Bibliotekoje skambėjo istorinės atminties kupina muzika

Skaudūs mūsų istorijos puslapiai gali paskatinti kūrybiškumą, o kūrybiškumas – istorinės atminties formų raidą. Prieš keletą metų kažkas sugalvojo prisisegti iš melsvo popieriaus išsikirptą neužmirštuolės žiedą kaip Sausio įvykių atminimo ženklą, tam tikruose visuomenės sluoksniuose tai prigijo. Šių metų Sausio 13-osios išvakarėse savo kūrybines vizijas ir galias sujungė Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka ir Lietuvos muzikų sąjunga.

Patogi Nacionalinės bibliotekos vieta šalia Seimo rūmų, puikios akustikos centrinio vestibiulio erdvė, pirmykščiu puošnumu suspindusi po ilgai trukusios pastato renovacijos, sudaro palankias sąlygas įvairioms kūrybinėms veikloms. Ta įvairovė įprasmina ir platesnę bibliotekų misiją XXI amžiuje.

Anksčiau Nacionalinės bibliotekos vestibiulyje įvairiomis progomis taip pat skambėdavo muzika (daugiausia – kamerinė), o sausio 12-osios vakarą, prie Seimo degant laužams, į Nacionalinės bibliotekos vestibiulį Lietuvos muzikų sąjunga pakvietė Egidijaus Ališausko vadovaujamą Lietuvos kariuomenės orkestrą, kuriam dirigavo Dainius Pavilionis. Proginio koncerto mintis ir pavadinimas subrendo tarsi savaime – „Brangiau už gyvenimą“.

Paskelbus koncerto programą įvyko stebuklas – Muzikų sąjungos prezidentę Audronę Nekrošienę susirado piešinių knygos „Vaikai piešia laisvę“ leidėjai ir pasiūlė kelis reliktinius šios knygelės egzempliorius padovanoti koncerto solistams. Knygelę galima laikyti bibliografine vertybe ir retenybe – ji buvo išleista 1991 metais netrukus po Sausio įvykių. Knygelėje atsispindi tai, kaip tuometiniai vaikai suprato laisvę ir jos kainą. Vaikų piešinių nuoširdumas paveikė visus koncerto atlikėjus, jie kūrinius, savaip atspindėjusius ir Lietuvos istoriją, ir laisvės kovas, atliko be oficiozinės pompastikos ir saldaus miesčioniško sentimentalumo, taip, kaip tuos baisumus ir nerimą tada jautė mažos širdelės...

Koncertas prasidėjo Lietuvos himnu. Kovine dvasia uždegė Jay Bocooko muzika iš K. Costnerio filmo „Šokis su vilkais“. Justino Marcinkevičiaus, Onės Baliukonytės tekstus skaitė koncertą vedusi Muzikų sąjungos prezidentė. Tikras lietuviškosios klasikos „hitas“ – Vytauto Klovos „Pilėnai“, o kur Ūdrio arija, ten ir maestro Vytautas Juozapaitis, atlaikęs ir Seimo etikos sargų „tyrimus“, ir ministerijos kryžeivių atakas. Bet turbūt didžiausias iššūkis, anot paties maestro, buvo dainuoti šią ariją su ne bet kokiu, o su kariuomenės pučiamųjų orkestru. Pasiekti reikiamą orkestro ir solisto dinaminį balansą buvo nelengva, tačiau gerai pavyko, iššūkius atlaikė visi – ir solistas, ir orkestras, ir bibliotekos akustika.

Solo birbyne griežė pats orkestro vadovas Egidijus Ališauskas, be kita ko, jis labai stilingai atliko baroko kompozitoriaus A. Marcello Koncerto obojui ir orkestrui d-moll antrąją dalį. Reikia pripažinti, kad lietuviškos birbynės tembras yra artimas barokiniam obojui. Apskritai Lietuvos kariuomenės orkestras per savo kūrybinį kelią yra sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą – nuo baroko ir klasicizmo iki populiaresnių žanrų ir stilių kūrinių. Didingai bibliotekos erdvėse nuskambėjo Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“ pučiamųjų orkestrui – taip, kaip skambėtų po bažnyčios skliautais. Be paminėtų kūrinių, dar girdėjome Eduardo Balsio Andante cantabile (solo E. Ališauskas) ir „Habanerą“, Miklóso Rózsos „Ben Hurą“ , Richardo Wagnerio „Eisena į katedrą“.

Koncerto programos kūriniai buvo labai įvairūs, tačiau juos vienijo kovos ir pasiaukojimo Tėvynei tema, lydėjo nuoširdi muzikų ir gausių klausytojų bendrystė. Koncertą vainikavo Gintauto Abariaus daina pagal B. Brazdžionio eiles „Šaukiu aš tautą“ – tarsi raginimas atsibusti mūsų Valstybei. Šįkart mus šaukė Vytautas Juozapaitis.