Kad mūsų kultūros turtai neliktų už atminties tvoros

Vaclovui Juodpusiui – 80

Sapnavau du šunis. Mažesnysis buvo pririštas prie duobės, kurioje paslėpti Vaclovo Juodpusio tekstai apie Lietuvos muzikinių teatrų solistus. Kitas, didžiulis, šuo saugojo žemėje pakastus raštus su muzikologo surinktomis žiniomis apie visame pasaulyje pabirusius Lietuvos dainininkus. Sapne samprotavau: į žemę reikia įkasti didelius indus su vandeniu, kad šunys nenusilptų ir toliau uoliai saugotų Vaclovo sukauptą turtą.

Atsibudusi pagalvojau, kad sapnas pranašiškas. Juk būtina išsaugoti tai, ką muzikologas tiek dešimtmečių kaupė. Vedamas Lietuvos idėjos V. Juodpusis sudėtingoje epochoje nudirbo daug mūsų kultūrai reikšmingų darbų. Knygos „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai. 2“ priešlapyje man skirtoje dedikacijoje Vaclovas parašė: „Te antroji „Tai buvo...“ primena, kad daug kas neturėtų likti už atminties tvoros...“ Imtis tokios veiklos Vaclovo niekas neįpareigojo, bet jis nuveikė tiek, kiek visų apdovanotųjų darbus sudėjus. Nugyventi metai jau tarsi turėtų būti skirti poilsiui, tačiau jis negali atsitraukti nuo savo misijos kaip nuo gyvasties laužo.

Tą misiją muzikologas Vaclovas Juodpusis vykdė visą gyvenimą: tikslingai dirbdamas, nepavargdamas, nepavydėdamas, mokėdamas pasidžiaugti sutiktų žmonių šviesa, kolegų darbais... Visą gyvenimą kaupė ne tik plačios aprėpties muzikos gyvenimo faktus, nuotraukas, magnetofono juostose įrašytus amžininkų balsus, bet ir išmėtomus, atmestinai laikomus asmeninius muzikų archyvus, senosios periodikos rinkinius, savo ranka perrašytus dokumentus ar kitą Lietuvos kultūros istorijai reikšmingą palikimą. Sielojasi dėl nemokėjusių savo darbų propaguoti, o dabar pamirštamų muzikų, dėl apleistų memorialinių butų, amžino atminimo vertų kūrėjų gimtųjų sodžių.

Kūrybingo žmogaus gyvenime pauzių nebūna, o ir aš dar trukdau savo klausimais: juk norisi sužinoti, kur ta Lietuvos, savo gimtinės patrioto prasmingo ilgadarbiškumo paslaptis!

Vaclovas anksti pasirinko savo etinių, estetinių vertinimų matus. Jie grindžiami humaniškumo, meilės ir pagarbos žmogui kriterijais, siekiu įžvelgti besikeičiančio pasaulio prasmes. Tarsi iš senosios Romos laikų dailininko, filosofo stoiko Diogneto Vaclovas būtų mokęsis neužsiiminėti niekais, netikėti burtais ir magais, laikinomis ir paviršinėmis grožybėmis, bet pasikliauti savo protu, sistemingo darbo vaisiais, žmogaus ir pasaulio patirties turtais. Tvirtas pagrindas ir saldybė sielai visada yra tautinis menas, iš etnoso pasaulio paslaptis skleidžiančios žmogaus egzistencijos skaudumo pajautos. „<...> visi turime pajusti, kad esame Lietuvos vaikai ir giedodami Lietuvos himną, ir kurdami savo šalies ateitį, puoselėdami lietuvių kalbą ir lietuvybę, etninę ir profesionaliąją kūrybą. Būdami savo šalies patriotai, būsime ir doresni Lietuvos vaikai“ (Respublika, 2011 m. liepos 13 d.).

Vaclovas Juodpusis gimė 1938 metų kovo 28 dieną Mažeikių apskrities (dabar Telšių apskr. Mažeikių r.) Viekšnių valsčiuje, Kapėnų kaime. Senelis išvažiavo Amerikon – laimės ieškoti. Močiutė akis pražiūrėjo keturias dešimtis metų jo laukdama... Mirė 103-ejų...

Kapėnai – tai dvaras ir kaimas, šis minimas dar 1540 m. Žemaičių ir Livonijos sienų žymėjimo rašte. 1926 metais dvarelio žemės buvo išdalintos, ant užtvenktos srauniosios Virvytės pastatytas tiltas, apsukrūs žmonės pradėjo verslauti, kiek įgalėdami gerino savo buitį, net puoselėjo elektrinės projektą.

Karas, pokario siautuliai kolūkių vikšrais suniokojo medinius dvaro rūmus, vaikystėje grožio pagavas ugdę Karalinės, Vidgirio, Ubagšilio, Mikuckio, Birbiliškės miškai, beržynai ir pušynai dabar keldavo baimę. Ne miškai, žinoma, bet žmonės su šautuvais...

Matydamas elegantišką, ramų, be panikos ir choleriškų impulsų gyvenantį V. Juodpusį nė neįtartum, kad visą gyvenimą jį lydi baimės pojūtis. Tai vis pokario negandos: dingstantys žmonės, tremiamos kaimynų šeimos, baimė dėl besislapstančio dėdės, stribų terorizavimas... Vaikinuko sąmonėje įsirėžė į daržinę varomo tėvo paveikslas. Koks turėjo apimti siaubas matant šiaudus badantį tėvą, kuriam tokiu būdu buvo liepta ieškoti slepiamo brolio!... „Taip jį ir nugalabijo“, – prisiminęs atsidūsta Vaclovas.

Kaip galėjo nepajusti žiaurumo padarinių mokykloje, jeigu tai vienur, tai kitur atsirasdavo uoliųjų sugintienių, terorizavusių net vaikus: „Ak, ta sovietinės valdžios pakalikė! Mokinius uždarydavo po pamokų klasėje ir versdavo rašyti prašymus priimti į komjaunimą... Baigiau devynias klases, tačiau man net nedavė charakteristikos!“ Bet tai jau Viekšniuose. Prieš tai buvo šalia kelio į Užventį stovėjusi Svirkančių kaimo mokyklėlė. Didžiajame kambaryje rašto mokėsi apie tris dešimtis įvairaus amžiaus vaikų, o gretimame kambaryje, kaip buvo įprasta, gyveno mokytoja. Ir po daugelio metų geru žodžiu minimos mokytojos Eufenija Pundziutė-Vėlavičienė, Stasė Rimkutė-Pranauskienė.

Gyvenimas Vaciukui vėrėsi ne tik iš mokytojos lūpų ar knygučių, Viekšnių aplinkos, jų istorijų ir gyveniman įsirėžusių žmonių paveikslų, iš pasakojimų apie juos ir tėviškėje nuveiktus darbus. Bet pirmiausia buvo mama, kuri šeimos skausmus ir džiaugsmus, tėviškės grožį išdainuodavo. Ūgtelėjęs Vaciukas pasistengė tai užrašyti. Vaikui palaima buvo ne tik tos kiek graudulingos melodijos, bet ir žydinčios pievos, rudeninių giraičių rausvumas, tarp neįtikėtinai aukštų atodangų skubančios Virvytės tėkmė.

Viekšnių progimnazijoje įvairiu metu yra mokęsi aktorius Henrikas ir kompozitorius Jeronimas Kačinskai, režisierius Juozas Miltinis, dailininkai Antanas Gudaitis ir Vaclovas Ratas-Rataiskis. Pedagogo kelią Viekšnių progimnazijoje pradėjo Čekoslovakijoje studijavęs, vėliau keramikos mokyklą Kaune kūręs mokytojas Pranas Brazdžius. Vaclovui Juodpusiui didelę įtaką padarė mokytojas Juozas Žilevičius, o ypač Vincas Deniušis – pedagogas, chorvedys, kapelmeisteris, kompozitorius, režisierius. V. Juodpusis prisimena: „Imponavo jo muzikos teorijos, istorijos žinios. Ir dabar nuolat prisimenu Vinco Deniušio skudučių ansamblį, kuriame grojau trečiąją partiją. Menu ir choro pamokas, ir jo dirigavimą Akmenės rajono dainų šventėse. Septynmetėje mokykloje stovėjo labai saugomas jo fortepijonas. Iki šiol tebejaučiu šio instrumento kvapą... Džiaugdavausi mokytojo rūpesčiu gauta galimybe vasaros atostogų metu šiuo instrumentu skambinti. Prisimenu tiesią, dailią V. Deniušio figūrą, ramią eiseną žingsniuojant Viekšnių gatvėmis ar priemiesčio takučiu einant namų link. Ne vieną dešimtmetį buvo tikras Viekšnių muzikinio gyvenimo švyturys.“

Viekšnių mokyklą Vaclovas paliko būdamas penkiolikos. Į Klaipėdą važiavo su turgun keliaujančiais Kegrių kaimo žmonėmis, visą naktį dardėjo dulkėtais Žemaitijos keliais. „1953-aisiais išvažiavau stoti į Klaipėdos muzikos mokyklą. Galit įsivaizduoti, kaip Deniušis mane buvo paruošęs! Žinojau tonacijas, kvartų ir kvintų ratą. Nustebinau priėmimo komisiją. Nors buvau per jaunas, bet priėmė. Greitai baigiau bendrąjį lavinimą, liko tik muzikiniai dalykai. Pradėjau groti obojumi.“

V. Juodpusis šiltai prisimena mokytoją Kazimierą Biliūną, kuris tarsi tėvas globojo visus Klaipėdoje praleistus metus. K. Biliūnas ypač didelį dėmesį skirdavo frazavimui, gražiam tonui, prasmingam grojimui. Gerų žodžių Vaclovas negaili Klemensui Griauzdei, prisimena ir jautrią, nuoširdžią Pietų Afrikos Respublikoje gimusią pianistę Oną Beinorienę, mokiusią jaunuolius sceninės pajautos. „Mama gyveno sunkiai, likusi viena privalėjo išlaikyti dar du brolius. Buvau pusiau našlaitis. Gyvenau bendrabutyje. Užsidirbti bandžiau perrašydamas natas – kopijavimo aparatų juk nebuvo... Stipendijos gaudavau 14, 16 rublių, o už perrašytą nedidelį operos fragmentėlį mokytoja man sumokėjo net 10 rublių! Iki šiol atsimenu šį jautrų žmogų. Suprato, kad vaikui sunku...“

Klaipėdos mokykloje, paveiktoje Stasio Šimkaus auros, „buvo palaikoma rimtos muzikos studijų kryptis. Susitelkę buvo ir mokytojai, ir mokiniai. Mano mokymosi laikotarpiu Stasys Domarkas pūtė obojų, Juozas – klarnetą. Mokiausi su Osvaldu Balakausku. Mokytojas Kazimieras Biliūnas išugdė ir puikių birbynininkų.“

V. Juodpusis pažino scenos jaudulį, muzikavimo orkestre specifiką – antrojo obojaus partiją grojo Liaudies operos orkestre, kuris surengdavo ir simfoninės muzikos koncertų. Juose yra atlikęs L. van Beethoveno Trio dviem obojams ir anglų ragui (K. Biliūnas, V. Juodpusis, V. Aleksejūnas) ir kt. Ši patirtis vėliau pravertė rašant koncertų recenzijas, padėdavo pastebėti atlikimo niuansus.

„Klaipėda susargdino. Stodamas į konservatoriją maniau studijuoti kompoziciją. Mokyklą baigiau puikiai, bet ir konkurentai buvo stiprūs – kiek vyresnio amžiaus Markšaitis, Algimantas Raudonikis ir Genovaitė Vanagaitė. Eduardas Balsys siūlė dalyvauti konkurse, tačiau aš nerizikavau. Puikiai išlaikęs egzaminus įstojau į muzikos teoriją“, – pasakojo V. Juodpusis.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), prof. K. Griauzdės muzikos teorijos klasėje, V. Juodpusis studijavo 1957–1962 metais, įgijo muzikologo kvalifikaciją. 1958 m. išvažiavo į pirmąją ekspediciją Varėnos rajone, Vilkiautinio kaimą „rinkti dainų“. „Vaikštinėjau nuo trobos prie trobos. Ir kokia didelė buvo mano nuostaba: žmonės dar mokėjo dainuoti, tėvų, senelių kalba kalbėti. Užrašėme šimtus dainų. Melodijas užrašydavau ranka – magnetofonų nebuvo. Važiavom į Mosėdį. Kaip gražiai mane Danutė Krištopaitė (1929–2014) tada pavadino – užrašė: „Atminimui gaidininkui“ – mat dainuojamas melodijas užrašydavau gaidomis“. 1966 m. pasirodė leidinys „Ignalinos kraštas“, 27 dainas su melodijomis spaudai paruošė D. Krištopaitė ir V. Juodpusis. Konservatorijos iniciatyva dainuojamoji tautosaka buvo renkama kasmet.

Baigęs studijas V. Juodpusis turėjo būti paskirtas į Šiaulius. Bet „gaidininku“ jau domėjosi Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuris kažkokiais būdais sugebėjo pergudrauti skirstymo komisiją, ir jis pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriaus vyr. laborantu, Fonogramų kabineto vedėju (1961–1967 m.).

Kodėl Vaclovas susidomėjo etnokultūra? Gal jį traukė prie pirmapradžio muzikinio peizažo? Gal savo sielos pirmavaizdį išgirdo močiutės niūniuojamoje primityvioje melodijoje, tarsi skambančiame sakraliniame mite?

Praeitis Viekšniuose, kultūrininkų portretai – tai vis Vaclovo Juodpusio gyvenimo erdvės, iš kurių sklido ir jo pasąmonėje kaupėsi meilė tėvynei, lietuviškam žodžiui ir gaidai, pagarba žmogui.

„Greta turėjau gyvą tautinio meno patrioto pavyzdį. Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbau su Norbertu Vėliumi. Nepažįstu kito tokio fanatiko, gyvenusio lietuvių tautosakos pasaulyje. Buvo „ligonis“, nieko aplink daugiau nematė. Sovietiniais metais važiavo į Saratovo srities kaimą Čiornaja Padina, parsivežė kelis šimtus į magnetofono juostą įrašytų dainų. Apie 300 melodijų iššifravau. Ne į vieną ekspediciją važiavome drauge: ne kartą bastėmės po Zervynus, su instituto darbuotojais, latviais pasieniu išvaikščiota nuo Skuodo iki Rokiškio. Latvijos teritorijoje taip pat radome dainuojančių lietuviškai. Kartais ir latviškas dainas lietuviškai. Nebuvo baimės, susvetimėjimo. Dabar kiekvienas rūpinasi tik savimi, savo darželiu. Tačiau Lietuvos daržas didelis, juo reiktų daugiau ir dėmesingiau rūpintis. Tai sakytina netgi tokiai įstaigai kaip Kultūros ministerija“, – guodėsi V. Juodpusis.

Ne vienas V. Juodpusio gyvenimo dešimtmetis susijęs su Lietuvos radiju ir televizija. 1959–1960 m. jis buvo Lietuvos radijo muzikos redaktorius, TV Muzikos redakcijos vyresnysis redaktorius, 1974–1976 m. – vyriausiasis redaktorius, 1967–1986 m. – savaitraščio „Kalba Vilnius“ muzikos redaktorius.

Įvairiais metais muzikologas rengė laidas „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“, „Lietuvių tautosakos rinkėjai ir puoselėtojai“, „Kunigai – lietuvių tautosakos užrašinėtojai“. Savaitraštyje „Kalba Vilnius“ V. Juodpusis ne tik anonsuodavo muzikines laidas, koncertus, bet ir plačiau pristatydavo naujus kompozitorių, atlikėjų darbus, atkreipdavo klausytojų, vėliau ir žiūrovų dėmesį į įdomesnes personalijas ar kūrinius.

Kai kuriuos bendradarbius V. Juodpusis vadina savo mokytojais. Dirbdamas leidinio „Kalba Vilnius“ redakcijoje tekstų redagavimo įgūdžius skatino tobulinti Jonas Miliušis. Pirmąsias radijo laidas rengė konsultuojamas Tomo Sakalausko. Profesorius Klemensas Griauzdė įpratino kruopščiai fiksuoti girdėtus koncertus, matytus spektaklius. Ir dabar V. Juodpusis – dažnas svečias koncertų salėse, gebantis recenzijose atskirti pelus nuo grūdų.

Pirmosios muzikologo laidos televizijoje buvo apie J. S. Bachą, F. Lisztą. Joms surinkdavo daug vaizdinės medžiagos – nuotraukų, koncertų ar operų filmuotų fragmentų, tais laikais gaunamų tik per Maskvos malonę. Studijoje Vaclovas yra bendravęs su žymiausiais sovietų atlikėjais – Davidu Oistrachu, Leonidu Koganu, Mstislavu Rostropovičiumi, Tatjana Nikolajeva ir daugeliu kitų. „Radijo klausausi ir dieną, ir naktį. Jis man netrukdo rašyti, skaityti, virti, kepti, skalbti, automobilį vairuoti... Džiaugiuosi, kad iš už jūrių marių gavęs seną plokštelę ar garso kasetę galiu su ta muzika supažindinti mielus radijo klausytojus“, – yra sakęs V. Juodpusis.

Atgavus nepriklausomybę tapo įmanoma plačiau ir įtaigiau pristatyti visuomenei tautinės muzikos perlus. V. Juodpusis pradėjo rengti tęstines laidas „Lietuvių tautosakos rinkėjai ir puoselėtojai“, „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“. Populiarios buvo jo radijo laidos „Tautiečių balsai“, skirtos po pasaulį pasklidusiems lietuvių kūrėjams. Skambėdavo fragmentai iš turtingos, daugelį metų kauptos V. Juodpusio fonotekos.

S. Sondeckis apie V. Juodpusį yra sakęs: „Jo erudicija, žinios, pareigingumas, nuoširdumas ir kuklumas didelių darbų baruose ir smulkiuose kasdienybės verpetuose visada puošė jo taurią asmenybę...“

V. Juodpusis bendradarbiavo ir su JAV leistomis „Muzikos žiniomis“ – „juk už jūrių marių gyvenantiems lietuviams – tai žinios iš Tėvynės!“ Gal ir tai Vaclovą paskatino atkurti nepriklausomoje Lietuvoje ėjusį populiarų leidinį „Muzikos barai“. Nors lėšų beveik nebuvo, 1989 m. kuklus žurnaliukas vis dėlto pasirodė – dar neišvaizdus, bet reikšmingo turinio. Septynerius metus Vaclovas vadovavo žurnalo leidybai.

Jau 28 metus Lietuvos muzikų rėmimo fondas leidžia Vaclovo Juodpusio rengiamą kelių šimtų puslapių „Muzikos kalendorių“. Tai kruopštaus kasdieninio įvykių stebėtojo darbo vaisius. Jo reikšmė vis didėja: metai nusineša faktus, žmonių gyvenimus, o kalendoriuje jie pažymimi, „kad neužsimestų užkaboriuose“... Buvo rimtai parengtas Virgilijaus Noreikos portretas, galėjęs tapti analitine, solidžiai menininką pristatančia monografija.

Nepaprastai kruopštaus darbo pareikalavo knygų „Čiurlionio ansamblis 1940–1949 metais. Dienoraštis“ (2000) ir „Čiurlionio“ ansamblis 1949–1991 metais. Onos Mikulskienės dienoraštis“ (2005) rengimas (abi išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas). Tai 1940 m. kompozitoriaus ir dirigento Alfonso Mikulskio Vilniuje suburto ir savo veiklą JAV tęsusio tautinio ansamblio ir jame dalyvavusių žmonių atminimui skirta knyga. Teko išstudijuoti visą Čiurlionio ansamblio kanklių orkestro vadovės Onos Mikulskienės surinktą dokumentinę medžiagą – afišas, programėles, laikraščiuose skelbtas recenzijas, laiškus ir kt.

Muzikologo darbo kambaryje nurimusiuose aplankuose – Lietuvos muzikinės kultūros istorija: įvykiai, datos, kūrėjų biografijos, partitūrų originalai, kūrinių atlikimo aplinkybės, koncertų recenzijos, retų spaudinių kopijos, rankraščiai, laiškai, skrieję iš įvairiausių pasaulio kraštų, nešę žinią apie po pasaulį išblaškytų lietuvių muzikų darbus. Nuotraukos ir dokumentai, magnetofono juostos, plokštelės...

1908 m. Muzikų rėmimo fondas išleido V. Juodpusio „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai“ pirmąją knygą, 2013 m. pasirodė ir antrasis rinkinys. Čia sugulė spausdinti straipsniai, radijo ir televizijos, koncertinio gyvenimo atspindžiai, prisimenamos reikšmingiausios laidos, sugrąžinusios Lietuvai į Vakarus pasitraukusių menininkų darbus, net jų balsus.

„Mano saulė jau popietinė. Rūpinuosi, kad niekur nedingtų archyvas. Šiandien pasigendu valstybiško požiūrio į palikimą. Juk namą laiko pamatai! O dabar namą stato ant atsitiktinių riedulių...“

Ir dar: „Kokia karti šiuolaikinio gyvenimo tikrovė, kurią lėmė neišsiugdyta tolerancija skirtingų kartų kūrėjams! O gal čia viskas nupirkta?<...> Juk ir kai kuriems „madingiems“ muzikologams, šiandien rašantiems apie lietuvišką muziką, jos istoriją, dažnai nebesinori minėti to, kuo didžiavosi prieškario Lietuva. <...> Ir beveik dažnas šiandieninis muzikas susirūpinęs tik savo likimu, išlikimu, kiekvienas iriasi, kaip kas išmano, net nuslysdami į banalybių srautą, kurį taip išdidžiai vairuoja televizijos, net banaliausių padainavimų „atlikėjus“ iškeldamos vos ne iki lietuvių tautos didvyrių rango, lyg ir sakydamos: štai tokio prasčiokiško meno Lietuva ir verta“, – rašė V. Juodpusis (Respublika, 2009 m. kovo 29 d.).

Muzikologas nuolat būdavo kviečiamas keliauti drauge su kompozitoriais po Lietuvos kaimus, miestus, mokyklas, kultūros namus. Jo žodis festivalio „Muzikos ruduo“ renginiuose atverdavo Stasio Vainiūno, Vytauto Klovos, Juozo Pakalnio, Vytauto Laurušo, Algimanto Bražinsko ir kitų kūrėjų pasaulius, paskatindavo dėmesingiau klausytis jų muzikos. Dabar jau keli dešimtmečiai V. Juodpusis talkina Lietuvos muzikų rėmimo fondui: rengia leidinių tekstus, kūrinių anotacijas, sudaro koncertų, susitikimų su atlikėjais programas. Vaclovo ranka jaučiama „Sugrįžimų“ vakaruose, jis – tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ renginių vedėjas. 2008 m. buvo pakviestas į JAV ir Čikagą, ten vedė pokalbius apie Lietuvos kultūrą, muziką.

Nemažai laiko reikia skirti Stasio Vainiūno namų veiklai. V. Juodpusis – juose vykstančių renginių sumanytojas, organizatorius ir vedėjas, rūpinasi namų jaukumu ir tvarka. Visi atėjusieji jam – mieli svečiai.

Šiandien Vaclovas kartu su gyvenimo drauge, Lietuvos muzikų rėmimo fondo vadove Liucija Stulgiene džiaugiasi vaikaičiais ir puikios smuikininkės Dalios Stulgytės-Richter sėkmėmis.

V. Juodpusis – Lietuvos kompozitorių sąjungos (nuo 1972 m.), Lietuvos muzikų sąjungos (1988), Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (2006), Žemaičių kultūros draugijos (2013), Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos narys (1992). Už muzikos kritikos straipsnius yra pelnęs „Literatūros ir meno“ premiją (1974), už muzikologinę veiklą 1993 m. apdovanotas Vlado Jakubėno premija, 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2009 m. – to paties ordino Riterio kryžiumi. 2008 metais V. Juodpusiui įteiktas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Aukso garbės ženklas „Už nuopelnus“ ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos publicistikos premija, 2013 m. – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.