Netekome Vidos Marijos Krakauskaitės

2018 Nr. 1–2 (480–481), Lietuvos muzikų sąjunga

Sausio 20 d. mirė Vida Marija Krakauskaitė, legendinė pedagogė, visą savo gyvenimą paskyrusi vaikų muzikiniam ugdymui.

V. M. Krakauskaitė gimė 1924 m. Kaune. Ji baigė Kauno mokytojų seminariją, studijavo Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Nors mokėsi tolimų menui specialybių, visada domėjosi muzika, tad baigė ir Vilniaus muzikos mokyklos E. Laumenskienės fortepijono klasę, vėliau – Kauno konservatorijos prof. B. Dvariono fortepijono klasę. Paraleliai Kauno universitete studijavo lituanistiką. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, V. M. Krakauskaitė persikėlė į Vilnių, studijavo Muzikos istorijos katedroje pas akademiką J. Gaudrimą.

Platus išsilavinimas labai pravertė pedagoginėje veikloje. V. M. Krakauskaitė, dirbdama Kauno vaikų namuose, organizuodavo meno ratelius, chorą, rengdavo vaidinimus. Čia išryškėjo jos nepaprastas atsidavimas vaikams – mokytoja, pati gyvendama labai kukliai, pasiėmė globoti vaikų namų auklėtines Izabelę Meilytę ir Eugeniją Sutkutę, jos užaugo tvirtos ir darbščios. Vėliau rūpinosi našlaičiu Eduardu Kaniausku, padėjo jam baigti Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau LMTA.

Dar studijuodama V. M. Krakauskaitė pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia, be pedagoginio darbo, ji organizavo fonoteką, vadovavo muzikos teorijos skyriui ir leido sienlaikraštį „Muzikos garsai“, įkūrė tautosakos būrelį, su vaikas vykdavo į etnografines ekspedicijas. Jos iniciatyva būdavo sudaromi mokinių užrašytų liaudies dainų rinkiniai, mokytoja neabejojo, kad vaikų repertuaras turi remtis savo tautos folkloru.

Kaip prisimena V. M. Krakauskaitės draugė ir ilgametė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Minkevičienė, „su Vida būdavo lengva dirbti. Ji padėdavo sudaryti tvarkaraščius, ruošdavo vaikams stendus, rengdavo viktorinas, kviesdavo į mokyklą kompozitorius. Visa tai artindavo vaikus prie muzikos. V. M. Krakauskaitė matė, kad visi vaikai imlūs ir kad su jais galima daug nuveikti. Mokykloje ji ėmė taikyti sistemą, pagal kurią kiekvienai klasei dėstydavo vienas mokytojas – ir solfedžio, ir ritmiką, ir dainavimą, ir muzikos literatūrą. Ir savo vadovėliuose ji siekė sujungti visas disciplinas. V. Krakauskaitė, regis, be didelių pastangų, pasitelkdama žaidimus, sugebėdavo įskiepyti vaikams meilę muzikai.“ Už nuopelnus dirbant su vaikais 1968 m. jai suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas.

Pedagogė visada domėjosi naujovėmis, vykdavo į konferencijas anuometinės TSRS ir užsienio šalyse, 1969 m. stažavosi Zalcburgo Carlo Orffo institute. Rūpinosi ir kolegų tobulinimu, į Vilnių buvo pakvietusi C. Orffo instituto profesorių Pierreˊą van Hauwe. Jis skaitė paskaitas mokytojams, vedė parodomąsias muzikinio auklėjimo pamokas. Vėliau P. van Hauwe padėjo V. Krakauskaitei atsigabenti į Lietuvą C. Orffo instrumentų rinkinį, kuriuo daug metų naudojosi M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai.

V. M. Krakauskaitė parengė daug metodinių muzikinio auklėjimo priemonių. Ne viena jaunųjų muzikantų karta skambinimo pradmenų mokėsi iš 1959 m. pasirodžiusio „Jaunojo pianisto“ (pakartotas 1975 m., II d. – 1965 m.), taip pat „Dainorėlio sąsiuvinio“, „Lakštutės“ knygų. Ne visi darbai buvo išspausdinti, plito rankraščiais. V. M. Krakauskaitė rengdavo radijo valandėles vaikams ir jaunimui, dvejus metus vedė radijo muzikos pamokėles pradinių klasių mokiniams. Reiškėsi ir spaudoje, kėlė muzikinio auklėjimo problemas. Būdama „Vagos“ leidyklos meno tarybos narė, stengėsi, kad į leidyklos planus būtų įtraukiama daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių bei muzikos knygų vaikams.

V. M. Krakauskaitės vaikų muzikinio estetinio auklėjimo iniciatyvos buvo pavyzdys ir kitoms tuometinėms sąjunginėms respublikoms. „Jaunojo pianisto“ pavyzdžiu Maskvoje pradėta leisti iliustruotus fortepijono pradžiamokslius, bendrojo lavinimo mokykloms skirtas vadovėlis „Muzika“ taip pat buvo analogiškų vadovėlių pagrindas.

Vilniaus pedagoginiame institute V. M. Krakauskaitė būsimus mokytojus mokė muzikos dėstymo metodikos, vadovaudavo pedagoginei praktikai.

Kaip prisimena V. M. Krakauskaitės kolegos, ji visada siekė, kad muzikinis lavinimas būtų prieinamas visiems vaikams, pabrėždavo, jog tik įtraukus vaikus į kūrybinę veiklą išugdomas noras aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, savarankiškai mąstyti interpretuojant kūrinį, improvizuoti ir džiaugtis muzika.

Birštono vasaros menų akademija