Didį Artistą išlydint...

Žvilgsnis iš orkestro ložės

Kovo šeštoji, antradienis. Minios žmonių aplodismentais iš teatro išlydi Virgilijų Noreiką... Laidotuvių procesijoje dalyvauja ir būrys V. Noreikos scenos kolegų, bendražygių, mokinių, tarp kurių – Edgaras Montvidas, Vaidas Vyšniauskas, Dainius Puišys, Deividas Staponkus...
Prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos paskutinę pagarbą Mokytojui atiduoda išsirikiavę moksleiviai... Darbas su jauniausiais talentais praskaidrino paskutinius Maestro gyvenimo metus. Net ir tie, kurie nesimokė pas profesorių, o tik koridoriuose jį sutikdavo, visam gyvenimui išsaugos neįkainojamus prisiminimus.
Vilniaus Antakalnio kapinės, menininkų kalnelio prieigos. Laidotuvių procesiją pasitinka vienišo alto garsai. „Lietuviais esame mes gimę...“ skamba tarsi didžio Artisto gyvenimo moto.
O griežiko nematyti. Tai – kuklioji duoklė iš begalinės pagarbos ir meilės.
Tik vėliau susitinkame su Andriumi Pleškūnu. Žinau, kad daugelį kartų – žiemą ar vasarą, kaitroje ar šaltyje – jis su meile ir pagarba muzikos garsais paskutinėn kelionėn yra palydėjęs visus, su kuriais gyvenime teko susitiki, dirbti ar tiesiog bendrauti...
Bet šis kartas – ypatingas. Virgilijus Noreika dar 1978 metais Andrių, ką tik Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusį altininką, priėmė į Operos ir baleto teatro orkestrą. Čia jis dirba ir šiandien. Kurį laiką buvo altų grupės koncertmeisteris, vėliau jo pavaduotojas. Taigi, jau 40 metų atiduota mėgstamam darbui, iš orkestro ložės stebint iškiliausios Lietuvos meno įstaigos kasdienybę ir šventes.

Virgilijus Noreika – ypatingas direktorius buvo, išskirtinis, – sako Andrius Pleškūnas. – Tikras teatro šeimininkas – jį netikėtai galėjai sutikti visur, nesėdėdavo užsidaręs kabinete. Jam rūpėjo viskas: kaip sekasi orkestrui, pastatymų daliai ar solistams, nepraeidavo pro šalį neužkalbinęs.
Bet didžiausia laimė buvo Virgilijų Noreiką girdėti scenoje. Man pasisekė – aš dažniausiai sėdžiu orkestro ložės pakraštyje, tad akies krašteliu galiu stebėti ir vyksmą scenoje. Nežinau, kiek kartų girdėjau V. Noreikos Alfredą „Traviatoje“ – be galo mėgstu šią operą (juk esu kaunietis, apie Valstybės operos svarbą ir mūsų operos talismaną žinojau nuo mažens). Su Irena Milkevičiūte, Ramute Tumuliauskaite, Sigute Stonyte, Irena Zelenkauskaite ir kitomis puikiomis Violetomis. Dar vienas nepakartojamą įspūdį palikęs V. Noreikos vaidmuo – Otelas (G. Verdi operoje „Otelas“). Manau, kad jeigu jis būtų dainavęs tik šiuos du vaidmenis, vis vien sau būtų paminklą susikūręs.
Neužmirštamą įspūdį man paliko Virgilijaus Noreikos dainavimas lietuvių kalba. Netikiu, kad šiandien itališkai, vokiškai ar prancūziškai dainuojantys, bet tos kalbos taip gerai kaip gimtosios nemokantys jaunieji dainininkai pajėgūs perteikti visą vokalinių kūrinių turinį. Regis, 1998-aisiais pradėtos statyti operos originalo kalba. Skirtumas – didžiulis, iš pradžių niekaip negalėjau priprasti, atrodė, kad ir muziką, ir dainininkus kas būtų pakeitęs.
1991 m. V. Noreikos iniciatyva įvyko nepaprastai įspūdingos gastrolės Čikagos lietuvių operoje – atlikta A. Ponchielli opera „Lietuviai“ (diriguojant V. Viržoniui ir A. Vasaičiui (JAV)). Būtent tų gastrolių metu buvau paskatintas leisti kompaktines plokšteles. Griežiau Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (vargonais akompanavo Manegirdas Motekaitis). Mano griežimą išgirdę čikagiečiai Zenonas ir Ona Buinevičiai paklausė: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo grojimo? O galėtum!“ Šis nuoširdus ir draugiškas klausytojų palinkėjimas paskatino mane ne tik griežti bažnyčiose, bet ir įrašyti kompaktinių plokštelių.
V. Noreika Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovavo 1976–1991 metais. Paskui teatre ir dainuodavo vis rečiau. Jau nepriklausomos Lietuvos metais V. Noreika buvo išvykęs į Venesuelą, Lietuvon ir į teatrą grįžo dainuodamas „Otelą“. Su Irena Milkevičiūte – Dezdemona... Kiekvieną kartą vos sulaikydavau ašaras girdėdamas Otelo mirties sceną. Ir kai vėliau šią sceną V. Noreika dainuodavo koncertuose (ir su Violeta Urmanavičiūte, nepamirštamas jų koncertas, laimė, įrašytas), kiekvieną kartą kartu su juo išgyvendavau visą Otelo dramą... Nežinau, negalėčiau įvardinti Virgilijaus Noreikos – artisto – paslapties. Bet iki pat paskutinių pasirodymų jis išlaikė nepaprastą dramos jėgą balse. Ir nesvarbu, ar kokią dainą dainuodavo, ar operos ariją.
Turbūt nerasime žmogaus, nemėgstančio Noreikos atliekamo A. Raudonikio „Švelnumo“. Man atrodo, jau niekas niekados šios paprastutės dainos nesudainuos taip, kaip dainuodavo jis. Kodėl? Turbūt žinau tą paslaptį, juk mūsų visų akyse nuostabi teatro balerina Loreta Bartusevičiūtė tapo Virgilijaus Noreikos žmona. Ir jis kiekvieną kartą „Švelnumą“ dainuoja jai! Ir todėl taip jaudina net ir šimtąjį kartą girdint...
Orus, pagarbus, išmintingas, santūrus, nuolat šmaikštaujantis, nuoširdžiai paprastas, bet sykiu aristokratiškai didingas – toks maestro išliks mūsų atmintyje.

Andrius Pleškūnas gimė 1955 m. kovo 14 d. Kaune, tapytojos Janinos Marijos Pleškūnienės ir skulptoriaus Vlado Pleškūno šeimoje. Mama turėjo plataus diapazono sopraną, giedojo bažnyčios chore. Jos rūpesčiu išsipildė sūnaus svajonė – jis tapo muziku.
Juozo Naujalio meno mokykloje Andrius Pleškūnas mokėsi P. Mažuknaitės ir K. Ivaškevičiaus smuiko klasėse. Vėliau, nuo septintos klasės, tvirtus alto muzikavimo pagrindus jam padėjo didelės erudicijos pedagogas Gintautas Budreika. Kamerinio ansamblio įgūdžius puoselėjo garbusis tarpukario Lietuvos altininkas Eduardas Satkevičius.
Lemtingi Andriui buvo 1972-ųjų pavasaris ir vasara. Didelį dvasinį poveikį padarė R. Kalantos susideginimas ir Lietuvos laisvės manifestacijos. O vasarą automobilio katastrofoje žuvo specialybės pedagogas G. Budreika, mirė dėstytojas E. Satkevičius, tad mokyklą Andrius Pleškūnas baigė besimokydamas pas rūpestingą dėstytoją Vladą Varčiką.
1973 m. A. Pleškūnas įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Alto specialybę studijavo pas profesorius J. Fledžinską ir P. Radzevičių, grodavo studentų koncertuose, dalyvaudavo kamerinės muzikos festivaliuose, surengė rečitalį.
1978 m. baigęs studijas, A. Pleškūnas pradėjo dirbti Vilniuje, Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) orkestre. Grojo ir teatro vyriausiojo dirigento J. Aleksos vadovaujamame teatro kameriniame orkestre, koncertavo Lietuvoje ir Estijoje, 1979 m. dalyvavo kamerinių ansamblių konkursuose, pasirodė Lietuvos televizijoje. 1987 m. LNOBT kamerinių ansamblių konkurse (solistų pogrupyje) laimėjo pirmąją vieta. Šiuo metu A. Pleškūnas yra altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas – antrasis koncertmeisteris.
Vilnius ir Vilniaus kraštas Andriui – širdžiai miela vieta, nes Švenčionių aukštumose už Naručio ežero, Vilkaloto parapijoje, Pleškūnų kaime – senelio Julijono Pleškūno tėviškė. Vasaromis daug kartų baidare keliauta iš Naručio ežero Narutės upe ir Nerimi į Vilnių, ne sykį griežta Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje per Mišias.
Bažnytinę muziką šv. Mišiose Andrius Pleškūnas groja nuo 1980 m. Koncertuota Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose (2002–2003 m.). Su LNOBT kolektyvu gastroliuodamas užsienyje, laisvu laiku jis taip pat yra griežęs bažnyčiose: Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (1991 m., JAV), Kaohsiungo ir Taipėjaus (2000 m., Taivanas), Notingamo (2004 m., Didžioji Britanija) katedrose, Ravenos Šv. Jono Evangelisto bazilikoje (2007 m., Italija), Jafos Šv. Petro bažnyčioje (2008 m., Izraelis).
A. Pleškūnas – kamerinės vokalinės-instrumentinės muzikos, transkripcijų bei aranžuočių įvairių sudėčių ansambliams autorius.
Šioje kompaktinėje plokštelėje norėta įprasminti senąsias sakralines Lietuvos muzikinės kultūros šaknis kitų tautų muzikos kontekste: įrašyta Martyno Mažvydo psalmė iš jo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos (išleistos 1547 m. Karaliaučiuje), Vilniaus kašteliono, kompozitoriaus Motiejaus Radvilos klasikinė Sonata, iš meilės išėjusiems artimiems žmonėms gimusi Andriaus Pleškūno miniatiūra „Memorare“, užbaigianti CD.
Visi kompaktinės plokštelės kūriniai persmelkti sakrališkumo, juose ryškios gyvenimo ir mirties, istorinės praeities ir dabarties kolizijos. Pasak paties A. Pleškūno, brangių žmonių netektys ir vienatvė randa įprasminimą muzikoje: „Grodamas juos visus vėl matau, prisimenu ir muzikos garsais reiškiu dėkingumą už tai, kad jie buvo mano gyvenime.“
Naujoji kompaktinė plokštelė įrašyta Vilniaus instrumentų meistrų Birutės ir Česlovo Kulevičių 2004 m. pagamintu altu.