Skaityti Nietzscheˊę iš … natų

Kauno valstybinės filharmonijos lapkričio repertuare akys užkliuvo už pavadinimo „Moteris, muzika ir Nietzsche“. Kaip čia atsidūrė didžiojo filosofo pavardė? Paaiškėjo, kad tai Giedriaus Prunskaus (baritonas) ir Jonės Punytės (fortepijonas) muzikinė staigmena klasikinės muzikos gerbėjams.

Asmenybė su daug nežinomųjų
Nevalingai imu raustis atmintyje, perkratydama viską, ką žinau apie Friedrichą Nietzscheˊę. Ir moteris, ir muzika kažkaip sunkiai siejasi su filosofo portretu, kurį „iš bendro išprusimo“ esu susikūrusi savo galvoje. Šiai asmenybei klijuojamos įvairiausios etiketės: nihilistas, antžmogio filosofijos kūrėjas, maištininkas, eretikas, atsiskyrėlis, fašizmo ideologijos pranašas, arogantiškas savimyla, galiausiai kuoktelėjęs.
Daugelį Nietzscheˊs asmenybės paslapčių, deja, jau slepia nebūtis, bet biografai, tyrinėdami jo raštus, laiškus ir kitą archyvinę medžiagą, į dienos šviesą ištraukia vis naujų faktų, kurie filosofą apibūdina kaip drovų ir ligotą žmogų. Koncertas Kauno filharmonijoje – dar viena detalė prieštaringam filosofo portretui.

Muzika kaip dieta ir higiena
Žinojau garsiąją F. Nietzscheˊs mintį, kad be muzikos gyvenimas būtų klaida, tačiau niekada nešovė į galvą, kad tai pasakė ne F. Nietzsche filosofas, o F. Nietzsche kompozitorius.
Pasirodo, muzika F. Nietzscheˊę lydėjo nuo vaikystės, ji teikė begalinį džiaugsmą. Atrodytų, kad savamokslis didelių muzikinių ambicijų neturėjo: „Esu muzikas tiek, kiek tai yra kasdienis mano kaip filosofo poreikis, tai mano dieta ir higiena.“
Dauguma amžininkų ir „bičiulių“ filosofo aistrą kurti muziką talžė nokautuojančiais kritikos smūgiais: „kriminalas moraliame pasaulyje“, „fortepijoniniai spazmai“, „ar neradote geresnio būdo mane nužudyti?“, „išprievartauta muzikos mūza“. Sunku pasakyti, kiek šiuose vertinimuose buvo tiesos, o kiek arogancijos, kūrėjams nesvetimo pavydo, noro įkąsti ar pažeminti.

Iš kūrėjų virtuvės
Prieš renginį pasiteiravau keleto žmonių, kodėl atėjo į šį koncertą. Vieni sakė atėję paklausyti G. Prunskaus – jiems patinka, kad ir ką jis dainuotų. Kitus suintrigavusi filosofo muzika, kuri turėtų būti psichodelinė, ekstravagantiška, nyčiška...
Vakaro programa buvo suverta iš Franzo Liszto, Hanso von Bülowo, Richardo Wagnerio ir, žinoma, paties F. Nietzscheˊs kūrinių. Jų centre – Cosima Wagner. Ši moteris nekūrė muzikos ir nevaldė jokio instrumento, bet meistriškai kūrė intrigas ir valdė vyrus. Cosima, nesantuokinė F. Liszto duktė, pirmoji Hanso von Bülowo ir antroji Richardo Wagnerio žmona, galima sakyti, buvo savotiška F. Nietzscheˊs mūza.
Koncerto idėja, pasak Giedriaus Prunskaus, gimė senokai, kartu su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu. Prieš pakviečiant klausytojus, buvo nemažai padirbėta. Programėlės su paties G. Prunskaus iš vokiečių ir italų kalbų išverstais ir sueiliuotais programos dainų tekstais buvo išdėliotos salėje ant kėdžių, taip parodant pagarbą klausytojams.
F. Nietzscheˊs muzika skambėjo po įžangų apie šios asmenybės gyvenimą ir jo aplinką, pasakojimus pagardinant dramatiškomis ir komiškomis biografinėmis detalėmis.

Kas būtų, jeigu būtų
Viena po kitos liejosi meistriškai G. Prunskaus atliekamos dainos. Kaip ir pridera Lied žanrui, nestokota emocingumo, romantinio pakilumo ar dramatizmo. Tie, kurie atėjo paklausyti G. Prunskaus, neabejoju, liko patenkinti profesionaliu solisto pasirodymu. Atlikėjas tiesiog skonėjosi kiekviena nata, tuo malonumu dalydamasis su publika.
Tie, kurie tikėjosi psichodelinės, ekstravagantiškos F. Nietzscheˊs muzikos, greičiausiai liko nustebę. Koncerte skambėjusios dainos, atrodytų, neturi nieko bendra su rūstaus veido ir impozantiškų ūsų šeimininku. „Kur teka upelis“, „Sulaužytas žiedelis“ ir kitos panašios tematikos jo dainos mažąją Filharmonijos salę užtvindė romantizmo dvasia. „Nyčiškumo“ apraiškų galbūt galėjome įžvelgti vos poroje kūrinių. „Jaunos žvejės“ tekstas, beje, parašytas paties filosofo, ne dainuojamas, bet deklamuojamas. Netikėta dainos „Malda gyvenimui“ pabaiga – atrodo, kad F. Nietzsche sąmoningai paliko atvirą klausimą amžinybei.
Paklausius savamokslio F. Nietzscheˊs kūrinių, jo amžininkams, kalbėjusiems apie išprievartautą mūzą, norisi paprieštarauti. Maža to, kyla klausimas, kas būtų buvęs F. Nietzsche, jei būtų gavęs profesionalius muzikinius pagrindus ir tiek pat laiko būtų praleidęs prie penklinės, kiek ir prie balto popieriaus lapo?