„Vilnius Jazz“: kaip visada ir kaip niekada

„Eidami į spaudos konferenciją atsineškit mažą nuotraukėlę akreditacijai.“ Ką, rimtai? Popierinę nuotrauką 2017 metais? Aš nebediskutuoju, tiesiog pasiduodu... Randu senovinio nuotraukų spausdinimo amato dar nemetusią ateljė, net leidžiu sau patirti savotišką malonumą nuo primirštos ir hipsteriškos dvasios įgyjančios fotografavimosi baltame fone procedūros ir pakeliui į Lietuvos rusų dramos teatrą stebiuosi atkakliu „Vilnius Jazz“ pastovumu... Kai visi festivaliai aplink kepė logotipo formos sausainius, skraidino ar plukdė grojančius muzikantus, kūrė dėmesį atkreipiančius šūkius, ieškojo netradicinių erdvių ir visokių kitokių patrauklėjimo ir publikos įtraukimo receptų, „Vilnius Jazz“ nė nekrustelėjo, nedarė nieko naujoviškai ir kitaip, nebent ėmė publikuoti anonsų nuorodas socialiniame tinkle. Ir viskas. Tiek tų naujųjų laikų požymių. Aiški afiša, informatyvus bukletas, bilietai, scena, publika – kaip prieš 30 metų. Bet neapsigaukite: suskamba pirmas garsas – ir festivalis išdygsta prieš ausis gyvas, šiandienis, dirginantis, paveikus.
Tiesa, aš to pirmojo garso neišgirdau: kadangi Vilnius irgi tvarkosi, pagrindinis įėjimas į „Piano.lt“ salę (beje, virstančią „White Piano Hall“) buvo užbarikaduotas, reikėjo susirasti alternatyvų maršrutą, kuris tapo improvizuota ekskursija po Vilniaus pranciškonų vienuolyną, savaime verta poros tūkstančių spaudos ženklų, bet ne dėl to juk susirinkome. Susirinkome klausytis Sunnos Gunnlaugs trio iš Islandijos, kad įsitikintume, ar šalis, 1991 m. amžiams tapusi Lietuvos drauge, yra mums artima ir improvizacijoje.
Sunna Gunnlaugs mokėsi JAV, ir tai jos grojime girdima (gerąja prasme). Ji turi priemonių, ji turi stuburą. Folkloro elementai jos muzikoje subtilesni ir glaudžiau susipynę su amerikietiškojo džiazo dialektais, negu galėjau tikėtis, perskaičiusi anotacijas. Bet ji tikra šiaurietė yra pirmiausia ne pagal procentinę islandiškų motyvų dalį muzikoje, o pagal skonį, saiko pojūtį ir tokį nuoseklų profesionalumo naudojimą pagal paskirtį, be jokio dirbtinio bandymo sukelti efektą net ir atliekant George´o Michaelo dainą. Šiek tiek kliuvo kartais pašlydavęs fortepijono ir būgnų balansas, bet apskritai ansambliškumas puikus, „uždirbtas“ repeticijose, muzikos tėkmė – natūrali, gyva, lengvai įtraukianti į sklandų pasakojimą.
Jeigu tokia pradžia, kas bus toliau? Tik peržvelgusi programą, juokais papriekaištavau Antanui Gusčiui, kad klausytojas aštriais potyriais bus bombarduojamas be jokio atokvėpio... Betgi ne, taip nebuvo.
Pirmosios ketvirtadienio programos dalies herojus Henri Texier yra kontrabosininkas universalas, tad vien pavardės ir poros projektų žinojimas gali paveikti apgaulingai, nes jis ir „pjausto“, ir „glosto“. Kvartetas „Hope“ pademonstravo aukso vidurį tarp to ir to, pripildydamas Rusų dramos teatrą kvadratinio, gražaus, išblizginto postbopo, kupino visokiausių virtuozinių „paruoštukų“ ir „išsprūstukų“ bei pasiekiančio kulminaciją energingoje, aštresnio skambesio kompozicijoje „Sacrifice“, verčiančioje nusistebėti, „o kur jie anksčiau visą smarvę slėpė?“ Kaip paaiškėjo vėliau, nieko bloga, kad Texier projektas „Hope“ pasirodė esąs iš nuosaikesnių, nes „The Young Mothers“ išspardė ausis be skrupulų. Na, kaip išspardė ... išmasažavo!
Yra drąsių, kūrybingų, patrakusių ansamblių, o yra tiesiog žmonių, kurie supranta, koks yra tas jų gyvenamas laikas. „Jaunos mamytės“ – ir į sceną išeina šeši tvirti vyrukai... Ir jie galėtų būti tūkstantįkart mergytės, bet prisistatymas grėsmingas, tiesa? Nes motinystė dar niekada nebuvo tokia energinga ir herojiška, ir aptarinėjama, ir manifestuojama, kaip dabar. Geras tas vaizdinys ar blogas, bet žodžių derinys „The Young Mothers“ (kurio lietuviškas tiksliausias ekvivalentas būtų, ko gero, „supermamytės“) šiandien yra aštrus ir taikliai signalizuojantis, kad skambės radikali muzika.
Antra poveikio pakopa – vizualioji: pusnuogis metalistas prie vibrafono (prie vibrafono, Karlai!), kitoje scenos pusėje – vyrukas rožinėmis kelnėmis, salotiniais marškinėliais, žydrais batais ir nekalta hipio kepuraite, tramdantis staugiančią gitarą, per vidurį – tikras klasikinis reperis, saksofonininkas-kaip-saksofonininkas, miniatiūrinis ekstatiškai užsimerkęs būgnininkas prasegtais marškiniais ir grupės lyderis Ingebrigtas Håkeris Flatenas – stilingais dryžiukais, labai santūrus ir skandinaviškas. Vien šitas vaizdelis rėkte išrėkia epochos raktažodį „diversity“ (įvairovė). Taip, jie visi – jauni gražūs balti vyrai, bet čia jų bendrystė ir baigiasi, jie vien savo atrodymu šaukia apie skirtybių vertę ir galimybę būti drauge, ir drauge kurti, kad ir kas tu būtum. Esu tikra, kad jie to neplanavo ir nedarė sąmoningai, bet tokią žinią jie neša.
Ir muzika. Triukšminga, nesustabdoma, maištinga, nerimta. Tik taip – nerimtai ir beprotiškai – galima įbrukti ką nors solidaus. Per šį fantastišką polistilistinės kakofonijos seansą pajutau baimę. Muzika negąsdino, ji labai dailiai sukomponuota ir meistriškai suręsta, kad ir kiek decibelų joje būtų, o ir pateikta žaismingai. Baugina pati mintis, kad ateina metas, kai tokia aštri, agresyviai klausos pakantumo ribas taranuojanti muzika tampa kažkuo daugiau negu išgalvotas paauglių maištas ar gurmaniška klausytojo intelektualo užgaida. Menininkai ilgam buvo praradę manifesto funkciją, kadangi pasaulis buvo ramus ir taikus. Nejaugi jie ją atgauna?
Šią įkyrią neramią mintį nuveja penktadienio vakaras, pradedamas trio „Infiltrators“. Dmitrijus Golovanovas, Janas Maksimovičius ir Arkadijus Gotesmanas yra žmonės, vengiantys paskleisti nereikalingą garsą, ieškantys grynumo, siekiantys prasmės; garso estetai ir tobuli partneriai, kurie ne šiaip žaibiškai reaguoja į kolegos siūlymus, bet tiesiog gali mąstyti sinchroniškai. Čia jau nebelieka trio kaip individualybių pokalbio koncepcijos, jie yra vienis, dėstantis tą pačią tiesą per tris kūnus. Bet festivalinio vakaro struktūra nenumaldomai paverčia šitą mažą atsivėrimą vieno didžiųjų festivalio projektų – Matso Gustafssono „Fire! Orchestra“ – preliudu.
Keturiolikos asmenų kolektyvas (13 muzikantų ir garso režisierius) – kiekvienas individas, žvėriškai profesionalus, scenoje – rimtis ir susikaupimas, pamažu virstantys garsu. Vienas netvarus, papurvintas, klaidžiojantis garsas lipinamas su kitu, jie priartėja aštuntatoniu, atitolsta, prisijungia kiti drumzlini skambesiai... Mano klausa įsitempusi laukia siužeto, veiksmo, objekto... O smuikas vis neapsisprendžia, vos vos aukščiau ar vos žemiau norėtų apsistoti, pučiamieji atkakliai vengia bet kokios grynos natos iš temperuotos sistemos, ir visa tai zvimbia įtempta laisvos improvizacijos drobe. Ir žvelgdama į užmerktas muzikantų akis ir jų įsijautusius veidus, girdėdama sustingusią publiką, aš suprantu, kad jie visi jau ten, o aš likau ir nebegausiu nieko iš to, ko tikėjausi... Visa tai buvo taip rimta, svarbu ir konceptualu. Pakvipo „Gaida“, aš užsimaniau anotacijos. Kadangi anotacijos niekas nedavė ir netgi dainuojami žodžiai – matyt, svarbūs ir gilūs, – likdavo neišgirsti ir skendo per lėtai priplūstančioje garso masėje, leidau sau nuobodžiauti ir norėti namo. Bet netrukus angeliški Sofijos Jernberg ir Mariam Wallentin balsai pateikė taip lauktą objektą – gražią, švelnią meilės dainą, nuostabiai paprastu tekstu, lydimą slidinėjančių glissando, tariamai nedarnių, klastingų sąskambių. Ir tai buvo pabaiga. Salė atsistojo riaumodama iš susižavėjimo, ir aš supratau, kad negirdėjau klausydama, nepasiėmiau laikydama ištiestą ranką, tik mažytis finalo deimantas teįkrito į mano patirčių taupyklę.
Šeštadienis – visuomet svarbus bet kurio festivalio momentas, publikos mėgstamiausia diena, o kartu ir aukso pjūvio taškas, tinkamas kulminacijai. Man ja tapo muzikologinis momentas – Francesco Martinelli dar neišleistos knygos „The History of European Jazz“ pristatymas. Užburia pats faktas, kad štai čia, Lietuvoje, pristatoma tokia globali aktualija, toks reikšmingas fundamentalus leidinys, ir jame bus 8000 Rūtos Skudienės teksto ženklų, ir mes esame dalelė to didelio, ambicingo ir (tikriausiai) puikaus pasakojimų rinkinio.
O po to – Robas Mazurekas. Ne kartą yra įrodyta (ir daug kartų toje pačioje „Vilnius Jazz“ scenoje), kad vieno žmogaus nėra per maža. Bet šiuokart buvo. Nesuveikė, neįvyko. Eksperimentiniai triukšmai nesuintrigavo ir neįtraukė, kilpos išsikvėpdavo ir susidėvėdavo anksčiau, nei pasibaigdavo kūrinys, ir net Eilėraštis, deklamuotas teatrališkai ir raiškiai, pasimiršo... Kodėl? Kas ją žino, tą mūzą... Kartais net ir toks ultraįdomus kūrėjas kaip Robas Mazurekas gali tiesiog neatsinešti į sceną to kablio, kuris kabina...
Užtat „Instant Composers Pool Orchestra“ atėjo su visa puokšte „kablių“. Šmaikšti, tarp svingo ir laisvojo džiazo žaismingai svirduliuojanti muzika sudaro šio legendinio kolektyvo repertuaro ašį. Atiduota duoklė Mishai Mendelbergui (ICP įkūrėjui, mirusiam kovo 3-iąją), pažymėtas Hano Benninko 75-asis gimtadienis, paties „orkestro“ 50-metis ir... Atlikėjai nekalbėjo apie tai nuo scenos, tačiau žymėjo dar vieną jubiliejų – Thelonijaus Monko 100-metį, atlikdami keletą jo kūrinių.
Truputį naivus, kiek nostalgiškas, mielas ansamblio veterano humoras, sentimentai ir tyčinis, pabrėžiamas disonansų išdidinimas, maršinis šlubavimas ir pan. – visa tai veikia, įžiebia šypseną ir sutrumpina rudens vakarą iki akimirkos...
O sekmadienis laukė ilgas... Dieninę dalį užėmė konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, kuris tapo labai įdomia jaunosios scenos ekspozicija. Visi keturi kolektyvai – „Bete Smate“, „D. Jurevičius Group“, „13^th Grade“ ir „Džiazlaif“ – yra originalūs, šaunūs ir klausytini, jų pasirodymų seka sudarė tikrą koncertinę programą, be interliudų nuobodžiavimui (išskyrus scenos paruošimo epizodus). Kad laimės „Džiazlaif“, buvo akivaizdu tik todėl, kad jų pasirodymas buvo labiausiai „konkursinis“ – smarkus ir dinamiškas. Mes visus keturis ansamblius (arba jų narius įvairiomis kombinacijomis) girdėsime scenoje ir stebėsime, kaip jie auga. O užauga jie kartais greitai. Vos 2015-aisiais „Brave Noises“ tapo konkurso nugalėtojais, 2017-aisiais jau išleido debiutinį albumą ir turi muzikos dar bent dviem. Festivalyje jie atliko programą, liudijančią, kad Lietuvos scenoje yra naujas kūrybinis vienetas, kurio vibracijos rezonuoja su Europos džiazo scenos dabartimi ir kuris yra „ant ašmens“, kalbantis savo kartos kalba ir (o taip, čia reikalinga ta svarbioji frazė) turintis, ką pasakyti.
Pirmoje Vakaro koncerto dalyje – Evanas Parkeris, Barry Guy ir Paulas Lyttonas iš Jungtinės Karalystės. Abstrakti free improvizacija, visiškai klasikinio pavidalo, be galo meistriška ir, junti, patogi ir įprasta atlikėjams. Jie yra namuose, jie ten, kur jiems gera – tame garsų sraute. Ir aš jaučiu, kaip ta srovė, tas beribis minčių tekėjimas mane pripildo ir neša. Nirvana, čakros ir astraliniai kūnai... Įsijungia visos mistinės kategorijos, pasklinda fluidai, energija, magija... Ir katarsis! Pasibaigus seansui ir nusileidus iš nesvarumo būsenos ant žemės, publika ima ploti. Dalis atsistoja. Dalis – ne. Žinau, kodėl jie nestoja. Nes jie, kaip aš „Fire! Orchestra“ koncerte, tikėjosi įvykio, objekto, o jo nebuvo. Na, Barry Guy kontraboso preparavimo aktas galėjo būti palaikytas tuo objektu, bet tokių momentų nebuvo tiek daug ir jie buvo per subtilūs, kad maksimaliai užimtų protą ir klausą įtraukiančia informacija. Tad... Taip, publika ne visa spėjo sulipti į laivą ir leistis nešama srovės. Bet tai yra visiškai normalu. O tas dalinis atsistojimas mano akyse yra tiesiog fantastiškas klausytojų nuoširdumo ir sveikatos rodiklis. Atsparumas bandos jausmui beprecedentis, aš niekur tokios ištikimos savo įspūdžiui publikos nesu regėjusi.
Ir Marco Ducret trio su Liudu Mockūnu... Ducret apskritai yra mylimas „Vilnius Jazz“ atlikėjas, jo tandemas su Liudu – taip pat jau susigrojęs, aprobuotas, suradęs savo kalbėseną. Tokia sudėtimi (trio + svečias) jie koncertavo pirmą kartą, tačiau nejautei menkiausio nesaugumo: jie tiesiog per geri muzikos bičiuliai, kad dialogas neįvyktų. Ir įvyko. Raumeningas, intensyvus, modernus džiazinis kalbėjimas Ducret kompozicijų struktūras užpildė sklidinai. Ir trisdešimtąjį „Vilnius Jazz“ vainikavo riebus taškas. Tiksliau, šauktukas.
Eidama iš Lietuvos rusų dramos teatro dirstelėjau į afišą... Prašalaitis niekada neįtars, koks siautulingas nuotykis, kokia aistra ir įniršis slypi po tomis nuobodžiomis juodomis klasikinio šrifto raidėmis, užpildančiomis „Vilnius Jazz“ plakatą. Jis, kaip ir prieš 30 metų, santūriai ir solidžiai praneša, kas, kada ir kur. O kad tai bus verta ir -iausia – atrask, publika, pati. Ir ji atranda. Visada.