Amžinai jaunas „Vienos kraujas“

Prabėgo jau penkiasdešimt pavasarių nuo to laiko, kai Kauno valstybinis muzikinis teatras pirmą kartą žiūrovus pakvietė į valsų karaliaus J. Strausso operetę „Vienos kraujas“. Stebinantį spektaklio ilgaamžiškumą, matyt, lėmė nuostabi, amžinai jauna austrų kompozitoriaus muzika ir statytojų gebėjimas perteikti operetės žanro žavesį, perprasti žiūrovų lūkesčius.

Estijos menininkų interpretacija

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys, pasakodamas apie šį pavasarį 50- mečio sulaukusį spektaklį „Vienos kraujas“, pabrėžė, kad 1968 m. pastatymas išsiskyrė iš kitų teatro repertuaro veikalų ne tik tvirtu, kryptingu režisūriniu sprendimu ir išraiškinga choreografija. „Labiausiai to meto artistus ir publiką pakerėjo iš esmės naujas vaizdinis pateikimas – efektinga scenografija, kokybiški, itin puošnūs kostiumai, visų spektaklio elementų stilistinis vientisumas, – sakė B. Želvys, primindamas, kad operetę „Vienos kraujas“ Kaune statė Estijos menininkai. – Režisierių Paulą Mägį teatro artistai mini kaip puikų žanro meistrą, aukštos sceninės kultūros menininką. Jis operetės siužete neieškojo filosofinės prasmės ar ypatingos idėjos, o visą dėmesį skyrė spektaklio nuotaikos kūrimui. P. Mägis itin reikliai rinkosi artistus, kartais neatsižvelgdamas į tai, ką jam buvo rekomendavęs teatras. Jis kruopščiai ir preciziškai repetavo menkiausias mizanscenas, puikiai išnaudojo artistų gebėjimus, todėl jam pavyko sukurti raiškius personažų paveikslus, įsimintinus charakterinius vaidmenis.“
Žiūrovai žavėjosi ir nuostabia spektaklio dailininko Eldoro Renterio išmone, skoningais kostiumais, demonstruojančiais puikų vaizduojamo laikmečio stiliaus suvokimą. Žymusis Estijos scenografas netgi buvo atsivežęs dailininką Francą Matį dekoracijoms tapyti. Pakilus scenos uždangai estų menininko pastangas publika kaskart įvertindavo audringomis ovacijomis. Prasmingai režisieriaus ir dailininko darbą papildė baletmeisterio Heino Asalu choreografija – jis, anot B. Želvio, išmokė artistus suktis valso ritmu kaip tikrus 19 a. Vienos aristokratus.
Estų menininkai po šio sėkmingo pastatymo ir toliau bendradarbiavo su kauniečiais: H. Asalu tais pačiais metais su teatro baleto trupe žiūrovus pakvietė į „Vienos valsų“ vakarą, režisierius P. Mägis po poros metų pastatė F. Leháro operetę „Linksmoji našlė“, o E. Renteris kūrė šios ir kitų operečių („Šikšnosparnis“,1973, „Marica“, 1984) scenovaizdžius. „2001 m. pakviestas prisidėti prie J. Strausso operetės „Naktis Venecijoje“ kūrimo, E. Renteris negalėjo patikėti, kad dar rodomas pirmasis jo Kaune apipavidalintas spektaklis, – šypsojosi B. Želvys, primindamas, kad 1968 m. „Vienos kraujas“ buvo reikšmingas ir teatro dirigentui Stasiui Domarkui. – Maestro jau dirigavo teatro spektaklius, bet ši operetė buvo pirmas savarankiškas jo darbas. Orkestro veteranai, solistai senjorai ir šiandien mena jaunojo dirigento energingą mostą, jaunatvišką užsidegimą, nuoširdų entuziazmą. Beje, šis spektaklis ypač svarbus ir teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės kūrybinei biografijai – operetėje dainininkė sukūrė savo pirmą reikšmingą grafienės Cedlau vaidmenį. Už jį yra dėkinga režisieriui P. Mägiui, įžvelgusiam ir įvertinusiam jaunos, ką tik į teatro dainininkų trupę įsiliejusios solistės talentą, o juk tuo metu teatre dainavo ne viena pelnytai žiūrovų pagarbą užsitarnavusi solistė.“ D. Dirginčiūtė su kaupu pateisino režisieriaus pasitikėjimą, po šios premjeros pasipylė pagrindiniai vaidmenys naujuose spektakliuose. O Grafienę Cedlau D. Dirginčiūtė dainavo net keturis dešimtmečius, buvo nepakeičiama šio vaidmens atlikėja.
1968 m. premjeriniuose operetės „Vienos kraujas“ spektakliuose dainavo, šoko ir vaidino Vytautas Blažys, Anicetas Kunčius, Aloyzas Domeika, Jonas Antanavičius, Marija Žilionytė, Jonė Ragaišytė, Aldona Mikšytė, Aldona Valiukėnaitė , Filomena Viržonytė, Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, Gediminas Šmitas, Valentinas Čepkus, Zuzana Masiulevičiūtė, Bernarda Petravičiūtė, Birutė Dženkaitytė, Vincas Čižauskas, Jonas Janulevičius, Vincas Kukaitis, Vytautas Račas, nuo premjeros iki pastarųjų metų operetėje skirtingus vaidmenis kūrė Algis Jacunskas.

Salėje – džiugus atpažinimo šurmulys

Kauniečių mėgstamą spektaklį 1985 m. atnaujino režisierė Aldona Ragauskaitė, pagrindinius vaidmenis ji patikėjo teatro trupę papildžiusiems jauniems solistams Gediminui Maciulevičiui, Danieliui Vėbrai, Dalei Rakauskienei, Linai Kinderytei, taip pat Tatjanai Čiumičiovai, Pranui Petryšai, Laimai Kuzmickaitei, Juozui Janušaičiui ir kitiems. Vėliau vaidmenis operetėje sukūrė Eduardas Gutauskas, Lina Vizbaraitė, Gražina Miliauskaitė.
2001 m. operetę pastatė režisierius Gintas Žilys ir dirigentas Julius Geniušas. Jiems talkino dailininkė Janina Malinauskaitė, choreografė Irena Ribačiauskaitė. Spektaklyje drauge su pripažintais operetės meistrais D. Dirginčiūte, G. Maciulevičiumi, Eleonora Kliučiūte, Nomeda Vilkanauskaite dainavo ir Gitana Pečkytė, Mindaugas Zimkus, Arvydas Sauspreikšaitis, Tomas Ladiga, Giedrė Juknevičiūtė, Rita Preikšaitė ir kiti, o Grafo vaidmenį iš Jono Antanavičiaus perėmė ir keletą sezonų dainavo LNOBT solistas Bronius Tamašauskas.
Apie J. Strausso muziką, dėl kurios operetė „Vienos kraujas“ žiūrovus džiugina jau tiek metų, kadaise taiklius žodžius pasakė maestro Jonas Aleksa: „Daugelio kompozitorių svajonė yra sukurti melodiją, kuri tuoj pasklistų, taptų mėgstama, lengvai įsimenama. J. Strausso kūryba – tai ištisas derinys tokių brangakmenių, motyvų, kuriuos dainuoja, niūniuoja, švilpauja visas pasaulis. Paprastas, bet toli gražu neprimityvus jų grožis jau antrą šimtmetį žavi mus. Taip ir šioje operetėje, pasigirdus valso „Vienos kraujas“ motyvui, žiūrovų salėje sušlama džiugus atpažinimo šurmulys, o po spektaklio valso melodijos dar ilgai „persekioja“ klausytojus.“

Trečiąkart atnaujintos operetės sėkmė

2010 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro baritonas Gediminas Maciulevičius debiutavo kaip trečią kartą atnaujinamos J. Strausso operetės „Vienos kraujas“ režisierius. Iki tol dainininkas įvairių žanrų spektakliuose buvo sukūręs per pusšimtį vaidmenų, tarp jų ir minimoje operetėje. Paklaustas, kuo jį žavi „Vienos kraujas“, dainininkas ir režisierius sakė, kad operetė yra vienas sudėtingiausių muzikinio teatro žanrų, nes reikia ne tik gerai atlikti labai sudėtingas vokalines partijas, bet dar ir šokti, įtaigiai vaidinti, kalbėti. „Operetėje „Vienos kraujas“ mažai kalbamųjų scenų, daug arijų, duetų, ansamblių, todėl ją būtų galima vadinti opera. Tai viena nuostabiausių operečių, intriguojanti šmaikštumu ir netikėtomis situacijomis. J. Strausso muzika ir jo sukurtais valsais neįmanoma nesižavėti. Pagaliau, tai – operetės klasika, kuri, kaip rodo ilgametė šio spektaklio gyvavimo trukmė, vargu ar kada išeis iš mados arba bus pamiršta“, – teigė G. Maciulevičius pridurdamas, kad atnaujintame spektaklyje tiesiog buvo būtina išsaugoti kompozitoriaus muzikos dvasią, talentingo estų dailininko E. Renterio dekoracijas, režisieriaus P. Mägi idėjas. „Norėjau dar labiau išryškinti daugelyje operečių vyraujančią meilės temą, moralės taisykles, eleganciją, aristokratiškumą – visada malonu žiūrėti estetiškai švarų spektaklį. Tai kelia žiūrovams gerų emocijų“, – kalbėjo režisierius, negailėdamas gerų žodžių ir į spektaklį tuo metu įsiliejusiems jauniesiems atlikėjams. „Kiekvienos kartos artistas, atlikdamas tą patį vaidmenį, traktuoja jį kaip būdinga jo gyvenamajam laikotarpiui, – tęsė G. Maciulevičius. – Žinoma, kiekvienas naujų kūrėjų spektaklis pakinta. Aš esu klasikinių pastatymų gerbėjas, o jaunoji solistų karta – Raimondas Baranauskas, Kristina Siurbytė, Raminta Vaicekauskaitė, Živilė Lamauskienė, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Giedrius Prunskus – balsinga, žavi, artistiška. Jie „Vienos kraujui“ įliejo jaunatviško kraujo. Taip spektaklis virto dar žavesniu.“

Muzikos lengvumas pakylėja

Viena populiariausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė, „Fortūnos“ prizo bei dviejų diplomų savininkė Kristina Siurbytė operetėje atlieka pagrindinį grafienės Cedlau vaidmenį, apie kurį kalbėdama nuklydo į prisiminimus – prieš gerą dešimtmetį ji pakeitė scenos legendą Danutę Dirginčiūtę. „Tokios solistės per šimtmetį gimsta gal kartą, todėl dainuoti kaip ji buvo svajonė, o gavus Grafienės vaidmenį – milžiniška atsakomybė, – prisipažino K. Siurbytė. – Ši operetė – mūsų teatro, o kartu ir Lietuvos scenos istorija. Suvokus, kad scenoje su tomis pačiomis dekoracijomis (šiek tiek atnaujintomis) dainavo mūsų korifėjai, apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas.“ Grafienę nebe pirmus metus dainuojanti solistė sako jaučianti, kad jos atliekamas vaidmuo lengvėja: „Vaidmens neįmanoma atlikti puikiai, kol tavyje jis neapsigyvena. Kad vaidmuo būtų ne toks chrestomatinis, nuolat ieškai, šlifuoji, gludini, todėl laikui bėgant jis kinta.“ Tačiau vien artisto pastangų kuriant išbaigtą herojaus portretą vargu ar pakaktų, mano pagrindinio vaidmens atlikėja. „Bene nuostabiausias kūrybinio proceso dalykas, kad laikui bėgant spektaklyje keičiasi kolegos, ateina naujų atlikėjų, kurių kiekvienas į spektaklį įneša savo spalvų, niuansų, o tuomet prasideda improvizacijos ir įvyksta stebuklų. Mūsų teatras – operetės žanro flagmanas, tad kolektyvas su didžiausiu pasimėgavimu neria į šio žanro gelmes, – sako dainininkė, neslėpdama, kad būtent Grafienės vaidmuo yra jos vienas mėgstamiausių. – Mėgaujuosi balsui tinkama partija, lengvai persikūniju į Grafienę – ji kupina gyvenimiškos išminties, moka protingai suvaldyti situaciją, be pykčio, rafinuotai ir elegantiškai pasiekti, ko nori.“
Dainininkės nuomone, operetė – itin sunkus, tačiau labai įdomus muzikinis žanras. Publika paprastai tikisi lengvų emocijų, grakštumo, spalvingumo, ekspresijos, kitaip tariant – šventės, kurią sukurti nėra paprasta, bet kai pasiseka, žiūrovai ją priima su didžiausiu malonumu. Kartu su atlikėju į taktą linguojanti publika artistui – pati didžiausia padėka. Operetės grožis slypi muzikos lengvume, kuris pakylėja virš kasdienybės rūpesčių. Operetės melodijų reikės visada, ir nesvarbu, kaip režisieriai jas pateis. Iš pasaulio muzikos lobyno fondų tokios muzikos neišbrauksi, nes to reikia viso pasaulio žmonėms.

Naujos spalvos operetėje

2017 m. sausio 7 d. spektaklyje „Vienos kraujas“ debiutavo jaunoji teatro solistų karta: Ieva Goleckytė (Grafienė Cedlau), Ingrida Kažemėkaitė (Franciska Kaljari), Marija Arutiunova (Pepi), Andrius Apšega (Ministras Pirmininkas) ir Povilas Padleckis (Grafas Cedlau).
„Kiekvienas naujas atlikėjas, įsiliedamas į sceninį vyksmą, nuspalvina kuriamus personažus asmeninės pajautos ir požiūrio į vaidmenį atspalviais, suteikia spektakliui kitokių muzikinių potėpių“, – sakė žiūrovų simpatijas jau spėjusi pelnyti Ieva Goleckytė. Pasakodama apie savo debiutą operetėje dainininkė negailėjo gražių žodžių teatro vadovybei, kuri pagrindinius vaidmenis patikėjo jauniems ir „žaliems“ dainininkams. Sėkme vadino ir darbą su dirigentu Virgilijumi Visockiu, režisieriumi Gediminu Maciulevičiumi, kuris spektaklyje dainuoja daug metų ir žino kiekvieną detalę, sugeba puikiai perteikti kiekvienos frazės, siužeto vingio, melodijos reikšmę. Kalbėdama apie atėjimą į spektaklį, I. Goleckytė prisimena ir didžiulę atsakomybę, sumišusią su baimės, džiaugsmo, garbės ir pasididžiavimo jausmais. „Operetė teatro scenoje be pertraukos rodoma jau pusę amžiaus, publikai muzika puikiai pažįstama, nusistovėjęs ir operetės įsivaizdavimas. Klausimas, kaip žiūrovai priims kitokią grafienę po operetės primadonos Danutės Dirginčiūtės ar ją sėkmingai pakeitusių Kristinos Siurbytės ir Ramintos Vaicekauskaitės, kėlė nerimą, – neslėpė dainininkė. – Tai ne tik legendinis spektaklis, bet ir legendinis vaidmuo, todėl pirmiausia nesinorėjo sugadinti žiūrovo sąmonėje egzistuojančio įvaizdžio. Kita vertus, norėjosi savų spalvų, interpretacijų, juolab kad keičiasi ne tik laikai, bet ir žiūrovai. Grafienė – moteriška, mylinti, pavydi ir kartu ori. Šie būdo bruožai būdingi daugeliui moterų, jie kertiniai, todėl žiūrovėms šis personažas labai artimas ir suprantamas.“ Solistė sakė, kad „aukštasis pilotažas“ – atskleisti žmogiškas aistras, jausmus, emocijas, parodyti, kaip rafinuotai ir protingai elgiasi herojė, siekdama savo tikslo.
Jaunoji solistė įsitikinusi, kad operetė – nuostabus, nors labai sudėtingas žanras. Gavusi naują vaidmenį, iš karto jį įsivaizduoja ir įsimyli.