Aktualieji prūsai

2018 Nr. 3–4 (482–483), Giedrius Kuprevičius

ŠALIA JUOZO GRUŠO

Juozas Grušas visa laiką šalia. Lyg kokia Biblija ar Mozartas. 1972 metais Jonas Jurašas išbandė mane kaip kompozitorių dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1972), vėliau dar kartą „Švitrigailoje“ (1975), Marijonas Giedrys – kino filme „Herkus Mantas“ (1972)... Tiesa, filmas scenaristui Sauliui Šalteniui prisilietus jau buvo kiek nutolęs nuo Juozo Grušo dramos ir jos kalbos, tačiau gija nenutrūko. Dar buvo Stasio Domarko paskatinta Herojinė siuita iš muzikos filmui (1979). O 1995 metų vasarą, Stasiui Domarkui smarkiai įsisukus į Klaipėdos muzikinio teatro veiklą, mudviejų buvo nutarta kurti operą „Prūsai“, kurios siužetas turėjo sekti Juozo Grušo dramos keliais – nieko rimtesnio, gilesnio ir tauresnio mūsų rašytojai prūsų atminimui nėra sukūrę. Bent jau ligi šiol. Tad 1996 metų gruodžio 7 dieną Maironio literatūros muziejuje įvykęs 95-ųjų rašytojo metinių minėjimas man buvo ne vien jaukus inteligentų vakarėlis, bet ir rimta proga surišti visus čia paminėtus mazgelius į prūsajuostę. O ji išėjo stipri, jautri ir unikali. Stasys Domarkas nesuklydo matydamas tuo metu vienintelį Herkaus vaidmens atlikėją, visais ženklais iššūkį atitinkantį artistą ir muzikantą – tenorą Virgilijų Noreiką.

Užbėgdamas į priekį pacituosiu keletą sakinių iš „Lietuvos ryto“ priede „Mūzų malūnas“ 1997 m. rugsėjo 2 d. išspausdinto žurnalistės Aušros Pilaitienės straipsnio: „Giedrius Kuprevičius išnaudojo visą tenoro diapazoną, tačiau tai Virgilijui Noreikai vokalinių problemų nesukėlę. Jis teigė apsieisiąs be galimų palengvinimų. „Repeticijų metu siekiant efektingumo pirmojo veiksmo duete su Kristina kai ką net pasunkinome“, – sakė atlikėjas. <...> Virgilijaus Noreikos manymu, „Herkus Mantas“ – labai sudėtingos muzikinės kalbos kūrinys, kupinas efektingų meilės duetų, nuotaikingų masinių scenų, – yra vienas geriausių tarp lietuviškų operų. Dainininkas pažymėjo, kad keturiasdešimt metų išdirbęs teatre pirmą kartą patyrė, jog lietuvių autoriaus kūrinys patiko visam kolektyvui ir buvo repetuojamas be priekabių ir apkalbų. Virgilijus Noreika prisiminė girdėjęs, kaip japonai į klausimą, ko jie atvažiavo į Lietuvą, atsakė: „Pažiūrėti mirštančios tautos.“ „Su šiuo teiginiu galima sutikti arba ne, bet man šis spektaklis tarsi requiem, kurį gieda nykstanti tauta išnykusiai, – sakė dainininkas. – Apie tai vertėtų susimąstyti ne tik žiūrovams, bet ir politikams.“

Toje Juozui Grušui skirtoje popietėje Maironio namuose Kaune susirinko žavus būrelis žmonių, kurie ir virtualiai, ir fiziškai visada buvo šalia Meistro – Rūta Staliliūnaitė, Aldona Jodkaitė, Jūratė Onaitytė, Algimantas Masiulis, Leonardas Zelčius, Algirdas Vrubliauskas, Juozo Grušo sesuo Antanina Margerienė, dukra Algimanta Marija Tamošiūnienė, anūkai Algimantas ir Arūnas Kančai, dailininkai Janina Malinauskaitė, Rapolas Čarna, Algimantas Mikėnas, poetas Petras Palilionis, teatrologė Rūta Skendelienė... Na, ir aš su savo išvedžiojimais apie Juozo Grušo nepakeičiamumą, pražūtingas dviejų – prūsų ir lietuvių – išsiskyrusių kultūrų pasekmes, apie mūsų prievolę iškelti paviršiun išnykusių genčių vertybes ir koreliuoti jas su savosiomis, apie Grušą filosofą, apie neįgyvendintą norą sukurti paradoksų operą „Cirkas“ pagal iki šiol nesuvoktą ir visuomenės nepanorėtą to paties pavadinimo Juozo Grušo groteską... Visi mes kalbėjome labai teisingai, su skruostais nenuriedančia ašara, buvome pabrėžtinai rimti, patriotiški ir melancholiškai nusiteikę dėl lietuvių genties perspektyvos. Baltų genčių teliko dvi, sakiau tuomet, – mes ir latviai. O buvo apie dvidešimt. Tai lėmė ir operos dedikaciją – „Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui“. Opera jau buvo sukurta.

Negali sakyti, kad Juozas Grušas buvo muzikalus. Man neteko su juo nė karto kalbėtis apie muziką, kuri lydėjo jo dramas. Jis šia tema buvo nekalbus. Juozas Grušas ir būdamas šalia man asocijavosi ne su žmogumi, kurį regiu gyvą, o su rašytoju, kurio pavardė užrašyta ant jo sukurtų knygų. Juozas Grušas man ir dabar – mitologinė lietuvių kultūros būtybė, įsiamžinusi ne begaliniais kalbų kriokliais ir geizeriais, o tyla, kuri, patekusi į jo dramas, jais virsdavo. Juozui Glinskiui pasisekė labai priartėti prie kai kurių Juozo Grušo literatūros savybių, tiesa, vėliau jis nuo jų nutolo, bet kiti Grušo pamokas visai užmiršo arba pasakysiu aiškiau – neišmoko. Kas ir kaip galėjo statyti Juozo Grušo dramas, sprendė pačios dramos. Jonas Jurašas iki šiol liko nepralenktas, nors visai šalia stojo Jonas Vaitkus, Vytautas Čibiras, ir, žinoma, pirm Jono Jurašo – Henrikas Vancevičius. Visi kiti darbai geri, bet ne geriausi. Įdomūs, bet ne sukrečiantys. Teisingi, bet neišjaustų tiesų pagimdyti.

Man pačiam su Juozo Grušo dramomis teko klaidžioti, sėkmingai ar ne taip sėkmingai ieškoti, skęstant išnirti. Muzika „Barborai Radvilaitei“ gimė repeticijų metu, spontaniškai. Eskizavau čia pat, scenoje, žymėjausi mizanscenų ritmą, trukmę, decibelus. Vėliau su Jonu Jurašu taip dirbome „įgarsindami“ ir kitus spektaklius Taip, Juozas Grušas nuomonės apie mano muziką neturėjo arba jos nesakė. Gal sakė kitiems, tačiau jie man to sakymo neperdavė. Liko nežinia – tiko toji muzika rašytojui, ar ne. Teatrologai rašė, kad tiko, publika taipogi neprieštaravo, „Barboros“ finalas net savarankišką koncertinį gyvenimą pradėjo, vėliau įsiliejo į operos „Karalienė Bona“ muziką. O Juozo Grušo nuomonė taip ir liko paslaptis. Būna gi taip – puikiai dainuoja, o kitų mokyti negali, muzikalus literatūroje, o klausos neturi, jaučia ritmą, o šokti negali, gamina iš puikiausių produktų, o neskanu...

Juozas Grušas vis dar iki galo nesuvokiamas, ir apmaudu, kad nėra tokio poreikio. Taip, pagarba yra, bet be poreikio. Turime ir daugiau tokių paradoksų – yra poreikis, o be pagarbos. Tarkim, Justinas Marcinkevičius ar Salomėja Nėris. Arba nei poreikio, nei pagarbos, bet reikia. Nesakysiu kas – pavardės ant liežuvio galo... Dabartis Juozui Grušui nėra palanki, nes toji mūsų kultūros dalis, kuri remiasi fundamentinėmis vertybėmis, didžią visuomenės dalį vargina, erzina ir dusina. Ji jai nepatogi. Nevartotina. Net inteligentija greičiau šliejasi prie tos dalies nei prie mažumos. Paprasčiau kalbėti prastai, nes prastai pasakomi paprasti dalykai tampa juokingi. Dabar juokinimų, stebinimų, kultūros eventualizacijos era. Gyventi gelmėje neapsimoka, nes toks gyvenimo būdas per brangus. Juozo Grušo gelmė dabar lieka tik paviršiuje – neįsiskaitome į paslėptas mintis, asociacijas, užuominas, alegorijas, negirdime poetinio teksto grožio. Nuliūstame, jei teatre, literatūroje nėra anekdotų.

Ar sugrįš Juozo Grušo reikšmė? Abejoju. Dabar kiti papročiai ir kitoks skonis. Gal geriau paklauskime – ar sugrįš prūsai, jotvingiai, kuršiai, aisčiai...

 

PREAMBULĖ

1996 metais brūkštelėjau šį tekstą ne tiek publikai, kiek sau pačiam – suvokimas kodėl tuomet man buvo labai svarbus. Svarbus ir šiandien, kai po 20 metų opera vėl grįžo į to paties teatro sceną. Štai tasai tekstas:

„Prūsai... Kodėl vis grįžtame ir grįžtame į jų likimo erdves? Gal mus audrina ateities netikrumas, kylantis iš dabarties būsenų ir elgsenų, gal istorinės sąžinės sumaištis, o gal – tautos išnykimo baimė? Operos žanras man pasirodė tinkamiausias būdas ir demokratiškiau­sia galimybė ieškoti atsakų į šiuos klausimus. Apsisprendimą lėmė jau paminėti „šaukliai“ – Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“, to paties pava­dinimo Marijono Giedrio filmas, kuriam rašiau muziką, ir Stasio Domarko raginimas: „Klaipėdos muzikiniam teatrui reikia svarbios temos.“ Tokia tema ir buvo prūsai, kurių likimas žadina ir atmintį, ir susi­rūpinimą.

Mantiškojo patriotizmo tragizmas, žūtin tautą stumianti Samilio išdavystė, tarp pagoniškų ąžuolų ir krikščioniškų kryžių besiblaš­kančios Kristinos drama, neišvengiamai kintančios religinės doktri­nos įtaka – visa tai ryžausi perteikti jaudinama intonacija, atvi­ru „veristiniu“ stiliumi, ryškia emocija.

Ruošiantis darbui ant stalo susikaupė nemažas pluoštas knygų apie prūsus, to meto lietuvius, vokiečius, tautų ir žmonių santykius: Norberto Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“, Povilo Pakarklio „Kry­žiuočių valstybės santvarkos bruožai“, Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, Motiejaus Pretorijaus „Prūsijos įdomybės arba Prūsi­jos regykla“, Anyso Martyno „Senprūsių kovos dėl laisvės su Vokiečių riterių ordinu“, Luko Davido, Augusto Kocebiu, Vydūno, Johano Foigto, Simono Grunau, Augusto Ambrasaičio, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Eugenijaus Jovaišos ir kitų raštai, studijos, kronikos, apžvalgos, sugreti­nimai, spėliojimai ir svarstymai.

Tasai šaltinių gausumas, kai kada prieštaringų vertinimų ir faktų antplūdis vertė apsispręsti: arba rašyti operą kaip archeologinę-rekonstrukcinę-reanimacinę studiją, arba, įvertinus visą gautą informaciją, eiti kitu keliu – ne per konkrečius, detalizuotus, autentiš­kus to meto vaizdus, o per dabartinį mano požiūrį į tai, kas tėra tik istorija. Spekuliuoti tariama pagoniška archaika aš nesiryžau, nes daug ką būtų tekę sukurti iš naujo – šaltiniai ganėtinai skurdūs. Nesiryžau remtis ir kukliomis to meto kultūros paminklų citatomis. Nusprendžiau žinomą XIII amžiaus įvykį – Didįjį prūsų sukilimą – perteikti taip, kaip jį įsivaizdavo neabejotinas lietuvių literatūros autoritetas Juozas Grušas dramoje „Herkus Mantas“ (ji tapo operos siužeto pagrindu) ir kaip liepė per keletą kūrybos de­šimtmečių susiformavusi mano autorinė stilistika, estetika, pasau­lėžiūra. Maniau, kad „Prūsai“ mums bus modernūs, jei parašysiu priešingą dabar vyraujančiam „avangardui“ ir „postmoder­nizmui“ muziką. Tikėjau, kad šiandien modernu ne „Fordo“ motorų siausmas scenoje ar penkių vienu metu veikiančių radijo stočių translia­cija, o aistros prisodrinta harmonija, melodija ir pagarba žanrui. Taip, būtent operos žanras buvo pats svarbiausias kūrybinės atspirties taškas. Būti žanre – taipogi modernu, ypač šiais lai­kais, kai senokai kovojame su žanrų autentika. Taip, kaip nega­lima modernizuoti aušros ar sutemų, taip ir opera nepakenčia jos dėsnių laužymo. Jei pripažįsti esminius operos žanro dėsnius, tai atsidavimas jos kerams, paklusnumas papročiams ir reikalavimams apdovanoja sėkme. Kai elgiesi priešingai – tavęs laukia gėdingas pralaimėjimas. Dar niekam nėra nutikę kitaip.

Muzika kino filmui „Herkus Mantas“, iš kurios keli man svarbūs motyvai „persikėlė“ į operos partitūrą, buvo nutolusi nuo istorinės tikrovės: kalbėjau nykstančiųjų, o ne išnykusiųjų kalba. Manto ir Kristinos scenas lydi vėlesnių laikų instrumentai fagotas ir obojus, veiksmą Karaliaučiuje – XIII amžiaus melodija „Ateik, Prūsų prince, mes tau nudirsime kailį“. Po šešių šimtmečių tą temą žinomoje polkoje atkartojo Johannas Straussas. Žūties valandą prūsų giedamos „Ant kalnelio, ant aukštojo...“ žodžiai yra lietuvių liaudies, bet sukomponavau autentišką melodiją... Skaičių simbo­lika užšifruota Krivio maldoje, o Sachsės arija „Ateis nauji laikai“ pagrįsta popiežiaus Honorijaus III bulės fragmentu, kiek iškreipta J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ pirmojo tomo pirmosios fugos preliudo harmonine seka ir dodekafonine sistema išdėstytos melodijos vystymu. Formos dalykuose žinomas aukso pjūvio taškas žymi svarbiausią operos sceną – Samilio išdavystę. Yra ir daugiau slaptų kodų, kurie, paprasta ausimi gal ir negirdimi, reguliavo tam tikrą kompozicinę ir emo­cinę tvarką, grindė psichologinę logiką, kitas būtinas reikšmes.

Operos prologe prūsai, nuo scenos žvelgdami į mus, regi nuož­mią kovą. Šioje scenoje pabandžiau „persikraustyti“ iš dabar į tada. Ką regėjo prūsų moterys, kai jų broliai, sūnūs ir vyrai kovėsi su kryžiuočiais? Ar nesimeldė Perkūnui, Patrimpui ir Pikuoliui, ar nekartojo kartu su lietuviais jų dainos apie karą žodžių: „Vyrai, stovėkit, tik nedrebėkit, juos pergalėkit!“?

Stebėdamas klaikų mūšį kartu su jais artėju iš tada į dabar. Bet kam visa tai reikalinga? Prūsams? Ar jie kada atgis, judės, blaškysis, vėl įniršę kovos, laimės, ir – žus? Kas kiti? Ir kas išgelbės mūsų likimus: dievai, karaliai, juokdariai? – desperatiškai šaukia viename iš monologų Herkus Mantas.

Jie žiūri į mus. Jie maldauja: „Pergalėkite!“ Tačiau mes juk lietuviai, ar tai mūsų problemos?

Tasai prūsų išnykimas ir tos didelės jų gyvenimo aistros mums jau tėra sapnas. Ir aš sapnuoju Prūsiją, kuri miršta kaskart, kai tik atveriu akis.“

 

LIBRETO UŽKULISIUOSE

Juozo Grušo autorinių teisių paveldėtojai Marijai Tamošiūnienei sutikus, kad libretas būtų grindžiamas dramos „Herkus Mantas“ siužetu, kibau į darbą. Išsaugojau juodraščius, kurie šiandien gal sudomins minties vingiais, į operą nepatekusiais dalykais. Apsikrovęs man pasiekiama literatūra, iš visų pusių pradėjus byrėti prūsų likimą aprašantiems trupinėliams, iš naujo įsiskaitydamas į Juozo Grušo dramą, dėliojau scenas, ieškojau papildomų tekstų arijoms, monologams, duetams ir operos žanrą paryškinantiems ansambliams ar chorams. Pavartysiu tuos senus užrašus kartu su jumis...

Krivio „Saulės giesmė“ (rankraštinėje partitūroje p.149) labai asmeniška. Kintančio ritmo seka išreiškia turtingą prūsų pasaulėžiūrą.

Rašydamas muziką filmui „Herkus Mantas“ (o jai sukurti buvo skirtos vos dvi savaitės), vis pajusdavau, lyg mano ranką vedžiotų kažkokia nematoma jėga – partitūra gimė tokiu greičiu, kuris paaiškėjo tik tuomet, kai reikėjo parašyti orekstrinius balsus – dirbo keli žmonės ir gerokai ilgiau nei aš vienas prie partitūros. Neįtikėtina, tačiau lygiai tas pat nutiko ir kuriant operą – nematoma ranka vedžiojo pieštuką tokiu greičiu, koks įmanomas tik sapne, kai per kelias miego sekundes patiri ilgiausią kelionę.

Mane domino viskas, kas bent kiek buvo susiję su prūsais – gyvulių išginimo pavasarį ritualai, santykiai su kaimynais, architektūra, žyniai, dievai, kontaktai su misionieriais, drabužiai, ilgieji vestuviniai šokiai, kalba, gamtos garbinimas...

Rašydamas prologą, kuriame prūsai džiaugiasi pergale, net juokiausi viduje – kam gi reikia tos operos, kurioje netrukus po šios sunkiai pasiektos pergalės gentis žus. Kultūros ministerijai? Teatrui? Kritikams, miesčionims? Juk tiek sočiai įsitaisiusių krėsluose, gal jiems tik aukštoji tenoro do terūpi ir tai, kiek kartų ją tasai virtuozas pasieks. Kiti pasiges avangardo, treti archaikos, ketvirti – reinkarnacijų ir reanimacijų. O aš linkstu prie verizmo, gal ne to kanoninio, bet arčiau stiliaus dvasios, intencijų, intonacijų. Juk nieko nežinau apie jotvingių ar aisčių muziką, o ir prūsų dainų partitūrų nerasime, gal tik kokie motyvai mūsų dainose skamba – folkloristai žino, bet ar jie tada gyveno, kad būtų tikri? Spekuliacijų apie išnykusius visuomet daugiau nei faktų, o ir jie po šimtmečių gali ką kita reikšti. Praeitis nebeprikeliama, tik įmainoma į mūsų tikėjimą ja.

Nemalonu būti nykstančiųjų sąraše. Žvalgomės, gal kam mūsų gaila? O ar mes ko gailėjomės, saugojome, gynėme? Ir kas tuomet apgins mus tokius? Vėjas? Balandžiai? Ašaros?

Operos prologas tėra finišo tiesioji. Pergalė kaip žūties pradžia. Čia jau girdėti tragiškoji finalo gaida – „Ant kalnelio, ant aukštojo, ten stovėjo ąžuolėlis“. Jau žinome, kas išnyksta pirmiausia – santarvė, kalba, dovinės, pienu girdomi žalčiai. Nenustebkime tad, kai operos pabaigoje prūsai girdi išeinančių dievų žingsnius. Simboliškai Mantas yra paskutinis, juos girdintis. „Kokia klaiki naktis!“ – regėdamas žūstančią gentį šnabžda jaunasis prūsų karys Eisutis, o choras gieda ir gieda – „Ant kalnelio...“. Viltis žūva paskiausiai.

Vydūnas 1948 m. straipsnyje „Prūsijos lietuvių likimas ir uždavinys“ rašė: „Didžioji kančia, ištikusi žmoniją, atves prie to, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta suvoks ir gerbs tikrą žmoniškumą, kad ir kaip savitai jis skleistųsi.“

Ar tikrai lietuvių ir lenkų vaidmenys prūsų likime nemalonūs?

Tragiškiausia figūra operoje – Kristina. Rašant libretą paaiškėjo, kad ji pasiklydusi ne tarp Perkūno ir Kristaus, o tarp Manto ir Dievo. Tokią dvasinę dilemą galėjo išspręsti tik mirtis. Todėl paskutinėje Kristinos arijoje daugiau šviesos ir susitaikymo nei gailesčio ar pykčio dėl taip nevykusiai susidėsčiusių aplinkybių. Meilė, deja, čia nieko nesprendė. Priešingai – tapo tragedijos šaukle. „Kas priglaus pasiklydusią tarp dievų sielą?“ – tokie priešpaskutiniai Kristinos vidinio monologo žodžiai, kuriuos tik numanydami stovi tylintys ir aukojimo laukiantys prūsai. Taip, Kristina turėjo galimybę pasirinkti iš dviejų dievų vieną, tiesa, jie abu nematomi, realiame pasaulyje nesantys. Ir tuomet ji pasirinko realų, esantį čia ir dabar – Herkų Mantą (Heinrichą Montę). Jame ji regėjo abu dievus. Jos laimės vizijos ir tikrovės akimirkoms to pakako.

Operoje svarbūs talismanai, vienas jų – gintaro lašas su inkliuzu. Kristinos arijoje „Kokia lemtis!“ ši Manto dovana tampa jos nevilties ir tragiško likimo, gyvybės ir mirties simboliu. Ar pasiekiamas Kristinos noras „gyventi viena žeme, vienu dangumi“? Gal tuomet, kai žmonės išgirs meilės šauksmą...

Kristinos brolis Hirhalsas tylėdamas priima burtų lemtį ir tik po trečio, lemtingo, burto prabyla: „Ko verta pergalė, jei ji nenugali mirties?“

Mantas konstatuoja lietuvių klastą išnaudojant prūsus kaip skydą kovose su kryžiuočiais. Ar jie ateis į pagalbą, kai šis skydas bus pralaužtas?

Antras veiksmas prasideda kryžiuočių pilyje, ten sumaniau parodyti nedidelę alegorinę pantomimą „Raupsuotasis Heinrichas“, nedviprasmiškai pasakojančią labai pamokomą Herkaus Manto ir jo mylimosios istoriją. Lėtai dėsto mintį visose epochose gyvenantis vokiečių komtūras Sachsė, jo monologas, kurio muzikoje sumišo J. S. Bacho intonacijos ir Arnoldo Schönbergo dodekafonija, byloja apie besikeičiančius laikus ir būtinybę prūsų berniukus mokyti Evangelijos tiesų. Argi mokyti ir mokytis – nuodėmė? Ar toks Kristinos ir Manto sūnaus likimas – ydingas? Dodekafoninė intonacija dar kartą skamba finale, kai ąžuolų šakos transformuojasi į kryžių. Gal nebūtina tai parodyti dekoracijoje, pakaks ir muzikinės nuorodos. Gal ir ją kas išgirs.

Ne visi išgirs, bet gal pajus operos muzikoje sklandančią Meilės dvasią, kuri, anot Plotino, yra nepailstanti kartų kaitos palydovė. Kai meilė pasitraukia, skelbė jis, prasideda tokios veiklos, kurios galiausiai priveda prie dvasinės tuštumos. Sakyčiau, belieka pirkliai ir kareiviai.

Į Manto lūpas įdėjęs žodžius „Nesugebėjusi savęs apgint tauta išnyks kaip rūkas, o gal ją sunaikins nesantaika viduj?“ galvojau ne apie prūsus, o tik apie dabartį. „Juk ne dievai kalti, kad esam mirčiai pasmerkti“, – viduje šaukia Samilio išduotas Mantas vokiečių nelaisvėje. Radęs išeitį – klasta už klastą – sušunka: „Atriškite rankas, skelbiu derybas dėl paliaubų!“ Staigiu judesiu nubloškęs žvakes, tamsoje pabėga.

Atsirado ir kiek komiška tarno scena, sumanyta kaip kontrastas idealiam pamaldumui. Apgultos pilies menėse maisto liko nedaug, o rūsiai pilni vyno. Viena po kitos tuštėja statinės. Geria visi. Tačiau ir šis „gėris“ baigiasi. Dar ir kartuves audra išvertė aikštėje. Niekis, bus naujos. Kas jose kybos? Gal tarnas, nesugebėjęs rasti net taurės vyno valdovui, o gal išdavikas vitingas Samilis? Taip ir įvyks – atlikę darbą tampa nereikalingi. Ir kas toji moteris, kurią Sachsė liepia pakviesti? Bet kad taip ūmai baigtųsi vynas?!. Scena su apgirtusiu tarnu nėra juokinga ir neturėtų priminti operetės. Marijono Giedrio filme yra puikus epizodas, kai Sachsė užklumpa tarną godžiai dorojant karvelį. Štai ir veikla kartuvėms! Operoje tarnas atsiperka uoliai pasitarnaudamas šeimininkui – tuoj pat atvesdamas Kristiną. Jis jau matė naujas kartuves ir žino, kad vyno statinės tuščios. Iš dviejų bėdų pirmoji būtų buvusi gerokai nemalonesnė. Su antrąja dar galima gyventi...

 

...Tekstai apie savo kūrybą nėra naujiena, ypač dabar, kai tokių paaiškinimų prireikia girdint labai neaiškią muziką. Dažnai autoriaus komentaruose slypi pasigardžiavimas tariamomis savo muzikos gelmėmis, kitais kartais – siekis atskleisti tam tikras kūrinio puses, kurias, kaip jis mano, klausytojai gali pražiopsoti. Juk dabar visi tokie išsiblaškę! O ką tik perskaitytos mano pastabos labiau yra nuolatos vykstanti savianalizė. Šį kartą – kartu su jumis.

 

 

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!