pasikeitus ekonominei situacijai, galėjome įsikurti taip, kaip norėjome. Kas nors turėjo tuo užsiimti.

– Kada išryškėjo potraukis namų ūkiui? Statybos, jų priežiūra...

– Statyti namą du kartus yra per brangu, stengiausi nedaryti klaidų. Po 1990 metų visi, statydami namus, norėdavo įsirengti baseinus. Tai nesąmonė, nes kaupiasi kondensatas, didžiulė drėgmė. Ir priežiūra sunki, brangi.
Bet tai – buitis. Verčiau dar pakalbėkime apie muziką.
Labai svarbus interpretacijos dalykas – ginčas, kaip kokiais laikais būdavo grojama. Kai dėstau, visada mokinių klausiu, ar skaitė Leopoldo Mozarto vadovėlį. Būtina paskaityti, ką jis rašo apie garso išgavimą.
Sykį Leipcige Saulius su Leipcigo orkestru ir radijo choru dirigavo J. S. Bacho Mišias h-moll. Jis choro vadovo paklausė, kaip kolektyvai interpretuoja šį kūrinį – autentiška maniera ar nūdienos stiliumi. Choro vadovas atsakė: „Maestro, mūsų tradicijos nesikeičia 200 metų. Ir jokio barokinio išsidirbinėjimo ten nebuvo.“
Turiu pasakyti kontroversišką dalyką. Kai 2004 metais baigėsi vyro darbas su kameriniu orkestru, aš po kurio laiko jam pasakiau, kad kiekvienas faktas turi dvi puses, šitas įvykis jam atvėrė vartus į simfoninį dirigavimą. Tam anksčiau jis neturėjo laiko. Jis turėjo išmokti daug naujų simfoninių kūrinių. Yra vokiškas žodis „vunderkindas“, vyras juokaudavo: „Aš – vunderalteris.“

– Ar neplanuojate grįžti į pedagoginį darbą?

– Ne. Pasitaiko konsultacijų, bet nuosekliai užsiimti pedagogika yra atsakingas dalykas. Po vyro mirties liko neišpasakytai didelis archyvas, jį reikia sutvarkyti. Pavyzdžiui, sutvarkyti nuotraukų kitos kartos žmogus negalės – jis nepažins, kas jose. Labai daug darbo turiu namie. Dešimčiai metų.

– Gal papasakotumėte apie savo pedagogikos ypatybes?

– Nemažai dėmesio skiriu atsipalaidavimui. Užsienio kursuose kalbu apie metodines, psichologines ir fiziologines dėstymo klaidas. Du kartus pakartota klaida išmokstama, taip negalima dirbti su mažais vaikais. Vaikystėje įgytus refleksus panaikinti muzikos akademijoje yra katorga, labai didelis laiko gaišimas. Aš patariu neleisti namie skaityti teksto, tai vaikas turi daryti tik su mokytoju. Kad nebūtų teksto klaidų, judesių klaidų, nes vaikams labai gerai įsirėžia pirma informacija.
Vienas mano profesorių buvo profesionalus gydytojas P. Berkavičius, bet jis buvo ir profesionalus violončelininkas. Vadovėliai, kuriuose apie atsipalaidavimą rašo mėgėjiškai muzikuojantys daktarai, nepadeda grojančiam žmogui. P. Berkavičius gerai išmanė fiziologiją, aš iš jo gavau nepaprastai daug šios srities informacijos. Jis aiškino, kad reikia galvoti apie kaklo atpalaidavimą. Net Rostropovičius tokių žinių neturėjo, jis darė tai instinktyviai. Atsipalaiduoti reikia grojant, ne stovint ar gulint, kaip daro kiti. Rankas valdo pečių raumenys ir kaklas, mūsų didžiausia bėda yra jų įtampa. G. Kremeris groja, kaip grodavo ir M. Rostropovičius, atpalaidavęs apatinį žandikaulį. Kartais net iškišdamas liežuvį. Pabandykit iškišti liežuvį, iš karto ir kaklas laisvas, ir pečiai. Mažiukams sakydavau: parodykit liežuvį. Jie tokie laimingi būdavo, kad gali mokytojai parodyti liežuvį.
Pakeitus pedagogą, reikia bent pusės metų ramaus darbo. Jokių kvartetų, jokių kamerinių ansamblių, jokių orkestrų – turi būti tik naujas pedagogas, nes grojant grįžta seni refleksai. O pas mus tik įstoję studentai iš karto turi kamerinio ansamblio discipliną. Tai labai kenkia dėstymui.
Pedagogo pasikeitimas jaunam žmogui – stresas. Ir D. Geringas yra sakęs, kad nerekomenduoja studentams išvažiuoti pusei metų į Ameriką ar kur kitur, kaip dabar daroma. Net ir pas geriausią pasaulinę žvaigždę. Tai didžiulis stresas, nes reikalinga aklimatizacija, pripratimas prie naujų reikalavimų.

– Dabar labai populiarios studijos pagal Erasmus programą.

– Nežinau. Kiek mano studentų buvo išvažiavę, amerikų neatrado.

– Jūsų muzikalioje šeimoje ryškus dar toks bruožas – nepaprastas vaikų mandagumas. Nepamiršiu, kaip atėjau pas maestro Sondeckį, o jam vis kas nors paskambindavo, tai berniukai jautė pareigą mane užimti. Įdomiai, mandagiai. Buvo nepaprastai smagu su jais bendrauti. Iš kur visa tai?

– Čia labai daug mano mamytė darė. Kai mes išvažiuodavome, vaikai likdavo su ja. Berniukai yra berniukai – visko būdavo. Paulius, vyresnysis, labai mėgo fotografuoti. Aš leisdavau visus draugus atsivesti į namus, tai po fotografijos seansų vonią reikėdavo ilgai plautitvarkyti. Mama bandydavo prieštarauti, nes aš draugus dar ir pamaitindavau. Sakiau, mamyte, geriau mes tvarkysime vonią, negu jie išeis, o mes nežinosim, nei kur jie, nei su kuo.
Su vaikais daug muzikos klausydavome. Mama pedagogė, dėstė lietuvių kalbą. Dirbo lenkų mokykloje, kad nereiktų taisyti daugybės rašto darbų ir turėtų laiko man. Jeigu jos klasėje koks vaikas gaudavo dvejetą, ji eidavo pas tą vaiką į namus ir mokydavo. Manau, ji daug prisidėjo prie mūsų vaikų auklėjimo.
Mūsų namuose apsistodavo atvažiuojantys solistai – T. Nikolajeva, G. Kremeris, V. Krainevas ir daugelis kitų. Kartą vaikai sako, mama, gėda, kad Tatjana Nikolajeva groja senu mūsų pianinu. Ir privertė nupirkti naują fortepijoną – šitą „Petrofˊą“.
Šoką jiems įvarė Krainevas – sėdi, groja, dūzgia įjungtas televizorius, dantyse cigaretė. Vaikai: „Mama, pažiūrėk, kaip dėdė Volodia groja – pelenai krinta“.
Vyras restoranų nepripažino, tai po koncertų visi pas mus sueidavo.
Gyvenau su nepaprastu žmogumi. Jo gilumas, jo supratimas ir jo išgyvenimai – jų buvo daug. Visada gyvenime būna ir juoda, ir balta. Kai pasitaikydavo tamsesnės dienos ir vyras pradėdavo dalytis kokiais nors rūpesčiais, moteriškas instinktas liepdavo pulti gelbėti. O jis man sakydavo: „Palauk, leisk man viską papasakoti“. Labai stiprus buvo žmogus. Gyvenimas praėjo labai įdomiai.
Beje, mama mane leido į muziką dar ir todėl, kad tėtis buvo prieškarinės Lietuvos karininkas. Aišku, jam teko Vorkutoje kasti anglis. Jis buvo protingas žmogus, su mama išsiskyrė ir oficialiai nutraukė visus ryšius – taip išvengėme sovietų persekiojimo.
Muzika – viena iš nedaugelio profesijų, kur nereikia kalbėti, mažiausiai susijusi su politika.
Ir iš tikrųjų, daugiausia po užsienius važinėjo muzikantai ir sportininkai. Po Čekoslovakijos įvykių Tarybų Sąjungos vadovai mūsų kamerinį orkestrą siuntė atkurti santykių. Nors po 1968 metų į Maskvą nustojo važiuoti žymiausi atlikėjai.
Mano gyvenimo credo: daryti viską, ką galiu, rezultatas koks buvo, toks buvo. Padėjau vyrui kiek galėjau, nežinau, ar jam to užteko.

– Kaip jausdavotės: Lietuva tokia maža, o Sondeckis į Vakarus veža ne Lietuvos TSR kamerinį orkestrą, o Lietuvos kamerinį orkestrą.

– Kai „Goskoncerte“ vyras pasakė pavadinimą, referentės nustebo – kaip čia dabar Lietuvos? Vyro išradingumas buvo stulbinantis. Jis sako: „Aš nežinau, tokį pavadinimą patvirtino Lietuvos centro komitetas, jei turit klausimų, skambinkit ten“. Tuo ir baigėsi. Kartais rašydavo „Vilniaus kamerinis orkestras“. Bet TSRS ar LTSR nebuvo.
Bet vis tiek visi žinojo, kad esame iš Tarybų Sąjungos, daug kas mus laikė rusais. Atsimenu, atvažiavau į Kroatiją, visi mane ruse vadino. Kiek galėjau, aiškinau.
Politinių dalykų, skandalų mes išvengdavom. Kai kurių muzikantų saugumas nenorėdavo išleisti, bet visais atvejais vyras už juos garantuodavo.
Kai rengėmės plaukti laivu iš Peterburgo į Kanadą, prieš tai vyrą išsikvietė kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis. Sako, yra tokia nuomonė, kad jums kartu su žmona gal geriau nevykti. Sondeckis siūlo – tai tegu orkestras važiuoja be dirigento, jie taip paruošti, kad gastrolėse puikiausiai be manęs pasirodys.
Atvažiuojam į Leningradą. Dažnai būdavo, kad paskutinę minutę neišleisdavo kurio nors žmogaus, tad vyras visada į laivą lipdavo paskutinis. Ir išlipdavo paskutinis, kad neįvyktų jokių provokacijų. Jeigu manęs būtų neišleidę, jis nebūtų lipęs į laivą.
Mano vyras savo išmintimi daug pasiekdavo...


 

Birštono vasaros menų akademija