Muzika pianolai ir lietuviški ritinėliai

Tikriausiai nedaug kas yra girdėjęs apie lietuviškos muzikos įrašus pianolai. Ir apskritai apie muziką tam instrumentui pas mus mažai žinoma. Tradiciškai manoma, kad pianolai skirta muzika neverta rimtesnio dėmesio, ji lyg ir nesusijusi su tikrąja muzika ir tikruoju atlikimo menu. Tačiau toks požiūris mažų mažiausiai yra pasenęs ir visiškai klaidingas, taip manome, matyt, tik dėl to, kad niekada negirdėjome kokybiškai ir profesionaliai pianola atliekamos muzikos.

Pianolos, arba mechaniniai patys grojantys pianinai, yra kelis šimtmečius trukusio automatinių muzikos instrumentų raidos rezultatas. Pianola tarsi apvainikavo daugelio meistrų ir išradėjų triūsą, nes tai buvo vienas sudėtingiausių ir tobuliausių XX a. pradžios technologinių sprendimų, leidęs mechaniniu būdu pakankamai tiksliai užfiksuoti ir atkurti atlikėjo interpretaciją. Neatsitiktinai šiuo instrumentu kūrinius įrašė tokios garsenybės kaip Aleksandras Skriabinas, Carlas Reinecke (Čiurlionio mokytojas), Edvardas Griegas, Sergejus Rachmaninovas, Arthuras Rubinsteinas, Georgeˊas Gershwinas ir daugelis kitų.

Pirmoji pianola, pagaminta 1895 m. Amerikoje, Detroite, dar priminė fisharmoniją ir negalėjo tiesiogiai fiksuoti pianisto atlikimo, o po gero dešimtmečio sukonstruoti instrumentai jau stebino tiek mechaninio įrašo kokybe, tiek atlikimo galimybėmis. Čia reikėtų paaiškinti, kad mechaninis įrašas pianolai yra gaminamas ant ilgos, iki 25 m., popieriaus juostelės ją perforuojant (pramušant ar išpjaunant skylutes), o pats instrumento veikimas pagrįstas pneumatiniu principu – panašiai kaip vargonuose yra minamos dumplės. Skirtumas tik tas, kad vargonuose specialiame rezervuare oras yra suspaudžiamas, o pianoloje sukuriamas vakuumas. Atlikėjo interpretacija jam grojant fiksuojama specialiais žymekliais ant besisukančios popieriaus juostos. Po to pažymėtose vietose išpjaunamos ar iškerpamos reikiamo ilgio ir pločio juostelės. Taip paruoštą ritinėlį jau galima „pasigroti“. Ritinėlis įstatomas į specialų laikiklį ir, jam sukantis, pianolistas atkuria užfiksuotą muziką. Pianolisto funkcija ir galimybės labai panašios į tradicinio pianisto – nuo jo priklauso, kiek atliekama (atkuriama) muzika bus meniška ar mechaniška. Pianolistas, kaip ir pianistas, gali reguliuoti atliekamos muzikos greitį, šrichus, akcentus, dinamiką, pedalizaciją, tai yra visus pagrindinius muzikos atlikimo parametrus, ir taip formuoti reikiamą interpretaciją. Kino filmuose dažniausiai rodomos pianolos su elektriniu varikliu. Tai mechaninis atlikimas, toli nuo bent kiek meniškesnės interpretacijos. Profesionalių pianolistų pasaulyje nėra daug, šiandien koncertuoja tik du – Rex Lawsonas, gyvenantis Anglijoje, ir Robertas Berkmanas, gyvenantis JAV.

Apie žymių muzikų kūrinius ir jų atliekamos muzikos įrašus (ritinėlius) pianolai jau yra parašyta ne viena studija. Tie įrašai rekonstruoti, perrašyti į šiuolaikines laikmenas ir pakankamai gerai ištyrinėti įvairiausiais požiūriais. Etninės muzikos įrašai pianolai dar laukia savo tyrėjų. Taip atsitiko dėl to, kad iki šiol manoma, jog etninės muzikos įrašai pianolai istoriniu, muzikologiniu ar etnografiniu požiūriais nėra tiek vertingi, kiek kiti senieji garso įrašai (plokštelės, vaško voleliai). Iš dalies galima su tuo sutikti, tačiau etninės muzikos įrašų pianolai unikalumas pirmiausia tas, kad kai kurie įrašai egzistuoja tik tokia forma – įrašų kitose laikmenose apskritai nėra. Kita ypatybė: etninės muzikos ritinėliai pianolai – išimtinai Jungtinėse Amerikos Valstijose pagaminti įrašai, kuriuose tarsi užkonservuotos XX pradžios į JAV iš Europos atsivežtos skirtingų tautų muzikinio gyvenimo tradicijos, repertuaras, net atlikimo maniera. Pačioje Europoje etninis muzikavimas palaipsniui transformavosi dėl kaimynų įtakos, o JAV jis išliko nepakitęs daug ilgiau ir atspindi net XIX a. Europos muzikavimo tradiciją, kai apie garso įrašus apskritai dar nebuvo žinoma.

Iniciatyvą gaminti ir leisti etninės muzikos įrašus JAV parodė įrašų kompanijos. Jos, siekdamos išplėsti savo produkcijos rinką, pastebėjo, kad klasikinės muzikos repertuaras nėra populiarus tarp daugelio Europos imigrantų, kurie dažniausiai dirbo fabrikuose ar anglių šachtose. Pradėję tiražuoti ritinėlius su skirtingoms tautinėms bendrijoms pažįstamomis liaudies dainomis, šokiais, kompanijos pasiekė savo tikslą, bet kartu (to gal nė nenumanydamos) prisidėjo prie šio unikalaus muzikinio repertuaro išsaugojimo.

Ne visos bendruomenės parodė iniciatyvą ir norą turėti savo muzikos įrašų pianolai. Dėl to reklaminiuose kataloguose vyrauja 6–8 tos pačios bendruomenės: italai, vokiečiai, čekai (Bohemija), žydai, lenkai, o greta jų ir lietuviai. Nei latvių, nei estų muzikos įrašų pianolai kol kas nepavyko aptikti. Tad galima teigti, kad šiuo požiūriu lietuvių bendruomenė sugebėjo žengti koja kojon su technologiniu progresu ir neatsilikti nuo didžiųjų tautinių bendrijų, sudariusių JAV visuomenės pagrindą.

Apie lietuviškus muzikos įrašus pianolai (ritinėlius) mūsų žinynuose, enciklopedijose, vadovėliuose informacijos vis dar nėra. Priežastis labai paprasta – šie ritinėliai atrasti tik 2006 m., o pirmas straipsnis apie juos paskelbtas ir pirmoji kompaktinė plokštelė išleista tik 2010 m., t. y. jau po to, kai buvo išleista ir lietuviška muzikos enciklopedija, ir muzikos istorijos tomas, skirtas XX a. pradžios lietuvių muzikiniam gyvenimui. Įdomiausia, kad ir JAV lietuvių bendruomenė apie šiuos muzikos įrašus beveik nieko nežinojo. Šio straipsnio autoriaus JAV lituanistiniuose archyvuose aptikti ritinėliai buvo sudėti į dėžes ir nustumti į pakampius. Tikriausiai nuo pat patekimo į archyvus ar muziejus taip ir nepaliesti, nepergroti ir galiausiai visiškai pamiršti. Tokia situacija paskatino daugiau pasidomėti šiais unikaliais mūsų muzikos istorijos artefaktais.

Dešimtmetį trukusios paieškos ir tyrimai leido išsiaiškinti, kad archyvuose yra tik nežymi dalis to, kas buvo išleista, – per 350 lietuviškų ritinėlių pianolai. Kai kuriuose ritinėliuose įgrota po du kūrinius, tad pačių kūrinių yra beveik 400. Visi šie ritinėliai leisti palyginti labai trumpą laikotarpį – tik apie du dešimtmečius. Pirmasis ritinėlis, spėjama, pasirodė Pirmojo pasaulinio karo metais, apie 1916-uosius, o paskutinis žinomas ritinėlis išleistas 1932 m., jau prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei.

Lietuviškos muzikos ritinėliuose didžiąją dalį sudaro tradiciniai liaudies šokiai, dainos, rateliai, net bažnytinės giesmės. Bet čia yra ir pirmieji mūsų besiformuojančios profesionaliosios muzikos pavyzdžiai – J. Naujalio, S. Šimkaus, M. Petrausko, V. Kudirkos kūriniai.

Leidžiant lietuvišką muziką pianolai daugiausia nusipelnė Amerikos lietuviai: vargonininkas, chorų dirigentas ir aktyvus visuomenininkas Jonas Žemaitis, kompozitorius ir pučiamųjų orkestrų dirigentas Vincas Nickus, vargonininkas ir kompozitorius Antanas Pocius bei kiek vėliau į JAV atvykęs ir visam laikui pasilikęs muzikas, aktorius, visuomenininkas Antanas Vanagaitis.

Apie Joną Žemaitį informacijos galima rasti Juozo Žilevičiaus sudarytame vardyne „Lietuviai muzikai Vakaruose“ (1999). Ten pateikta biografija ir gyvenimo detalės vėliau publikuotos Lietuvoje išleistuose žinynuose ir enciklopedijose. Iš karto reikėtų pasakyti, kad vargonininkas, chorvedys, kompozitorius ir muzikos leidėjas Jonas Žemaitis buvo neeilinė asmenybė. Kuklus, be galo mandagus ir taktiškas žmogus sugebėjo suburti ir pakankamai profesionaliai parengti ne vieną chorą, su jais koncertuodavo Šenandoa (Shenandoah) apylinkėse ir dalyvaudavo Amerikos lietuvių dainų šventėse.

Jonas Žemaitis gimė 1868 m. Lietuvoje (tikslesnė gimimo vieta nėra žinoma). 1893 m. atvykęs į JAV trumpai apsistojo Sagine (Mičigano valstija), o nuo 1894 m. persikėlė į Šenandoa, ten gyveno iki mirties 1932 m. rugpjūčio 26 d. Visą laiką vargonavo lietuvių Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje. 1911 m. Baltimorėje (Merilando valstija) kartu su Ksaveru Strumskiu, Jonu Čižausku ir dar keletu aktyvesnių lietuviškų parapijų vargonininkų įsteigė Amerikos lietuvių Romos katalikų vargonininkų sąjungą, buvo nuolatinis jos rėmėjas, kurį laiką – valdybos pirmininkas.

J. Žemaitis išgarsėjo savo dainomis. Kai kurios jų net virto liaudies dainomis, pavyzdžiui, „Vilniaus kalneliai“, „Pas darželį trys mergelės“, „Gana, broliai, mums miegoti“. Kurti dainas paskatino lietuviško repertuaro trūkumas. Dainų melodijas J. Žemaitis neretai „pasiskolindavo“ iš liaudies, bet sukurdavo ir savų, kurios būdavo labai artimos liaudies dainoms. Nors muzikiniu požiūriu J. Žemaičio kūryba stokojo profesionalesnio melodijos ir pritarimo išbaigtumo, savo turiniu ji guodė ir užpildė begalinio tėvynės ilgesio kupinas į JAV atvykusių ir dažniausiai angliakasiais dirbusių lietuvių širdis.

1919–1926 m. J. Žemaitis savo lėšomis išleido 18 natų leidinių su savo dainomis (solo ir duetams). Tai dažniausiai būdavo perlenktas dvigubas lapas, kuriame tilpdavo vienas kūrinys. Puošnūs šių leidinių viršeliai ir dabar stebina profesionaliais ir meniškais piešiniais. Iš viso J. Žemaitis publikavo apie 50 kūrinėlių. Pirmieji natų leidiniai buvo greitai išplatinti, tad kompozitorius, vienintelis iš JAV lietuvių, išleido antrą laidą. Dalį savo kūrybos J. Žemaitis išleido įgrotą į ritinėlius pianolai. Jis buvo pirmasis ir, atrodo, vienintelis, ėmęsis šios veiklos, – J. Žemaičiui mirus daugiau lietuviškų ritinėlių nebuvo išleista.

J. Žemaičio dainos, iki tol buvusios populiarios daugiausia Šenandoa mieste ir jo apylinkėse, išleistos ritinėliais pianoloms, pradėtos dainuoti daugelyje lietuvių kolonijų visose valstijose. Kaip rašo Juozas Žilevičius, „tų rolelių J. Žemaitis išplatino dešimtis tūkstančių“. Bet J. Žemaičio sutartyse su ritinėlius gaminusia firma „QRS“ tiražai nėra nurodyti, tad neaišku, kiek jų iš tiesų buvo prigaminta ir išplatinta. Vis dėlto didesnio pelno iš šios veiklos, matyt, negauta, nes sutartyse rašoma, kad už kiekvieną ritinėlį autoriui bus išmokėti tik 2 centai, dar papildomai 2 centai – žodžių autoriui. Tai neabejotinai paskatino J. Žemaitį kurti eiles – daugumos dainų žodžiai parašyti jo paties. Tiesa, prie kai kurių dainų nurodyta, kad žodžiai yra Ašaros ir Džiaugsmo, Meilės, Meilės Tarnaitės. Bet nesunku nuspėti, kad tai paties J. Žemaičio posmai.

Šiandien žinomi 57 ritinėliai su J. Žemaičio kompozicijomis. Kai kuriuose įgrota po du kūrinius, kiti – dar kartą perleisti kitų firmų. Matyt, pirmiausia savo kūrinius pianoloms J. Žemaitis išleido firmoje „US Word Roll“, vėliau – „Connorized Song Words“, perleido firmoje „QRS“, kuri, vykstant negailestingai konkurencinei kovai, supirko ankstesnes firmas. Taigi bendras pianoloms įgrotų J. Žemaičio kūrinių skaičius yra mažesnis – 37.

Dauguma J. Žemaičio kūrinėlių pianoloms įgrota mechaniškai perforuojant popieriaus juostą – nata po natos, akordas po akordo. Sugretinus jo išleistas natas su tokiais įrašais, didesnių skirtumų nematyti. Tik viena kita kompozicija papildomai pagražinta ornamentais, pasažais, tremolo. Tokius nedidelius pakeitimus tradiciškai siūlydavo įrašų firmose dirbantys aranžuotojai, siekiantys adaptuoti muzikos kūrinius taip, kad labiau atsiskleistų šio instrumento galimybės. Tokių nedidelių pakeitimų autoriai savo įnašo nesureikšmindavo ir ilgainiui jie liko istorijos užmarštyje. Kita vertus, jei aranžuotė labiau nutoldavo nuo pradinio teksto ar tapdavo beveik nauja kompozicija, aranžuotojas būdavo įrašomas ir etiketėje, ir kataloguose. Tik ant vieno J. Žemaičio muzikos ritinėlio – „Connorized Song Words“ firmos išleistos dainos „Ak, liki sveika“ (Conn. 4153) – nurodytas aranžuotojas Samas A. Perry (Samuelis Perelšteinas), iš Odesos kilęs ir didžiuosiuose Europos miestuose koncertavęs pianistas. Kitų J. Žemaičio kūrinių aranžuotes pianolai ir dainų pritarimus fortepijonui, pasak J. Žilevičiaus, parengė jo dukra, „nebloga pianistė“.

Kitas asmuo, palikęs žymų pėdsaką lietuviškų įrašų pianolai istorijoje, buvo lietuvių vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, pučiamųjų orkestrų dirigentas, muzikos leidėjas Vincas Nickus. Jis gimė 1886 m. birželio 24 d. Pinciškių kaime (Marijampolės apskr.), spaudos draudimo metais lankė rusišką pradžios mokyklą, bet namuose motinos buvo išmokytas skaityti lietuviškai. Vos sulaukęs keturiolikos (1900 m.) kartu su vyresniuoju broliu išvyko į JAV. Milvokyje, Viskonsino valstijoje, studijavo muzikos kolegijoje, bet greitai persikėlė į Čikagą ir įstojo į vieną seniausių JAV prestižinę Amerikos konservatoriją. Čia 1918 m. baigė muzikos teorijos ir kompozicijos skyrių (bakalauro laipsniu) ir tapo vienu iš nedaugelio lietuvių muzikų, įgijusių profesionalų išsilavinimą. 1914 m. A. Pociui Čikagoje įkūrus L. van Beethoveno konservatoriją, dar studentas V. Nickus buvo pakviestas dėstyti harmonijos. Tais pačiais metais jis prisijungė prie neseniai įsteigtos Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungos, ėmė aktyviai reikštis kaip muzikinio gyvenimo organizatorius – būrė orkestrus, kūrė jiems muziką, nuolat dalyvaudavo vargonininkų sąjungos organizuojamuose renginiuose. Įdomu tai, kad V. Nickus kelis kartus buvo grįžęs į Lietuvą ir atliko savo simfonines poemas diriguodamas orkestrui Kauno radiofone. Mirė būdamas kūrybinės brandos viršūnėje 1938 m. spalio 29 d. Amsterdame, Niujorko valstijoje.

V. Nickaus įnašas į lietuvių profesionaliosios muzikos formavimąsi, ypač į lietuvybės palaikymą ir sklaidą JAV, yra neabejotinas, nors, deja, dar ne iki galo suvoktas ir įvertintas. Jo kūrybinis palikimas gausus ir įvairus: keturios simfoninės poemos („Didžiojo kunigaikščio medžioklė“, „Gegužė“, „Paukščių vaina“, „Trimitas“), kantata mišriam chorui „Vyskupo pasveikinimas“ (1937), fantazija smuikui ir fortepijonui „Kur banguoja Nemunėlis“ (1919), maršai ir šokiai pučiamųjų orkestrui, pjesės fortepijonui, smuikui, dainos chorams, religinės giesmės. Iš chorinių dainų didelio populiarumo sulaukė jo harmonizuotos liaudies dainos „Noriu miego“, „Vai, dariau lyseles“, „Oi, kad aš jojau“. Iš religinių giesmių žinomos „Ave Regina“, „Justus ut palma“, „Regina coeli“ ir kt. V. Nickus išleido aštuonis savo kūrybos (daugiausia instrumentinės muzikos) rinkinius, juose publikuota per 150 kūrinių. Tačiau kiek iš viso buvo sukurta muzikos, nėra aišku – jo rankraščiai, archyvinis palikimas išblaškytas, nesusistemintas ir iki šiol beveik netyrinėtas.

Žinomas 21 ritinėlis pianolai su V. Nickaus muzika. Tai tie patys kūriniai iš jo sudarytų ir anksčiau publikuotų lietuviškos muzikos albumų orkestrui. Kai kuriuos jų 1918–1923 m. V. Nickus lygiagrečiai įrašė į šelako plokšteles, išleistas firmų „Victor Records“ ir „Columbia“. Taigi „Vyčių maršo“, „Pony dance“ („Žirgelio“), „Suktinio“, „Aš mergytė“ ir Vinco Kudirkos aranžuotų kūrinių – polkos fortepijonui „Dėdienė“ bei „Tautiško himno“ – galime pasiklausyti tiek įrašytų į plokštelę, tiek grojamų pianola.

Apie Antaną Vanagaitį Lietuvoje žinoma kiek daugiau nei apie anksčiau minėtus muzikus. Gal ir dėl to, kad Vanagaitis pirmiausia buvo „linksmintojas“ – nepralenkiamas komiškų pasirodymų, dainų autorius, išradingas ir niekuomet nenusibostantis pokštautojas, puikiai supratęs sunkią emigrantų dalią ir subtiliai palaikydavęs jų dvasią. Tai buvo labai įvairialypė asmenybė – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, dainininkas, aktorius, visuomenininkas. Mažiausiai iki šiol žinoma A. Vanagaičio veiklos sritis – muzikos įrašai pianolai. Tokių įrašų Vanagaitis išleido per dvi dešimtis. Į ritinėlius pianolai jis perkėlė savo jau populiarias dainas „Stasys“, „Leiskit į Tėvynę“, taip pat naujas dainas „Asilas ir doleris“, „Litai“, „Muzika muzika“. Įdomu tai, kad sutartis su ritinėlių leidėjais pasirašydavo ne pats Vanagaitis, bet Ksaveras Strumskis. Matyt, su K. Strumskiu buvo sudaryta bendradarbiavimo ir atstovavimo sutartis, nes jis jau buvo žinomas lietuviškos muzikos JAV leidėjas, išpirkęs ne vieno kylančio lietuvių muziko autoriaus teises ir joms atstovavęs.

Čia paminėti tik keli žymesni veikėjai, pastebimai prisidėję prie lietuviškos muzikos įrašų pianolai. Jų buvo daug daugiau, tik ne apie visus kol kas žinoma, o ir ne visi išlikę archyvai neleidžia detaliau ištirti šios be galo idomios ir ilgą laiką netyrinėtos istorijos. Tačiau jau ir tai, ką pavyko atrasti, išstudijuoti, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad lietuviški ritinėliai pianolai yra labai reikšmingi ir svarbūs mūsų senosios diskografijos pavyzdžiai. Jie gerokai praplečia ir papildo mūsų supratimą apie lietuviškos muzikos sklaidą, jos atlikimo tradicijas, reprezentuoja besiformuojančios profesionaliosios muzikos kelią. Nors šiuo metu dauguma ritinėlių saugoma JAV lituanistiniuose archyvuose, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka taip pat gali didžiuotis viena gausiausių lietuviškų ritinėlių pianolai kolekcijų. Ją surinko ir prieš porą metų bibliotekai perdavė šio straipsnio autorius. Neabejotina, kad tai bus pagrindas tolesniems įrašų tyrimams ir gilesniam lietuviškos muzikos istorijos pažinimui.

 

LITERATŪRA

Antanas Vanagaitis (sud. V. Alantas), Cleveland, 1954, išleido J. Bačiūnas, Sodus, MI, spausdino „Vilties“ spaustuvė.

Astrauskas R. 2011: JAV lietuvių muzikinio gyvenimo refleksija pianolų muzikoje (1920–1930). – Lietuvos muzikologija, t. 12, 89–101.

Astrauskas R. 2012: Muzika pianolai: įvairių tautų muzikinio bendradarbiavimo aspektai išeivijoje. – Tautosakos darbai, t. XLIV, 187–206.

Astrauskas R., Kučinskas D. 2013: Lietuviška muzika pianolai, Kaunas: Technologija.

Kučinskas D. 2010: Lietuviška muzika pianolai. Šaltiniai ir katalogas. Lietuvos muzikologija, t. 11, 136–151.

Kučinskas D. 2013: Pianolos lietuviškos muzikos įrašai ir jų sklaida JAV. – Kūrybos erdvės 19, 8–21.

Kučinskas D. 2014: Lietuviška muzika pianolai. Pilnas katalogas (katalogas ir 7 kompaktinės plokštelės), Kaunas: Technologija.

Kučinskas D. 2014: Lietuviška muzika perforuoto popieriaus ritinėliuose. –Ars & Praxis 2, 98–108.

Kučinskas D. 2016: Prikelti iš užmaršties: lietuviška muzika pianolai. – Tarp knygų 12, 13–17.

Lietuviška muzika pianolai: Katalogas ir kompaktinė plokštelė / Lithuanian Music for Pianola: Catalogue and CD, 2010. Sudarė D. Kučinskas, tekstų autoriai – R. Astrauskas, D. Kučinskas, Kaunas: Technologija.

Petrauskaitė D. 2015: Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

Zubrickas B. 2004: Lietuvių kompozitoriai, Vilnius: Vaga.

Žilevičius J. 1943: Jonas Žemaitis. – Amerikos lietuvių katalikų darbai, 289–292.

Žilevičius J. 1996: Jonas Žemaitis. – Lietuviai muzikai Vakaruose, Stickney, IL: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla.