XXX „Vilnius Jazz“ arba 30 laisvės metų

2017 Nr. 11–12 (478–479), Tomas Bakučionis

Festivalio „Vilnius Jazz“ pradžia ir visa istorija neatsiejama nuo tam tikrų Lietuvos kultūros lauko ir visuomenės gyvenimo lūžių. Pasak festivalio įkūrėjo ir organizatoriaus Antano Gusčio, „Vilnius Jazz“ gimė tuštumoje, kuri tapo dar didesnė, kai Viačeslavas Ganelinas 1987 metais iš jau besikeičiančios SSRS emigravo į Izraelį. Tuomet Lietuvoje visuomeninis gyvenimas buvo kaustomas didesnio sąstingio nei kokioje Maskvoje ar Leningrade, tad nenuostabu, kad A. Gusčiui dažnai tekdavo girdėti, jog dar ne metas šiuolaikinio džiazo festivaliui. Vis dėlto, nors kultūrą reguliavo nukvakę sovietiniai funkcionieriai, jau visur tvyrojo laisvės troškulys, kalėsi pavieniai jos daigeliai. Vienas tokių daigelių buvo 1987 metais ne bet kur, o Lietuvos mokslų akademijos salėje Antano Gusčio surengtas kuklus šiuolaikinio džiazo koncertas, nuo kurio prasidėjo „Vilnius Jazz“ žygis į laisve alsuojančius džiazo avangardo plotus.
1988-aisiais plačiai nuskambėjo ne tik Sąjūdžio mitingai, bet ir „Jazz Forum Vilnius ˊ88“. Reikia priminti, kad tų pačių metų pavasarį įvyko jau penktasis Birštono džiazo festivalis, tačiau džiazo avangardas įsitvirtino būtent Vilniaus scenoje. 1988-ųjų „Jazz Forum“ dominavo duetai ir trio, dalyvavo V. Tarasovas ir V. Čekasinas, bet jau be V. Ganelino, kuris festivalio orbitoje kaip Izraelio atstovas pasirodė 1993 metais. 1988-aisiais debiutavo ir Skirmanto Sasnausko džiazo kvintetas.
Solidžiai startavęs festivalis neišvengė įvairiausių nuotykių ir netikėtumų – kažkas negavo bilietų, vizos, nebuvo benzino... Prisimindamas anuos laikus Antanas Gustys sakė, kad festivaliai kartais įvykdavo tik per stebuklą.
Nuo 1989-ųjų festivalis vadinamas „Vilnius Jazz“, bene kiekvienais metais jo scenoje publikos laukia nauji atradimai, nauji veidai ir premjeros. Kita vertus, festivalio orbitoje nuolat sukasi ir pažįstami veidai, keičiantis ansamblių sudėtims ir žanrams. Senieji festivalio gerbėjai prisimena ne vieną ryškų vardą – Courtney Pine (1989), Sainkho Namchilak (1991, 1998, 2007), Leroy Jenkins (1992), Roscoe Mitchell (1993), Joe Zawinul (1994), Billy Cobham (1995), Sonny Simmons (1997), Iva Bittova, Fred Frith, Chris Cutle (1998), Carlos Ward (1999), Denis Colin (2000), Hans Reichel (2002), Kazutoki Umezu (2003, 2005), a. a. Willem Breuker (2005), Emil Viklicky (2014), Dominique Pifarély (2015), Martin Küchen (2015), Mats Gustafsson (2016)... Šis užsienio svečių vardų kaleidoskopas atspindi tik mažą dalelę festivalio istorijos. Atskirą jos dalį sudaro Lietuvos džiazo grandai – jau minėti Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Genelinas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Milašius, a. a. Gintautas Abarius, a. a. Aleksandras Fedotovas, Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas, Dainius Pulauskas, Liudas Mockūnas, Arūnas Šlaustas, Leonidas Šinkarenka, Eugenijus Kanevičius, Tomas Kutavičius, po 2000-ųjų į festivalio sceną įsiveržusi jaunesnioji ir jauniausioji moderniojo džiazo karta – Kęstutis Vaiginis, Dmitrijus Golovanovas, Juozas Kuraitis, Vytis Nivinskas, Marijus Aleksa.
Tiesa, festivaliui teko patirti ir vadinamojo stambiojo kapitalo spaudimą, kai vienos VšĮ vadybininkai pasinaudojo 2002 m. Juditos Bartoševičienės pradėtu rengti festivaliu „Mama Jazz“, kuris nuo 2005 iki 2007 metų turėjo pavadinimą „Vilnius City Jazz“. Turbūt kiekvienam normaliam kultūros vadybininkui turėtų būti aišku, kad toks savo turiniu ir lokacija giminingų festivalių pavadinimų panašumas niekam nenaudingas. Džiazuomenė į tai reagavo, net buvo renkami parašai po kreipimusi į kažkurias institucijas. Sunku dabar pasakyti, ar peticijos padėjo, tačiau Antano Gusčio organizuojamas „Vilnius Jazz“ atsilaikė.
|
Verta prisiminti ir tai, kad 2005 m. „Vilnius Jazz“ prisijungė prie „Europe Jazz Network“, kuris vienija gerokai per 100 narių (festivalius, klubus, koncertų organizatorius iš 35 šalių), taigi jau 12 metų festivalis pripažįstamas ir tarptautiniu mastu.
Festivalis „Vilnius Jazz“ – ne tik įsimintini koncertai ir jam-session. Nuo 2004 metų „Vilnius Jazz“ kasmet teikia premijas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai, jau apdovanoti muzikologai Jūratė Kučinskaitė, Liudas Šaltenis (po mirties), Rūta Skudienė ir 11 muzikantų. Nuo 2006 m. Antanas Gustys organizuoja ir jaunųjų atlikėjų konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, kuris į džiazo sceną atvedė ne vieną šiandien žinomą atlikėją.
Dažnai jubiliejai neišvengia žanro, vadinamo „The best of...“, – juokavo Antanas Gustys, tačiau trisdešimtojo „Vilnius Jazz“ koncepcija buvo visai kita – eiti į priekį nesustojant.
Pirmajame jubiliejiniame vakare (spalio 10 d., salė „Piano.lt“) pasirodė islandų džiazo pianistės ir kompozitorės Sunnos Gunnlaugs trio (Sunna Gunnlaugs – fortepijonas, Thorgrímur Jónsson – kontrabosas, Scott McLemore – mušamieji). Islandai festivalyje – reti svečiai, todėl „Sunna Gunnlaugs Trio“ renginiui suteikė dar daugiau solidumo, juolab kad amerikiečių džiazo kritikai jau spėjo S. Gunnlaugs priskirti prie sėkmingo Islandijos „eksporto“ greta Björk ir grupės „Sigur Rós“. Visiškai sutinku su tais kritikais, kurie pabrėžia S. Gunnlaugs precizišką ir jautriai artikuliuotą skambinimą, lygina ją su Keithu Jarretu ir Billu Evansu. Jos kompozicinis stilius ir kompozicinės darnos pojūtis gretinamas su tuo pačiu Billu Evansu ir Chicku Corea. Originalioje kompozitorės kūryboje savitai susipina islandiško folkloro atgarsiai, šalies gamtos vaizdiniai, šiaurietiškas minimalizmas ir melancholija su amerikietiško šiuolaikinio laisvojo džiazo tradicijomis ir skoniais. Būtent tie bruožai traukia daugelį klausytojų. Trio sėkmė nebūtų įmanoma be vieno įdomiausių ir kūrybiškiausių kontrabosininkų Thorgrímuro Jónssono, o Sunnos gyvenimo partneriu tapęs amerikietis būgnininkas Scottas McLemoreˊas, nors ir atėjęs iš roko muzikos, subtiliai sujungė ansamblio narių širdis. Trio muzika – nepaprastai intelektuali ir teikianti peno fantazijai, „Vilnius Jazz“ atidarymo vakaras su Sunnos Gunnlaugs ansambliu paliko nuostabaus atradimo įspūdį.
Antrasis vakaras, vykęs jau pagrindinėje festivalio scenoje, prasidėjo nuo sveikinimų. Gražių žodžių negailėjo buvęs „Jazzfest Berlin“ meno vadovas Peteris Schulze, radęs laiko atskristi iš Berlyno, o štai mūsų pagrindinė kultūros politikos „kalvė“ Kultūros ministerija nuo Rusų dramos teatro, pasirodo, yra labiau nutolusi nei Berlynas... Per 30 metų „Vilnius Jazz“ valdžios dėmesio buvo sulaukęs vienintelį kartą – 2007-aisiais, kai kultūros ministro pareigas ėjo Jonas Jučas. Nepatogus tas šiuolaikinis džiazas politikams ir valdininkams (išimtis – festivalio fanas Algirdas Sysas). Ketvirtadienio koncertas buvo kupinas kontrastų.
Elegantiškas prancūzų kvartetas „Hope quartett“ (Henri Texier – kotrabosas, Sébastien Texier, François Corneloup – saksofonai, Gautier Garrigue – mušamieji), vadovaujamas tikros šiuolaikinio Prancūzijos džiazo ikonos Henry Texier, sukūrė labai jaukią ir kamerišką atmosferą: išgrynintos kompozicijos, darnūs saksofonų unisonai, lengvai „miksuojami“ stiliai. Antroje vakaro dalyje kamerišką atmosferą pačiu nuožmiausiu būdu sprogdino amerikiečių kolektyvas „The Young Mathers“, kurį subūrė ir jam vadovauja iš Norvegijos kilęs kontrabosininkas ir kompozitorius Ingebrigtas Håkeris Flatenas. Šis kolektyvas laužo visas įmanomas taisykles, trina ribas tarp stilių ir žanrų, klausytoją tiesiog pritrenkia energijos užtaisu. Visi kolektyvo nariai yra kuo nors išskirtiniai – iš Hjustono kilęs reperis ir trimitininkas Jawwaadas Tayloras, taip pat hjustonietis fantastiškas improvizatorius saksofonininkas Jasonas Jacksonas, plataus žanrinio spektro gitaristas Jonathanas F. Horneˊas, tikras energijos vulkanas vibrafonininkas ir būgnininkas Stefanas Gonzalezas, meksikietis būgnininkas Gustavo Nandayapa. Kolektyvo pasirodymas buvo išties puikus programinis sumanymas festivalio ketvirtadieniui!

Panašiai klostėsi ir penktadienio (spalio 12 d.) programa. Kameriškas ir intelektualus „Infiltrators“ pasirodymas bei ekspresyvus festivalio publikai jau gerai pažįstamo ir mėgstamo švedų saksofonininko Matso Gustafssono suburtas „Fire! Orchestra“. Prie jau žinomo Dmitrijaus Golovanovo ir Jano Maksimovičiaus dueto „Infiltrators“ šiųmečiame „Vilnius Jazz“ prisijungė viena ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių – perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Gal dėl to naujasis trio labiau priminė ne lygiakraštį, o kiek netaisyklingą trikampį, kurio labiau nutolęs kampas buvo perkusija. Galbūt trikampio kraštinėms sulyginti dar reikia laiko? Beje, trio pristatė savo ką tik pasirodžiusią kompaktinę plokštelę, kuri taip ir pavadinta – „Infiltrators“.
Į Vilnių atvykusių trylikos muzikantų „Fire! Orchestra“ festivalio publikai pateikė savo naujausią premjerinę programą. Tiesa, praeityje kolektyvas buvo išsiplėtęs ir iki 28 muzikantų. Šįsyk orkestras klausytojus įtraukė į netikėčiausius ekskursus po įvairius stilius ir žanrus, demonstruodamas absoliučią fantazijos ir manevro laisvę tarp jų. Būta ir eklektikos, tiek vizualinės, tiek garsinės, ji kartais trikdė, tačiau paskutinė kompozicija buvo tas perlas, dėl kurio vertėjo ateiti...
Šeštadienį (spalio 14 d.) „Vilnius Jazz“ pasveikino šiųmečio garsiojo WOMEX festivalio, kuris po kelių dienų prasidėjo Katovicuose, vadovė Martyna Markowska. Amerikiečių kompozitoriaus, trimitininko, multimedijos menininko Robo Mazureko koncerte girdėjome elektroakustinius garsus ir tylą, trimitą, fortepijoną, šamaniškus barškalus ir Amerikos indėnų vokalą. Tai tik dalis R. Mazureko kūrybos, kitą dalį reikėtų matyti – įvairias jo videoinstaliacijos, net tapybą ir skulptūras, su kuriomis jis derina savo muzikines improvizacijas, bet gal ir gerai, kad turėjome galimybę įsiklausyti į jo muzikinę kalbą.
Antroje vakaro dalyje – spalvingas, provokuojantis kolektyvas iš Nyderlandų „Instant Composers Pool Orchestra“ (ICPO), neabejotinai papuošęs visą šeštadienio programą. Kolektyvo sudėtis ne kartą keitėsi – juk jis gyvuoja jau 50 metų. Kaip tik šiemet anapilin išėjo vienas iš ICPO įkūrėjų ir ilgametis jo vadovas džiazo pianistas ir kompozitorius Misha Mengelbergas. Dabartinis vadovas ir taip pat vienas iš orkestro įkūrėjų būgnininkas Hanas Benninkas, „Vilnius Jazz“ scenoje pasirodęs dar 2004 m., šiemet švenčia savo 75-metį, kuo buvo išties sunku patikėti matant jo triukus scenoje. Orkestro programoje buvo nemažai džiazo standartų, tarp jų ir legendinis D. Ellingtono „Karavanas“, keli T. Monko kūriniai („Round Midnight“ ir kt.). Apskritai T. Monko stilius ir muzikinė kalba yra neabejotinai artima tiek jo standartus aranžavusiam Mishai Mengelbergui, tiek ir visam orkestrui. Visas jų šeštadienio pasirodymas bent man sukūrė monkišką-felinišką-vudialenišką atmosferą, kai rimtais veidais galima juoktis iš savęs ir daryti tobulas nesąmones, kurių žavesio niekada nepamirši. Tokie yra orkestro senbuviai, tikri improvizacijos grandai – violončelininkas Tristanas Honsingeris ir jau minėtas būgnininkas Hanas Benninkas. Beje, puikų, nepriekaištingą įspūdį paliko orkestro įgarsinimas, nes visi 10 instrumentų skambėjo aiškiai ir tolygiai (ko nepasakyčiau apie „Fire! Orchestra“).
Šeštadienį sulaukėme ir neabejotinai išskirtinio įvykio „Vilnius Jazz“ istorijoje: italų žurnalistas, džiazo istorikas Francesco Martinelli pristatė jau beveik parengtą fundamentalų veikalą „Europietiškojo džiazo istorija ( „The History of European Jazz“). F. Martinelli – daugelio straipsnių apie džiazą autorius, parašė monografijas apie Evaną Parkerį, Joëlle Léandre, Mario Schiano, dėsto Italijos ir kituose garsiausiuose pasaulio aukštosiose mokyklose (pavyzdžiui, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje), yra Izmiro Europos džiazo festivalio konsultantas, Arrigo Polillo džiazo studijų centro Sienoje direktorius.
Pristatydamas knygą F. Martinelli sakė, kad vienas iš jo tikslų buvo aiškiai atskirti europietiškąjį džiazą nuo amerikietiškojo ir paneigti stereotipą, kad džiazas yra išskirtinis Amerikos kultūros ir istorijos reiškinys. Knyga apima kone visų Europos šalių džiazo istoriją iki 2000 metų. Knygos struktūra remiasi tiek geografiniu principu, tiek atskirų žanrų bei reiškinių, susijusių su džiazu, analize. Čia galima rasti straipsnių apie Django Reinhardto ir čigoniškojo džiazo fenomeną, džiazo ir klezmerių muzikos sąsajas. Rengdamas knygą F. Martinelli bendradarbiavo su įvairių šalių muzikos tyrinėtojais, kurie parengė straipsnius apie savo šalių džiazo istoriją. Medžiagą Lietuvos džiazo skirsniui pateikė muzikos istorikė Rūta Skudienė, savo leidykloje „Semplice“ išleidusi dvi Lietuvos džiazo įrašų antologijas. Beje, Lietuvos skirsnyje galima rasti dabar jau „egzotišką“ dokumentą – 1985 metais tuometinės LSSR valstybinės filharmonijos išduotą leidimą V. Ganelino trio koncertuoti Austrijoje...
Rūta Skudienė sakė, kad vienas iš jos tikslų buvo atskleisti Lietuvos džiazo esybę Europos kontekste – „kas tokie esame“. Muzikos istorikės nuomone, „mes vis dar mažai kalbame apie Lietuvos džiazo praeitį – kaip buvo iš tikrųjų, kas ką ir kodėl darė. Net minėtas legendinis ansamblis užsienio džiazuomenei nėra toks žinomas, kaip mums kartais atrodo. Mūsų džiazo istorija dar neretai traktuojama kaip sovietų imperijos dalies. Tačiau būdami SSRS sudėtyje mes išsaugojome savo tapatybę, ėjome unikaliu keliu. Niekas buvusioje Sovietų Sąjungoje negrojo taip, kaip Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino, Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo kolektyvai. Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksaliai naujoviškai, lietuvių muzika už geležinės uždangos energetiškai buvo labai stipri. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“. Beje, šį rugsėjį tarptautinėje džiazo konferencijoje „Rhythm Changes“ Amsterdame R. Skudienė skaitė pranešimą apie 8-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazą, to meto istorinį kontekstą bei žymiausią grupę – V Ganelino, V. Čekasino ir V. Tarasovo trio. Visiškai dėsninga, kad 14-asis UAB „A cappella“ įsteigtas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ spalio 13 d. buvo įteiktas būtent Rūtai Skudienei.
650 puslapių knygą sudaro 40 straipsnių, tekstus parengė 43 bendradarbiai. Planuojama, kad knyga pasirodys 2018 m. spalį. Pasak F. Martinelli, bus išleista ir elektroninė knygos versija, ji bus nuolat atnaujinama. Pastaroji aplinkybė ypač turėtų paguosti Lietuvos džiazuomenę, nes po 2000-ųjų Lietuvos džiaze atsirado daug įdomybių.
Paskutinę festivalio dieną – sekmadienį (spalio 15-ąją) – vyko jau tradicinio konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas, kuriame nugalėjo grupė „Džiazlaif“.
Sekmadienio vakarą publika turbūt laukė didžiųjų festivalio intrigų. Pirmajame vakaro koncerte išgirdome tuos, kurie gali būti vadinami laisvojo džiazo guru. Britų trijulė – Evanas Parkeris, Barry Guy ir Paulas Lyttonas – kartu groja jau 45 metus. Jų pasirodymas – tobula laisvė, tobula improvizacija ir tobulai sukonstruota kompozicinė forma, neįtikėtinas scenos partnerių lankstumas ir „momento gaudymas“.
Finalinis festivalio akordas – dar viena didžioji intriga. Tai buvo „Vilnius Jazz“ publikai jau puikiai pažįstami prancūzų gitaristas Marcas Ducret ir mūsiškis Liudas Mockūnas. Festivalyje jau esame girdėję Marco Ducret trio (su kontrabosininku Bruno Chevillonu ir būgnininku Ericu Echampardˊu) bei Marco Ducret ir Liudo Mockūno duetą (abu projektus – 2005 m.), tačiau Marco Ducret trio ir Liudas Mockūnas į kvartetą susijungė pirmą kartą. M. Ducret su savo trio groja jau 22 metus, o su Liudu Mockūnu duetu pradėjo groti prieš 12 metų. Nors šįsyk buvo juntama aiški Ducret lyderystė, tačiau bendros energetikos, stilistinės darnos, improvizacinio susiklausymo prasme kvartetas buvo tiesiog puikus. Jei prisimintume geometrinių figūrų asociacijas, tai stačiakampis šįsyk gal ir nebuvo visiškai taisyklingas, tačiau kvartetas turi visas galimybes tapti tobulu kvadratu, o, sutikite, laisvose improvizacijose tai beveik stebuklas.
|
Manau, kad trisdešimtasis „Vilnius Jazz“ buvo vienas stipriausių ir konceptualiausių. Kitąmet festivalio laukia nauji iššūkiai, nes labai realu, kad jo scena – Rusų dramos teatras – uždaromas kol kas nenuspėjamos trukmės rekonstrukcijai... Bet juk džiazas, o juolab „Vilnius Jazz“ istorija, – nesibaigiantis iššūkis, ir ypač jei varžoma LAISVĖ KURTI. Todėl noriu tikėti, kad „Vilnius Jazz“ orbitoje laisvės dvasia suksis ir dar po trijų dešimtmečių.

 

 

Birštono vasaros menų akademija