Muzika kameriniam orkestrui

Taip buvo pavadintas išskirtinis lapkričio 8 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame skambėjo opusai iš Lietuvos kamerinio orkestro įrašytos lietuvių kompozitorių kūrinių plokštelės. Tai buvo ir jos pristatymas, ir kartu džiaugsmingas įvykis, kad garbus kolektyvas parodė dėmesį vien nacionalinei muzikai. Buvo atliktos Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ kameriniam orkestrui, Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (solistai Robertas Beinaris, obojus, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, klavesinas), Algirdo Martinaičio „Musikalisches Opfer“ tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui (solistai Giovanni da Silva, tenoras, Valentinas Gelgotas, fleita, Eugenijus Paškevičius, obojus).
Šiemet B. Kutavičius švenčia 85-metį, O. Balakauskas – 80-metį, tačiau plokštelėje nėra 75-mečio sulaukusio kito iškilaus kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio kūrinio, bet orkestras į koncerto programą įtraukė jo Koncertą altui ir styginiams „Viola vs Violence“ (solo partiją atliko puikus altininkas Jurgis Juozapaitis). Suprantama: sudėtinga nauju kūriniu (premjera įvyko 2015 m. „Gaidoje“) įtikinti, jog tai yra kūrybos viršūnė, juolab kad alto ir orkestro dvikova programiškai iliustruoja laikmečio peripetijas (asmenybė skęsta minioje, kovoja ir yra praryjama banalios kasdienybės ir pan.) ir gal būtent dėl to savaip pralaimi anksčiau parašytiems kolegų kūriniams, turintiems labai aiškų stilistinį modelį.
Šis įvykis paskatino ne tiek įvertinti gerai žinomus kūrinius ar kolektyvo darbą, kiek filosofiškai pamąstyti, kokiu būdu pasiekiamas „amžinybės“ olimpas. Akivaizdu, kad iš visos plejados stiprių kompozitorių, įdėjusių unikalų indėlį į Lietuvos kultūros aruodą, į plokštelę pateko tik trys, ir pasirinkimas buvo konceptualus. Kaip anotacijoje rašė muzikologė Laimutė Ligeikaitė, tie trys kompozitoriai yra ryškiausios figūros, jų kūryba atlaikė dešimtmečius ir yra nuolat atliekama pagrindiniuose Europos festivaliuose. Kiekvienas jų žymi tam tikrą lietuvių kompozicijos mokyklos viršūnę: Kutavičius, modernizmo šauklys, kartu išlaikė ir pagrindė autentišką ir ekspresyvią lietuviškos savimonės atgimimą, Balakauskas – vakarietiško modernumo simbolis, universalus etalonas, jungiantis logiką ir intuiciją, o Martinaitis – šiuolaikinio dvasinio gyvenimo stebėtojas, išradingai ir ironiškai prabylantis dialoge su Europos muzikos pasiekimais, visada naujas ir kaskart nustebinantis išraiška bei savitu požiūriu į paveldėtą kultūrinį sluoksnį.
Šių kompozitorių kūryba atspindi tris šuolius nuo 1970 metų, kuriais buvo įsitvirtinta šiuolaikinės muzikos kraštovaizdyje. Raida – akivaizdi ir neginčytina. Kartu į akiratį patenka ir lietuvių liaudies daina, ir Veronikos Povilionienės balsas, kuris, kaip teigiama, taip pat tapo nacionalinės kultūros simboliu. Per Kutavičių ir jo partitūrą tarsi ateina čiurlioniška dvasia – dėl apeliacijos į „Beauštanti aušrelė“, dzūkišką dainą pabaigoje keturbalsiu choriniu pavidalu (tiesa, man vis atrodo, kad Čiurlionis liaudies dainą girdėjo daug subtiliau); ir nuostabiai pagaulus, įvairus ir visada naujas balakauskiškas (o kas jį gali pamėgdžioti?) skambesių ir ritmų visetas; ir visada nustebinantis intelektualus martinaitiškas įsijautimas į temą, nugalintis tiek koncepcijos novatoriškumu jungiant skirtingus klodus, tiek vėlgi savito kalbėjimo pergale ir optimizmu.
Vadinasi, yra kažkas, kas tuos žmones sujungia ir padaro laimės kūdikiais. Jie išlieka kaip kartą įvertinti kultūros etalonai – bent tol, kol gyva juos sukūrusi, girdinti ir dėkinga visuomenė, atpažintas ir įtvirtintas tos visuomenės kultūros kodas, jo savičiausi bruožai ir, kas svarbiausia, nepriekaištinga lyderystė profesinio lygmens ir santykio su publika srityje. Viskas tampa labai natūralu. Girdime jokių abejonių nekeliančią garsų manifestaciją, ji savaime pakankama. Savo esminiais principais jie, lyderiai, įtvirtina tas kryptis. Galėtų būti ir kiti atlikėjai ar kompozicijos, bet čia suveikia dar vienas faktorius: sėkmė. Tokiam faktoriui priskirčiau jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės įtraukimą į istorinės plokštelės įrašymą, nors koncerto metu ji savo magijos, kuri būtų adekvati kompozitorių magijai, neatskleidė, veikiau neperžengė tvarkingo chorinio dirigavimo lygmens, nors interpretuojamiems opusams galbūt reikėjo, tarkim, kremeriškos energijos. Koncerto metu viskas esti kaip ant delno, o įrašai turi savo logiką ir gudrybių, kaip pasiekti geriausią rezultatą. Netgi manyčiau, kad jei orkestro meno vadovas S. Krylovas būtų pats stovėjęs prie dirigento pulto ir solo pagriežęs kurį nors iškilų lietuvių kompozitoriaus kūrinį smuikui su orkestru, būtų laimėta dvigubai: tai būtų fantastiška Lietuvos vizitinė kortelė (pelnyta, nes kas gi vadovas, jei ne žvaigždė tikrąja prasme...) ir kartu visai kitos, aukščiausios, kokybės interpretacija. Nežinau, kodėl taip neįvyko. Ilgamečio LKO solisto ir meno vadovo indėlio galėjome laukti kaip natūralus ir būtino žingsnio, bet apie tai paklausime jo paties.
Galbūt čia galėjo suveikti kitas faktorius – šiuolaikinės muzikos ir baroko sąsajų laukas. A. Čepaitė yra grigališkojo choralo ir senosios muzikos specialistė, įvertinta nominacijomis Europoje; Martinaičio opusas taip pat polemizuoja su Europos baroku. Tačiau barokui (ir atliekamų autorių šiuolaikinei muzikai, kuri nėra tikrąja prasme impresionistinė ar minimalistinė) būdingo ekspresyvumo pristigo būtent atlikėjų interpretacijoje. Galėjo būti daugiau ugnies ir perteikiant kitus kūrinius. Tad ir sakau, kad kai kuriuos istorinės plokštelės kūrėjus lydi užtarnauta sėkmė, o kai kuriuos – suteiktas kreditas.
Ir vis dėlto tai – tik svarstymai, o realus rezultatas vertas padėkos. LKKO pagaliau įrašė ir atliko vien lietuvių klasikų muziką!