Pasaulio muzikai pagerbė Saulių Sondeckį

2017 Nr. 11–12 (478–479), Leonidas Melnikas

Metų metais spalis buvo Sauliaus Sondeckio mėnuo. Jo gimtadienis spalio 11-ąją, bet jau nuo pirmųjų mėnesio dienų netildavo telefonas, pašto dėžutė būdavo pilna laiškų. Retai kada tą dieną jį pavykdavo rasti Vilniuje, dažniau šventę jis pasitikdavo gastroliuodamas svečiose šalyse, bet sveikinimai jį pasiekdavo visur. Draugų turėjo labai daug, ir niekas nepraleisdavo progos išreikšti jam savo pagarbą. Net ir dabar, kai Maestro jau nebėra, draugai nepamiršo šios datos – sveikinimo forma pasikeitė, bet, kaip ir anksčiau, jų mintys buvo apie jį ir su juo.

Spalio 3 d. Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo Vladimiras Spivakovas. Koncerte, pavadintame „Bacho valanda. Pamilkime pasaulį! Sauliaus Sondeckio atminimui“, viskas buvo prasminga: ir kompozitorius, kurio muzika visą gyvenimą lydėjo Sondeckį, vedė jį į didžias kūrybos aukštumas, ir epigrafas, skelbiantis meilę, kurios Sondeckis niekam negailėjo, kuria dosniai visus apglėbdavo, ir koncerto dedikacija, liudijanti dėkingumą už dešimtmečius trukusią draugystę, neblėstantį atminimą.
Koncerte skambėjo Bacho Trio sonata A-dur, arijos iš kantatų ir mišių – muzika apie amžinybę, tikėjimą, dvasingumą, gyvenimą. Spivakovas Sondeckiui skirtoje prakalboje šnekėjo apie tą patį – apie žmogų, paskyrusį gyvenimą didžių vertybių sklaidai, apie jo ištikimą tarnystę menui.
Nepaprasto grožio Spivakovo smuiko skambesys – taip pat prakalba. Atlikimas, kurio klausydamasis negalvoji apie ginčus dėl autentiško griežimo, bet tiesiog grožiesi didžia muzika ir nuostabia meistryste. Paskutinė programoje buvo arija „Die Armen will der Herr umarmen“ iš kantatos Nr. 186. Ilga, atrodo, niekada nesibaigsianti smuiko nata, o paskui tyla, kurios niekas nedrįsta nutraukti...
„Ačiū jums visiems, atėjusiems prisiminti ir pagerbti Maestro Sauliaus Sondeckio“, – išeinant mintyse skambėjo Spivakovo žodžiai. Jie tarsi įtraukė visus į Sondeckio draugų ratą – ir klausytojus, sausakimšoje salėje gaudžiusius kiekvieną nuostabaus atlikimo garsą, ir šį muzikinį stebuklą Spivakovui padėjusius kurti dainininkę Anastasiją Belukovą, smuikininką Timurą Pirvedievą, violončelininką Piotrą Gladyševą, klavesinininkę Zoją Abolic. Tą vakarą visi jautėsi esą Sondeckio draugai.
„Manau, kad Spivakovui nebuvo lengva rasti tarpą koncertui Vilniuje savo gastrolių planuose. Jis – pasaulinio garso muzikas, dirigentas ir smuikininkas, visur yra laukiamas. Neseniai buvo atvažiavęs į Hamburgą, aš laiku nepasirūpinau bilietais, kai susigriebiau, visi jau buvo išpirkti. Norėjau įeiti per tarnybinį įėjimą – mane pažįsta, niekas nestabdo, bet kur tau, viskas buvo užblokuota“, – Spivakovo atvykimą komentavo Vytautas Sondeckis.

***
Spalio 8 d. vienoje gražiausių Austrijos salių – Vienos „Konzerthaus“ – įvyko koncertas „In Memoriam Saulius Sondeckis“. Jo iniciatorius buvo smuikininkas Gernotas Winischhoferis – ir jį su Sondeckiu siejo ilga draugystė, ilgi muzikinio bendradarbiavimo metai, ir jis laiko savo pareiga saugoti kolegos atminimą. Winischhoferis ne kartą yra griežęs solo partijas su Sondeckio vadovaujamais orkestrais, jiedu kartu įkūrė orkestrą „Camerata Vienna“ ir su juo daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje. Paklaustas, ką jam reiškė Sondeckis, atsakė paprastai: „Jis buvo didis muzikas ir darė didžius darbus. Jam nereikėjo, kaip daugeliui, į tas aukštybes besistiebiantiems, tai įkyriai įrodinėti ir kitiems aiškinti. Užteko muzikuoti, ir visi išgirsdavo nuostabų jo orkestrų skambėjimą.“

Koncerte Vienoje griežė „Camerata Vienna“, solistai buvo Maestro Sondeckio sūnūs Vytautas ir Paulius, pats vakaro sumanytojas Gernotas Winischhoferis. Pasaulis didelis – jau seniai Vytautas gyvena ir dirba Hamburge, Paulius – Zalcburge, tačiau tokia proga jie ir vėl buvo kartu. Skambėjo Sondeckio orkestrui perdirbta Bacho Čakona, Čaikovskio Serenada styginiams, Haydno Koncertas D-dur violončelei ir orkestrui, Mozarto „Sinfonia concertante“, Sarasate „Navarra“. Koncertą baigė Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ (An der schönen blauen Donau) – austrų dovana Maestro, juk jis šioje šalyje buvo savas, o jo Mozartas daugeliui muzikų buvo tapęs atlikimo etalonu.

***
Kartais net nereikia ieškoti ypatingų progų norint pagerbti didį muziką. Neseniai buvo išleista kompaktinė plokštelė „Sondeckis. In Memoriam“, kurią galima rasti daugelio šalių plokštelių parduotuvėse, nusipirkti „Amazon.com“ bei kituose didžiuosiuose internetinės prekybos tinkluose. Plokštelėje – trys Šostakovičiaus kūriniai: Kamerinė simfonija, Siuita iš muzikos filmui „Hamletas“, Pirmasis fortepijoninis koncertas (beje, pastarąjį koncertą, autoriaus parašytą fortepijonui, trimitui ir orkestrui, Timofejus Dokšiceris perdirbo į koncertą trimitui, fortepijonui ir orkestrui). Atlikėjai – Sondeckis, Dokšiceris, pianistas Sergejus Solodovnikas, Lietuvos kamerinis orkestras ir Sankt Peterburgo „Camerata“. Įrašai daryti paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje, vykdant grandiozinį „Sony Classical“ projektą „Sankt Peterburgo klasika“. Jie akivaizdžiau nei kas kita liudija, koks buvo Sondeckis, kas buvo jo solistai, ką pajėgė jo orkestrai. Tai nuostabiai atliekama nuostabi muzika! Meno pasaulyje tik taip ir būna – didžių menininkų darbai gyvena jau nepriklausomai nuo savo kūrėjų.

Pasaulis nepamiršta Sauliaus Sondeckio...

Prenumeruokite „Muzikos barus“!